FLAMENKO SUKNELES KURIANTI LIETUVĖ STEBINA ISPANUS ANDALŪZIŠKU SKONIU

Rimos Pocevičienės gyvenimas neprimena šabloninės istorijos apie žmogų, savo laimę radusį svetur. Moteris su šeima iš Lietuvos emigravo būdama keturiasdešimties. Visam laikui likti neplanavo, tačiau likimas susidėliojo kitaip. Susižavėjusi itin etnine ispaniškos mados rūšimi – flamenko suknelėmis, Rima nepabūgo išreikšti kūrybinio polėkio būtent šioje srityje. Ir akivaizdu, kad nesuklydo. Šiandien lietuvė savo kuriamų suknelių populiarumu lenkia daugelį vietinių kūrėjų.

– Į Ispaniją persikraustėte 2000-aisiais. Kiek žinau, iš pradžių planavote čia praleisti tik vienus metus, o ne keliolika, tačiau viskas susiklostė kitaip – galima sakyti, iš naujo ėmėte kurti gyvenimą svečioje šalyje. Kas tuomet pačiai atrodė baugiausia?

– Taip, į Ispaniją, Andalūziją, su šeima atvykome 2000-aisiais. Planai pasikeitė: po metų nusprendėme pasilikti dar metams, po dvejų – dar vieniems... Galiausiai, po trejų čia praleistų metų, apsisprendėme nusipirkti namus ir gyventi Andalūzijoje. Paprasčiausiai įsisukome į čionykštį gyvenimo verpetą. Vaikai mokėsi, mes dirbome – visiems buvo gerai. O sunkumų niekada nebijojome nei aš, nei mano vyras Petras.

– Kokie buvo pirmieji jūsų pažinties su Ispanija įspūdžiai? Ką prisijaukinti: kalbą, kultūrą, o galbūt anksčiau neišbandytus darbus – buvo sunkiausia?

– Pirmieji įspūdžiai buvo kerintys: puikus klimatas, linksmi, kalbūs žmonės. Jų gyvenimas man atrodė kaip ant ugnies verdantis katilas. Visur jų pilna, vyksta begalės švenčių, į kurias renkasi minios žmonių. Labai žavėjausi jaunimu, kuris tęsia senolių tradicijas. Viskas buvo be galo įdomu, norėjosi pažinti, suprasti, atskleisti šios tautos charakterį.

– O kaip šis kraštas per visus jame pragyventus metus pakeitė jus pačią?

– Iš tikrųjų nesu tikra, ar mane pakeitė šis kraštas, ar tiesiog nugyventi metai. Su laiku tapau kantresnė, drąsesnė, galima sakyti, virtau bet kokių situacijų sprendimo meistre.

– Pakalbėkime apie jūsų darbą. Vienas pagrindinių jūsų kūrybos objektų – flamenko suknelės. Kuo jos labiausiai užburia?

– Kurdama flamenko sukneles jaučiuosi tarsi tapydama paveikslą. Jose – begalė spalvų, o kur dar jų kompozicijos, formos, idėjos... Čia viskas galima. O dar – flamenko suknelės yra vienintelis tautinis drabužis, turintis madą.

Lietuviškumo yra visose mano kolekcijose – naudoju lininius audinius ir nėrinius, juos perku Lietuvoje. Visada ieškau kažko savito, noriu į flamenko madą įnešti naujovių.

– Beje, tokiose suknelėse – gausybė dekoro detalių, jos pasiūtos iš daugybės metrų medžiagos. Kiek užtrunka sukurti vieną tokį drabužį?

– Labai sunku pasakyti, kiek laiko užtrunka, kol gimsta viena suknelė. Tiesiog neskaičiuoju laiko – kuriu tiek, kiek reikia, iki tol, kol rezultatas man patinka. Tai priklauso ir nuo įkvėpimo, ir nuo dekoro detalių. Yra suknelių, kurios kuriamos mėnesį, yra  tokių, kurias galima sukurti per savaitę ar keletą dienų. Suknelė suknelei nelygu. Bet jei turėčiau daug laiko, kurti galėčiau kad ir metus.

– Pernai, Lietuvos šimtmečio proga, pristatėte kolekciją "Rapsodia". Joje susipynė lietuviškos ir ispaniškos tradicijos – gėlių vainikai, flamenko suknelės, kartu sutartinės, gintaras, lietuviško folkloro raštai. Papasakokite, kuo panašus ir kuo skiriasi šių dviejų šalių moterų požiūris į stilių, saviraišką?

– Lietuviškumo yra visose mano kolekcijose – naudoju lininius audinius ir nėrinius, juos perku Lietuvoje. Visada ieškau kažko savito, noriu į flamenko madą įnešti naujovių. Todėl ir esu laikoma savito stiliaus kūrėja. Štai kad ir kitoje, šiųmetėje,  kolekcijoje "Queen" pristatyta suknelė – įkvėpta Barboros Radvilaitės istorijos. O madas diktuoja Paryžius ir Milanas, tad mados Lietuvoje daug nesiskiria nuo čionykščių. Na, nebent ispanės drąsesnės besirinkdamos spalvas, lietuvaitės – kuklesnės. Bet tai turbūt saulės įtaka.

Rima ir Petras Pocevičiai

– Flamenko suknelės tarsi spinduliuoja moterišką energiją, gyvenimo aistrą. Patarkite, kaip susikurti panašų įvaizdį iš masinės prekybos kasdienių drabužių? Kaip rinktis garderobą, kad jis moters kūno grožį pabrėžtų, o ne paslėptų?

– Flamenko suknelės kuriamos ir siuvamos mažose įmonėse. Jose dažniausiai dirba žmonės, mylintys šią profesiją, nes ji nėra labai pelninga. Manau, prie masinės prekybos gaminių būtent ir trūksta tokio prisilietimo. Papuoškime juos rankų darbo detalėmis, išsiuvinėkime, pridėkime kokią nors dekoro detalę – ir drabužis atgims. O kasdienę aprangą paprastai renkamės patogią, laisvesnę, tačiau tokie drabužiai irgi puikiai gali pabrėžti moters kūno grožį. Svarbu pirmiausia gerai pažinti save ir išsirinkti tai, kas tau tinka, madinga ir patinka pačiai.

– Viename interviu prieš keletą metų pasakėte: "Jeigu būčiau ispanė, gal jau seniai būčiau garsi visoje šalyje." Ar ispanai, ypač andalūziečiai, svetimšalius prisileidžia sunkiai? Ar per visus gyvenimo čia metus yra tekę susidurti su kitokiu požiūriu į save vien dėl to, kad jūs – iš Lietuvos?

– Turėjau galvoje, kad jau būčiau išgarsėjusi, jei būčiau gimusi Ispanijoje. Nepamirškime, kad čia atvykau būdama keturiasdešimties, tad kurti flamenko sukneles pradėjau palyginti neseniai. O skųstis tikrai negaliu – buvau priimta iškart po pirmosios kolekcijos pristatymo. Manau, vertinamas yra mano darbas, o ne tai, iš kur aš esu. Nors nuostabą vietiniams kelia tai, kad lietuvaitė gali kurti jų drabužius, ir dar su tokiu andalūzišku skoniu. Į tai visuomet atsakau: "Kas moka šokti ar dainuoti, šoka ar dainuoja visose šalyse. Taip ir su mano kūryba – kurti galiu visose šalyse." Čia esu gerbiama kolegų, kviečiama į įvairius renginius. Jei reikia kokios pagalbos, visuomet atsiranda, kas ištiesia ranką. Esu vienintelė užsienietė dizainerė, Sevilijoje dalyvaujanti pagrindinėse parodose. Niekada neturėjau problemų dėl to, kad aš iš Lietuvos. Atvirkščiai – jiems tik dar įdomiau. O į žmones, kurie manęs nepažįsta ir galbūt dėl to žiūri kitaip, nes esu užsienietė, tiesiog nekreipiu dėmesio – manau, to pasitaiko visur.

– O ką pati laikote didžiausiu savo kūrybos įvertinimu?

– Širdį glosto klientų lojalumas, padėkos, laiškai ir gražūs žodžiai. Labai smagu matyti laimingas moteris, dėvinčias mano sukneles. 2018-aisiais gavau pasiūlymą prisijungti prie "Qlamenco" unikalių darbų asociacijos. Jai šiuo metu priklauso šešiolika dizainerių, turinčių savitą ir unikalų stilių, galinčių praturtinti flamenko madą. Nors norinčių į asociaciją patekti daug, tai padaryti nėra paprasta. Kitas, taip pat labai reikšmingas mano darbo įvertinimas, – "Auksinio antpirščio" įteikimas Madride 2016-aisiais.

– Esate minėjusi, kad jūsų darbas dažnai trunka ilgiau negu įprastas, kartais tenka plušėti dieną naktį. Kai turite laisvo laiko, kaip labiausiai mėgstate jį leisti?

– Po intensyvaus darbo pirmiausia su vyru Petru važiuojame prie vandenyno pasipildyti energijos ir aplankyti mano vienintelio anūkėlio. Mėgstu susiorganizuoti trumpą kelionę ir taip ištrūkti kuo toliau nuo įprastos rutinos. Norisi paprasčiausiai atsipalaiduoti, kad į darbą grįžčiau su naujomis idėjomis. O štai rugpjūtį planuojame kelionę į Lietuvą.

– Panašu, kad šiandien tikresniais namais jau laikote Ispaniją, o ne Lietuvą. Be ko neįsivaizduotumėte šio krašto?

– Tiesą pasakius, mano namai ten, kur šeima. Šiuo metu tai Ispanija. O šios šalies neįsivaizduoju be saulės.

– Kartkartėmis sugrįžtate į Lietuvą paviešėti. Kokių ryškesnių pokyčių matote joje, bėgant laikui?

– Kaskart, kai sugrįžtu, Lietuva man vis gražesnė ir mielesnė.

– Ką patartumėte tiems, kurie šiandien svarsto išvykti laimės ieškoti svetur?

– Priminčiau posakį: "Visur gerai, bet namuose geriausia." Tačiau, jei norite išbandyti savo jėgas, atrasti savyje kažką naujo, tai padės. Gyventi svetimoje šalyje ir sukurti gyvenimą iš naujo nėra lengva, bet įmanoma. Galų gale, gyvendamas svetur, įsimyli tą šalį, jos žmones, jų papročius. Jautiesi turtingesnis, nes turi jau dvi šalis, kurios tau mielos.