Neturėjo plano B
„Mokykloje buvau labai aktyvi – priklausiau komitetui, kuris organizuodavo visus mokyklos renginius. Taip pat trylika metų lankiau pramoginius šokius. Man visada reikėjo veiksmo, ką nors organizuoti, ko nors naujo“, – pasakoja Viktorija.
Nuo devintos klasės ji žinojo, kad nori tapti aktore, tačiau po mokyklos įstoti į vaidybos studijas nepavyko.
„Ašaros byrėjo, kai pamačiau, kad mano pavardės nėra sąraše. Atrodė, kad visas mano gyvenimas sugriuvo, nes neturėjau plano B“, – prisimena ji.
Viktorija nesiliovė ieškoti kitų galimybių. Ji gavo pasiūlymą studijuoti Šiauliuose, tačiau nusprendė likti Kaune ir priimti naują iššūkį – studijuoti kūrybines industrijas VDU.
„Tuo metu tai buvo nauja programa, ir aš galvojau: pabandysiu metus, o jei nepavyks, kitais metais vėl stosiu į aktorinį“, – sako ji.
Įstojusi mergina pabaigė studijas. „Paklausiau savo širdies – jaučiau, kad VDU atneš kažką naujo. Taip ir buvo. Per tuos ketverius metus atsirado labai daug pažinčių ir galimybių. Kartais vienas nepavykęs kelias atveria naujus kelius, tik reikia eiti ir išbandyti“, – nenusivilti dėl nesėkmių drąsina Viktorija.
Tuo sunkiu metu jai labai padėjo ir besąlyginis tėvų palaikymas, leidęs klausyti savo širdies.
Bendrystė: studijuodama VDU kūrybines industrijas, Viktorija susipažino su J. Šatu, taip gimė prekių ženklas „ŠaŠa“. / V. Šaulytės-Mockės asmeninio archyvo nuotr.
Tarsi kitas pasaulis
„Po mokyklos man tai atrodė kaip užsienis – tiek daug žmonių, tiek daug galimybių bendrauti su dėstytojais ir bendramoksliais. Tai buvo visiškai kitoks pasaulis nei tas, kurį pažinojau mokykloje“, – dalijasi savo įspūdžiais įžengus į universitetą.
Studijuodama Viktorija lankė paskaitas apie renginių industriją, o praktinių užsiėmimų metu susipažino su realiomis profesinėmis situacijomis. Be to, programa apėmė teatro ir kino industrijas, studentai galėjo patys kurti filmus, ieškoti rėmėjų ir pasirinkti režisierius, kurie juos konsultuotų.
„Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad sričių yra labai daug, tačiau kiekvienas galėjo pasirinkti tą, kuri labiausiai patiko“, – priduria ji. Praktikos galimybės leido susipažinti su daugybe žmonių ir netgi gauti pasiūlymų dirbti ar atlikti praktiką.
Tuo metu Viktorija kartu su J. Šatu pradėjo dirbti stilistais. „Turėjome nemažai televizinių projektų ir asmeninių konsultacijų su klientais, o fotosesijos ir filmavimai tapo mūsų kasdienybe“, – sako ji.
Viktorija buvo pastebėta ne tik kaip stilistė, bet ir kaip aktorė, todėl ji išdrįso pasirodyti realybės šou, kas padėjo jai įgyti didesnį matomumą ir pradėti savo projektus.
Tikrai nebuvo taip, kad aš visur ėjau, ir visur išskėstom rankom laukė, sakė prašom, pirmyn. Labai daug kartų buvo pasakyta „ne“
Mergina lankė teatro paskaitas pas VDU dėstytoją Godą Piktytę, dalyvavo seminaruose ir tobulinimosi kursuose. Šiandien ji yra vaikų teatro trupės aktorė ir džiaugiasi galimybe derinti skirtingas veiklas.
„Kartais galvoju, kad būtų įdomu, kaip tas kelias būtų nuvinguriavęs, jei būčiau neįstojusi į VDU. Tačiau kadangi teatras vis tiek grįžo, vadinasi, viskas susidėliojo taip, kaip turėjo“, – sako Viktorija.
Mergina buvo itin aktyvi ir universiteto gyvenime. „Dalyvavau studentų atstovybėje kaip Kultūros komiteto koordinatorė – tai davė daug organizacinės patirties ir pasitikėjimo savimi, taip pat renginių vedimo patirties. Nežinau, kas būtų buvę, jei būčiau tik sėdėjusi paskaitose ir nedalyvavusi papildomose veiklose. Mano užsidegimas leido man išnaudoti visas galimybes“, – sako Viktorija.
Savitai: Viktorijos stilius – kūrybiškas ir žaismingas. Kaip apibūdina ji pati, tai tiesiog buvimas savimi. / V. Šaulytės-Mockės asmeninio archyvo nuotr.
Nepasiduoti patyrus nesėkmę
Ji įsitikinusi, kad tik išmėginant skirtingas sritis galima suprasti, kas iš tikrųjų patinka ir kur norisi save realizuoti.
„Man reikia veikti, pažinti, bandyti daug dalykų, nes dažnai daug kas atsibosta ir norisi naujo potyrio. Ir nebūtinai tas dalykas liks visam gyvenimui, gal po dešimties metų norėsis kažko kito“, – svarsto Viktorija.
Svarbiausias jos patarimas – klausyti savo širdies ir rinktis tai, kur jaučiamės geriausiai, o ne tai, kur žada daugiau pinigų. „Jei gerai apmokamas darbas neatlieps tavo vidinio pasaulio, nesijausi laisvai, negalėsi visiškai atsiskleisti“, – sako Viktorija.
Ji ragina nebijoti eiti kitu keliu, jei kažkas nebepatinka ar nejaudina, nežavi. „Aišku, kad neįstojus ten, kur norėjai, palūžti normalu. Tuo metu atrodo, kad užsidarė visi keliai, vos ne gyvenimo pabaiga“, – pripažįsta ji, tačiau pabrėžia, kad toks stabtelėjimas gali būti naudingas, nes leidžia atsikvėpti, atsistoti ir ieškoti naujų galimybių.
„Atsigręžusi atgal pagalvoju: Dieve, man buvo tik devyniolika metų! Mergaitė, kuri nežino, kas jos laukia“, – nepaisant visų iššūkių, ji didžiuojasi savo drąsa ir atkaklumu.
„Tikrai nebuvo taip, kad aš visur ėjau, ir visur išskėstom rankom laukė, sakė prašom, pirmyn. Ne, labai daug kartų buvo pasakyta „ne“, – vis dėlto Viktorija džiaugiasi, kad per atrankas ir stojamuosius susipažino su bendraminčiais, kurie įkvėpė ją ir pasiūlė naujų galimybių.
(be temos)
(be temos)
(be temos)