R. Požerskis: buvo euforija, kad esame laisvi, galime daryti, ką norime | KaunoDiena.lt

R. POŽERSKIS: BUVO EUFORIJA, KAD ESAME LAISVI, GALIME DARYTI, KĄ NORIME

Balandžio 28-ąją, minint Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) atkūrimo sukaktį ir Lietuvos universiteto įkūrimo 100-metį, iškilmingame senato posėdyje VDU garbės profesoriaus regalijos buvo įteiktos tris dešimtmečius čia dirbančiam garsiam fotomenininkui, VDU Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros profesoriui Romualdui Požerskiui.

„Prisipažinsiu: jaučiuosi keistai, ši akimirka – turbūt viso mano gyvenimo Everestas. Jaudinuosi, kaip dabar nuo šio aukšto kalno reikės žemyn nusileisti“, – priimdamas apdovanojimą sakė R. Požerskis.

„Šiandieną, prieš išeidamas iš namų, varčiau seną studijų knygelę, kurioje įrašyta, kad mano tėvas Boleslovas Požerskis 1942 m. spalio 10-ąją priimtas į Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakulteto Geodezijos skyrių, iš karto į trečią semestrą. Tiesa, studijavo neilgai – 1943 m. kovo 15-ąją universitetas buvo uždarytas. Labai simbolinis sutapimas – šiame universitete mano tėvas lankė fotografijos kursus“, – sekdamas likimu R. Požerskis 1993 m. atėjo dėstyti fotografijos į tuo metu ką tik – 1989-aisiais – atkurtą VDU.

Įvertinimas: fotomenininkui R. Požerskiui įteiktos VDU garbės profesoriaus regalijos / Jono Petronio nuotr.

Buvo daug entuziazmo

„Buvo euforija, kad esame laisvi, galime daryti, ką norime, – atkurti universitetą, egzistavusį prieš pusšimtį metų“, – interviu pasakojo R. Požerskis apie laikotarpį, paženklintą nežinomybės, bet kartu ir stipraus laisvės troškimo.

„Kelerius metus galvojau, kodėl moksleiviai stoja į universitetą, kuris ką tik atkurtas ir gali už keleto metų būti uždarytas? Koks to universiteto lygis, jei tik dabar kuriasi? Čia buvo didžiulis iššūkis visuomenei ir eksperimentas – pasiseks ar ne? Vėliau pripratome, pamatėme, kad kuriasi gera biblioteka, dėstytojai geri. Daug entuziazmo buvo, vidinio džiaugsmo, kad toks jaunas, energingas universitetas“, – sakė fotomenininkas.

R. Požerskį dėstyti 1991-aisiais įkurtame Menų fakultete pakvietė pirmasis jo dekanas profesorius Vladas Stauskas. Anot fotomenininko, jam prireikė pusės metų pasiruošti pirmosioms paskaitoms: „Atėjus dėstyti man jau reikėjo turėti medžiagą, iki tol nebuvau nieko dėstęs. Man reikėjo suplanuoti visas paskaitas – autorius, teorinę dalį, paruošti skaidres. Lietuvių kalba knygų nebuvo, reikėjo vertimo, interneto nebuvo, reikėjo eiti į bibliotekas. Ne taip, kaip dabar, kai iš interneto nusikopijuoji.“

Ne mažiau kliūčių sudarydavo ir rašto darbai, egzaminai, kurie buvo rašomi popieriuje. „Kartais, kai surinkdavau tuos darbus ir eidavau namo, galvodavau: „Neduok Dieve, kas nors man portfelį atims arba pamesiu. Ką tada daryti? Sakyti studentams, kad egzaminą perrašytų?“

Prašė neskriausti studentų

Fotomenininko paskaitos buvo populiarios, net per daug – didelei auditorijai dėstyti reikėjo per mikrofoną. Pirmieji metai buvo pažymėti įtampos, nes niekas iki šiol nebuvo dėstęs fotografijos, tad nebuvo nei su kuo konsultuotis, nei reikiamos medžiagos, ką pasiruošti, kokius testus ar namų darbus skirti.

„Menų fakultetas buvo labai nedidelis, dirbo nedaug žmonių, katedrų, atrodo, net nebuvo. Susirinkimų praktiškai nevykdavo. Man tik dekanas pasakė: „Neskriausk studentų.“ Nelabai įsivaizdavau, kaip skriausti, kaip neskriausti. Forma buvo labai įdomi. Paskirtu laiku studentai eidavo pas mane po vieną į auditoriją, ir aš pasirašydavau“, – anot R. Požerskio, buvo galima pasikalbėti su studentais, išklausyti jų kritiką ar pagyras.

Studentai džiaugdavosi fotomenininko paskaitomis, atvėrusiomis jiems naują požiūrį į fotografiją ir pristatančią Lietuvos fotomenininkus, tuo metu jau pripažintus pasaulyje.

Ilgą laiką Menų fakultetas neturėjo savo nuolatinės vietos: iš Centrinių rūmų kraustėsi į K. Donelaičio gatvę, iš jos – į Laisvės alėją, vėliau – Vytauto prospektą.

„Dabar jau viskas gerai, esame Senamiestyje, pačioje geriausioje vietoje. Ši vieta idealiai tinka mūsų Menų fakultetui“, – pasak fotomenininko, deja, per visus kraustymus nebeišliko to laikmečio ženklų – nors fakultetas egzistuoja jau seniai, trūksta tai įamžinančių nuotraukų.

Dalijasi patirtimi

R. Požerskis pabrėžia, kad dėstymas – vienintelis būdas kitiems perduoti savo patirtį ir praktiką: „Mano draugai užsieniečiai buvo fotografai Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje, dabar visi yra dėstytojai, profesoriai. Mes vieni kitus vadiname kolegomis – ne kaip fotografai, o kaip dėstytojai.“

Pasak profesoriaus, vienas pagrindinių dėstymo privalumų – visada turi tobulėti, stebėti naujienas. Tačiau tam reikia skirti daug laiko.

„Kai aš dar studijavau Kauno politechnikos institute, vienas dėstytojas pasakė, kad technologijos kas penkerius metus pasikeičia 50 proc. Aš galvojau: „Tai nesąmonė, taip negali būti.“ Dabar jos keičiasi dar greičiau“, – anot R. Požerskio, dėstant negali būti atsilikęs nuo studentų – turi būti truputėlį aukščiau už juos.

„Kita vertus, studentai pripažįsta, kad kuo daugiau žinai, tuo paskui sunkiau kurti. Žinau atvejų, kai studentai, gavę daug informacijos apie meną, baigia studijas ir nežino, ką daryti. Sako: „Viskas jau yra padaryta.“ Kai aš 1974 m. pradėjau nuo kūrybinės fotografijos, aš nieko nežinojau. Man viskas buvo nauja: ir socialiniai, ir technologiniai dalykai. Šiuo metu per didelis žinojimas užmuša vidinį norą kurti – tai toks keistokas, pavojingas momentas“, – teigė fotomenininkas.

Pedagogas: R. Požerskis dėsto studentams fotografiją 1994 m. / Kadras iš asmeninio archyvo filmuotos medžiagos.

Sugrįžta į archyvus

Paimu negatyvą kokį, žiūriu: „Negali būti, kad aš čia nufotografavau. Taip gerai mokėjau kažkada fotografuoti, net keista.

Asmeninėje kūryboje R. Požerskis iš naujo atranda savo archyvus ir spausdina dar niekam nematytas nuotraukas: „Archyvai – didžiausias fotografo turtas. Taip pat ir literato, poeto, kuris daug rašo, deda į archyvą, paskui atranda tuos eilėraščius, nustemba: „Negali būti, ar aš čia parašiau? Tikrai aš, mano raštas.“ Taip ir aš kartais: paimu negatyvą kokį, žiūriu: „Negali būti, kad aš čia nufotografavau. Taip gerai mokėjau kažkada fotografuoti, net keista.“

Šiuo metu VDU Didžiosios salės fojė demonstruojama fotomenininko paroda „Kauno menininkai“, Barselonoje eksponuojama paroda „Kelias į Laisvę“, Milane – paroda „Mažasis Alfonsas“, Vilniuje MO muziejuje – darbai iš serijos „Kauno senamiestis“. Spausdinamas naujas fotografijų albumas „Atlaidai“.

Ar yra ateityje naujų temų? „Nulis (juokiasi). Ateitis – skaičiuoju laiką, kiek dar liko gyventi, kiek dar galiu padaryti. Fotografija yra panaši į teatro ar kino režisūrą, tik ten dalyvauja daug žmonių, dirba visa komanda. Bet tu turi turėti idėjų, minčių, turėti be galo didelį norą, daug energijos ir sveikatos. Tam reikia skirti dalį savo gyvenimo. Kyla klausimas: ar man kažką nauja daryti, nors nieko gero nebus, ar man gal geriau archyvus tvarkyti? Nėra taip, kad gali nuvažiuoti, kažką nufotografuoti. Fotografijų serijos kuriamos daug metų“, – gegužę fotomenininkas planuoja atidaryti parodą apie buvusią VDU studentę – aklą mamą, auginančią aštuonerių metų mergaitę. Ją R. Požerskis fotografuoja jau devintus metus.

Gyvenimo patirties svarba

Pasak profesoriaus, jaunajai kartai visada kyla problema, ką fotografuoti. „Sovietiniais laikais, nors mes apie tai nekalbėjome, vidinė paskata buvo, kad nepritariame sovietų valdžios ideologijai. Mūsų fotografija buvo kaip protesto forma,  fotografavome tai, kas nespausdinama, ko negalima rodyti. Kaip mano „Atlaidai“. Mano mokytojas Aleksandras Macijauskas fotografavo turgų, jo darbai Sovietų Sąjungoje nebuvo spausdinami, tik užsienyje. Stengėmės garsinti Lietuvą, parodyti užsieniui savo tradicijas“, – pasakojo R. Požerskis.

Jo teigimu, dabar yra kūrybinė laisvė, nėra cenzūros, gali fotografuoti praktiškai ką nori, kelti į interneto puslapius ką nori, tačiau kyla klausimas: kam to reikia?

„Viena iš meno paskatų yra noras pasakyti, kad aš esu gyvas, mąstau, turiu nuomonę, poziciją ir pan. Pats žodis „exhibition“ (liet. – paroda) truputėlį primena ekshibicionizmą. Paroda – tu kažką rodai. Bet dažnai tu nori rodyti save. Tačiau, kad rodytum, turi ir pasakyti, duoti žinią, pateikti informaciją, vizualų kūrinį, kuris sudomintų kitus. Jeigu turi ką pasakyti, tuomet ieškai formos ir sakai, kuri. Bet jeigu neturi ką pasakyti, kad ir ką darysi, vis tiek niekam nebus įdomu“, – teigė fotomenininkas.

Užnugaris: svarbiausias R. Požerskio ramstis – šeima ir beveik 40 metų šalia buvusi žmona Virginija. VDU kalėdiniame vakarėlyje 2006 m. / Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu R. Požerskis savo paskaitose dėsto apie mados fotografą Peter Lindbergh, kuris po mokslų, keliaudamas po pasaulį, simboliškai pabaigė antrą aukštąją mokyklą.

„Aš irgi siūlyčiau studijas baigusiems studentams pakeliauti, išbandyti netikėtų specialybių. Viena mano studentė baigė studijas Menų fakultete, paskui rinkodaros, o dabar išvažiavo studijuoti kulinarijos Italijoje. Tai yra savęs ieškojimas. Kaip ir kūrėjas: jam reikia ne tik daug informacijos, bet ir gyvenimiškos patirties. Sukaupęs ją ir suvokdamas, kas yra kūryba, įvaldęs menines priemones, su kuriomis jis gali kurti, turėdamas ką pasakyti, jis kažką ir pasakys“, – pabrėžė fotomenininkas.


Netikėtas susitikimas

Savo kalbą VDU iškilmingame senato posėdyje fotomenininkas R. Požerskis užbaigė linksmu pasakojimu:

„Universitete dėstau jau tris dešimtmečius, kasmet mano paskaitų klausosi per 200 studentų, kurie pasklinda po visą pasaulį. Darbas Šiuolaikinių menų katedroje įpareigoja studijuoti naujausias technologijas ir, kaip aš juokauju, neatsilikti nuo studentų. Daug kartų dalyvavau šiuolaikinio meno festivalyje „Degantis žmogus“, kuris vyksta JAV, Nevados dykumoje. Daugiau kaip 70 tūkst. dalyvių vieną savaitę sukuria utopinę visuomenę, kurioje neegzistuoja pinigai. Beje, šis festivalis yra Silicio slėnio sėkmingas projektas. Kartą dykumoje, karščiui plieskiant daugiau kaip 40 °C, apžiūrinėjau naujausiomis technologijomis sukurtas meno skulptūras. Staiga užėjo baisi dulkių audra. Vidury dienos sutemo, pro dulkes nemačiau net savo ištiestos rankos pirštų. Netikėtai iš dulkių sienos išniro nepažįstama, visa dulkėta moteris ir lietuviškai į mane kreipėsi: „Laba diena, dėstytojau, kaip malonu jus čia matyti. Gal galiu jums pasiūlyti šalto alaus?“ Ji palinkėjo geros dienos ir dingo dulkėse. Tada prisiminiau, kad šioje dykumoje nutinka stebuklas – čia gauni ne tai, ko tu nori, o tai ko tau iš tiesų reikia. Gurkšnodamas vėsų gėrimą anąsyk pagalvojau: „Dieve, kaip nuostabu, kad aš esu Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas!“

GALERIJA

  • Pedagogas: R. Požerskis dėsto studentams fotografiją 1994 m.
  • Įvertinimas: fotomenininkui R. Požerskiui įteiktos VDU garbės profesoriaus regalijos
  • Užnugaris: svarbiausias R. Požerskio ramstis – šeima ir beveik 40 metų šalia buvusi žmona Virginija. VDU kalėdiniame vakarėlyje 2006 m.
  • Pedagogas: R. Požerskis dėsto studentams fotografiją 1994 m.
Rašyti komentarą
Komentarai (5)

Anonimas

Kaip kas supranta tą laisvę.Sako duok durniui laisvę nežinos į kokią pusę eiti.Taip ir čia.Prie laives yra istatymai, konstituciją kurios negalima pažeisti.Gulvu tuštybėse ta didele laisve gimsta ,kurios nesugeba suprasti.Istaorija paanaluzuokite ir suprasite, kada ta laisvė baigesi.Viskam buna pradzia ir pabaiga.

Anonimas

Tai jau tikrai kas turi valdžią ir pinigus daro ką nori, o kiti tik avinai, gyvūnai, namų ūkis.

Ernestas.

Melas. Lietuvos Respublikos karo kurstymas, propoganda, Všį Ernmar Respublika, 1.2 procento gyventojo paramos 2022 metų forma. Luminor LT294010051005573106. Direktorius, Ernestas Marcinkevičius, atžvilgiu. Pavienis, atsitiktinis, atsirandantis atskirais atvejais. Suverinės teisės ir laisvas savarankiškas valdymais tautų, kurios buvo jėga prijungtos, turi būti atstatytos. Lietuvos Respublikos antieuropossąjungos atsišaukimų platinimas antieurosąjungosfikacija. Velnio išpažintojų visuomenės okupacija, visuomenės veiklos ryšys, tautos pasipriešinimas, žmonių visuomenės atsparumas. Lietuvos Respublikos išdavikai išpažįstantys Velnią veikė tik Lietuvos teise, vardu, slėpdami, teisybę. Pinigus atiduoti laiku. Lietuvos Respublikos Kauno vpk, Darius Žukauskas, Mindaugas Baršys. Gintautas Žaliagiris, Aloyzas Venckus.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS