Be baimės pripažinti klaidas

Politika yra tokia veiklos sritis, kurioje net kilniausias ir padoriausias žmogus kartais yra priverstas priimti amoralaus pobūdžio sprendimus.

Vienu metu būti rimtam, ką nors reikšmingo nuveikusiam politikui ir doram, šviesaus žmogaus reputaciją turinčiam asmeniui beveik neįmanoma, tad pasaulyje sunku surasti tokį, politika užsiimantį fizinį ar juridinį subjektą, kurį visi mėgtų.

Politikoje neretai atsitinka dar ir taip, kad už demokratiją bei laisves kovojančios jėgos yra priverstos pažeisti savų bei svetimų žmonių teises ar laisves, todėl pašaliniams stebėtojams ilgainiui kyla paprastas klausimas: „Kuo gi iš esmės skiriasi Jungtinės Valstijos, Europos Sąjungos kraštai ir Didžioji Britanija nuo Rusijos, Baltarusijos ar Šiaurės Korėjos?“

Atsakysime: „Tuo, kad Vakarų valstybėse anksčiau ar vėliau garsiai prabylama apie savo nuodėmes.“

Autoritarinių režimų atstovai galbūt irgi būtų nieko prieš prabilti apie blogus pirmtakų praeities darbus saviems bei svetimiems, tačiau paviešinant kompromituojančią medžiagą arba iškeliant kontroversišką praeities įvykį, visada yra grėsmė, kad tai kažkaip negatyviai paveiks nūdienos visuomenę.

Pvz., jeigu dabartinio Kremliaus šeimininko valdžia visus 20 metų būtų skyrusi daug resursų stalinizmo epochos nusikaltimams tyrinėti bei viešinti, žmonių, palaikančių specialiąsias karines operacijas Ukrainoje ir kitose kraštuose, veikiausiai būtų gerokai mažiau.

Stalinizmo epocha padarė daug žalos ne tik Lenkijos, Ukrainos ar Baltijos valstybių žmonėms, bet ir patiems rusams, tad šių faktų eskalavimas, Maskvos režimo supratimu, ilgainiui būtų neigiamai paveikęs bemaž visų specialiosios operacijos dalyvių Rusijoje moralę.

Kompromituojančios medžiagos paviešinimo (tiek oficialaus, tiek nelegalaus) naudą ir žalą visada sunku prognozuoti, tad prieš ką nors atskleidžiant, visada būtina sulaukti tinkamo laiko bei padaryti tą tinkamoje vietoje.

Pvz., jeigu jums kaip politikui kompromituojanti medžiaga gali išties pakenkti, geriausia būtų bent kiek palaukti, kol nei jūs pats, nei ta informacija didžiajai daliai visuomenės nebebus įdomūs ar svarbūs.

Simboliai: mūsų neramiais laikais vis daugiau žmonių susidomi internete platinamomis sąmokslo teorijomis, tačiau tiesa kartais būna baisesnė net ir už labiausiai pamišusias dezinformatorių fantazijas. / „Scanpix“ nuotr.

Buvo slogus metas

Aštuntasis XX a. dešimtmetis Jungtinėse Valstijose buvo gana slogus metas.

Popkultūra tais laikais klestėjo, tačiau pati amerikiečių visuomenė buvo išvarginta beveik dešimtmetį trukusių kovos veiksmų Pietryčių Azijoje, taip pat ir prieš juos nukreiptų protestų, nesibaigiančių riaušių, rasinio priešiškumo, sukrečiančių žmogžudysčių bei kitų nusikaltimų, augančios skyrybų statistikos ir kvaišalų vartojimo.

Ore tvyrojo politinio žlugimo ir moralinio nuosmukio atmosfera, o ko nepribaigė gėlių vaikai bei kovos su Vietnamo komunistais, tą galutinai nužudė Votergeito skandalas (angl. „Watergate“).

Politika yra tokia veiklos sritis, kurioje net kilniausias ir padoriausias žmogus kartais yra priverstas priimti amoralaus pobūdžio sprendimus.

Nesibaigiančių politinių ir socialinių sukrėtimų išvargintoje JAV visuomenėje atsirado poreikis užsisklęsti savyje ir pabėgti nuo realybės, tad, matyt, todėl didelė dalis amerikiečių labai vangiai sureagavo į informaciją, kurią XX a. aštuntojo dešimtmečio viduryje oficialiai paviešino su viceprezidentu Nelsonu Aldrichu Rockefelleriu (1908–1979) siejama komisija ir vėliau ją pakeitęs su senatoriumi Franku Forresteriu Churchu III (1924–1984) siejamas komitetas.

Pagrindinė šių institucijų užduotis buvo ištirti bei garsiai pakalbėti apie Jungtinių Valstijų slaptųjų tarnybų piktnaudžiavimo galia savoje valstybėje atvejus, todėl vykdydami pavedimą, komisijos ir komiteto nariai garsiai prabilo apie nuo maždaug 1953-iųjų iki 1973-iųjų vykdytas slaptas nelegalias plataus masto, skirtingas, tiesiogiai ir netiesiogiai su CŽV (angl. „Central Intelligence Agency“) susijusias tyrimų bei eksperimentų programas, į kurias prieš savo valią buvo įtrauktas ne vienas Jungtinių Valstijų ar užsienio valstybių pilietis.

Šia programų visuma buvo siekiama surasti, ištobulinti, ištirti arba sukurti priemones, leidžiančias efektyviai paveikti individo valią bei elgesį, o ją vykdant, didelis dėmesys buvo skiriamas haliucinogenui – lizergo rūgšties dietilamidui – ir kitoms nelegalioms psichotropinėms medžiagoms.

LSD ir kiti haliucinogenai buvo šio projekto „žvaigždės“, tačiau jį vykdant, tyrinėtojai nemažai dėmesio taip pat skyrė ir kitoms, „senamadiškesnėms“ priemonėms: elektrošokui, hipnozei, visiškam žmogaus izoliavimui (kai individas ilgą laiką laikomas aklinai užtamsintoje patalpoje) ir kt.

Pasirodymas: jaunystėje gitaros virtuozas Carlosas Santana dalyvavo legendiniame 1969 m. Vudstoko festivalyje ir po daugelio metų prisipažino, kad grodamas scenoje kartu su kitais grupės nariais buvo pavartojęs LSD. / „Scanpix“ nuotr.

Betyrinėjant paprastąsias skalses

Viskas prasidėjo dar Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) metu šveicarų chemikui Albertui Hofmannui (1906–2008) žymios farmacijos kompanijos „Sandoz Group AG“ laboratorijose betyrinėjant paprastosiomis skalsėmis (lot. claviceps purpurea) vadinamus, rugiuose ir jiems gimininguose augaluose parazituojančius grybus.

Vieną dieną (1943 m. balandžio 16 d.) laboratorijoje besidarbavęs A. Hofmannas buvo priverstas nutraukti savo darbą, mat, jį netikėtai apėmė be galo keisti pojūčiai.

„Praėjusį penktadienį, 1943 m. balandžio 16 d., buvau priverstas nutraukti užsiėmimus laboratorijoje vidury popietės ir grįžti namo, pasireiškus nepaprastam nerimui, sumišusiam su lengvu galvos svaigimu. Prigulęs namuose, pajutau nemalonių pojūčių neteikiančią, svaiginančią būseną, kurios metu buvo itin sužadinta vaizduotė. Apimtas svajingos būsenos, užmerktomis akimis (dienos šviesa man pasirodė nemaloniai skausminga) išvydau nenutrūkstantį išskirtinėmis formomis bei intensyviu kaleidoskopo spalvingumu ir žaismingumu pasižyminčiu, fantastiškų vaizdų srautą. Praėjus dviem valandoms, ši būsena baigėsi“, – savo veikale „LSD – mano rūpesčių keliantis vaikas“ (angl. „LSD – My Problem Child“, 1980) pasakojo mokslininkas.

Tai buvo nepaprasta patirtis, tačiau iš pradžių A. Hofmannas nesuprato, kaip tai galėjo atsitikti.

Ar gali būti, kad koks nors veikliosios medžiagos lašelis įsigėrė į jo organizmą per odą?

Jis puikiai suvokė atsidūręs prie naujo atradimo slenksčio, todėl nusprendė atlikti su savimi eksperimentą ir 1943 m. balandžio 19 d., t. y. praėjus trims dienoms nuo incidento laboratorijoje, sąmoningai suvartojo atrastojo preparato dozę.

Vėliau paaiškėjo, kad ši buvo didesnė nei rekomenduotina pradedančiajam „šamanui“, tačiau tuo metu mokslininkas to dar nežinojo.