Patarimais pasidalijo gamtininkas Selemonas Paltanavičius.

– Ar galima sakyti, kad meškos jau yra miškuose sutinkamas Lietuvos gyvūnas?

– Tas klausimas yra lyg ir dviejų pusių. Taip, miškuose jau sutinkama, bet tai yra dar ne Lietuvos gyvūnas. Tam, kad tokiu taptų, reikia, jog vestų jauniklius. Taip pat dar, kad meškos žiemą čia miegotų. To dar neturime.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Buvo užfiksuotas meškų jauniklis. Ar galima teigti, kad jis buvo atvestas čia?

– Ne, ten buvo pernykštis jauniklis – su tokiu mama meška galėjo ateiti ir šimtus kilometrų. Tokio įrodymo nėra. Neskubėkime – 10 metų ir turėsime Lietuvoje pastovią meškų populiaciją. Bus sugrąžinta istorinė tiesa. Kažkada meška buvo įprastas Lietuvos girių gyventojas.

– Meškos sėlina vis arčiau.

– Taip, bet charakteringiausia tai, kad visos meškos kažkurioje vietoje užfiksuojamos kameromis, gyvai mačiusių žmonių yra labai nedaug. Ji visą laiką keliauja. Dažniausiai tai yra jauni, klajojantys žvėrys. Šiaip meška nėra ta, kuri eitų ir eitų. Ji turi savo mišką, teritoriją, režimą. Dieną ilsisi, naktį maitinasi. Kol kas ji yra svetimoje vietoje, teritorijoje, todėl labai sunkiai nuspėjama. Ji pati nežino. Žmonės labai nustemba, kad ji išėjo prie miško ar prie gyvenvietės, na taip – ji turi žemėlapį ir žino, kur tas miškas, kur ta gyvenvietė (juokiasi).

– Vieni pataria, kad pamačius mešką reikia pradėti garsiai kalbėti, jeigu ji artėja – kalbėti dar garsiau. Kaip jūs galvojate – ar tai atbaidytų mešką?

– Ji gali būti užsiėmusi, galbūt rausia žemę – meška visaėdis gyvūnas, nors plėšriųjų būrio atstovas. Ji rausdama žemę, būdama užsiėmusi, gali negirdėti, nepamatyti. Man atrodo, kad tai labai logiškas patarimas. Reikia garsiai kalbėti pačiam su savimi, kad meška išgirstų.

– Amerikiečiai siūlo pamačius mešką gulti į gemalo pozą ir paslėpti tas vietas, pilvo, kaklo sritis, kad jeigu būtų žaizda, išgelbėtų gyvybę. Ką manote apie tai?

Žmonės labai nustemba, kad ji išėjo prie miško ar prie gyvenvietės, na taip – ji turi žemėlapį ir žino, kur tas miškas, kur ta gyvenvietė.

– Žinote, labai sunku sulyginti Amerikos žemyno meškas. Mūsų meškos turi būti laukinės. Kad būtų laukinės – to turime siekti mes. Svarbiausias dalykas – kažkur buvo net filmuota – lemtinga klaida būtų numesti meškutei kažko skanaus. Meška – gudrus, išradingas žvėris, ji tikrai iš karto supras, kad žmogus yra tas geras maitintojas.

– Netrukus prasidės uogavimai, grybavimai miškuose. Ką daryti žmonėms, jeigu jie ją pamatytų? Kaip jie turėtų elgtis? Ar galima filmuoti, fotografuoti, ar geriau bėgti?

– Man atrodo, kad būtų neblogai turėti švilpuką arba kažkokią tarškynę, nes kai kas sako, kad atėmė balsą ir negalėjo balsu jai pranešti apie save. Gali taip nutikti. Galų gale, pabarškinti į kibirą.

– Reikia sukelti garsą.

– Taip, ji turėtų atkreipti dėmesį, pamatyti. Reikėtų suprasti, kad meška yra toks pat laukinis žvėris kaip šernas, vilkas. Ar teko girdėti, kad Lietuvoje kas nors sakytų: dabar taip dygsta baravykai, bet neisiu grybauti, nes Lietuvos miškuose gyvena vilkai ar šernai?

– Ne, nes atrodo – jau įprastas gyvūnas.

– Pagalvojame, kad vilkas – labai plėšrus žvėris, bet ką jis bendro turi su mumis? Meška taip pat – ji tikrai nelaukia mūsų, turėdama kažkokių kėslų, nieko nesitiki.

– Svarbiausia – nebandyti lįsti prie to jauniklio ir neprivilioti.

– Taip, ir nebandyti daryti asmenukių.