Pirmųjų afrikiečių siunta

Anot vienos versijos, viskas prasidėjo dar 1619 m. vasarą, kai iš dabartinės Angolos į dabartinę Meksiką plaukusį ir apie 350 pavergtų žmonių gabenusį portugalų laivą „San Juan Bautista“ užpuolė du su britais bei olandais siejami laivai.

Šiuo metu jie prisimenami „White Lion“ („Baltasis liūtas“) ir „Treasurer“ („Iždininkas“) pavadinimais.

Pasak su Hamptono istorijos muziejumi (Hampton History Museum) siejamos publikacijos „1619-ieji: pirmieji afrikiečiai Virdžinijoje“ („1619: Virginia’s First Africans“, 2019), portugalų laivu gabenti juodaodžiai veikiausiai buvo kilę iš vadinamosios Ndongo karalystės (dabartinės Angolos dalis).

Spėjama, kad didesnioji jų dalis galėjo kalbėti vadinamąja kimbundu kalba (bantu kalbų grupė) ir iš esmės priklausė tai pačiai etninei grupei.

Užpuolę į dabartinį Verakrusą vykusį portugalų laivą „White Lion“ ir „Treasurer“ avantiūristai pagrobė apie 60 vergų ir galiausiai nuplaukė į dabartinės Virdžinijos valstijos žemes, kuriose buvo įsteigta pirmoji sėkminga anglų kolonija Šiaurės Amerikos žemyne.

Tuo metu 1607-aisiais įsteigta kolonija skaičiavo dar tik dvyliktuosius savo egzistencijos metus, tačiau besivystančiai vietovei jau pritrūko darbo jėgos.

Kontrastas: partija ta pati, o politikai visu kuo skirtingi, tą tarsi liudija ironiškas A. Lincolno žvilgsnis iš portreto. / Scanpix nuotr.

Pokahontos kraitis

Spėjama, kad iš pradžių į Naująjį Pasaulį atvykę kolonistai veikiausiai kiek nusivylė tuo, ką rado.

Jiems stigo maisto, o tenykščiai autochtonai (indėnai) labai skeptiškai žvelgė į iš užjūrio atvykusius blyškiaveidžius.

Dar 1609–1610 m. žiemą badaujantys Džeimstauno (Jamestown) gyventojai buvo priversti valgyti kates, šunis, peles, gyvates ir kitus mielus padarėlius (sklando kalbos, kad vienas vyriškis net suvalgęs savo mirusią žmoną), tačiau kolonistų kartėlį labai greitai numalšino neblogą finansinę naudą davęs tabakas.

Juodaodžiai nebuvo vienintelė etninė ar rasinė grupė, kurių atstovus baltieji pavertė vergais.

Pasak vienos versijos, už šią apvaizdą naujakuriai turėtų būti dėkingi Johnui Rolfe’ui (1585–1622), žmogui, garsiam tuo, kad 1614 m. balandžio 5 d. vedė Pokahontos (1596–1617) vardu mūsų dienomis prisimenamą indėnę.

Anot seno mito, Pokahontą (Pocahontas) sieję švelnūs jausmai su kolonistų lyderiu Johnu Smithu (1579–1631), tačiau realybė, matyt, kiek skyrėsi nuo to, kas vėliau buvo vaizduojama Holivudo produkcijoje.

Kad ir kaip ten būtų, J. Rolfe’o atsigabentas tabakas kolonijoje puikiai prigijo, o ties žlugimo riba balansavę naujakuriai labai greitai atsigavo.

Jie sparčiai suklestėjo, tad netrukus Džeimstaune atsirado papildomos darbo jėgos poreikis.

Kančios: dauguma žmonių prieš du šimtmečius saldinę arbatą turbūt nė neįsivaizdavo, kokia yra tikroji cukraus atsiradimo kaina. / Scanpix nuotr.

Išlaidas atperkanti prekė

Anot vieno anekdoto, pradėjus auginti tabaką, kolonistams vėl iškilusi bado grėsmė, mat, užvaldyti godumo, jie nebesugebėję nudirbti kitų, kasdienei egzistencijai palaikyti reikalingų darbų.

Spėjama, kad 1619 m. rugpjūtį į dabartinės Virdžinijos valstijos žemes atplaukusio „White Lion“ komanda susitiko su kolonijos gubernatoriumi George’u Yeardley (1587–1627) bei už tiekimą ir prekybą atsakingu Abrahamu Peirsey (1577–1633) ir iškeitė apie 30 pagrobtųjų į maistą bei kitas atsargas.

Tuo metu kolonistams vis dar stigo resursų, tačiau afrikiečiai buvo paklausi, išlaidas ilgainiui atperkanti prekė.

Po kelių dienų prie Virdžinijos krantų atsibeldė ir kitas portugalus užpuolęs laivas „Treasurer“.

Jo komanda čia ilgai neužsibuvo ir, kaip spėjama, išplaukė palikusi 2 ar 3 juodaodžius.

Kas buvo tie 1619 m. rugpjūtį į Šiaurės Ameriką atgabenti juodaodžiai ir koks buvo jų gyvenimas, veikiausiai niekada nebesužinosime.

Taip pat sunku pasakyti, ar jų statusas tais laikais iš tiesų visu kuo atitiko „vergo“ sąvoką.

Galbūt moksliniu požiūriu to meto Virdžinijos baltiesiems tarnavę juodukai labiau priminė baltuosius Europos baudžiauninkus?

Apie dvejopus standartus

Šiuo metu yra žinomi bent du precendentai, kuriais remdamiesi ekspertai gali tvirtinti, kad tuo metu su juodaodžiais tuose kraštuose buvo elgiamasi kiek blogiau nei su baltaisiais baudžiauninkais.

Pirmasis siejamas su Johnu Punchu (1605–1650), kuris, anot vienos versijos, iš pradžių nebuvęs absoliučiu vergu.

Teigiama, kad jis turėjęs atitarnauti baltajam ponui nurodytą metų skaičių, tačiau pabėgęs su dar dviem panašų statusą turėjusiais baltaisiais.

Pabėgusiems baltiesiems už bausmę buvo pridėti dar keli „tarnystės“ metai, o J. Punchas 1640 m. buvo teisiškai įpareigotas tarnauti savo ponui iki gyvos galvos.

Kitas precendentas yra susijęs su asmenimi, šiuo metu prisimenamu Johno Casoro pavarde.

Pasakojama, kad 1654 m. (arba 1655 m.) jis bandęs visiems įrodyti esąs visai ne vergas.

Jis tvirtino turįs būti paleistas, mat jau yra atitarnavęs ponui Anthony’iui Johnsonui (šis taip pat buvo juodaodis, kuriam pavyko įgyti laisvę ir netgi praturtėti) sutartą skaičių metų.

Įrodymų teiginiams pagrįsti J. Casoras, kaip spėjama, neturėjo jokių, tad taip pat galiausiai iš engiamo vargetos tapo „kilnojamuoju turtu“.

Gyvasis ūkio inventorius

Vergovės reiškinys neatsirado 1619 m. vasarą Virdžinijoje, o juodaodžiai nebuvo vienintelė etninė ar rasinė grupė, kurios atstovus baltieji pavertė vergais, tačiau slenkant metams juodaodžių vergų Šiaurės Amerikoje vis daugėjo, o kartu su jų populiacija augo ir šiai praktikai palankių, juodųjų teises apribojančių aktų skaičius.

Antai 1662 m. Virdžinijoje priimtas teisės aktas numatė, kad vergės motinos vaikas taip pat automatiškai įgyja šį statusą.

Baltiesiems kolonistams vergai pirmiausia buvo reikalingi kaip pigi darbo jėga auginant tabaką, cukranendres, medvilnę ir kitą paklausią žemės ūkio produkciją.

Tiems, kurie sugebėdavo įrodyti galį daugiau arba kitaip įgydavo šeimininkų prielankumą, ilgainiui pavykdavo „pakelti kvalifikaciją“.

Jie tapdavo profesionaliais amatininkais, darbininkais ir tarnais, tačiau vis tiek teisiškai likdavo baltojo pono nuosavybe.

Bene sunkiausia dalia tais laikais tekdavo juodaodėms moterims.

Teisiškai jos negalėjo pasakyti „ne“ nei kultūringam šeimininko (ar kurio nors jo šeimos nario) meilinimuisi, nei grubiai lytinei prievartai, o 1662 m. priimtas Virdžinijos teisės aktas jas iš esmės pavertė ūkio inventoriumi ir įpareigojo „vesti“ naujas vergų vadas.

Pavyzdžių, leidžiančių teigti, kad tais laikais baltieji šeimininkai mėgdavo piktnaudžiauti savo „kilnojamuoju turtu“, yra nemažai.

Šiuo metu spėjama, kad trečiasis JAV prezidentas Thomasas Jeffersonas (1743–1826) buvo užmezgęs intymius ryšius su verge, šiuo metu prisimenama Sally Hemings (1773–1835) vardu.

Ją jis paveldėjo iš uošvio Johno Wayleso (1715–1773), kuris ir pats palaikė seksualinius santykius su maišytos rasės moterimi Elizabeth Hemings (1735–1807).

Spėjama, kad Betty nuo savo šeimininko pagimdė visą būrį vaikų (įskaitant ir dukterį Sally), tad iš esmės tas pats vyras T. Jeffersonui padovanojo ir žmoną Marthą (1748–1782), ir būsimąją meilužę.

Abi netikros seserys pagimdė ne vieną vaiką, kurių tėvystė veikiausiai priklauso T. Jeffersonui, tačiau trečiojo JAV prezidento naudai reikia pasakyti, kad jis po žmonos mirties daugiau niekada nevedė, t. y. prielaidos, kad santykiuose su verge būta tam tikros pagarbos, taip pat nereikėtų atmesti.