Šeimos misija – išsaugoti lietuvišką tautinį kostiumą

Dirba dvi kartos

Anot Ilonos, „Rūtos žaliosios“ istorija prasidėjo daugiau nei prieš 17 metų. Šį tautinių kostiumų saloną kartu su seserimi Janina įkūrė Ilonos anyta Danutė Tamošaitienė.

Dar vaikystėje Danutė, matydama savo močiutę, audžiančią didelėmis medinėmis staklėmis, siuvančią ar siuvinėjančią, susižavėjo rankų darbo kūriniais. Artimųjų paskatinta, ji baigė Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą ir tuometį LSSR valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Vėliau pradėjo kūrybinį darbą tuomečiame Kauno „Dailės“ kombinate – įmonėje, kuri tuo metu audė ir siuvo tautinius kostiumus įvairiems Lietuvos kolektyvams.

Daug metų dirbusi dailininke tekstilininke įvairiuose Lietuvos tekstilės fabrikuose, Danutė vis pasvajodavo apie nuosavą verslą. Galiausiai ji ryžosi žengti lemiamą žingsnį ir įgyvendinti savo idėją. Po kurio laiko prie jos veiklos prisijungė ir sūnus Mindaugas su žmona Ilona.

„Esame antroji karta, tęsianti šią tradiciją ir puoselėjanti tautiškumą“, – sako Ilona. Į šeimos verslą ji įtraukė ir savo seserį Laimą, baigusią tekstilės dizaino studijas ir puikiai išmanančią audimą bei audinių kokybę.

Tikrų tikriausi: labai svarbu išsaugoti tautinio kostiumo tradiciją, susiformavusią dar XIX a., todėl „Rūtos žaliosios“ komanda siuva tik autentiškus kostiumus. / V. Stankevičienės nuotr.

Nėrė į šeimos verslą

Kai Ilona susipažino su Mindaugu, jo mama Danutė dar dirbo audinių dizainere – kūrė audinius, taip pat ir skirtus tautiniams kostiumams. „Susipažinome per draugus, o vėliau paaiškėjo, kad gyvenome visai netoli vienas kito – vos už pusės kilometro“, – juokiasi pašnekovė ir priduria, kad galbūt dėl to jiems artimos ir tos pačios vertybės.

„Rūtą žaliąją“ Mindaugo mama Danutė įkūrė būdama penkiasdešimties. Po kelerių metų ji pakvietė prisijungti sūnų, o šis – Iloną, kuri iš profesijos yra ekonomistė.

„Nors pasirinkau ekonomiką, visą gyvenimą man labai patiko rankdarbiai. Turėjau prosenelę, kuri labai gražiai siuvo ir siuvinėjo. Pagalvojau – pamėginsiu ir pažiūrėsiu, ar man patiks“, – prisimena ji.

Kuo labiau Ilona gilinosi į tautinį kostiumą, tuo aiškiau suprato, kiek jame telpa grožio, kruopštaus rankų darbo ir geros energijos.

„Šioje veikloje esu jau aštuonerius metus. Atrodo, nemažai, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kiek dar daug nežinau ir kiek dar turiu išmokti“, – prisipažįsta I. Tamošaitienė.

Sudėtinga: tokį aukštaitišką galvos apdangalą, vadinamą nuometu, senovėje moterys specialiu būdu rišdavosi aplink galvą ir kaklą. Jo ilgis – net 3, 60 m. / V. Stankevičienės nuotr.

Siuva tik autentiškus

„Rūtos žaliosios“ tinklalapyje pabrėžiama, kad čia siuvami tik autentiški, o ne stilizuoti tautiniai kostiumai. Kodėl pasirinktas būtent toks kelias? Ilonos teigimu, salono kūrėjams labai svarbu saugoti ir puoselėti tautinio kostiumo tradiciją, susiformavusią dar XIX a.

„Remdamiesi autentiškais muziejiniais pavyzdžiais atkuriame kostiumus ar atskiras jų dalis. O viską pradedame nuo siūlo parinkimo“, – pasakoja Ilona. Ji pati užsako meistrams suverpti ir reikiamomis spalvomis nudažyti siūlus, iš kurių vėliau gimsta audiniai.

Moteris lankosi muziejuose, kur tyrinėja išlikusius tautinių kostiumų pavyzdžius, analizuoja raštus ir stengiasi atkurti kuo tikslesnį ornamentą – tokį, koks buvo audžiamas anuomet.

„Taip gimsta audiniai autentiškiems Suvalkijos, Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos ar Klaipėdos krašto kostiumams“, – pasakoja ji ir priduria, kad tai labai ilgas ir kruopštus procesas.

„Tautiniam kostiumui reikalingų audinių paprastoje audinių parduotuvėje neįsigysi – jie audžiami specialiai. Dažniausiai vieno ar kito audinio išsiaudžiame daugiau, nes siuvame drabužius tautinių šokių ar folkloro kolektyvams. Tačiau net ir tokiu atveju kiekvienas kostiumas turi būti individualus. Todėl turime daug skirtingų audinių variacijų“, – apie darbo specifiką pasakoja ekonomistė.

Nuostabi tradicija: jaunimas vestuvių proga iš tėvų prašo ne daiktų ar pinigų, o tautinių kostiumų.

Prie vieno – daug specialistų

Paklausta, kiek žmonių dirba „Rūtos žaliosios“ kolektyve, Ilona išskiria tris pagrindines kolonas, ant kurių laikosi šeimos verslas – tai jos vyras Mindaugas, sesuo Laima ir ji pati.

Prie veiklos prisideda ir įvairūs meistrai, kurių kiekvienas atlieka savo srities darbą. Pavyzdžiui, moteriškas liemenes siuva viena siuvėja, o vyriškas – kita.

Ilona pasakoja, kad vienam moteriškam tautiniam kostiumui sukurti prireikia maždaug penkiolikos žmonių darbo. „Niekas negimė viską mokėdamas, todėl savo darbuotojus patys apmokome – nuo audėjų iki siuvėjų“, – sako ji.

Audėjos audinius audžia senovinėmis staklėmis. „Mes joms nuperkame stakles, parūpiname siūlus ir išmokome austi“, – aiškina Ilona, pabrėždama, kad kiekvienas kostiumas gimsta iš daugelio žmonių kruopštaus darbo ir perduodamų amatų tradicijų.

Darbštuolė: salono „Rūta žalioji“ įkūrėja D. Tamošaitienė niekada nebūna be darbo – kutuoja skaras, pina juostas, siuvinėja Klaipėdos krašto delmonus. / V. Stankevičienės nuotr.

Įtraukti ir sūnūs

Tamošaičiai augina du sūnus – Oskarą, kuriam septyniolika, ir Kasparą, kuriam penkiolika – jie taip pat aktyviai prisideda prie šeimos veiklos.

Mama pasakoja, kad berniukai komplektuoja kostiumus: į saloną iš įvairių meistrų atvežamos atskiros kostiumo dalys, o jie jas sudeda į vieną visumą ir paruošia užsakymą atiduoti. Be to, broliai moka verti stiklo arba koralų karolius, atitinkančius autentiškus to laikmečio papuošalus. „Taip sūnūs užsidirba sau dienpinigių“, – šypsosi Ilona, pridurdama, kad ne visada už tai jie gauna atlyginimą. Vaikai supranta, kad savo darbu prisideda prie šeimos verslo ir šeimos atostogų, todėl dažnai net neprašo atlygio.

Vakarais Ilonos ir Mindaugo salone nesutiksite: po ketvirtos jie dažniausiai vyksta pas kolektyvus. „Tada broliai lieka atsakingi už namus. Jų darbas – prižiūrėti gyvūnus, kurių turime nemažai – šunį, šinšilas, krabą, didžiulį vėžlį, žuvytes“, – vardija I. Tamošaitienė.

Šeimos pasididžiavimas – beveik pusmetrio dydžio vėžlys, kuris žiemą vaikštinėja po namus, o vasarą – po pievą. „Jis pas mus gyvena dešimt metų ir, tikimės, dar gyvens mažiausiai keturiasdešimt, – juokiasi Ilona ir pasakoja, kad vėžlys buvo vyresniojo sūnaus Oskaro užgaida. – Manėme, kad jis bus gamtininkas, bet dabar matome, kad kuo toliau, tuo labiau linksta į mūsų sritį ir, labai tikimės, ateityje pratęs šeimos verslą.“

Puošiasi per šventes

Ar Oskaras su Kasparu turi tautinius kostiumus? Mamos teigimu, sūnūs jų turi ir net ne po vieną. Nors tautinių šokių ar folklorinių ansamblių nelanko ir domisi sportu, tautiniais kostiumais visi keturi – tėvai ir sūnūs – puošiasi per svarbias lietuviškas šventes: Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Jonines ir kt. Taip pat jie dalyvauja fotosesijose, kur demonstruoja naujai pasiūtus kostiumus ir populiarina juos tarp jaunimo.

Ar paaugliai mielai tai daro? „Galbūt mieliau keltų kitokias asmenukes į socialinius tinklus, bet kai žino, kad tai padeda tėvams ir prisideda prie bendro tikslo, motyvacija visai kita“, – aiškina Ilona. Ji džiaugiasi, kad vaikai labai sąmoningi – mato, kiek daug širdies, darbo ir pastangų tėvai įdeda į šią veiklą. „Tai nėra pelningas verslas, greičiau amatas ir darbo vietos sau sukūrimas“, – aiškina ji.

Paklausta, ar pavyks perduoti autentiškų tautinių kostiumų kūrimo tradiciją trečiai kartai, Ilona susimąsto: „Niekada negali žinoti, kaip bus. Bet mes stengiamės sudominti juos šia veikla. Norime, kad mūsų sukauptos žinios ir patirtis atitektų būtent jiems – nenueitų vėjais.“

Tokie kostiumai neišeina iš mados – suaugęs žmogus siuvasi jį vieną visam gyvenimui.

Siuva visą komplektą

Su Ilona kalbamės jai vykstant į Kaziuko mugę Vilniuje. Šiais metais „Rūta žalioji“ ten neprekiavo tautiniais kostiumais – turėjo ekspozicinį stendą, pristatinėjo savo veiklą vilniečiams ir miesto svečiams.

„Neturime tiek gaminių. Šių metų vasarą Lietuvoje vyks moksleivių dainų šventė, o Jungtinėse Amerikos valstijose, Čikagoje, – XVII Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventė. Kostiumų iki to laiko turime pasiūti daug, todėl dabar užsakymus priimame tik antram metų pusmečiui“, – aiškina salono „Rūta žalioji“ kūrybos vadovė.

Ar kolektyvai dažnai siūdinasi naujus tautinius rūbus? Ilonos teigimu, vienam koncertui prireikia net kelių komplektų – taip ir patiems įdomiau, ir žiūrovams maloniau. Kartais pakanka papildyti esamus kostiumus naujomis detalėmis, kad jie „suskambėtų“ naujai.

Kalbant apie kostiumų struktūrą, moteriško kostiumo pagrindas susideda iš penkių detalių: liemenės, marškinių, sijono, prijuostės ir juostos (Žemaitijos regione juosta nebūtina). Šeštoji detalė – galvos apdangalas. Vyrišką tautinį kostiumą sudaro keturios pagrindinės dalys: kelnės, liemenė, marškiniai ir juosta. Rekomenduojama turėti dar sermėgą (paltą) ir skrybėlę.

Aukštasis pilotažas

Viskuo pasirūpina „Rūta žalioji“, įskaitant ir batus – tradicinį anų laikų apavą. Moterims siuvami suvarstomi aulinukai arba laivelių tipo bateliai, vyrams – ilgaauliai. Vaikai šokdami dėvi odines nagines, o Žemaitijai dar būdingos klumpės, su kuriomis šokėjai trypia „Klumpakojį.

„Mes aprūpiname folklorinius kolektyvus apavu, kaip ir savo žmones – darbu. Jaučiamės už juos atsakingi. Norime, kad meistrai turėtų darbo ir tuo pačiu – kad išsaugotų šią kultūrinę tautinio kostiumo tradiciją ateities kartoms“, – savo misiją pristato Ilona.

Kokia kostiumo dalis yra pati sudėtingiausia? Ilonos žodžiais tariant, sunkiausia yra nuausti suvalkietiškas prijuostes, nes jos iškaišytos įvairiausių spalvų siūlais. „Suvalkietiškos prijuostės raštą sudaro daugiau nei tūkstantis siūliukų. Ten daug matematikos, skaičiavimų – kaip aš sakau, tikras aukštasis pilotažas“, – juokiasi ji.

Taip pat nelengva siuvinėti marškinius baltąja adinuke – tradicine lietuvių technika, kai ornamentas išryškinamas ne spalva, o tekstūra, skylutėmis ir reljefu. Pavyzdžiui, dzūkišką prijuostę, siuvinėtą baltąja adinuke ir kitomis technikomis, moterys siuvinėja apie pusę metų.

V. Stankevičienės nuotr.

Gražiausi – Klaipėdos krašto

Du didžiausi regionai, iš kurių šeima dažniausiai sulaukia užsakymų, – Aukštaitija ir Žemaitija. Jei tautinį kostiumą nori pasisiūti pavieniai asmenys, dažniausiai jie renkasi Klaipėdos krašto, kitaip sakant, Mažosios Lietuvos kostiumus.

„Dažnai sulaukiame užsienio lietuvių prašymų. Jie renkasi to regiono kostiumą, kuris arčiausiai širdies – nebūtinai pagal savo šaknis, – aiškina „Rūtos žaliosios“ kūrybos vadovė. – Bet jei tautinį rūbą renkasi lietuviai, gyvenantys Lietuvoje, jiems dažniausiai patinka to krašto, iš kurio yra kilę, kostiumai. Rodosi, kad pajaučia etninę tapatybę vidumi.“

Didžiausias komplimentas „Rūta žalioji“ kolektyvui – kai žmogus, atsiėmęs ką tik pasiūtą kostiumą, jį išsyk apsirengia ir eina į Senamiestį ar Laisvės alėją išgerti kavos. „Ir taip būna gana dažnai“, – šypsosi Ilona.

Moteris džiaugiasi, kad jau keletą metų tautiniais kostiumais vis labiau domisi jaunimas: „Nuostabi tradicija, kurią pastebime: jaunimas vestuvių proga iš tėvų prašo ne daiktų ar pinigų, o tautinių kostiumų. Esame papuošę jau ne vienus jaunavedžius. Jei nesirengia tais kostiumais pirmąją vestuvių dieną, tai būtinai pasipuošia antrąją arba pasidaro su jais vestuvinę fotosesiją.“

Misija – išsaugoti meistrus

Paprašyta prisiminti įdomiausią užsakymą, Ilona pasakoja intriguojančią istoriją. „Pas mus atėjo moteris, puikiai kalbanti lietuviškai. Ji išsirinko prabangų aukštaitišką kostiumą. Paklausta, kam jį naudos, prisipažino, kad juo pasipuošusi mokys kinus lietuvių kalbos Kinijoje. Bet įdomiausia buvo tai, kad ji pati yra kinė, Lietuvoje studijavusi lietuvių kalbą“, – prisimena Ilona.

Ar tokie amatai padeda išsaugoti Lietuvos kultūrinį paveldą? Ilona turi tautinio paveldo produkto sertifikatą ir laikosi šio sertifikavimo reikalavimų. Ji bendradarbiauja su Lietuvos muziejais, domisi tautinio paveldo išsaugojimu. „Žmonės, atėję į saloną, dažnai stebisi, kaip čia gražu. Tai dėl rankų darbo gaminių energijos, šilumos“, – aiškina Ilona. Jos teigimu, „Rūtos žaliosios“ užduotis – užtikrinti, kad žmonių, kuriančių grožį savo rankomis, Lietuvoje ne mažėtų, o daugėtų.

Paklausta, ar pati tik organizuoja darbus, o gal griebiasi ir adatos ar audimo staklių, Ilona sako, kad daro viską, tik laiko labai trūksta. „Neseniai turėjome fotosesiją. Prieš ją man teko sukurti suvalkietiškus, ant galvos dedamus antkakčius, kuriuos moterys rišdavosi ant kaktos. Dariau juos iš karoliukų, spalvotų juostelių, nėrinių. Šis, kaip ir daugelis kitų darbų, pirmiausia gimė mano rankose, o tik paskui iškeliavo pas meistrus“, – pasakoja Ilona ir priduria, kad kiekvienas kostiumas vienaip ar kitaip pereina per jos ar jos sesers rankas. Tuo tarpu vyras atsakingas už finansus ir į kūrybinį procesą nesikiša.

Darbas – gyvenimas

Ką veikia Tamošaičių šeima, kai užrakina salono, esančio Kaune, M. Daukšos gatvėje, duris?

Anksčiau, sako, daug keliaudavo po Lietuvą. Dabar prisikeliauja vykdami pas kolektyvus su regiono tautinių kostiumų pavyzdžiais, vėliau – su primatavimais. „To laisvo laiko nelieka. Šis darbas – mūsų gyvenimas. Jei jis nebūtų mūsų gyvenimas, jo nedirbtume. Galbūt atrodo, kad kostiumų kainos nemažos, bet, kaip su vyru juokaujame, tuos pinigus iš vienų gauname, kitiems atiduodame“, – aiškina Ilona.

Moteris juokauja, kad jos sporto klubas – audinių rietimų nešiojimas. Didžiausias užsakymas – kostiumai Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos vaikų kolektyvams – teko pasiūti net po kelis šimtus kostiumų.

O ką šiuo metu veikia „Rūtos žaliosios“ pradininkė D. Tamošaitienė? Ilona pasakoja, kad nors Mindaugo mama neseniai įžengė į aštuntąją dešimtį, ji vis dar aktyviai jiems padeda: kutuoja skaras, pina juostas, siuvinėja Klaipėdos krašto delmonus (dekoratyvines kišenėles). Jai priklauso ir gražus salono pavadinimas – „Rūta žalioji“, kilęs iš lietuvių tautosakos.

Tiek Danutė, tiek Ilona su visu „Rūtos žaliosios“ kolektyvu mūsų tautiečiams Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga linki bent kartą gyvenime apsivilkti lietuvišką tautinį kostiumą, pajusti jo gerąją energiją ir tai, kaip nejučia paaugi gerais trimis centimetrais, kaip išsitiesia nugara ir imi jaustis visai kitu žmogumi. „Džiaukimės tuo, ką turime. O turime labai daug ir labai gražių dalykų. Su švente visus!“ – linki Ilona.