DIZAINERĖ I. SKRIPKA DRABUŽIU TIESIA TILTUS TARP PRAEITIES IR DABARTIES KARTŲ

Inga Skripka save vadina kostiumų, drabužių kūrėja. Dvejoja, ar reikėtų pridėti – dizainerė, menininkė. „Man asmeniškai šios definicijos patinka, bet klausimas, ar man jos tinka? Kita vertus, rengiu ir parodas, ir podiumo nevengiu…“ – svarsto ji.

– Vilniaus dailės akademijoje (VDA) baigėte tapybą, gal dėl to parodų erdvės, net ir kuriant drabužių kolekcijas, jus labiau vilioja nei mados podiumai?

– Gal tikrai VDA man pakišo koją? (Juokiasi.) Tačiau gal tik dabar užėjo toks periodas, kai kuri ir galvoji, kaip tavo kūrinys atrodys ant sienos, o ne vilkimas žmogaus. Juk drabužį parodoje gali apžiūrėti atidžiai, iš visų kampų. Tyrinėti jį tiek, kiek nori. Tačiau podiumu žmogus praeina, ir viskas. Man tai daugiau atrodo viliojimo dalykas, kur tarsi sakoma žiūrovui: žiūrėk, jei nusipirksi tą drabužį, atrodysi lygiai taip pat, kaip ką tik jį dėvėjusi mergina.

– Ar paveikslų jūsų, kaip tapytojos, kelyje būta?

– Tikrai būta. Pirmame kurse gavome bazinių žinių bagažą. Antrame mums ėmė dėstyti neseniai iš užsienio grįžusi menų magistrė Jūratė Jarulytė – štai tada ir prasidėjo džiazavimas. Ji skatino neužsidaryti tarp VDA sienų, o į meną žvelgti plačiau. Dėstytojos dėka truputį pakeliavome po pasaulį, dalyvavome Venecijos, Berlyno bienalėse.

Praplėtus akiratį atėjo ir kitoks suvokimas, kad baigus tapybą galima ne tik tapyti. Ėmiau domėtis menų sinteze, instaliacijomis, tai man be galo patiko. Trečiame kurse dar vis tapiau, nes garbūs akademijos tapytojai turėjo savo požiūrį į eksperimentinį meną, o man reikėjo baigti studijas.

Paskutiniai metai, deja, o gal – laimei, sudegino visus mano tiltus į tapybą. Iškeliavau svetur, kur maniau, kad mane geriau supras. Pasirinkau Berlyną. Ten norėjau studijuoti tarpdisciplininius menus, geriau pažinti, atrasti save…

Kitaip: eksponatas iš I. Skripkos kolekcijos „My historical grandma’s mode of life“, kurios pagrindą sudaro močiutės Marcelės austiniai, dovanoti anūkei Ingai dar paauglystėje. / Rasa Nebasa, V. Jokubausko nuotr.

– Išsitarėte, kad prieš stodama į tapybą VDA turėjote mintyse ir kostiumų dizainą?

– Taip, turėjau, bet kai atėjo laikas apsispręsti, prie norimų studijų kostiumo dizaino net neįrašiau. Išvažiavusi į Berlyną ir visai tuos kostiumus pamiršau, kol labai netikėtai atsidūriau mados žurnale. Atlikau ten praktiką, buvau mados asistentė. Praktika ir vėl viską manyje sujudino, priminė, tad grįžusi į Lietuvą pradėjau kurti kostiumus ir pajutau didelį malonumą. Maždaug nuo 2015-ųjų iki pat dabar mano darbo kryptis nesikeičia. Tvirtai žinau, kad noriu būti ten, kur dabar esu, bet vis dar ieškau įdomesnių drabužių, kostiumo pateikimo būdų.

– Drąsiai teigiate, kad mada – viso labo rinkodaros triukas, diktuojantis žmonėms, ką reikia rengtis?

– Na taip… Tačiau man norisi į drabužį žiūrėti kaip į meno sritį.

– Kokia vieta menininkės Ingos Skripkos istorijoje tenka teatrui? Sykį esate pasakiusi, kad teatras prie jūsų nenorėjo derintis…

– Į teatrą pasukau, nes visada svajojau išbandyti ir šią sritį. Kai garsiai galvoji, būtinai kažkas išgirsta. Tiesiog tarp mano draugų atsirado žmonių, kurie buvo susiję su teatru. Pamenu, pirmasis mano bandymas vyko Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT), spektaklis vadinosi „Žalia pievelė“, siužetas buvo apie Ignalinos atominę elektrinę. Iš pradžių dar nesupratau, bet po antro, trečio spektaklio jau ėmiau suvokti, kad esu kviečiama ne dėl to, kad turiu kažkokį įdomų, išskirtinį braižą, o todėl, kad išpildyčiau režisieriaus svajonę – realizuočiau tai, ką jis sugalvojo.

Truputį nusivyliau supratusi, kad spektaklio komandoje esu tik techninis darbuotojas, be to, trūko įdirbio. Vienintelis režisierius, kurį sugebėjau įtikinti, kad bus taip, kaip aš noriu, buvo Gildas Aleksa. Kai dabar žiūriu atgal, matau, kad mano drabužių stilistika nebuvo labai tinkama scenai. Kostiumai daugiau statiški, nelankstūs, aktoriams sunku su jais judėti. Kol nebuvau patekusi į teatrą, toji kostiumų dizainerio duona atrodė kur kas lengvesnė ir patrauklesnė.

Paskui prasidėjo koronaviruso pandemija ir mano ryšys su teatru nutrūko. Šiuo metu labiau domina parodinės erdvės ir instaliacijos, į kurias bandau instaliuoti drabužį.

Rasa Nebasa, V. Jokubausko nuotr.

– Sukūrėte drabužių kolekciją „My historical grandma’s mode of life“. Jame autentiška sena tekstilė atgimsta moderniame drabužyje ir tarsi nutiesia tiltą tarp praeities ir ateities kartų. Kodėl jus tai domina?

– Atsakymas labai paprastas: mano močiutė Marcelė audė. Ji gyveno Užuguosčio kaime, kuris yra visai netoli Stakliškių, taigi visos mano vaikystės vasaros prabėgo ten. Tačiau Marcelė nebuvo profesionali audėja. Jai tiesiog buvo malonu, nuėmus derlių, atlikus kitus būtinus ūkio ir namų darbus, sėstis prie audimo staklių. Galbūt ir namams lovatiesių, staltiesių reikėjo?

Žodžiu, visa tai, ką išaudė, išsaugojo, ji vieną dieną man padovanojo. Kol buvau paauglė, tie austiniai lobiai nelabai man rūpėjo. Idėja projektui „My historical grandma’s mode of life“ gimė, kai varčiau Smetonos laikų nuotraukas ir jose pamačiau mokines su tų laikų uniformomis. Jos ir tapo mano atspirties tašku, nuo kurio viskas prasidėjo. Galiausiai, besigilindama į šią sritį, net nuėjau iki prūsų tautinių kostiumų.

Iki šiol žmonės pas mane ateina su savo močiučių austiniais – aš ir pati visus kviečiu, nes tai projekto dalis. Vyksta mainai: aš dovanoju jiems savo idėją dizainui už istoriją apie to austinio kilmę.

– Kolekciją kūrėte naudodama savo močiutės Marcelės palikimą. Ar nebijojote sugadinti?

– Abi mano močiutės yra kilusios iš to paties kaimo ir gyveno kaimynystėje, prie Stakliškių. Pati iki šiol nesuprantu to audimo – viskas ten atrodo taip sudėtinga, nors mama ir likusi močiutės draugė audėja Verutė Stakliškėse man bando viską paaiškinti.

Iš pradžių bandžiau reflektuoti etnokostiumo iš paprastos medžiagos tema. Bandymas manęs neįtikino. Tačiau kai į rankas pateko visi tie Marcelės austiniai, išsyk supratau – čia yra raktas! Spėju, kad ne visi audiniai yra jos rankų darbas. Galbūt kažką ji gavo iš savo draugių ar pirko iš kitų audėjų, bet dauguma austinių tikrai yra jos pačios.

Kolekcijoje yra gal dešimt skirtingų modelių. Austinius derinau su kitomis medžiagomis, bet iš tiesų – kadangi visi buvo skirtingų dydžių – jie patys man diktavo, ką reikia daryti. Beliko tik prisiderinti.

Poetiškai: kolekciją „What’s your spirit fruti / vegetables“ I. Skripka vadina lengvu papokštavimu arba ode vaisiams ir daržovėms, kuriuos pati labai mėgsta. / Rasa Nebasa, V. Jokubausko nuotr.

– Šiam projektui gavote ir Lietuvos kultūros tarybos finansinę paramą. Ar dirbote viena, ar įtraukėte ir daugiau žmonių?

– Kadangi gavau pinigėlių, tai susiradau siuvėją. Išaiškinau jai, kad turiu problemą: bijau net įkirpti į močiutės austinį, nes manau, kad tie suausti siūlai iš karto pasileis. Ji mane nuramino ir paėmusi žirkles drąsiai kirpo audinį – nieko neatsitiko. Pirmuosius modelius pagal mano brėžinius darė siuvėja. Paskui atėjo kovidas, visi sėdėjome uždaryti. Tačiau rankas labai niežtėjo, norėjosi kažką veikti… Teko išdrįsti ir tęsti projektą pačiai.

– Tai siūti vis dėlto mokėjote?

– Mokausi siūti jau kokius aštuonerius metus, tačiau vis dar nelaikau savęs gera siuvėja. Galiu pasakyti tiek, kad per visą austinių projektą siūti ir pati neblogai įgudau, bet ko nesugebu, drąsiai prašau siuvėjų. Kartais bedirbant pradinė idėja kinta, bet iš viso to išeina dar geresnis dizainas. Man patinka ne tik sugalvoti idėją, bet ir realizuoti ją.

„Kai dabar žiūriu atgal, matau, kad mano drabužių stilistika nebuvo labai tinkama scenai“, – pripažįsta ir teatro kostiumų dizainą išmėginusi I. Skripka. / Rasa Nebasa, V. Jokubausko nuotr.

– Ar būna, kad žmonės, sužinoję, jog kuriate iš austinių, neša savo močiučių palikimą ir drąsiai atiduoda jį į jūsų rankas, prašydami sukurti ką nors originalaus?

– Kai kūriau kolekciją „My historical grandma’s mode of life“ (pristatymas Vilniuje vyko praėjusią vasarą), bendravau su daugeliu žmonių. Jie man pasakojo savo istorijas. Kiti net gailėjosi, kad štai pirkę seną sodybą, radę ten kur ant aukšto senų austinių ir juos išmetę. Mano paroda juos privertė visai kitaip pažvelgti į senąjį lietuvių paveldą. Ne kaip į nuobodžią atgyveną, bet kaip į tradicijos tęstinumą.

Iš pradžių bandžiau reflektuoti etnokostiumo iš paprastos medžiagos tema. Bandymas manęs neįtikino. Tačiau kai į rankas pateko visi tie Marcelės austiniai, išsyk supratau – čia yra raktas!

Pasitaikė ir tokių, kurie prašė vieną ar kitą parodos eksponatą parduoti. Kadangi tai buvo mano močiutės Marcelės austiniai, to daryti tikrai negalėjau. Štai tada gimė dar vienas mano austinių projekto etapas – kelionės po Lietuvą ir austinių istorijų rinkimas.

Iki šiol žmonės pas mane ateina su savo močiučių austiniais – aš ir pati visus kviečiu, nes tai projekto dalis. Vyksta mainai: aš dovanoju jiems savo idėją dizainui už istoriją apie to austinio kilmę. Dar maloniau, kai turiu galimybę ne tik susipažinti su austinio istorija, bet ir susitikti su jį nuaudusia moterimi. Kiekvienas darbas unikalus, neatkartojamas. Tokie įvykiai, tiesa, reti, tačiau man tai – didžiausias šio projekto variklis.

– Rodote žmonėms, ypač jaunesnės kartos, kuriai ir pati atstovaujate, kokį puikų ir dar iki galo neišnaudotą senolių paveldą turime?

– Projekto esmė – tą mūsų paveldą pateikti kitais būdais, išlaisvinti iš konservatyvumo ir sužadinti smalsumą ateities kartoms. Galbūt  paveldą reikia kažkaip šiuolaikiškai pateikti, adaptuoti, kad jis taptų patrauklesnis šių dienų jaunimui? Tačiau tai darydamas turi neperlenkti lazdos, kad visos jų divonuose užkoduotos pamatinės vertybės išliktų.

Manau, projektas pavyko. Džiaugiuosi, kad šiandien juo domisi ir jį palaiko skirtingos kartos. Neseniai pas mane į studiją atėjo šešiolikmetė ir atsinešė savo propromočiutės austinį, iš kurio dabar jai kuriame kostiumą.

Rasa Nebasa, V. Jokubausko nuotr.

– Ar jūs pati nešiojate savo kurtus drabužius, kad ir iš „My historical grandma’s mode of life“ kolekcijos? Ar norite būti pastebima gatvėje?

– Kūrybine prasme labiau noriu, kad mano darbai garsiau kalbėtų už mane, o aš likčiau tarsi už sienos. Tikrai netrokštu dėmesio kaip asmenybė. Sunku iš viso kalbėti apie savo kūrybą. Atrodo, juk tam ir kuri, kad nereikėtų kalbėti. Aišku, vis tiek privalai kalbėti, skleisti žinią, kad žmonės matytų, ką kuri, ypač jei nori savo kūryba pritraukti jaunesnę kartą.

Savo kurtus drabužius apsivelku kartais, kai einu į kokį renginį. Yra gera frazė: batsiuvys be batų (juokiasi). Tai puikiai man tinka, nes mados nesivaikau. Rengiuosi taip, kad jausčiausi patogiai ir drauge dar galėčiau atskleisti savo unikalumą.

– Patarkite, kaip išspręsti dilemą eiliniam vartotojui. Dizainerio kurtas drabužis – originalus, kokybiškas, bet brangus, o greitosios mados prekė neturi visų šitų savybių, užtai yra madinga ir pigi.

– Labai sudėtingas klausimas. Mano galva, visada reikėtų galvoti apie save. Suprasti, kas esi: juk drabužis transliuoja kažkokią žinutę. Žmonėms, kurie nori atrodyti madingai, bet nenori tam skirti didelių pinigų, siūlyčiau domėtis mados tendencijomis ir ieškoti išeities dėvėtų drabužių parduotuvėse. Tačiau tam reikia skirti daug laiko. Kitas dalykas – įdirbis. Kai dažnai eini į parduotuves, akis tampa išlavinta ir laiko jose sugaištate vis mažiau.

Rasa Nebasa, V. Jokubausko nuotr.

– Sakote, kad žmogus, visų pirma, turi suprasti, kas jis yra. Ar jūs, turėdama šiokią tokią gyvenimo patirtį, jau supratote, kas ta Inga Skripka yra iš tiesų?

– Sulig kiekvienu gyvenimo etapu vis pamatau, kad kažko ir vėl apie save nežinojau. Šiuo metu išgyvenu atlaidumo sau laikotarpį, išmokau nespausti savęs į nagą, jei kažkas yra blogai, nepasiseka. Kur semiuosi įkvėpimo, idėjų? Dažniausiai – stebėdama aplinką. Ypač keliaudama automobiliu. Šiuo metu labai stebiu medžius, jų faktūras. Aišku, tai nevyksta nuolat: juk visi gyvename bėgdami.

– Jūsų feisbuko paskyroje akį traukia ne tik močiučių austiniai, bet ir ryškios daržovės, vaisiai, tiksliau – kostiuminės improvizacijos jų tema. Kolekcija „What’s your spirit fruti / vegetables“ – lengvas papokštavimas, atsvara svariam projektui?

– Vadinu tai ode vaisiams ir daržovėms, jų tūriui, siluetui ir spalvai. Projektą norėjosi atlikti lengvos rankos mostu. Kurti priešingai nei austinių projektą – be didelių ieškojimų, pasirengimo. Taip ilgai (daugiau nei trejus metus) kurdama austinių projektą vienu momentu net išsigandau, kad jis man pačiai nenusibostų. Tad nusprendžiau trumpam pabėgti. Tik trumpam.

Dabar ir vėl iki kaklo esu pasinėrusi į močiučių raštų ir jų audinių istorijas. Keliauju po Lietuvą, renku medžiagą apie esamas ar buvusias audėjas, jų anūkus. Noriu išleisti katalogą, o kartu rezgu, naujas mintis ir ieškau naujų temų būsimiems projektams.