Vietoj gydytojo karjeros

VDU Humanitariniame fakultete Rytų Azijos šalių kultūrą ir kalbas studijuojantis Gražvydas atviras – mokykloje tokio savo gyvenimo net neįsivaizdavo, nes jo planas buvo tapti gydytoju – tęsti giminės tradiciją.

Vėliau vaikinas susidomėjo animė kultūra, paskutinėse klasėse Vilniuje lankė Lietuvos mokinių neformalaus švietimo centro užsiėmimus, skirtus Rytų Azijos kultūrai. Tačiau tik susidūręs su sunkumais mokykloje, tiksliau, chemijos pamokomis, Gražvydas suprato, kad medicina – ne jam, o draugai ir šeima patarė sukti humanitarinių mokslų kryptimi.

„Dabar esu, kur esu, ir nesigailiu. Aišku, būna dienų, kai pagalvoju: ir ką toliau su šita kalba veiksiu?“ – vieną sunkiausių Rytų Azijos kalbų pasirinkęs vaikinas stengiasi per daug dėl ateities nesirūpinti, o mėgautis tuo, ką studijuoja ir veikia šiuo metu.

„Apsilankęs Japonijoje supratau, kad per daug jaudinuosi dėl mokslų. Juk turiu nemažai laiko ir galiu savo tempu ramiai mokytis toliau. Svarbiausia – atlieku visus darbus, lankau visas paskaitas, ir man to užtenka“, – ramiai pasakoja optimizmu trykštantis Gražvydas.

Į Akitos tarptautinį universitetą Šiaurės Japonijos dalyje vaikinas išvyko antrame kurse ir vietoj planuotų keturių mėnesių liko pusmečiui – po semestro savo iniciatyva susirado praktiką Lietuvos ambasadoje Tokijuje. Avantiūrų nebijantis Gražvydas atvažiavo minimaliai mokėdamas japoniškai, o grįžo su žiniomis, patirtimi ir dar didesne motyvacija.

G. Stanevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Kultūrinio šoko nepatyrė

„Porą dienų kalbėjau angliškai, kol įsidrąsinau ir pradėjau kalbėti japoniškai paskaitose. Kai įsivažiavau, jau ir su vietiniais bendraudavau japoniškai, ir parduotuvėje ko nors paklausti galėjau. Ten – kitaip nei Lietuvoje, kur japoniškai kalbėsi paskaitose, padarysi namų darbus, gal filmą pažiūrėsi japoniškai, ir tuo viskas pasibaigs. Nuvykęs į Japoniją turi per save verstis, nes reikia ir apsipirkti, ir autobusu važiuoti, ir ko nors vietinių paklausti. Taip net nepastebi, kaip prasilauži“, – pasakoja Gražvydas.

Nedideliame žaliame Akitos mieste mokęsis VDU studentas čia susirado draugų iš įvairių šalių, vieno jų aplankyti į Švediją važiuos jau šią vasarą. Gražvydas prisipažįsta, kad net didelio kultūrinio šoko nepatyrė papuolęs į kitą pasaulio kraštą, – universitetas tarptautinis, nutolęs nuo Japonijos didžiųjų miestų, daug užsieniečių.

Universitetas, kaip daugelis užsienio aukštųjų mokyklų, išsidėstęs studentų miestelyje. Viskas pasiekiama ranka: bendrabutis, universitetas, parduotuvė, studentų baras. Pro šalį kursuoja autobusai, vežantys į miestą ar artimiausią prekybos centrą.

Viename bute gyvenau su devyniais japonais, iš kurių tik vienas šiek tiek mokėjo angliškai. Todėl neturėjau jokio gelbėjimo rato – teko kalbėti japoniškai.

Didžiausias, anot vaikino, skirtumas nuo lietuviškų universitetų – daugiau nei valandą trunkančios paskaitos, per kurias nereikia niekur skubėti: „Tai absoliuti dovana, nes per paskaitą suspėji dar ir medžiagą įtvirtinti, ir ją aptarti.“

Išgyvenimas savo jėgomis

Prieš išvykdamas iš Lietuvos Gražvydas buvo daug prisiskaitęs ir peržiūrėjęs įvairios vaizdo medžiagos, ką užsieniečiai turėtų žinoti apie japonų kultūrą. Vis dėlto tikroji patirtis prasidėjo persikėlus į Japonijos sostinę atlikti praktikos.

„Tokijuje mane lyg nuo virvės paleido ir sako: gyvenk dabar, kaip nori, – juokiasi Gražvydas. – Mano japonas draugas Jukis padėjo susirasti vietą, kur gyventi. Tiesiog visur vaikščiodavau ir tyrinėdavau aplinką. Kadangi mobiliųjų duomenų neturėjau, buvau ne kartą pasiklydęs, bet galiausiai atsidurdavau ten, kur reikia. Ar dėl to jaudinausi? Ne, man tai vis tiek buvo nuotykis ir dabar turiu ką atsiminti“, – pasakoja drąsos nestokojantis vaikinas.

Kalbos jis irgi buvo priverstas staigiai išmokti: „Tokijuje viename bute gyvenau su devyniais japonais, iš kurių tik vienas šiek tiek mokėjo angliškai. Todėl neturėjau jokio gelbėjimo rato – teko kalbėti japoniškai“, – Gražvydas juokiasi, kad jis ne tik išmoko japonų kalbos, bet ir išmokė kambario draugą angliškai.

G. Stanevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Išradimas – ryžių virtuvas

Anglų kalba Japonijoje – vienas europietiškų stereotipų. Esą tokioje pažangioje valstybėje lengva susikalbėti angliškai. Antras, anot Gražvydo, stereotipas, likęs nuo 8–9 dešimtmečių, kad Japonija savo pažanga yra stipriai atitrūkusi nuo viso pasaulio.

„Žinoma, kai atvyksti į Japoniją, ypač į Tokijo Šibujos rajoną, didelį įspūdį padaro apšvietimas ir 3D lauko reklamos, įvairūs kompiuteriniai žaidimai ir kitokios įdomios smulkmenos, kurių nepamatysi Lietuvoje. Tačiau kasdieniame gyvenime to skirtumo nematyti. Aišku, turi jie tą savo ryžių virtuvą, kuris labai patogus, ir mane japonai išmokė, kaip tinkamai tuos ryžius paruošti. Tačiau japonai visai neseniai atsisakė diskelių, naudoja faksus, atlenkiamus mobiliuosius telefonus ir, apskritai, visoje šalyje – kosminis popierizmas“, – vardija vaikinas.

Pasak jo, vienintelis tikrai šokiruojantis dalykas – Tokijo metro sistema, kuriai perprasti vaikinui prireikė beveik mėnesio. „Tikra tiesa, kad yra net specialus žmogus, kuris tave įgrūda į traukinį, ir man tai yra tekę patirti. Kuprinė – tarp kojų ir stovime visi susigrūdę kaip silkės skardinėje“, – juokiasi Gražvydas ir priduria, kad net ir tokioje grūstyje nebūdavo jaučiama nei kvepalų, nei rūkalų tvaiko.

„Gatvėse nematai rūkančių žmonių – nei elektroninių, nei paprastų cigarečių. Ant šaligatvių yra įspėjamieji užrašai – nerūkyk, pagalvok apie žmogų, einantį paskui tave“, – iš japonų keistenybių vaikinui dar paliko įspūdį gėrimų automatai, tiekiantys stiklines pieno, kurį vietiniai geria išsimaudę karštosiose versmėse.

G. Stanevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Neįkainojama patirtis

Studentas prisipažįsta, kad pusės metų Japonijoje buvo mažai ir tikrai dar būtų ten likęs ilgiau. Kiekvieną vakarą jis susiskambindavo su šeima ir dalydavosi patirtais nuotykiais, tad, kai jau artėjo išvykimo diena, užplūdo namų ilgesys.

„Su mama susitarėme, kad, kai baigsiu bakalaurą, važiuosime kartu į Japoniją ir aš jai būsiu gidas, – vaikinas svajoja, kad galbūt vieną dieną galės gido karjerą susieti su savo gyvenimu. – Turiu kelias idėjas. Norėčiau baigti magistrantūros studijas arba gauti gido licenciją ir išvažiavęs į Japoniją patyrinėti, paieškoti mažiau lankomų vietų, o paskui siūlyti turus po specifines Japonijos vietas.“

Kaip bus ateityje, Gražvydas nežino, bet yra įsitikinęs, kad, nepasinaudojęs mainų programa, būtų daug praradęs: „Būčiau nesutikęs dabar jau labai gero draugo iš Švedijos, nemanau, kad ir kalbos mokėjimo lygis būtų tiek pakilęs. Iš tiesų būčiau labai daug ko nepamatęs, nepatyręs ir dėl to ilgai gailėčiausi.“

Labai gera pradžia

Mergina yra viena iš studenčių, kuriai universitetas skyrė stipendiją studijų kainai padengti. Atsižvelgiant į konkursinius balus ir pasirengimą studijoms, studentams, įstojusiems į valstybės nefinansuojamas vietas, studijų kaina gali būti padengiama visiškai arba iš dalies visam studijų laikotarpiui. Anot studentės, tai labai gera pradžia, vis dėlto Gabijos planuose ir svajonėse – iš naujo stoti į Valstybės finansuojamą vietą.

Iš Panevėžio į Kauną atvykusi mergina prisipažįsta, kad mokykloje mokslai jos ne itin domino, tačiau viskas kitaip universitete – čia ir įdomu, ir rezultatai daug geresni.

„O šiaip tai gal buvau ir per daug užsiėmusi. Pradėjau lankyti muzikos mokyklą, vėliau – ir dailės. Tai grįžus namo norėdavosi tik gulti. O dar namų darbai. Tada ir atsirado toks nenorėjimas“, – apie, ko gero, visiems vyresnių klasių moksleivių pažįstamą perdegimą pasakoja Gabija.

Lemtingas apsilankymas koncerte

Su daile savo studijas iš pradžių norėjusi sieti mergina, nuomonę pakeitė su mama apsilankiusi savo mėgstamiausio atlikėjo koncerte Londone. „Klausantis koncerto man kilo labai daug klausimų, buvo įdomu, kaip tas ar anas padaroma. Tuomet mama ir užsiminė, kad yra tokia Muzikos produkcijos programa“, – pasakoja pirmakursė.

Pasidomėjusi visų Lietuvos aukštųjų mokyklų siūlomomis programomis, mergina pasirinko „viduriuką“ – muzikos produkciją, kur svarbi tiek muzikinė, tiek techninė pusės.

Pirmakursei įdomiausia garso inžinerija, nes čia susijungia jai įdomiausi dalykai: garsas ir fizika.

Gabija džiaugiasi, kad paskaitose susiduria ne tik su teorija, bet ir praktika. Studentai eina į muzikos studijas, mokosi įrašinėti instrumentus, balsą. Pirmakursei įdomiausia garso inžinerija, nes čia susijungia jai įdomiausi dalykai: garsas ir fizika.

Savo specializaciją studentė pastiprino pasirinkusi kitų sričių dalykus: informacines technologijas, anglų kalbą ir edukologiją. Kitais metais galbūt prisidės ir gretutinės studijos – Gabija mielai rinktųsi kažką iš meno srities.

Šeimoje – meno judėjimas

Nors dailės mokykloje mergina baigė tapybą, ten, kur dabar įsikūrusi, vietos molbertui neužtenka. Studentė gyvena vienuolyne nuomojame kambaryje Kauno centre. Būdama ateitininke Gabija ir čia, ne savo gimtajame mieste, susitinka su kitais ateitininkais, nueina su jais pasėdėti ir išgerti arbatos.

Baigusi studijas mergina norėtų tęsti karjerą Lietuvoje, vėliau – Skandinavijoje ar Jungtinėje Karalystėje, kur yra stipriausia muzikos rinka. Gabija ir pati kuria muziką ir neabejoja, kad po universiteto galės drąsiai siekti savo svajonių.

Dėl savo pasiekimų ji dėkoja ir tėvams. Šeimoje, kurioje, pasak merginos, yra ji, brolis, dvi sesės ir trys šunys, tėvai prioritetu iškėlė muzikinį išsilavinimą – vaikai galėjo patys pasirinkti instrumentą. Mergina juokiasi, kad galbūt šeimoje ir pradėjo meno judėjimą, nes, be muzikos mokyklos, pasirinkusi ir dailę, menu sudomino ir kitus šeimos narius.

„Tarp jų visada bus žmonių, kurie jaučia meno ir kultūros poreikį savo gyvenimo pilnatvei ir ieško jo. Nes tai susiję su žmogaus dvasiniu gyvenimu ir niekas nepaneigs, kad žmogus yra dvasinė būtybė“, – sako profesorė.

Anot dr. R. Žukienės, kūrybiškumo ir menininkų poreikis visuomenėje yra didesnis, nei įsivaizduojame, o kūrybos poveikis jaunam žmogui – visa apimantis.

– Menų fakultetas buvo įkurtas 1991-aisiais, o meno studijos neoficialiai vyko nuo pat VDU atkūrimo 1989 m. Kodėl tuo metu buvo svarbu studentams pasiūlyti studijuoti kultūrą ir meną?

Pagrindas: „Meno ragavę žmonės giliau, subtiliau žvelgia į gyvenimą“, – įsitikinusi prof. R. Žukienė. / J. Petronio nuotr.

– Dėmesys kultūriniam lavinimui VDU buvo nuo pat pradžios. VDU atkuriantys mokslininkai sutarė, kad kultūra, menai ir humanitarinis išsilavinimas visų krypčių studentams yra labai svarbu. Jie įgyvendino labai reikšmingą sumanymą – nuo pat atkūrimo pradžios visi studentai įvadinius kursus turėjo rinktis iš menų bloko: fotografijos, dailės arba teatro meno, taip pat – atlikti praktiką: šokti, tapyti, vaidinti ar piešti. Studentams tai buvo labai patrauklu – kaip atsitraukimas nuo itin įtempto teorinio verbalinio darbo paskaitose ir galimybė, vėliau pradėjus meno studijas, pajusti ir suprasti, iš ko ir kaip tas menas gimsta.

Menas ir apskritai kultūros pažinimas žmogui suteikia labilumo ir minkštumo, netgi daro įtaką bendravimui.

– Kokią įtaką studentams darė tokios meno ir kultūros studijos?

– Sąlytis su menais jaunam žmogui duoda labai daug – per pojūtį, per paties savęs supratimą ir išjautimą, be to, menas plečia akiratį ir daro žmogų lankstesnį. Kiekviena specialybė turi savo taisykles, reglamentus ir formules, o menas yra tokio lankstesnio mąstymo dalykas ir jame nėra tiek daug taisyklių. Žmogus, kuris su tuo susiliečia, paprasčiausiai tampa kūrybingesnis. Sakoma, kad muzika ir matematika turi daug bendro. Vienur ir kitur yra sistema, bet viena yra tiksli, racionali, o kita – susijusi su žmogaus psichika ir emocijomis, asmeniniais, o gal ir pasąmoniniais pajautimais. Menas ir apskritai kultūros pažinimas žmogui suteikia labilumo ir minkštumo, netgi daro įtaką bendravimui.

– Kalbate apie meno pažinimą ar kūrybą?

– Tai susiję. Per meno pažinimą žmogus tampa tikrai kūrybingesnis. Daug mūsų studentų dirba reklamos agentūrose, televizijose, radijuje, tampa galerininkais ar teatrų prodiuseriais. Tai rodo, kad meno pažinimas ir kūrybingi žmonės reikalingi ne tik meno istorijos ar muziejininkystės sferose. Žmogus, ragavęs teatro, labiau kontroliuoja ir supranta savo kūno kalbą, geriau valdo savo balso intonacijas. Į tai atkreipiame dėmesį menotyros paskaitose ir seminaruose, ugdome ir viešo kalbėjimo įgūdžius, nes juk meno žinovo tikslas – sudominti, įtikinti, edukuoti meno vartotoją. Tai ir išjausti dalykai, ir meno sritį giliai išmanančio profesionalo sukuriama vertė.

– Ar menų studijos VDU paskatino studentų kultūrinius ir aktyvizmo judėjimus dešimtajame dešimtmetyje?

– Tai buvo toks bendro užsidegimo kurti laikotarpis, kai norėjosi daryti kažką naujo, naudotis atsivėrusia laisve be suvaržymų. VDU sklandė labai pozityvi energija, galbūt ji buvo susijusi su didesne studentų drąsa, atvirumu. Anksčiau jie rengdavo savo meninių darbų parodas, nors stodami į menotyros studijas jie renkasi būti meno žinovais, o ne menininkais. Kažkodėl man atrodo, kad dabar studentai yra ramesni, gal net labiau abejingi arba turi kitų prioritetų.

– Parašėte knygą „Tapatybės ir atminties menas: link dviejų pasaulinių karų kultūrinės istorijos Lietuvoje“. Papasakokite, kas buvo tiriama?

– Mūsų, šešių mokslininkų, projektas nagrinėjo meną, kurtą karų metais. Tyrinėjome, kas yra kuriama tada, kai aplinkui pavojus, bombos ir vargas. Tyrinėjome, ką žmonės vaizduoja, kokias temas renkasi, ką kuria dailininkas ar literatas, kai ore tvyro nerimas ir pavojus. Mano asmeninis tyrimas buvo Lietuvos karo pabėgėlių dailininkų kūryba Vokietijoje, kur Antrojo pasaulinio karo metais veikė lietuvių įkurta Freiburgo dailės ir amatų mokykla. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai knyga tik apie Lietuvos kultūros raidą ir kūrėjų, praradusių tėvynę, psichologines traumas. Tačiau šis tyrimas aktualus daugelio kraštų žmonėms, ypač dabar, kai ir vėl netoli mūsų šalies, Ukrainoje, vyksta karas. Pradžioje nėrusi tik į meno (artefaktų) tyrimus, pabaigoje mūsų grupė padarė išvadas, svarbias ne tik (ir ne tiek) menotyros mokslui, bet ir apskritai humanitarinei ir socialinei sferoms, žmogaus egzistencijos pažinimui.

– Kas yra žmogui kūryba karo metu?

– Karo metu kūryba yra kaip gelbėjimo ratas ar šiaudas, į kurį įsikimbama. Man sunku įsivaizduoti, kaip, žinodamas šitą perspektyvą, kad tavęs gali tuojau nebebūti, žmogus vis tiek imasi kurti ir sukuria profesionalių, įdomių kūrinių.

Paminklai, skulptūros yra jų savasties ir tapatumo ženklai. Tai  menas, kurį žmonės vertina kaip savo šaliai ir žmonėms svarbiausių idėjų įtvirtinimo būdą.

– Stebime, kaip karo akivaizdoje Ukrainoje gelbstimi meno kūriniai, kaip žmones vienija muzika kaukiant sirenoms ir griaudint sprogimams, subombarduotuose miestuose atsiranda naujių gatvės meno kūrinių, vyksta performansai ir meno akcijos – tiek įvietinti, tiek kuriami virtualiai. Ką gali menas ir kūrybiškumas karo akivaizdoje?

– Jei žmogus randa jėgų susikaupti ir išsisakyti per kūrybą, tai jam padeda jaustis geriau. Vis dėlto kūrėjai yra jautresni žmonės, tad tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, paliks trauminių patirčių. Tas skausmas dar labai ilgai liks menininkų kūryboje.

– Stebėdami, kaip ukrainiečiai smėlio maišais dengia miestų skulptūras, ko gero, dažnas klausia – kam reikia jas gelbėti?

– Paminklai, skulptūros yra jų savasties ir tapatumo ženklai. Tai menas, kurį žmonės vertina kaip savo šaliai ir žmonėms svarbiausių idėjų įtvirtinimo būdą. Būtent dėl to jie ir saugo. Vaikščiojant po miestą gal neatrodo, kad tau tas paminklas svarbus, tačiau tokie kritiški momentai parodo, kas tu esi ir kas tau svarbu. Esama ir ne taip atvirai matomų meno kūrinių gelbėjimo istorijų – jos apie žmones, kurie karo metu pasiaukojamai saugo muziejų ekspozicijas ir fondus. Teko ir man tokią veiklą išbandyti, kai buvau M. K. Čiurlionio dailės muziejaus darbuotoja. Sausio įvykių Lietuvoje metu (1991) esu naktį praleidusi muziejuje, ant grindų, kartu su kitais darbuotojais, atsakingais už kūrinių saugumą. Buvome pasiskirstę saugoti atskiras muziejaus dalis, kad pavojaus atveju galėtume kuo skubiau kviesti pagalbą ir gelbėti meno kūrinius.

– Kokių minčių kilo taip gulint ant grindų?

– Jauti, kad turi būti toje vietoje, ir tiek. Aišku, buvo galima sakyti: ne, bijau ir nebūsiu, bet kažkaip jauti, kad tai yra tavo pareiga būti toje kultūroje ir ją saugoti.

– Ar baigę Menų fakultetą studentai jaučia pareigą saugoti kultūrą ir meną?

– Be jokios abejonės. Per studijų metus meno kūriniai, kultūros paveldas plačiąja prasme, galima sakyti, įauga į jaunų žmonių mąstyseną ir aplinkos matymą. Baigę studijas jie ir pastebi daugiau, ir sugeba įvertinti tai, kas kitiems gali atrodyti nevertinga. Kartais pakanka vien pakalbėti su kūrinio ar statinio savininku, miestelio seniūnu, patarti, kur reikėtų kreiptis, ir apleistas, nevertintas objektas pradeda naują gyvenimą, yra išsaugomas kultūrai. Ir tai yra labai reikšminga, tai išsilavinimo galia. Mano įsitikinimu, meno ragavę žmonės giliau, subtiliau žvelgia į gyvenimą. Juk menas visais laikais kalba apie žmogų, jo vidines jausenas, apie grožį, jo kitimą ir galias. Tiesa ir tai, kad kartais menas yra ir ginklas, kovos su neteisybe priemonė.

Spalio 27–29 d. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Pasaulio lietuvių universiteto simpoziume dalyvausianti Lietuvos universiteto profesoriaus dr. Alfredo Senno anūkė, VDU profesoriaus dr. Alfredo Ericho Senno dukra pasakos apie Sennų šeimos paveldą kuriant ir sugrąžinant Lietuvos universiteto tradiciją.

Lietuvių ir šveicarų kilmės JAV mokslininkas, VDU garbės daktaras, Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys, vienas svarbiausių Lietuvos XX a. istorijos tyrinėtojų prof. A.E.Sennas VDU dirbo daugiau kaip dešimtmetį, nuolat skaitė paskaitas studentams, buvo vertinamas kaip talentingas rašytojas ir žurnalistas, kalbinęs ne tik Aleksandrą Solženicyną, bet ir Arvydą Sabonį, Algirdą Brazauską.

1999 m. VDU A.E.Sennui suteikė Garbės daktaro regalijas, o 2004 m. profesorius buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi už nuopelnus Lietuvos valstybei. Po A.E.Senno mirties jo dukra VDU padovanojo didžiulę tėvo ir senelio knygų, žurnalų, straipsnių, užrašų knygelių ir užrašų rinkinių kolekciją.

Antrojoje pokalbio su A.Senn dalyje (pirmoji – spalio 14 d. „Santakoje“) dėmesį skyrėme legendinio A.Senno atžalai, sūnui Alfredui Erichui.

– Jūsų tėvas pasekė senelio pėdomis – išvyko į Lietuvą dirbti atkurtajame VDU. Ar tai buvo apgalvotas žingsnis siekiant tęsti šeimos tradicijas? Kokie buvo jo ryšiai su Lietuva prieš atvykstant dėstyti į universitetą Kaune?

– Mano tėvo domėjimasis Lietuva prasidėjo nuo jo giminystės ryšių. Jis mėgo sakyti, kad jei Lietuva nebūtų tapusi nepriklausoma 1918-aisiais, jo tėvai niekada nebūtų susitikę ir jo paties apskritai nebūtų buvę. Šis susidomėjimas peraugo į akademinę karjerą. Senelis darė didelę įtaką tėvo moksliniams interesams ir juos palaikė. Mano tėvas save apibūdino kaip laimingą istoriką, nes istorija jam buvo asmeniška. Pavyzdžiui, jo susidomėjimą Antanu Smetona paskatino tėvų pasakojimai apie darbą ir bendravimą su A.Smetona ir jo žmona XX a. trečiajame dešimtmetyje. Senelis supažindino mano tėvą su žmonėmis, kurie dalijosi savo patirtimi ir formavo jo mąstymą.

Mano tėvas save apibūdino kaip laimingą istoriką, nes istorija jam buvo asmeniška.

Pirmą kartą mano tėvas Lietuvoje lankėsi 1960 m. pagal jaunųjų mokslininkų vizitų programą Rytų Europoje. Jam buvo leista po kelias dienas praleisti Maskvoje, Leningrade, Rygoje ir Vilniuje. Galimybė pirmą kartą aplankyti Lietuvą buvo jaudinanti. Traukiniu keliaujant iš Rygos į Vilnių lietuviai bendrakeleiviai primygtinai prašė, kad Kaune jis išliptų ir žengtų ant tikros lietuviškos žemės.

Antrą kartą į Lietuvą tėvas atvyko po dešimties metų, vėl į Vilnių. Būtent šios kelionės metu jis susipažino su Kaune gyvenusiu savo dėde – mamos broliu. Tai buvo pirmasis tėvo susitikimas su lietuviu giminaičiu, tačiau baigėsi tragedija. Jo dėdė grįžo į Kauną, kaip teigiama, sumišusios būsenos, o vėliau mirė. Šeima įtarė, kad dėdė buvo apklaustas apie susitikimą. Mano močiutė buvo įniršusi, todėl tėvas pažadėjo negrįžti į Lietuvą, kol močiutė bus gyva.

Ženklas: 1999 m. A.E.Sennui buvo suteiktos VDU Garbės daktaro regalijos.  VDU archyvo nuotr. 

Kitas vizitas į Lietuvą įvyko 1984 m. balandį, iškart po močiutės mirties. Vilniaus universitete tuo metu studijavęs Alfonsas Eidintas susisiekė su tėvu, nes norėjo studijuoti lietuvių imigraciją JAV ir jam buvo reikalingas amerikiečių profesorius, kuris galėtų paremti vizitą. A.Eidintas ir mano tėvas pirmą kartą susitiko Maskvoje, ir A.Eidintas pakvietė jį savaitei apsilankyti Lietuvoje kaip Lietuvos mokslų akademijos svečią. Jie susitiko Vilniuje, o A.Eidintas mano tėvo gimtadienio proga padarė jam staigmeną ir nusivežė į Kauną (tai buvo pirmasis jo apsilankymas šiame mieste) ir Raudondvario pilį (mano močiutės gimimo ir vaikystės vieta).

Tarp vizitų į Lietuvą tėvas daugiausia dėmesio skyrė rusų emigracijos istorijos tyrinėjimams. Jis keletą kartų lankėsi Maskvoje ir Lenkijoje, kur tyrinėjo rusų emigrantus ir jų knygų leidybą, taip pat metus Šveicarijoje studijavo Šveicarijos ir Sovietų Sąjungos diplomatinius santykius tarpukario metais. 1975 m. jis susitiko su A.Solženicynu, kuris išreiškė gilią pagarbą lietuviams, pavadindamas juos didžia tauta, ir paragino mano tėvą grįžti prie lituanistikos. Šis patarimas išliko mano tėvo atmintyje ir įdomu tai, kad būtent aistra sportui atvedė jį atgal į Lietuvą.

1980 m., jam būnant Maskvoje, JAV vyriausybė boikotavo Maskvos olimpines žaidynes dėl sovietų veiksmų Afganistane. Tai paskatino mano tėvą tyrinėti sporto ir politikos sąsajas, tad galiausiai atsirado olimpinių žaidynių politinės istorijos kursas ir jo knyga „Galia, politika ir olimpinės žaidynės“ (1999 m.). Tyrinėdamas sportą Sovietų Sąjungoje, jis suprato, kad nors lietuviai sudarė gal tik 1 proc. Sovietų Sąjungos gyventojų, jų buvo neproporcingai daug sporto, ypač krepšinio, futbolo ir plaukimo, srityje. Tad jis ėmėsi publikuoti straipsnius apie sovietinės Lietuvos sportą ir sporto veikėjus.

– Jūsų tėvas ne tik sugrąžino į Kauną Lietuvos universiteto akademines tradicijas, bet ir aktyviai dalyvavo politikoje siekiant Lietuvos nepriklausomybės. Kiek tai jam buvo svarbu?

– 1984 m. kelionė į Lietuvą jam buvo tokia įdomi, kad jis norėjo vėl ten sugrįžti. Tad po ketverių metų tėvas atvyko į Lietuvą A.Eidinto kvietimu. Šios kelionės metu jis planavo tyrinėti lietuvių tautinių jausmų raidą XX a. pradžioje ir socialinę lietuvių inteligentų gyvenimo ir buities perspektyvą sovietmečiu. Visa tai jis galiausiai aprašė knygoje „Lithuania Awakening“ (1990) („Bundanti Lietuva“, 1992). Atsitiktiniai įvykiai lėmė, kad tėvas atsidūrė tarp besikuriančios Sąjūdžio grupės narių ir pateko į Sąjūdžio suvažiavimą Vilniuje 1988 m. spalį, kur dalyvavo kaip Čikagos lietuvių mėnraščio „Akiračiai“ korespondentas.

Vėliau jis sugrįžo į Lietuvą 1990 m. sausį ir dalyvavo žiniasklaidos renginiuose Michailo Gorbačiovo vizito metu kaip užsienio korespondentas. Kolegos lietuviai jį net pastūmėjo užduoti sovietų atstovui klausimą, kuris šį papiktino ir nudžiugino patalpoje buvusius lietuvius. Aš keliavau kartu kaip kompiuterių specialistė ir apsistojau pas privačią šeimą.

Per kelerius ateinančius metus mano tėvas, turėdamas spaudos akreditaciją ir nelietuvio statusą, galėjo tiesiogiai stebėti daugelį audringų įvykių ir buvo įtrauktas į vidinių sluoksnių, skatinančių ir planuojančių Lietuvos nepriklausomybę, pokalbius. Ši patirtis paskatino parašyti nemažai darbų, kuriuose buvo analizuojami tuomečiai įvykiai, vykstantys besiformuojant naujai šalies istorijai. Tuo metu mano tėvas jautėsi laimingas galėdamas tiesiogiai stebėti svarbius įvykius. Kadangi jis turėjo istorinių žinių, padedančių tuos pokalbius ir įvykius vertinti objektyviai, buvo dažnai kviečiamas duoti interviu Lietuvoje ir JAV.

– A.E.Sennas buvo vertinamas ne tik kaip istorikas ar politologas, bet ir kaip visuomenės veikėjas ir žurnalistas. Ar tai turėjo įtakos jo mokslinei veiklai?

– Mano tėvas buvo savo srities maištininkas. Kolegos žavėjosi jo drąsa pasipriešinti akademinės bendruomenės spaudimui susikoncentruoti į siaurą sritį ir vietoj to kelis kartus iš naujo atrasti save, vis dar pritraukiant studentų į savo kursus. Jis nagrinėjo platų spektrą temų. Be pagrindinių jo specializacijų, tokių kaip Rytų Europos diplomatijos istorija, XX a. pradžios Rusijos revoliucijų istorija, Šiuolaikinių olimpinių žaidynių politinė istorija ir Naujausiųjų laikų Lietuvos istorija, jis taip pat rašė apie rašytojų, aktyvistų ir menininkų, tokių kaip Vincas Krėvė, A.Solženicynas, Nikolajus Rubakinas, Jonas Basanavičius ir Mikalojus Konstantinas Čurlionis, kūrybą ir gyvenimą.

Mano tėvas sunkiai dirbo tobulindamas savo kalbinius gebėjimus, tvirtindamas, kad jie ne tik suteikė galimybę susipažinti su žmonėmis, bet ir padėjo jam pasižymėti savo darbo srityje. Interviu ir paskaitų metu jis kalbėjo šešiomis kalbomis, keturiomis iš jų rašė straipsnius. Jis ypač didžiavosi, kad knygos „Rusijos revoliucija Šveicarijoje“ recenzentas pavadino jį poliglotu.

Paklaustas apie savo šaknis, mano tėvas atsargiai aiškino, kad jis nėra lietuvis (nelietuvis, lietuviams pašalietis), tačiau pripažino, kad jį sieja ypatingi vidiniai ryšiai dėl motinos šeimos šaknų, tėvo profesinės veiklos ir jo paties kalbinių gebėjimų. Jis save apibūdino kaip „amžiną pašalietį“, nes jam nereikėjo stoti į vieną ar kitą pusę, kai Lietuvos politika skaldėsi, jis turėjo draugų ir pažįstamų iš viso Lietuvos politinio spektro.

Šeimos memuaruose jis rašė: „Žmonės, kurie negali vienas kito pakęsti, man laisvai skundžiasi dėl vienas kito.“ Jis dažnai buvo nusivylęs, kad tiek vakariečiai, tiek rytiečiai kritikuoja jo šališkumą ir galiausiai jo interpretacijas. Tačiau jis taip pat didžiavosi šia kritika, nes suprato, kad ji dažnai tiesiogiai atspindėjo jo unikalią saviškio–pašaliečio poziciją. 2002 m. mano tėvas rašė: „Vytautas Landsbergis, Lietuvos vadovas 1990–1991 m. chaoso metu, gana gerai apibendrino, sakydamas, kad rašiau iš vakarietiškos pozicijos, o ne taip, kaip rašytų geras lietuvis nacionalistas. Dėl to aš jam pritariau.“

Mano tėvas metė sau iššūkį peržengti neryškias ribas, skiriančias šiuolaikinę istoriją, žurnalistiką, politikos mokslus ir asmeninę nuomonę, ir savo poziciją išreikšdavo remdamasis akademiko nuoseklumu. Pasak mano tėvo, šiuolaikinė istorija yra ta sritis, „kurioje susilieja politologija, istorija ir žurnalistika“. Jis išvystė savo komunikacijos stilius įvairiais formatais, įskaitant paskaitas, akademinį rašymą, žurnalistiką, trumpus nuomonių straipsnius (laiškus redaktoriui), interviu ir kasdienius pasakojimus. Jis netgi rašė tai, ką apibūdino kaip istorijos paslaptį – džiaugdamasis laisve rašyti „knygą be išnašų“.

Asmenybės: A.E.Sennas su V.Adamkumi pirmą kartą susitiko 1990 m. Anot A.Senn, vėlesnių susitikimų metu V.Adamkus dalijosi mintimis apie galimybę tapti prezidentu, paskui — apie savo patirtį einant prezidento pareigas.  A. Vaitkevičiaus nuotr. 

– Pavasarį atvykote į Lietuvą išbarstyti čia savo tėvo pelenų. Ar tai buvo jo paskutinis noras? Kokie jausmai jus užplūdo šios kelionės metu?

– Mano tėvas turėjo keletą paskutinių norų. Vienas iš jų buvo padovanoti jo archyvą VDU, kitas – įamžinti mano senelio darbą Lietuvoje.

Per pastaruosius kelerius savo gyvenimo metus tėvas jautėsi prastai ir vis kartojo gydytojui, jog nori sustiprėti, kad galėtų grįžti į Lietuvą. Jis mirė prieš pat savo 85-ąjį gimtadienį, kurį labai norėjo atšvęsti Kaune.

Šiemet balandžio 12 d. Kaune minėjome mano tėvo 90-ąjį gimtadienį. Susirinkome kaip „Al'o šeima“ – mano tėvas visada sakydavo: „Draugai yra šeima, kurią pasirenki“ – ir prisiminėme mano tėvą ir jo darbus. Lietuva ir jos istorija buvo mano tėvo gyvenimas. Galimybė dėstyti VDU, toje pačioje institucijoje, kurioje dėstė mano senelis, buvo nepaprasta galimybė. Jo draugai lietuviai – jo lietuviška šeima – jam reiškė viską. Po minėjimo išbarstėme jo pelenus Raudondvaryje, toje pačioje vietoje, kurioje jis prieš kelerius metus išbarstė savo sesers pelenus.

„Prisipažinsiu: jaučiuosi keistai, ši akimirka – turbūt viso mano gyvenimo Everestas. Jaudinuosi, kaip dabar nuo šio aukšto kalno reikės žemyn nusileisti“, – priimdamas apdovanojimą sakė R. Požerskis.

„Šiandieną, prieš išeidamas iš namų, varčiau seną studijų knygelę, kurioje įrašyta, kad mano tėvas Boleslovas Požerskis 1942 m. spalio 10-ąją priimtas į Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakulteto Geodezijos skyrių, iš karto į trečią semestrą. Tiesa, studijavo neilgai – 1943 m. kovo 15-ąją universitetas buvo uždarytas. Labai simbolinis sutapimas – šiame universitete mano tėvas lankė fotografijos kursus“, – sekdamas likimu R. Požerskis 1993 m. atėjo dėstyti fotografijos į tuo metu ką tik – 1989-aisiais – atkurtą VDU.

Įvertinimas: fotomenininkui R. Požerskiui įteiktos VDU garbės profesoriaus regalijos / Jono Petronio nuotr.

Buvo daug entuziazmo

„Buvo euforija, kad esame laisvi, galime daryti, ką norime, – atkurti universitetą, egzistavusį prieš pusšimtį metų“, – interviu pasakojo R. Požerskis apie laikotarpį, paženklintą nežinomybės, bet kartu ir stipraus laisvės troškimo.

„Kelerius metus galvojau, kodėl moksleiviai stoja į universitetą, kuris ką tik atkurtas ir gali už keleto metų būti uždarytas? Koks to universiteto lygis, jei tik dabar kuriasi? Čia buvo didžiulis iššūkis visuomenei ir eksperimentas – pasiseks ar ne? Vėliau pripratome, pamatėme, kad kuriasi gera biblioteka, dėstytojai geri. Daug entuziazmo buvo, vidinio džiaugsmo, kad toks jaunas, energingas universitetas“, – sakė fotomenininkas.

R. Požerskį dėstyti 1991-aisiais įkurtame Menų fakultete pakvietė pirmasis jo dekanas profesorius Vladas Stauskas. Anot fotomenininko, jam prireikė pusės metų pasiruošti pirmosioms paskaitoms: „Atėjus dėstyti man jau reikėjo turėti medžiagą, iki tol nebuvau nieko dėstęs. Man reikėjo suplanuoti visas paskaitas – autorius, teorinę dalį, paruošti skaidres. Lietuvių kalba knygų nebuvo, reikėjo vertimo, interneto nebuvo, reikėjo eiti į bibliotekas. Ne taip, kaip dabar, kai iš interneto nusikopijuoji.“

Ne mažiau kliūčių sudarydavo ir rašto darbai, egzaminai, kurie buvo rašomi popieriuje. „Kartais, kai surinkdavau tuos darbus ir eidavau namo, galvodavau: „Neduok Dieve, kas nors man portfelį atims arba pamesiu. Ką tada daryti? Sakyti studentams, kad egzaminą perrašytų?“

Prašė neskriausti studentų

Fotomenininko paskaitos buvo populiarios, net per daug – didelei auditorijai dėstyti reikėjo per mikrofoną. Pirmieji metai buvo pažymėti įtampos, nes niekas iki šiol nebuvo dėstęs fotografijos, tad nebuvo nei su kuo konsultuotis, nei reikiamos medžiagos, ką pasiruošti, kokius testus ar namų darbus skirti.

„Menų fakultetas buvo labai nedidelis, dirbo nedaug žmonių, katedrų, atrodo, net nebuvo. Susirinkimų praktiškai nevykdavo. Man tik dekanas pasakė: „Neskriausk studentų.“ Nelabai įsivaizdavau, kaip skriausti, kaip neskriausti. Forma buvo labai įdomi. Paskirtu laiku studentai eidavo pas mane po vieną į auditoriją, ir aš pasirašydavau“, – anot R. Požerskio, buvo galima pasikalbėti su studentais, išklausyti jų kritiką ar pagyras.

Studentai džiaugdavosi fotomenininko paskaitomis, atvėrusiomis jiems naują požiūrį į fotografiją ir pristatančią Lietuvos fotomenininkus, tuo metu jau pripažintus pasaulyje.

Ilgą laiką Menų fakultetas neturėjo savo nuolatinės vietos: iš Centrinių rūmų kraustėsi į K. Donelaičio gatvę, iš jos – į Laisvės alėją, vėliau – Vytauto prospektą.

„Dabar jau viskas gerai, esame Senamiestyje, pačioje geriausioje vietoje. Ši vieta idealiai tinka mūsų Menų fakultetui“, – pasak fotomenininko, deja, per visus kraustymus nebeišliko to laikmečio ženklų – nors fakultetas egzistuoja jau seniai, trūksta tai įamžinančių nuotraukų.

Dalijasi patirtimi

R. Požerskis pabrėžia, kad dėstymas – vienintelis būdas kitiems perduoti savo patirtį ir praktiką: „Mano draugai užsieniečiai buvo fotografai Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje, dabar visi yra dėstytojai, profesoriai. Mes vieni kitus vadiname kolegomis – ne kaip fotografai, o kaip dėstytojai.“

Pasak profesoriaus, vienas pagrindinių dėstymo privalumų – visada turi tobulėti, stebėti naujienas. Tačiau tam reikia skirti daug laiko.

„Kai aš dar studijavau Kauno politechnikos institute, vienas dėstytojas pasakė, kad technologijos kas penkerius metus pasikeičia 50 proc. Aš galvojau: „Tai nesąmonė, taip negali būti.“ Dabar jos keičiasi dar greičiau“, – anot R. Požerskio, dėstant negali būti atsilikęs nuo studentų – turi būti truputėlį aukščiau už juos.

„Kita vertus, studentai pripažįsta, kad kuo daugiau žinai, tuo paskui sunkiau kurti. Žinau atvejų, kai studentai, gavę daug informacijos apie meną, baigia studijas ir nežino, ką daryti. Sako: „Viskas jau yra padaryta.“ Kai aš 1974 m. pradėjau nuo kūrybinės fotografijos, aš nieko nežinojau. Man viskas buvo nauja: ir socialiniai, ir technologiniai dalykai. Šiuo metu per didelis žinojimas užmuša vidinį norą kurti – tai toks keistokas, pavojingas momentas“, – teigė fotomenininkas.

Pedagogas: R. Požerskis dėsto studentams fotografiją 1994 m. / Kadras iš asmeninio archyvo filmuotos medžiagos.

Sugrįžta į archyvus

Paimu negatyvą kokį, žiūriu: „Negali būti, kad aš čia nufotografavau. Taip gerai mokėjau kažkada fotografuoti, net keista.

Asmeninėje kūryboje R. Požerskis iš naujo atranda savo archyvus ir spausdina dar niekam nematytas nuotraukas: „Archyvai – didžiausias fotografo turtas. Taip pat ir literato, poeto, kuris daug rašo, deda į archyvą, paskui atranda tuos eilėraščius, nustemba: „Negali būti, ar aš čia parašiau? Tikrai aš, mano raštas.“ Taip ir aš kartais: paimu negatyvą kokį, žiūriu: „Negali būti, kad aš čia nufotografavau. Taip gerai mokėjau kažkada fotografuoti, net keista.“

Šiuo metu VDU Didžiosios salės fojė demonstruojama fotomenininko paroda „Kauno menininkai“, Barselonoje eksponuojama paroda „Kelias į Laisvę“, Milane – paroda „Mažasis Alfonsas“, Vilniuje MO muziejuje – darbai iš serijos „Kauno senamiestis“. Spausdinamas naujas fotografijų albumas „Atlaidai“.

Ar yra ateityje naujų temų? „Nulis (juokiasi). Ateitis – skaičiuoju laiką, kiek dar liko gyventi, kiek dar galiu padaryti. Fotografija yra panaši į teatro ar kino režisūrą, tik ten dalyvauja daug žmonių, dirba visa komanda. Bet tu turi turėti idėjų, minčių, turėti be galo didelį norą, daug energijos ir sveikatos. Tam reikia skirti dalį savo gyvenimo. Kyla klausimas: ar man kažką nauja daryti, nors nieko gero nebus, ar man gal geriau archyvus tvarkyti? Nėra taip, kad gali nuvažiuoti, kažką nufotografuoti. Fotografijų serijos kuriamos daug metų“, – gegužę fotomenininkas planuoja atidaryti parodą apie buvusią VDU studentę – aklą mamą, auginančią aštuonerių metų mergaitę. Ją R. Požerskis fotografuoja jau devintus metus.

Gyvenimo patirties svarba

Pasak profesoriaus, jaunajai kartai visada kyla problema, ką fotografuoti. „Sovietiniais laikais, nors mes apie tai nekalbėjome, vidinė paskata buvo, kad nepritariame sovietų valdžios ideologijai. Mūsų fotografija buvo kaip protesto forma,  fotografavome tai, kas nespausdinama, ko negalima rodyti. Kaip mano „Atlaidai“. Mano mokytojas Aleksandras Macijauskas fotografavo turgų, jo darbai Sovietų Sąjungoje nebuvo spausdinami, tik užsienyje. Stengėmės garsinti Lietuvą, parodyti užsieniui savo tradicijas“, – pasakojo R. Požerskis.

Jo teigimu, dabar yra kūrybinė laisvė, nėra cenzūros, gali fotografuoti praktiškai ką nori, kelti į interneto puslapius ką nori, tačiau kyla klausimas: kam to reikia?

„Viena iš meno paskatų yra noras pasakyti, kad aš esu gyvas, mąstau, turiu nuomonę, poziciją ir pan. Pats žodis „exhibition“ (liet. – paroda) truputėlį primena ekshibicionizmą. Paroda – tu kažką rodai. Bet dažnai tu nori rodyti save. Tačiau, kad rodytum, turi ir pasakyti, duoti žinią, pateikti informaciją, vizualų kūrinį, kuris sudomintų kitus. Jeigu turi ką pasakyti, tuomet ieškai formos ir sakai, kuri. Bet jeigu neturi ką pasakyti, kad ir ką darysi, vis tiek niekam nebus įdomu“, – teigė fotomenininkas.

Užnugaris: svarbiausias R. Požerskio ramstis – šeima ir beveik 40 metų šalia buvusi žmona Virginija. VDU kalėdiniame vakarėlyje 2006 m. / Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu R. Požerskis savo paskaitose dėsto apie mados fotografą Peter Lindbergh, kuris po mokslų, keliaudamas po pasaulį, simboliškai pabaigė antrą aukštąją mokyklą.

„Aš irgi siūlyčiau studijas baigusiems studentams pakeliauti, išbandyti netikėtų specialybių. Viena mano studentė baigė studijas Menų fakultete, paskui rinkodaros, o dabar išvažiavo studijuoti kulinarijos Italijoje. Tai yra savęs ieškojimas. Kaip ir kūrėjas: jam reikia ne tik daug informacijos, bet ir gyvenimiškos patirties. Sukaupęs ją ir suvokdamas, kas yra kūryba, įvaldęs menines priemones, su kuriomis jis gali kurti, turėdamas ką pasakyti, jis kažką ir pasakys“, – pabrėžė fotomenininkas.

Netikėtas susitikimas

Savo kalbą VDU iškilmingame senato posėdyje fotomenininkas R. Požerskis užbaigė linksmu pasakojimu:

„Universitete dėstau jau tris dešimtmečius, kasmet mano paskaitų klausosi per 200 studentų, kurie pasklinda po visą pasaulį. Darbas Šiuolaikinių menų katedroje įpareigoja studijuoti naujausias technologijas ir, kaip aš juokauju, neatsilikti nuo studentų. Daug kartų dalyvavau šiuolaikinio meno festivalyje „Degantis žmogus“, kuris vyksta JAV, Nevados dykumoje. Daugiau kaip 70 tūkst. dalyvių vieną savaitę sukuria utopinę visuomenę, kurioje neegzistuoja pinigai. Beje, šis festivalis yra Silicio slėnio sėkmingas projektas. Kartą dykumoje, karščiui plieskiant daugiau kaip 40 °C, apžiūrinėjau naujausiomis technologijomis sukurtas meno skulptūras. Staiga užėjo baisi dulkių audra. Vidury dienos sutemo, pro dulkes nemačiau net savo ištiestos rankos pirštų. Netikėtai iš dulkių sienos išniro nepažįstama, visa dulkėta moteris ir lietuviškai į mane kreipėsi: „Laba diena, dėstytojau, kaip malonu jus čia matyti. Gal galiu jums pasiūlyti šalto alaus?“ Ji palinkėjo geros dienos ir dingo dulkėse. Tada prisiminiau, kad šioje dykumoje nutinka stebuklas – čia gauni ne tai, ko tu nori, o tai ko tau iš tiesų reikia. Gurkšnodamas vėsų gėrimą anąsyk pagalvojau: „Dieve, kaip nuostabu, kad aš esu Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas!“

Prakalbino asmenybes

Prieš 100 metų, 1922 m. vasario 16 d., Kaune iškilmingai atidarytas Lietuvos universitetas buvo pirmoji lietuviška aukštoji mokykla nepriklausomoje Lietuvoje, užauginusi šiuolaikinius Vilniaus, Kauno technologijos, Lietuvos sveikatos mokslų ir Vytauto Didžiojo universitetus. Universiteto ištakos ir veiklos pradžia buvo iki šiol tyrinėtos, bet trūko plačiai paplitusių šaltinių apie šį procesą sąvado, tad istorikas K.Raškauskas užsibrėžė surinkti dokumentus, parodančius nenutrūkstamą lietuviškojo universiteto tapsmo procesą.

„Siekiau kuo plačiau aprašyti universiteto tapsmą ir užkabinti įvairius įvykių kontekstus. Norėjosi parodyti, koks tas procesas buvo sudėtingas, kiek daug veikėjų buvo įtraukta: įvairios valdžios institucijos, visuomenės grupės, atskiri žmonės, lietuvių išeivija, Katalikų bažnyčia, ir kaip visi jie persipynė. Universiteto kūrimas nebuvo taikus – jis buvo konkurencinis, kartais netgi konfliktinis. Būta susidūrimų, labai daug emocijų, kurios ryškiausiai išsiliejo Seime“, – sako K.Raškauskas.

Norėdamas tai perteikti, istorikas į rinkinį sudėjo ne tik istorinius archyvus, bet ir ištraukas iš tarpukario spaudos, Seimo posėdžių protokolų, universitetą kūrusių asmenybių autobiografijų.

Knygoje prakalbinti veikėjai apie universiteto kūrimą pasakoja savo žodžiais ir tuo metu dar tik besiformuojančia lietuvių kalba. „Man buvo svarbu, kaip žmogus pats pasako: jo paties žodis, jo minčių eiga. Kai kurie iš jų, būdami lietuviais, dar tik mokėsi lietuviškai, todėl rašė mums dabar keista kalba. Pavyzdžiui, tokie terminai, kurie mums jau yra įprasti, kaip „universitetas“ ar „fakultetas“, tuo metu buvo vadinami „universitas“ ir „fakultas“. Tai buvo visuotinai vartojami žodžiai, kurie pakeisti tik 1922 m. Jono Jablonskio siūlymu“, – teigė K.Raškauskas.

Informacijos ieškojo ir spaudoje

Istorinių dokumentų rinkinys pradedamas fragmentiškomis žinutėmis apie lietuvių politinio elito ryžtą steigti lietuvišką universitetą Vilniuje 1916 m. ir baigiamas 1922 m. vasaros pasiruošimais sutikti pirmuosius mokslo metus įkurtame Lietuvos universitete Kaune. Pasak VDU istoriko, darbas surinkti šio laikotarpio dokumentus nebuvo itin paprastas ir užtruko daugiau nei trejus metus.

J. Petronio nuotr.

„Problema, kad tarpukario biurokratai nebuvo tinkamai sutvarkę dokumentų. Įsteigę universitetą jie neskyrė daug dėmesio išsiaiškinti, kaip jie iki to atėjo, todėl dokumentai buvo pasklidę plačiai arba tuo metu jau dingę. Vėliau, kai jau buvo suteptas biurokratinis mechanizmas, jie saugojo iš esmės viską. Dėl to tyrinėti vėlesnį laikotarpį yra žymiai paprasčiau, ten jau viskas yra palyginti aišku“, – K.Raškauskas trūkstamą informaciją rekonstravo iš spaudos, kurioje buvo skelbiami įvairūs nutarimai. Svarbus šaltinis buvo išeivijos spauda, nes parama besisteigiančiam universitetui keliavo ir iš užsienio.

„Kalbant apie universiteto pirmtaką – Aukštuosius kursus, – visuomenės pritarimas buvo lemiamas jų įsteigimui. Valdžia į tai investavo labai mažai. 1919–1920 m. Lietuvoje vyko karas, didžiulės pinigų sumos buvo skiriamos kariuomenei. Todėl nebuvo nė kalbos apie tai, kad galima kurti tokią brangią struktūrą kaip universitetas“, – pasakojo istorikas.

Valdžią spaudė studentai

Pasak jo, valdžia natūraliai linko idėjas apie universitetą stumti šalin, tačiau buvo labai didelis spaudimas iš apačios – mokslų ragavusių, bet jų nepabaigusių studentų: „Pirmiausia, tai buvo organizuota studentija, kurie per Pirmąjį pasaulinį karą nespėjo baigti studijų, daugiausia – Rusijos universitetuose, ir jiems reikėjo jas kažkaip užbaigti. Galimybės to padaryti Rusijoje nebebuvo, nes ten buvo chaosas, o išvažiuoti studijuoti į Vakarus irgi negalėjo, nes finansinės galimybės buvo labai menkos.“

Tikiuosi, kad tam, kuris yra smalsus: ar studentui, ar šiaip mokslą ir Kauną mėgstančiam žmogui, – tai bus net ir kažkokio skaitymo malonumas.

Anot dr. K.Raškausko, iš pradžių svarstyta finansuoti studijas užsienyje, tačiau iš karto tapo aišku, kad stipendijų mokėjimas yra ne tas kelias. „Absoliuti dauguma važiuodavo į Vokietiją, kuri pati buvo krizinėje situacijoje, ir vokiečių universitetuose požiūris į atvažiuojančius studentus buvo nekoks. Ypač į medikus – jiems, pavyzdžiui, buvo atsakomos medicininės praktikos, nes buvo didelis vokiečių studentų srautas.“

Tad didžioji dalis studentų, kurie įžengė į Lietuvos universitetą, buvo vyresni, studijų ragavę žmonės. „Studentijos spaudimas užbaigti mokslus Lietuvoje buvo labai stiprus. Jie argumentavo, kad šios valstybės statyba be išsilavinusių žmonių yra kreiva“, – teigė istorikas.

Studijos truko ir dešimt metų

Pirmieji studentai nuo šiuolaikinių skyrėsi ne tik amžiumi. Dauguma jų dirbdavo, todėl paskaitos vykdavo po pietų, kai baigdavosi darbas valstybinėse įstaigose.

„Vyravo vyresnė studentija, kurie jau dirbo valdžios struktūrose, bet tam, kad galėtų siekti karjeros, jiems reikėjo diplomo. Kai kurie stengėsi greičiau baigti, kad turėtų diplomą ir padėtų ant stalo darbdaviui. Tačiau kitai daliai, ypač iš provincijos, studijos tęsdavosi gana ilgai. Kartais studijos trukdavo net dešimtmetį. Priklausydavo, ar gali susimokėti mokestį ir ar yra galimybė gyventi Kaune“, – pasak dr. K. Raškausko, mokslas Lietuvos universitete buvo mokamas, tačiau buvo sukurta ir stipendijų sistema.

Iš mokyklų atėjusių studentų mokslo lygis buvo labai žemas – knygoje galima rasti ir dėstytojų skundų. „Studentų išsilavinimas buvo skurdus, nes jie atėjo iš karo metų mokyklos, kuri veikė tik teoriškai ir tik išrašė baigimo popierius. Atsidūrusiesiems universiteto auditorijose, ypač tiksliųjų mokslų, buvo labai sunku. Aišku, dalis dėstytojų irgi buvo kirviai, per daug nesivargino ar tiesiog nemokėjo nusileisti iki studentų lygio ir pradėti mokyti iš pagrindų. Čia buvo tam tikra kolizija“, – pasakojo istorikas.

Dėstė ir užsienio intelektualai

Knygoje „Lietuvos universiteto tapsmas (1916–1922 m.)“ pateikiamas ir išsamus Lietuvos universitetą kūrusių ir dėsčiusių asmenybių sąrašas. Tarp lietuviškų vardų galima rasti daugumą tarpukario Kauno intelektualaus elito – tuos, kuriuos galima išskaityti miesto gatvių pavadinimuose. Pasak VDU istoriko, tai natūralu – universitetas buvo prestižas ir stabilūs pinigai. Tačiau universiteto akademinėje bendruomenėje galima rasti ir ne vieną iš užsienio atvykusį profesorių.

„Buvo kviečiami profesionalai iš užsienio. Dalis – rusų profesūra, kuri be kūrybinių prošvaisčių gyveno sovietinėje Rusijoje ar emigracijoje Berlyne arba Prahoje ir ten stengėsi sudurti galą su galu. Kiti dėstytojai – universitetus neseniai baigę vokiečiai, šveicarai ar anglai, turintys kvalifikacijų, kurių universitetui trūko. Josephas Ehretas, Alfredas Erichas Sennas, Martinas Lingsas – tai buvo pirmieji jų karjeros žingsniai ir jiems čia buvo gerai, nes savo tėvynėse buvo sunku įsitvirtinti“, – pasak dr. K.Raškausko, išskirti kurias nors konkrečias asmenybes jis nesiryžtų, nes kiekvienas, prisidėjęs prie universiteto kūrimo, vertas paminėti.

Anot jo, knygoje pateikti dokumentai leidžia į tą pačią – Lietuvos universiteto – istoriją pažvelgti įvairiais aspektais ir kiekvienas gali iš rinkinio rinktis jam aktualią informaciją.

„Tikiuosi, kad tam, kuris yra smalsus: ar studentui, ar šiaip mokslą ir Kauną mėgstančiam žmogui, – tai bus net ir kažkokio skaitymo malonumas. Nes dar tikiu, kad yra tokių trenktų žmonių, kurie skaito tokias knygas. Nedaug jų yra, galima turbūt būtų surinkti į vieną nedidelę patalpą, bet, manau, yra“, – juokėsi istorikas.

1922 m. vasario 16 d. Kaune įvyko Lietuvos universiteto įsteigimo iškilmės, tad lygiai po 100 metų trys didieji Kauno universitetai kviečia prisiminti šią svarbią ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai datą, ir stebėti šventinį 100-mečio minėjimo koncertą vasario 16 d. 21 val. tiesiogiai per LRT televiziją ir portalą lrt.lt.

VDU šimtmetį pasitiks su bene 100 renginių ir visus 2022-uosius kvies į koncertus, parodas, konferencijas, kultūrinius renginius ir įvairias iniciatyvas. Renginiai nemokami ir atviri tiek universiteto bendruomenei, tiek plačiajai visuomenei. Daugiau informacijos ieškokite VDU svetainėje vdu.lt ir socialiniuose tinkluose. Glaustą Lietuvos universiteto istoriją, svarbiausius šių metų įvykius ir prieigą prie elektroninės Kęstučio Raškausko knygos „Lietuvos universiteto tapsmas (1916–1922 m.)“ rasite vdu.lt/lt/lietuvos-universitetui-100/.

I.J.: Man atrodo, kad mąstymas apie programos sudarymo procesą ne mažiau svarbus nei pats programos rezultatas. Šis pokalbis buvo išprovokuotas klausimo, kas mus skatina likti ir tiek daug dirbti srityje, kuri nėra nei labai gerai apmokama, nei plačiai pripažįstama. Ką apie tai manai, Mustafa?

M.U.: Entuziastingai darbuojuosi šioje srityje dėl to, kad mėgstu ne bet kokį kiną. Man svarbu padėti mažai žinomiems filmams rasti savo žiūrovus. Dirbu su tokiu kinu, kurio sklaida, vien komerciškai žvelgiant, sudėtinga, tačiau tai būtent toks kinas, kokį, manau, verta žiūrėti. Esu įsitikinęs, kad tokie kino festivaliai kaip mūsiškis gali prisiimti tam tikrą riziką žiūrovų atžvilgiu ir kino festivaliams, jų kuratorių komandoms yra labai svarbu išsaugoti šią laisvę rizikuoti. 

Kino salėse susiburia žmonės, kurie jaučia panašią aistrą kinui. Net jei ir filmas kažkuo nepatinka, pats buvimas kine yra postūmis diskutuoti, kalbėtis.

A.V.: Mane, kaip ir Mustafa, į šią sritį atvedė meilė kinui ir tikėjimas, kad pristatyti tokį kiną, kokį mūsų festivalis rodo Lietuvos žiūrovams, yra nepaprastai reikalinga.

I.J.: Meilė kinui – man taip pat nesvetimas dalykas (juokiasi). Tiesa, esu šioje srityje dar ir dėl tokios vidinės beveik intuicijos, kad tai, ką darome Kauno kino festivalyje, yra itin svarbu. Nors gal ir neteisinga to vadinti intuicija, nes labai daug apie šiuos dalykus mąstau. Judančio vaizdo kūrimas bei patirtis gyvena vaizduotėje ir audiovizualinių kūrinių žiūrėjimas kartu su bendraminčiais arba bent jau su panašių dalykų ieškančiais, yra reikšminga patirtis. Pastaruoju metu, ypač mąstydama apie kino kuratorinę praktiką Kaune, ją apibūdinu viešosios kino erdvės sąvoka, į ją noriu talpinti ne vien darbą rengiant kino programas, bet ir tokią svarbią šią sritį kuriančią veiklą, kaip kino erdvių įvietinimas, įkurdinimas.

M.U.: Visiškai palaikau kalbėjimo apie bendruomeniškumą, kuris taip neatsiejamas nuo kino teatrinės patirties, svarbą. Kino salėse susiburia žmonės, kurie jaučia panašią aistrą kinui. Net jei ir filmas kažkuo nepatinka, pats buvimas kine yra postūmis diskutuoti, kalbėtis. Bendrai kino festivalį matau ir kaip tyrimų lauką, mėginant įžvelgti, kur link juda pasaulis. Mes bandome rasti auditoriją tokiems filmams, kurie neretai net klaidingai apibūdinami kaip kažkuo sudėtingi. Tai nelengva, bet įdomi užduotis.

Stop kadras iš filmo „Švyturys“

A.V.: Rasti auditoriją, kartu – ir formuoti lankymosi kine tradicijas. Man norėtųsi, kad žmonės būtų labiau linkę reaguoti, kalbėtis, reikšti savo pasitenkinimą ar nepasitenkinimą atėję į kino teatrą. Žinoma, reikia džiaugtis ir tuo, kad žmonės ryžtasi ateiti į kino sales ir nelegalūs peržiūros būdai ar filmų transliavimo platformos internete dar netapo vieninteliu būdu patirti kiną, bet man atrodo, kad galima dar truputį toliau nuvesti šį bendruomenišką kino teatro aspektą. Mūsų tikslas yra pristatyti, pasakoti, padėti suprasti. Dėl to ir skatiname žiūrovą klausti, nebijoti reaguoti ir rizikuoti renkantis filmus.

I.J: Mane labai džiugina aktyvėjantis Kauno žiūrovas. Ypač aktyvios diskusijos užverda, kai filmo atvyksta pristatyti autoriai. Ši renginio dalis labai priklausoma nuo biudžeto... Bet gana skundų – pakalbėkime apie pačius filmus! Kokie buvo jūsų šių metų atradimai?

M.U.: Nustebau, kad puikus Douglaso Gordono filmas „Neturėjau kur eiti“ apie Joną Meką dar niekuomet nebuvo rodytas Lietuvoje! Tai labai didelis atradimas, nes žmonės pamatys jau daugeliui gerai pažįstamą Meką iš visiškai kitos pusės.

A.V.: Mano šių metų atradimas – Franko Bauvais filmas. Tai koliažas, sukurtas iš kitų režisierių filmų iškarpų – visame F.Bauvais filme nėra nė vieno jo paties filmuoto kadro. Nuostabu, kaip jis naudoja kitų kūrinių ištraukas, tai pačiai vizualinei medžiagai suteikdamas visiškai kitą reikšmę. Man visuomet įdomu, kaip filmai kalba vaizdais, o F.Bauvais tai daro labai originaliai – jis juokauja, ironizuoja ar spaudžia ašarą pasitelkdamas drąsius ir netikėtus antram gyvenimui prikeltų kadrų derinius.

I.J.: Kalbant apie asmeninius ir suasmeninamus archyvus bei kitų autorių filmuotus kadrus, manęs nepaliauja žavėti JAV menininkė Deborah Stratman. Jos naujausias kūrinys „Vever“ (2019) sukurtas panaudojant nebaigto Barbaros Hammer filmo filmuotą medžiagą. Tai toks stulbinamai subtilus šiemet mirusios, savo feministine kūryba garsios kūrėjos paminėjimas. Intrigai pateiksiu tekstinę citatą iš šio filmo: „Jei istoriją rašytų nugalėtieji, o ne nugalėtojai, tai atskleistų ne teorines, o tikras galios priemones.“

Stop kadras iš filmo „Cold Case Hammarskjöld“

I.J.: Mustafa, o kaip tau dabar, jau dvejus metus dirbusiam su Kauno kino festivaliu, atrodo šis renginys?

M.U.: Žinoma, man tai įdomus iššūkis, nes Lietuvos kino kontekstas man kiek mažiau pažįstamas, tačiau diskusijos su Agne ir Ilona man padeda pajusti, kas yra ir kas gali būti Kauno kino festivalis. Be to, nors festivaliai visuomet yra susiję su tam tikru vietiniu kontekstu, kinas yra tarptautinis. Todėl kiekvienas festivalis yra tarsi pastarųjų kelerių metų kino apžvalga. Rodome ne tik didžiuosiuose festivaliuose pripažintus filmus, bet ir pristatome naujus, nežinomus, ateityje iškilsiančius menininkus. Tad kartu ir įgyvendiname tikslą supažindinti žiūrovą su naujausiu, karščiausiu vyksmu kino pasaulyje. 

I.J.: Išties! Ir beje, ačiū už užuominą į mūsų nuolatines diskusijas, kas yra kino festivalis ir koks jis gali būti! Kauno kino festivaliui yra kur kas svarbiau bendruomenė bei jungtys su kitais kultūros reiškiniais nei aukščiausio laipsnio gramatinėmis formomis apibūdinamos statistikos.

A.V.: Ilona, Kauno kino festivalyje dirbai nuo pat pradžios, kuri mezgėsi dar prieš keturiolika metų. Kaip festivalis keitėsi ir kokios idėjos jį įkvėpė?

I.J.: Kauno kino festivalis man visuomet buvo bendruomenės erdvė. Manau, festivalį pradžioje apibūdino greito veiksmo, sprendimų priėmimo ir nuolatinės parengties veikti būsena. Dar tai vadinama aktyvizmu (juokiasi). Visos mūsų pajėgos buvo nukreiptos į „Romuvos“ išsaugojimą ir kino kultūros formavimą Kaune bei Lietuvoje. Kino renginių kuravimas vyko pramaišiui su peticijų dėl „Romuvos“ išsaugojimo rašymu, parašų rinkimu, viešosios komunikacijos strategavimu ir milijonais posėdžių...

Dabar, manau, Kauno kino festivalis gali sau leisti būti mąslesnis, mąstyti kiek ilgesnėmis atkarpomis. Šiuo metu ne tik Kauno kultūros produkcijos sritis daug atviresnė bendradarbiavimui, bet ir jau keletą metų veikia Lietuvos kino centras – galimas tiesioginis pokalbis apie kino kultūros ir politikos formavimą. Apibendrindama sakyčiau, kad Kauno kino festivalis pradžioje aktyviai bandė apibrėžti, kas yra kino festivalis, o šiuo metu siekia nusistovėjusius apibrėžimus plėsti.

Galvodama apie šį festivalį ir bendrai apie kino kuratorinę praktiką, mąstau apie sėkmės ir masto sąvokų reikšmę. „Mažas“ arba „didelis“ sukergus su niekaip nesusijusiomis konotacijomis „geras“ arba „blogas“ tampa pavojingais žodžiais. Bendrai dydžio vertės sąvoka priklauso nuo konteksto. Tad Kauno kino festivalis savo veikla kviečia permąstyti masto klausimą. Siekiame, kad šis renginys būtų didelis asmeninio išgyvenimo ir bendruomenės kontekste. Tai visai kitokia sėkmės formulė – intymesnė, tylesnė.

M.U.: Visiškai pritariu! Tarkime, lyginant su Berlyno kino festivaliu, Kauno kino festivalis nedidelis. Tačiau turint omenyje Kauno miesto ir Kauno kino festivalio kontekstą, dera pripažinti, kad filmų programa yra itin įspūdinga ir išsami. Kauno kino festivalis yra kuratorinis projektas. Jis yra nuolatiniame pokalbyje su miesto erdvėmis.

Festivalis turi nuolat save apibrėžti vis iš naujo, kitu atveju jis taps tiesiog nuolatiniu to paties kartojimu. Neseniai man buvo užduotas toks klausimas: „Beveik kiekvienas filmas tampa prieinamas maždaug po trijų mėnesių nuo jo išleidimo, tad koks gali būti festivalių vaidmuo esant šiai situacijai?“ Manau, kad tai yra svarbus klausimas kiekvienam festivaliui – koks festivalio vaidmuo tokiame kino industrijos kontekste.

I.J.: Tikra tiesa! Dar yra ir kitas svarbus aspektas – tai, kad filmai labai greitai tampa prieinami, nereiškia, kad juos žmonės pamato. Tad filmų prieinamumas nebūtinai padeda žmonėms pažinti kiną. Pastangos renkant filmus ir kuratorinė vizija, o kartu ir filmų žiūrėjimas, aptarimas drauge yra labai svarbu.

M.U.: Taip, yra tiek daug visko prieinama. Žmonės neturi laiko apdoroti visos informacijos.

I.J.: Mustafa, Agne, kokie, jūsų manymu, yra žiūroviškiausi mūsų festivalio filmai?

M.U.: „Švyturį“ (angl. „Lighthouse“), kurį pristatome festivalyje, tikrai galima vadinti populiariausiu Kanų filmu. Kanuose lankiausi su specialia akreditacija, bet pamatyti šį filmą vis tiek užtruko tris dienas – eilės buvo milžiniškos ir salėje vis nelikdavo vietos. Filmas, kuriame vaidina tokie aktoriai kaip Robertas Pattisonas ir Willemas Dafoe, nufilmuotas 35 mm juosta, jame atkurta XVII a. anglų kalba. Svarbu atkreipti dėmesį į vieną garsiausių šių metų filmų, kuris, neabejoju, ir Lietuvoje bus pastebėtas – tai  Elia Suleimano „Turbūt tai – rojus“, kurį pasirinkome atidarymui.

Taip pat festivalyje pristatysime du ypatingus filmus iš Berlinalės. „Sistemos griovėja“ (angl. „Systemcrasher“) pasakoja apie maištingą ir traumuotą mergaitę, nepritampančią visuomenėje. Filmas provokuoja klausti, ką reiškia auginti vaiką, kuris tarsi iškrenta iš konteksto. Kitas filmas – Angelos Schanelec „Buvau namie, bet...“ (angl. „I Was as Home, But…“), Berlinalėje pelnęs apdovanojimą už geriausią režisūrą.

A.V.: Nenorėčiau, kad žiūrovai praleistų „Delphine ir Carole“ (angl. „Delphine and Carole“, rež.

Callisto McNulty). Tai dokumentika apie Delphine Ceyrig, pagrindinę kultiniu tapusio feministinio Chantal Akerman filmo aktorę. Šis dokumentinis filmas kreipia dėmesį į Delphine aktyvizmą, jos įsitraukimą į moterų judėjimą ir kūrybą drauge su feministe režisiere Carole Roussopoulo. Šios dvi moterys tuo metu virusią kovą už moterų teises perkėlė į kino ekranus, kartu ir klausdamos, koks yra moters ir kino meno santykis. Moteris filmuose anuomet dažniausiai buvo matoma tik vyro akimis, mat garsiausių filmų prodiuserių, režisierių ir scenarijaus autorių kėdes užėmė vyrai.

I.J.: Yra būtinas kino kanono pervertinimas, kino istorijos demokratizavimas. Ateityje, ko gero, matysime vis daugiau kūrinių, atkreipiančių dėmesį į kino istorijos perinterpretavimą. Kauno kino festivalyje mėgstame kūrinius, kurie neaiškina universalių tiesų, o suteikia balso galimybę istorijos eigoje nepateisinamai nutildytiems. 

A.V.: Kitas filmas, „Nebaigta Hammarskjöldo byla“ (angl., „Cold Case Hammarskjöld“, rež.  Madsas Brüggeris), nors nesukėlė deramo atgarsio po premjeros Sandanso kino festivalyje, neseniai Europoje buvo labai įvertintas ir tapo vienu iš trijų pretendentų į LUX prizą. Tai dokumentinis filmas, įtraukiantis trilerio ar detektyvo įtampa.

Ieškojo motyvacijos

Kaip jau supratote, Linos avantiūra, atvėrusi duris į iki šiol nepažintą pasaulį, buvo riedučiai. Maždaug prieš trejus metus, su drauge vaikščiodamos po prekybos centrą, pamatė didelę nuolaidą riedučiams. Nors nė viena nebuvo jais važiavusi, nusprendė riedučius įsigyti.

"Dviese nuvažiavome į tuščią automobilių aikštelę, apsiavėme riedučius, atsistojome ir pradėjome kikendamos riedėti, gaudydamos vis iš po kojų pabėgančią pusiausvyrą. Su ta drauge mūsų keliai išsiskyrė, neturėjau, su kuo važinėti, todėl riedučius laikinai padėjau į šalį. Iki tol buvau išmokusi riedėti tik tiesiai: vadinasi, nemoki nei posūkių, nei stabdyti, o nuokalnė – pats baisiausias baubas", – prisimena ankstesnę patirtį mergina.

Motyvacijos nepridėjo ir Linos paskutinis pasivažinėjimas uždaromoje ledo arenoje "Akropolyje", kur mergina taip griūvo ant abiejų kelių, kad atsirado baimė atsistoti ir ant pačiūžų, ir ant riedučių.

"Pradėjau galvoti, ką turiu padaryti, kad riedėjimas nedingtų iš mano gyvenimo. Nusprendžiau nusipirkti kokybiškus, brangius riedučius. Pagalvojau, kad ši investicija ir bus kablys, tempiantis mane judėti", – prieš įsigydama tokį pirkinį, Lina norėjo gauti daugiau informacijos, todėl feisbuke parašė porą užklausų, prašydama rekomendacijų.

Sulaukė ne tik patarimų, bet ir draugiškų pasiūlymų: drauge pariedėti pamokant, kaip reikia stabdyti, o vėliau – ir kvietimo dalyvauti riedutininkų stovykloje Ignalinoje.

Rengia nemokamas treniruotes

"Kai pirkau riedučius, galvojau, kad tai tik vaikų žaidimas, gatvėse nebuvau mačiusi nė vieno suaugusiojo su riedučiais. Tačiau turbūt nematai to, kas yra neįdomu", – susipažinus su Lietuvos riedutininkų bendruomene, Linai atsivėrė akys.

Mergina juokiasi, kad dabar save net graužia, jei kur nors skrendant nepavyksta pasiimti riedučių, o kiekvieną prariedėjusį pro šalį žmogų palydi šypsena.

Ignalinoje kaunietė susipažino su sutuoktiniais treneriais Evaldu ir Raminta Norvaišais. Jų įkurta asociacija Riedėk.lt Vilniuje organizuoja naktinius riedėjimus, būrelius vaikams, grupines ir individualias treniruotes suaugusiesiems.

Pasak Linos, Kaune kol kas profesionalių instruktorių nėra, tačiau pakanka entuziastų, kurie visuomet pasiruošę pagelbėti ar pamokyti. Kiekvieną antradienį 19 val. 15 min. Santakos parko krepšinio aikštelėje vyksta vakarinės dviejų valandų nemokamos pamokos, kurių metu savanoriai Renatas ir Gediminas moko įvairių technikų: stabdyti, pasukti, saugiai griūti.

Į treniruotes susirenka apie dvidešimt žmonių. Anot Linos, vis daugiau žmonių renkasi šią aktyvią veiklą gryname ore. "Esu išbandžiusi įvairiausių sporto šakų. Tarkim, dviračiai neprilipo. Aš mėgstu aktyviai leisti laiką gamtoje, todėl riedučiai puikiai tinka", – kaip susisiekimo priemonės kaunietė riedučių nepatartų rinktis, tačiau savaitgalio išvykoms rekomenduotų.

Per dieną – 67 km

Įdomiausios trasos Linai – ilgi dviračių takai su besikeičiančiais kraštovaizdžiais. "Ąžuolyne neįdomu, ten vos keli kilometrai. Kai riedi, norisi matyti besikeičiančią aplinką, gamtą. Vienoje vietoje gali būti tik per treniruotę. Norėtume daugiau tokių ilgų trasų, tačiau, palyginti su Barselona, kur riedučiai labai populiarūs, Kaune – ne blogesnės sąlygos riedėti", – mano kaunietė.

Mėgstamiausias maršrutas – nuo verslo centro "Kauno dokas" Jonavos gatvėje iki Kleboniškio ir atgal. Grįžus iki senamiesčio, Nemuno krantine galima nuriedėti ir iki Panemunės šilo. Ilgesnis maršrutas – nuo Jonavos gatvės pro Raudondvario plentą judėti link Kačerginės.

"Suvalgom ledų – ir atgal. Per dieną esame sukorę 67 km. Kai kam pasakai tokį skaičių, netiki. Tačiau tai labai realu: pasimėgaujant, besišnekučiuojant, su ledais ir kava", – šypsosi riedučių entuziastė.

Kaunietiška riedutininkų kompanija vis didėja – Lina yra sukūrusi feisbuko grupę "Riedėk smagiai, gyvenk linksmai!" Joje skelbiami įvairūs renginiai, prie kurių kauniečiai noriai jungiasi.

"Smagu, kai žmones vienija bendras pomėgis. Vieni filmus žiūri, kiti susitinka alaus pagerti, dar kiti – pabėdoti apie varganą gyvenimą. O mes kartu riedame – aktyviai judame, bendraujame, dalijamės, kas kokį taką atrado", – pasakoja Lina.

Svarbiausia – saugumas

Prieš daugiau nei dvejus metus senuosius pigius riedučius iškeitusi į profesionalesnius, moteris įsigijo ir visus reikalingus apsaugus.

"Turbūt, kaip ir dauguma, pradėjau važinėti be apsaugų ir šalmo. Kai nusipirkau naujus riedučius, pasikeitė požiūris. Supratau, kad saugumas priklauso ne tik nuo manęs pačios, mano riedėjimo įgūdžių, bet ir nuo dviratininkų, bobučių su šuniukais, kurių pavadėlis gali apsivyti tau aplink kojas, ir kitų aplinkybių", – nors Lina skaudžių traumų išvengė, rieda atsakingai.

Visur reikia praktikos. Ant lovos drybsant ji neatsiranda. Tik su laiku auga pasitikėjimas, išsivysto didesnis greitis, nes tu žinai, kad jį gali suvaldyti.

"Mąstau ir valdau greitį. Jei matau, kad jis per didelis, mieliau pristabdau, kol dar ne vėlu. Juk patirta trauma gali pakeisti visą gyvenimą", – anot merginos, vidutinis ramiai riedančio riedutininko išvystytas greitis siekia apie 15 km/val.

Kai norima paskrosti vėją, išvystomas ir 25 km/val. Ar nebaisu? Lina šypsosi: "Kai pirmą kartą atsisėdi prie mašinos vairo ir reikia galvoti, kada tą sankabą įminti, kada ir kokį bėgį perjungti, kur vairą sukti, dar posūkį įjungti ir duobes apvažiuoti, ir dar žiūrėti, ar į nieką neatsitrenksi, – labai baisu. Bet kai tai nuolat darai, viskas galiausiai automatiškai pavyksta. Taip pat – su riedučiais. Kai pirmą kartą atsistoji, visko bijai. Visur reikia praktikos. Ant lovos drybsant ji neatsiranda. Tik su laiku auga pasitikėjimas, išsivysto didesnis greitis, nes tu žinai, kad jį gali suvaldyti."

Anot kaunietės, daugiausia Kaune rieda vaikinai. Jie paprastai nori didesnio greičio, užšokti ant šaligatvių bortelių, nušokti, o merginos renkasi ramiau riedėti. Kauniečiai vyrai propaguoja ir gatvės ritulį, tarpusavyje vadinamą hokiu. Nuo ledo ritulio jis skiriasi tik tuo, kad vietoj pačiūžų dėvimi riedučiai, o žaidžiama tuščiose automobilių stovėjimo aikštelėse. Jų, beje, šiems entuziastams Kaune labai trūksta, nes po darbo visos  apstatytomis mašinų.

Barselonoje – ekstremalus riedėjimas

Neseniai Linai teko patirti didesnį riedėjimo adrenalino kiekį. Liepos pabaigoje mergina kartu su trylika riedutininkų iš visos Lietuvos išvyko į Barseloną stebėti Pasaulinių riedėjimo žaidynių. Be kiekvieną dieną vykstančių įvairiausių rungčių ir varžybų, kuriose dalyvavo profesionalūs riedučių sporto atstovai, kaunietei teko naktinį kartu su beveik 400 entuziastų perlėkti ir per Barselonos senamiestį.

"Važiuoji siauromis gatvelėmis ir matai – po priešais tave riedančio riedutininko kojomis atšoka plytelė. Ir tu galvoji: ajajai, ar tu į ją atsitrenksi ir krisi ant nosies, ar ji spės grįžti į savo pradinę padėtį ir tu ant jos sėkmingai užvažiuosi. Vienur – šokinėjančios plytelės, kitur turi šokinėti nuo bortelio ant bortelio, dar kitur – grublėta danga. Arba važiuoja priešais tave daugybė žmonių ir tu nematai, kas yra priekyje. Vienas riedutininkas padaro netikėtą manevrą, o ten atsiveria aukšta metalinė struktūra. Turi staigiai stabdyti ar greitai išvinguriuoti, nes teks atsitenkti į ją", – apie esktremalius potyrius Barselonoje pasakoja Lina.

Anot jos, tokie naktiniai riedėjimai – ispanų kasdienybė, Barselonoje jie vyksta kiekvieną savaitę. Saugumu taip pat pasirūpinta: prie kiekvienos sankryžos ar perėjos yra sustabdomas eismas, kad riedutininkai galėtų laisvai pervažiuoti. Lina su nekantrumu laukia žaidynių, kurios po ketverių metų planuojamos Romoje – perlėkti riedučiais Italijos sostinės gatvelėmis turėtų būti ne mažesnis nuotykis.

"Mes patys pasirenkame, kaip leisti laiką. Galime susitikusios su draugėmis bare apkalbėti kitas arba nevykusį gyvenimą, galime sėdėti priešais televizorių ir serialus žiūrėti, kurie nepriduoda nei sveikatos, nei patirčių, galime traškučius valgyti ir bambėti, kad storėjame, o galime aktyviai judėti, bendrauti, būti gamtoje, mėgautis gyvenimu ir įgyti naujų potyrių", – sako aktyvų laisvalaikį mėgstanti Lina.