Advokatui – mirties nuosprendis

Naujosios religijos išpažinėjai nenorėjo apsiriboti „dvasingumu“, tad stengėsi skverbtis dar ir į pasaulietines gyvenimo sritis.

Pasakojama, kad per XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje vykusius rinkimus į Japonijos parlamentą „Aukščiausioji tiesa“ taip pat bandė iškelti ir savo kandidatus, tačiau jais beveik niekas nesusidomėjo.

Sektos kandidatai neturėjo beveik jokios rimtesnės politinės programos, o rinkimų kampanijos metu jos nariai lakstydavo viešose vietose dėvėdami baltus apsiaustus ir savo mesijo veidą imituojančias papjė mašė kaukes.

Jie skanduodavo jo vardą bei Tokijo metro stotyse dalindavo savą tikėjimą propaguojančią literatūrą ir suvenyrus, tad, matyt, rinkimai jiems iš esmės tebuvo proga „pasireklamuoti“.

Besibaigiant 1989 m. rudeniui naujojo kulto nariai įsivėlė į pirmąjį savo žinomesnį smurtinio pobūdžio nusikaltimą, mat sektos vadovybė nusprendė pašalinti jiems kelią pastojusį jauną 33 metų teisininką Tsutsumi Sakamoto (1956–1989).

Tuo metu šis teisės žinovas kuravo prieš naująjį kultą nukreiptą ieškinį ir, kaip teigiama, atstovavo šeimoms, norinčioms iš „Aukščiausiosios tiesos“ gretų ištraukti savo artimuosius.

1989 m. lapkričio 3 d. grupė kulto narių išvyko į Jokohamą, kur gyveno teisininkas, įsilaužė į advokato šeimos namus bei šaltakraujiškai nužudė jį kartu su žmona Satoko ir sūneliu Tatsuhiko (šiam buvo vos keturiolika mėnesių).

Nužudytųjų palaikai vėliau buvo sąmoningai išdarkyti ir paslėpti skirtingose vietovėse (siekiant apsunkinti pareigūnams darbą), o surasti juos policijai pavyko tik 1995 m., kai sulaikyti kulto nariai po nesėkmingo bandymo įgyvendinti savo žymiausią, juos visame pasaulyje išgarsinusį teroro aktą galiausiai papasakojo dar ir apie teisininko šeimos likimą.

„Scanpix“ nuotr.

Generalinė repeticija Macumoto

Praėjus vos keleriems metams po T. Sakamoto ir jo artimųjų nužudymo, kulto vadovybė nusprendė pereiti nuo pavienių žmogžudysčių prie rimtesnių masinių išpuolių viešosiose erdvėse bei pradėjo domėtis nervus paveikiančiomis zarino dujomis ir kitais masinio naikinimo ginklais.

Kulto narių gretose buvo ne vienas mokslininkas, tad ekstremistinius, apokalipsę sukelti turinčius išpuolius planuojantiems sektantams nebuvo jokių kliūčių pasigaminti pavojingus cheminius užtaisus (taip pat ir kvaišalus).

Besibaigiant 1994 m. birželiui, sektos vadovybė nusprendė išbandyti dujų veiksmingumą Macumoto mieste (Nagano prefektūroje), surengiant išpuolį prieš vieną miesto daugiabutį.

Anot portale „The Japan Times“ pateikiamo Paulo Murphy’io straipsnio „Macumotas: Aumo zarino jūrų kiaulytė“ („Matsumoto: Aum’s sarin guinea pig“, 2014), sektos narių rūstybę miesto gyventojai užsitraukė suorganizavę sėkmingą prieš kulto vadovybės planus įsteigti gyvenvietės teritorijoje savo filialą (biurą ir gamyklą) nukreiptą peticiją, kurią pasirašė apie 140 tūkst. žmonių, t. y. prieš sektos įsikūrimą pasisakė daugiau nei pusė to meto vietovės gyventojų.

Kulto nariai esą buvo verčiami gerti savo mesijo kraują, mat tikėta, kad taip jiems bus perduodamos jo dvasinės „galios“.

Šiame mieste sektos nariai taip pat buvo įsitraukę dar ir į teisinį ieškinį dėl nekilnojamojo turto, tad galiausiai buvo nuspręsta nužudyti tris procese dalyvavusius teisėjus.

Iš pradžių planuota dujas paskleisti teismo rūmuose, tačiau šie buvo uždaryti, todėl netrukus buvo sumanyta teroro aktą surengti trijų aukštų daugiabutyje, kuriame gyveno teisėjai.

Teigiama, kad per šį išpuolį žuvo aštuoni žmonės (viena moteris po išpuolio pragulėjo panirusi į komą daugiau nei dešimt metų ir mirė tik 2008-aisiais), o daugybė kitų dėl nuodingo preparato patyrė įvairiausių sveikatos problemų.

Skausmas: C. Matsumoto sekėjams nepavyko sukelti katastrofos, tačiau per 1995 m. kovo 20 d. teroro aktą jie pražudė 14 žmonių ir šimtams sukėlė sveikatos problemų. / „Scanpix“ nuotr.

Armagedonas patyrė fiasko

Išpuolis prieš Macumoto gyventojus ir Sakamoto šeimos narių „pradanginimas“ nebuvo vieninteliai įvykiai, vertę Japonijos valdžios atstovus įtariai žvilgčioti į „Aukščiausiosios tiesos“ pusę.

Iki 1995 m. kovo jie bandė įvykdyti ir daugiau teroro aktų, panaudojant biologinius ar cheminius ginklus, bei likviduoti ne vieną kulto kelyje pasipainiojusį asmenį.

Teigiama, kad vienas išgyvenusiųjų „Aukščiausiosios tiesos“ narių surengtą pasikėsinimą buvo vaizduojamųjų menų atstovas Yoshinori Kobayashi (1953), tais laikais kūręs sektą pašiepiančius paveikslėlius.

Dar kalbama, kad tais laikais „Aukščiausiosios tiesos“ nariai taip pat bandė savo jėgomis pasigaminti šaunamųjų ginklų ir nelegaliai atsigabeno į Japoniją rusiškų šautuvų AK-74, kuriuos ketino nukopijuoti bei perkonstruoti, tačiau veiksmingai įgyvendinti šio sumanymo nespėta.

Ankstų 1995 m. kovo 20 d. rytą, tūkstančiams megapolio gyventojų vykstant į darbovietes bei kitas vietas, penki „Aukščiausiosios tiesos“ nariai sėdo į atskirus traukinių vagonus trijose Tokijo metro linijose tam, kad nugaląstais skėčių galais pradurtų atsineštas ir paliktas pakuotes, iš kurių turėjo pasklisti nuodingos dujos.

Pradūrę savo atsineštus daiktus kaltininkai privalėjo išlipti iš traukinių ir, sėdę į bendrininkų vairuojamus automobilius, pasišalinti iš įvykio vietos.

Sektos nariams atlikus savo užduotį dujos ėmė sklisti po vagonus, traukinių keleiviai labai greitai pajuto preparato poveikį.

Jie lipo iš vagonų gaudydami orą bei trindamiesi akis, o kai kurie susmuko ant platformų.

Daliai užteko jėgų pasiekti gatves ir kreiptis pirmosios pagalbos į medikus.

Tokijo metro – vienas judriausių pasaulyje, o jo transporto sistemos paslaugomis kiekvieną dieną naudojasi milijonai žmonių, tad neatmestina prielaida, jog šiuo savo išpuoliu „Aukščiausiosios tiesos“ lyderis ir jo pasekėjai siekė sukelti Apokalipsei prilygstančią beprotiško masto katastrofą.

Matyt jie tikėjosi, kad, dujoms pasklidus po metro sistemą ir žmonėms pradėjus masiškai kristi, kils milžiniška panika, lydima pragaištingų spūsčių ir nesibaigiančių traukinių avarijų.

Pagal planus, visa tai ilgainiui turėjo atvesti prie šio pasaulio pabaigos ir paženklinti naujos žmonijos egzistencijos bei dangiškosios epochos pradžią.

Nors pasakojimuose apie 1995 m. kovo 20-osios išpuolį Tokijo metro daugiausia dėmesio skiriama „Aukščiausiosios tiesos“ ideologijai, tvirtinančių, kad šį teroro aktą lėmė žemiškesni motyvai, taip pat netrūksta.

Tuo metu ankstesni kulto narių nusikaltimai jau buvo sužadinę teisėsaugos susidomėjimą, o policijos ir tarnybų reidai su sekta siejamuose objektuose tebuvo laiko klausimas, tad šiuo teroro aktu veikiausiai tikėtasi atitraukti valdžios atstovų dėmesį.

Teigiama, kad 1995 m. kovą Tokijo metro surengtas išpuolis pražudė 14 žmonių, tačiau šimtai kitų tą dieną buvusių įvykio vietoje vėlesniais gyvenimo metais susidūrė su įvairiais sveikatos sutrikimais.

Praėjus vos kelioms dienoms po šio išpuolio, teisėsaugos atstovai pradėjo rengti reidus daugelyje su „Aukščiausiąja tiesa“ susijusių vietų ir suėmė kulto lyderį bei daugybę jo pasekėjų.

Tarnybos tą kartą veikė greitai ir ryžtingai, tačiau dėl teisinių formalumų už savo nusikaltimus C. Matsumoto buvo pakartas tik 2018-ųjų liepą.