Išminties Vandenyno titulas

Budistai ir jų teologiniai giminaičiai induistai tiki tuo, kad mirus senajam pavidalui, nemirtingoji siela arba jos dalis atgimsta naujame žmogaus, gyvūno ar augalo kūne, tad užgesus Genduno Gyatso (Dalai Lamos II) fizinei gyvasčiai, Gelugo srovėje buvo įdiegta tradicija sąmoningai ieškoti naujojo dvasinio veikėjo įsikūnijimo.

Trečiasis Gendun Drubpo ir Genduno Gyatso įsikūnijimas (Dalai Lama III) šiuo metu yra prisimenamas Sonamo Gyatso (1543–1588) vardu.

Teigiama, kad būtent jam pirmajam mongolų didžiūnas Altan Khanas (1508–1582) ir suteikęs Dalai Lamos („Išminties vandenyno“) titulą bei vardą, siekdamas pagerbti šio dvasininko indėlį populiarinant budizmą Mongolijoje.

Ketvirtasis Dalai Lama, šiuo metu prisimenamas Yonteno Gyatso (1589–1617) vardu, buvo Altan Khano palikuonis.

Jis labai trumpai gyveno ir mirė įtartinomis aplinkybėmis, o giminystė su mongolų kilmingaisiais privertė ne vieną ciniškesnį žmogų kilsteli savąjį antakį.

Ar tik nebus taip, kad Gelugo srovės atstovai naująjį įsikūnijimą „atrado“ vadovaudamiesi ne dvasiniais, o „realpolitik“ motyvais?

T. y., ar tik jie nesistengė įsiteikti mongolų elitui?

Išskirtinumas: Tibetas itin spalvingas kraštas, kurio charakterį formavo budizmas, ikibudistiniai pagoniški tikėjimai, po Aziją bei Europą siautėjusios klajoklių gentys ir atšiauri, iš pirmo žvilgsnio, žmonių gyvenimui netinkama aplinka. / Scanpix nuotr.

Mylimiausias keturioliktuke

Nuo 1617-ųjų iki 1682-ųjų gyvenęs Ngawangas Lobsangas Gyatso, dar žinomas Dalai Lamos V vardu, yra bene vienas pačių mylimiausių visame keturioliktuke.

Teigiama, kad jis gimė kilmingoje šeimoje, o gavęs dvasinį postą, veikė ir kaip pasaulietinis, ir kaip religinis lyderis.

Šiuo metu jam yra lygiai devyniasdešimt metų, tad viešojoje erdvėje vis dažniau galima išgirsti spekuliacijų dėl jį pakeisiančio įpėdinio.

Dalai Lamos V gyvenimo laikais Tibetas buvo atsidūręs ties vidaus neramumų bei išorės priešų intervencijos slenksčiu, tačiau jam pavyko susirasti įtakingų bei svarbių sąjungininkų, globėjų ir partnerių, kaip antai Gyalé Chödze (1595–1658), plačiau žinomas Sönamo Rapteno vardu (jis tam tikru metu buvo vienas politiškai galingiausių žmonių Tibete), ar mongolų didžiūnas Güshi Khanas (1582–1655).

Įpusėjus penktajam XVII a. dešimtmečiui, Tibeto kaimynę Kiniją užklupo politinės permainos, mat, čia į valdžią atėjo mandžiūrų etninei grupei priklausiusi Qing (1636–1912) dinastija.

Tai buvo paskutinioji feodalinę Kiniją valdžiusi dinastija bei antroji, kurios atstovai nebuvo laikomi tikrais kinais, t. y. dalis kinų (hanių) Qing atstovus, kaip ir praeityje valdžiusią mongolų Yuan dinastiją, laikė svetimšaliais atėjūnais – užkariautojais bei politiniais uzurpatoriais.

Dėl savo įtakos mongolams tibetiečiai buvo laikomi potencialiais sąjungininkais bei tarpininkais, tad galiausiai Dalai Lama V buvo pakviestas apsilankyti Pekine, kuriame 1653 m. ir susitiko su imperatoriumi Fulinu (1638–1661).

Rezistencija: šiame pasaulyje dauguma tautų už savo laisvę kovoja ginklais, tačiau dvasingumu garsėjantys tibetiečiai mūsų dienomis dažniausiai savą nepritarimą Kinijos valdžiai išreiškia pilietiniu nepaklusnumu arba viešu savęs žalojimu. / Scanpix nuotr.

Visiškos priešingybės

Pasakojama, kad mirus Penktajam Dalai Lamai, jo „išsikūnijimas“ keletą metų buvęs laikomas paslaptyje (dėl įvairių veikėjų noro išlaikyti galią bei naudotis religinės bendruomenės turtu), tad jaunuolis Tsangyangas Gyatso (1683–1706) buvo „atrastas“ ir oficialiai paskelbtas šeštuoju „įsikūnijimu“ tik sulaukęs paauglystės.

Teigiama, kad jaunystėje jis demonstravo nemenką intelektinį potencialą, tačiau galiausiai užaugęs ėmė elgtis taip, lyg nebūtų tikras Dalai Lama.

Jis užsiaugino ilgus plaukus, ėmė rengtis paprastų tibetiečių drabužiais ir atvirai mėgavosi alkoholiu bei fiziologiniais moterų teikiamais malonumais.

Kaip ir Ketvirtasis Dalai Lama jis gyveno trumpai, o jo likimą gaubia paslaptis.

Ar jį kas nors pagrobė ir nužudė? Gal jis mirė nuo venerinės ligos ar alkoholizmo?

O galbūt jis paprasčiausiai, viską metęs, išvyko į Jungtines Valstijas ir Las Vegase atidarė viešnamį bei kazino? Šito pasakyti niekas negali.

Naująja reinkarnacija pripažintas, nuo 1708–1757 m. gyvenęs Kelzangas Gyatso arba Dalai Lama VII elgėsi nepalyginamai santūriau.

Pirmaisiais egzistencijos metais jam teko dažnai slapstytis nuo įvairių politinių intrigantų bei bėgti nuo gresiančios mirties, tačiau šiuo metu jis yra prisimenamas kaip didis mąstytojas ir intelektualas (gal net labiausiai išprusęs tarp visų XIV).

VIII Dalai Lama arba Jamphelas Gyatso (1758–1804) šiuo metu yra prisimenamas dėl savo blankumo bei užsisklendimo.

Jis paprasčiausiai ėjo reinkarnacijos pareigas, palikdamas politinius žaidimus kitiems asmenims, o ir religiniuose reikaluose jam nepavyko nieko žinomesnio nuveikti.

Nepriklausomybės Tėvas

Apie IX Dalai Lama tituluojamo Lungtoko Gyatso (1805–1815) nuopelnus taip pat negalima beveik nieko pasakyti, mat, jis netikėtai mirė dar vaikystėje (spėjama, kad nuo peršalimo ir plaučių uždegimo).

Jį pakeitusiam Tsultrimui Gyatso (1816–1837), arba X Dalai Lamai, pavyko sulaukti pilnametystės, tačiau jis taip pat mirė labai jaunas.

Teigiama, kad X Dalai Lama uoliai ruošėsi laukiančiai misijai ir rengėsi krašte įvykdyti svarbias pasaulietines reformas, tačiau visas jo pastangas bei planus nutraukė pasilpnėjusi sveikata (neatmestinas ir nunuodijimas).

X Dalai Lamą pakeitęs Khedrupas Gyatso (1838–1856) arba Dalai Lama XI taip pat uoliai lavinosi, tačiau jo gyvenimas buvo dar trumpesnis nei X (neatmestina politinės žmogžudystės tikimybė), o ir XII Dalai Lamą, dar žinomą Trinley Gyatso (1856–1875) vardu, ištiko tokia pati trumpo gyvenimo bei netikėtos, paslaptingos mirties jauname amžiuje lemtis.

Po daugiau nei septynis dešimtmečius trukusio trumpai valdžiusių ir netikėtai, paslaptingai „išsikūnijusių“ (arba „iškūnytų“) Dalai Lamų periodo Tibeto dvasinėje valdžioje atsidūrė Thubtenas Gyatso (1876–1933), kuriam pavyko nugyventi kiek ilgiau.

Teigiama, kad šiam XIII Dalai Lama vadinamam veikėjui teko gyventi, valdyti ir veikti laikais, kai Tibetu vis labiau domėjosi egzotiškuose pasaulio kampeliuose kolonijas steigiantys užjūrio baltieji, o Qing dinastijos valdyta Kinija buvo atsidūrusi ties absoliučios politinės, ekonominės ir socialinės katastrofos riba.

Mūsų dienomis jis yra prisimenamas kaip savo meto realijas puikiai suvokęs politikas, reformistas bei modernizatorius, o geopolitinio pripažinimo nesulaukęs Tibeto nepriklausomybės deklaracijos paskelbimas (1913 m. vasario 13 d.) taip pat laikomas jo nuopelnu.

Spekuliacijos dėl įpėdinio

Tibetas daugelį amžių buvo paslaptingu, naujovių, egzotikos bei autentikos pasiilgusių vakariečių (ir kitų prašalaičių) smalsumą bei vaizduotę kurstančiu kraštu, tačiau Tenzinui Gyatso arba Dalai Lamai XIV teko gimti kuklioje ūkininkų šeimoje ir gyventi bei veikti laikais, kai nei ilgą laiką nuo užpuolikų saugojusios gamtinės sąlygos, nei kultūros žavesys nebegali išgelbėti nuo šiurkščios politinės realybės.

Tibeto šalininkai dažnai teigia, kad šio daugelį metų izoliacijoje gyvenusio ir menkai pažinto, atokaus krašto valdovai faktiškai (de facto) veikė kaip savarankiškos valstybės valdantieji, tik teoriškai pripažįstantys Kinijos monarchų viršenybę ir tik 1950 m. spalį naujasis komunistinis Kinijos režimas perėmė tiesioginę Tibeto kontrolę į savo rankas.

Kinijos Liaudies Respublikos nomenklatūra tikina, kad komunistai, įtvirtindami savo valdžią Tibete atgaivino bei modernizavo atsilikusį, feodaliniais viduramžių principais valdytą kraštą, tačiau Tibeto autonomijos šalininkai beda pirštu į žmogaus teisių pažeidimus, invazijai prilygstantį kinų (hanių) naujakurių populiacijos augimą regione bei nacionalinio tibetiečių identiteto slopinimą.

1959 m. kovą Tibete kilo prieš komunistus nukreiptas sukilimas, per kurį, kaip spėjama, žuvo apie 2 tūkst. Kinijos Liaudies Respublikos karių bei kelios dešimtys tūkstančių tibetiečių.

Prastai pasirengę sukilėliai buvo labai greitai ir žiauriai numalšinti, tačiau Dalai Lamai XIV, sekamam gausios diasporos, per šį sukilimą bent jau pavyko išvykti į Indiją.

Šiuo metu jam yra lygiai devyniasdešimt metų, tad viešojoje erdvėje vis dažniau galima išgirsti spekuliacijų dėl jį pakeisiančio įpėdinio.

Pats Dalai Lama XIV šiuo klausimu yra ne kartą pareiškęs, kad atgims taip, kaip norės (net ir patrauklios, pasileidusios blondinės pavidalu) arba neatgims apskritai, tačiau komunistinės Kinijos nomenklatūra veikiausiai jau irgi yra numačiusi jiems politiškai patogesnes reinkarnacijas.