– Mariau, ar tapote tuo, kuo norėjote būti nuo vaikystės?

– Nežinau, ar vaikystėje iš karto žinojau, kuo norėčiau būti. Gal tiesiog buvo aišku, kas mane traukia, – gamta. Nors atsimenu, kad pradinėse klasėse savo būsimą profesiją nupiešiau kaip baldžiaus – gal dėlto, kad tėtis dirbo su mediena. Gamta, miškas, pelkė buvo mano žaidimų aikštelė, taip natūraliai viskas ir susiklostė. Ar esu patenkintas? Kaip ir kiekviename darbe, yra įdomių dalykų ir tokių, kurie nelabai patinka, bet iš esmės, šiandien aš pats renkuosi, kuo noriu būti, o tai ir yra svarbiausia.

– Gyvenote kaime?

– O taip, augau Didžiojo Raisto kaime Jonavos rajone. Tai toks buvęs durpynas, o prieš tai – viena didžiausių pelkių Kauno ir Jonavos rajonuose, nusausinta ir eksploatuota sovietmečiu. Aišku, kai jau gimiau, buvo likus tik tokia išeksploatuota žaizda miškų apsuptyje. O kaime vaikų beveik nebuvo, atvažiuodavo tik savaitgaliais iš kitų miestų pas senelius. Tad natūraliai taip susiklostė, kad po pamokų eidavau kur nors į gamtą, pelkes.

– Ir ką ten veikdavote?

– Nemanau, kad vaikui reikia galvoti, ką veikti. Vaikui reikia empirinio patyrimo. Sakykime, suaugusiesiems pakanka žinių, o vaikui reikia ką nors pačiupinėti, sukurti, pajausti, užuosti ir pan. Gamtoje apstu tokių nuotykių. Tai man tas ir rūpėdavo: parsitempti namo kokį driežą ar gyvatę, peles auginau, kurmius gaudydavau.

Žvejyba, iki paauglystės, kai susidomėjau paukščiais, buvo labai didelis hobis. Eidavau vienas į durpyno ežerėlius žvejoti. Gamta yra tokia neaprėpiama žaidimų aikštelė, kur netenka ilgai galvoti, ką veikti. Jei vaikas yra smalsus, tiesiog vaikščiodamas po mišką, po pievas, ant kiekvieno kampo gali susirasti sau labai įvairios veiklos.

Labai džiaugiuosi, kad anksti suradau save ir jau dvidešimties metų pradėjau dirbti ornitologinį darbą.

– Šiuolaikiniai vaikai, augantys mieste, jau nebeturi tokių galimybių. Kaip manote, jei nebūtumėte gyvenęs gamtoje, ar būtumėte atsidūręs ten, kur dabar esate?

– Žinoma, dabar aš jau sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą, nesusijusį su visuomeninėmis ir gamtosauginėmis vertybėmis, bet jei aplinka būtų kitokia, gal ir būčiau pasirinkęs kitą kelią. Manau, kad dalis žmogaus pasaulėžiūros – ar ji yra egocentrinė, sutelkta į save, ar labiau altruistinė, nukreipta į aplinką (ekocentrinė), yra užkoduota genuose.

Man atrodo, kai žmogus gimsta, jau aišku, kur jis links. O vėliau pagal tą pasaulėžiūrą ras sferą, kur save realizuoti: ar viskas sau, o kiti nesvarbu, ar kaip tik norės save aplinkai atiduoti. Tad turbūt nuo aplinkybių priklauso, nuo to, kokioje terpėje žmogus auga. Jei augi gamtoje, gal gamta svarbi bus, bet jei gyveni Vilniaus centre, gal už žmogaus teises kovosi. Labai įvairiai gali save realizuoti, bet ta pasaulėžiūra, manau, jau yra užkoduota mums gimstant.

Pozicija: „Gamta turi gyventi gamtoje, o ne žmogaus kambaryje“, – mano M. Karlonas, namuose laikinai priglaudžiantis nebent sužeistą gyvūną. Su išgelbė̇ta gulbe giesmininke. / M. Karlono asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado paukščiai?

– Oi, atsirado jie, iš tikrųjų, per vieną dieną. Tėvai pradėjo lesinti paukščius kieme, kas man nelabai buvo įdomu, bet sėdėjau su arbatos puodeliu prie lango, žiūrėjau į tą lesyklą apatiškai ir staiga pamačiau nuo kaimynų pusės atsklendžiantį kažkokį plėšrų paukštį. Jis atakavo lesykloje buvusius paukščius, nieko nepasigavo, nuskrido į šoną, bet nuo tos akimirkos man pasidarė įdomu: noriu daugiau apie tą paukštį sužinoti, noriu auginti tokį plėšrų paukštį.

Pradėjau skaityti knygas, o netrukus tėvai įvedė namuose internetą, susiradau ornitologų draugijos forumą ir supratau, kad ne vienas toks keistas esu. Pradėjau domėtis, klausinėti. Aišku, mane labai greitai ornitologai perauklėjo, kad gamtos į namus tempti nereikia, kad gamta turi gyventi gamtoje. Visgi man ir pačiam labai greitai atėjo tas supratimas, įsitraukus į tikrų gamtininkų bendruomenę. Supratau, kad gamta turi gyventi gamtoje, o ne žmogaus kambaryje ar kažkur kitur. Nuo to laiko nelaikau namuose jokio gyvūno, nebent, laikinai, sužeistą.

Tada tiesiog pradėjau stebėti, kiekvieną dieną po pamokų eiti į gamtą, į pelkes, į miškus, bet jau kitomis akimis ieškoti paukščių, stebėti ne tik plėšriuosius, bet įvairius paukščius. Atsimenu, tėvai nupirko žiūronus, susitaupiau ir nusipirkau mažiuką fotoaparatuką.

Po truputį mane pastebėjo jau patyrę ornitologai, pasiimdavo į įvairias ekspedicijas, ekskursijas, išvykas – taip ir įsitraukiau. Jau nuo aštuoniolikos buvau ornitologų draugijos narys, dvidešimties buvau išrinktas ornitologų draugijos į valdybą, netrukus pradėjau dalyvauti įvairiose paukščių apskaitose, dirbti su aplinkosaugos projektais.

– O kaip pamokos, kaip egzaminai?

– Mokykloje nebuvau stropus mokinys, netgi toks kartais silpnesnis už vidutinioką. Ačiū pavaduotojai, kuri 11–12 klasėje pastebėjo mano polinkį gamtai ir pradėjo mane ruošti biologijos egzaminui, nes matė, kad man tai rūpi, nors šiaip niekas kitas man beveik nerūpėjo.

Baigiau mokyklą, įstojau į tuometį Žemės ūkio universitetą. Bet ėjau tėčio pėdomis – stojau į miškininkystę, nes atrodė, kad gamta būtinai yra miškai. Po pusės metų, supratęs, kad miškų auginimas ekonominiais tikslais – ne man, mečiau universitetą ir pradėjau dirbti ornitologu.

Po šešerių metų, paragintas kolegos, gero bičiulio ir VDU dėstytojo Žydrūno Preikšos, vėl stojau, tik jau į VDU Žemės ūkio akademiją, Taikomosios ekologijos programą. Ir nesuklydau – ši sritis buvo kaip tik man. Taip baigiau bakalaurą, po to – ir magistrantūrą.

– Kuo studijos prisidėjo prie savamokslio ornitologo karjeros?

– Daug kuo. Galėjau sakyti, kad viską žinau, darbą turiu, bet geram specialistui universitetinio išsilavinimo irgi reikia. Viena vertus, gavau diplomą, be kurio nebūčiau galėjęs dirbti ekspertinio darbo, kita vertus, studijos suteikė gerokai platesnį supratimą apie mus supančią aplinką.

Nors šeima mane labai palaikė, prisimenu, juokais net seneliai yra pasakę: na, Mariuk, jau užsiimk kuo rimtu, o ne tais savo paukščiukais.

Nuo aštuoniolikos buvau sau uždraudęs domėtis kitais dalykais, nesusijusiais su ornitologija. Juk visko negali išmanyti, o gyvenimas per trumpas, kad blaškyčiausi per kelias veiklas. Vis dėlto, sukdamasis vienoje srityje galiausiai supranti, kad reikia ir platesnio supratimo, bent jau apie artimas tavo veiklai sferas. Geras ornitologas turi išmanyti ir hidrologiją, ir botaniką, ir visus kitus dalykus, netgi ūkininkavimą ir miškininkystę. Ekologas įgauna bendrą suvokimą, kaip veikia pasaulis, kaip veikia visa gamtos sistema, kaip sąveikauja negyvasis ir gyvasis pasauliai.

Taigi studijos supažindina su tam tikromis sritimis, kurioms pats gal nerastum laiko ar neprisiverstum pasidomėti nuodugniai. Sutikau puikių dėstytojų, su kuriais galėjau ir dalykiškai padiskutuoti, ir išsižiojęs klausyti įdomių paskaitų. Buvo be galo malonu semtis iš jų žinių.

– Vienu metu studijavote ir dirbote, dabar jūsų veiklų sąraše – daugybė skirtingų projektų. Iš kur turite tiek energijos?

– Kai žmogus daro tai, kas jam labai patinka, neskaičiuoja nieko, tiesiog mėgaujasi. Gyvenimas tampa darbu, o tai gresia tapti darboholiku ar net perdegti – esu tą patyręs, tačiau supratau, kad kitaip negaliu.

Kaip ir kiekvienam žmogui, nebūtinai gamtosaugos srityje, svarbiausia yra prasmė, savirealizacija. Jeigu žmogus atranda, kas jam patinka, ir nešvaisto laiko tam, kas nepatinka, tuomet viskas susidėlioja. Tuomet nedirbi bet kaip, nes beprasmiška daryti tai, ką sugebi pusėtinai. Būtų gaila laiko dirbi nekokybiškai.

Žinoma, tos visos mūsų iniciatyvos, projektai – tai labiau mano idėjos, bet prie jų įgyvendinimo dirbame su nuostabia komanda, kolegomis, tad ačiū jiems už tai. Vienintelis dalykas, į kurį stengiuosi atsižvelgti – tai šeimos ir vaikų poreikiai ir brangus laikas su jais.

M. Karlono asmeninio archyvo nuotr.

– Dažniausias savirealizacijos priešas – šeima, draugai ar aplinkiniai, kurie bando tave atkalbėti. Ar nebuvo jūsų kelyje pasipriešinimo?

– Buvo, žinoma. Paauglystė juk buvo – kiek visokių patyčių. Įsivaizduokite keturiolikmetį, stebintį paukščius. Vaikai, kurie yra kitokie, neužsiima įprastomis veiklomis, visuomet yra patyčių objektas, jiems klijuojamos pravardės. Vaikai, o labiausiai paaugliai iki kokių šešiolikos metų, yra labai žiaurūs. Paskui žmogus išmoksta kažko nepasakyti garsiai ar pasijuokti mintysi.

Tad jei kažkam atrodo, kad, va, aš čia tik toks vienas nuskriaustas buvau, tai ne, paauglystėje su patyčiomis turbūt visi yra susidūrę. Tik gal vieni daugiau, kiti mažiau. Manau, svarbu vėliau nesureikšminti to kaip traumų. Tai yra etapas jauno žmogaus gyvenime ir kitaip nebus, reikia susitelkti į savo dalykus ir stengtis prie daug nekreipti dėmesio.

Nors šeima mane labai palaikė, prisimenu, juokais net seneliai yra pasakę: na, Mariuk, jau užsiimk kuo rimtu, ne tais savo paukščiukais. Yra buvę tokių pasakymų, pasišaipymų, maždaug, pažaisk ir praeis. Visiems atrodė, kad iš to neišgyvensi, užsiimk tuo, ką daro „normalūs“ žmonės.

– Ką patartumėte dabartiniams moksleiviams?

– Labai džiaugiuosi, kad anksti suradau save ir jau dvidešimties metų pradėjau dirbti ornitologinį darbą. Mokykla suteikia standartines žinias, bet svarbu ieškoti savęs, kas tau pačiam patinka, ir pradėti tuo smalsiai domėtis.

Patarčiau vadovautis tuo pačiu credo, kurio laikiausi aš – nesiblaškyti. Jei jau atradai, tai ir laikykis savo srities. Gyvenimas trumpas, tad jeigu nori būti geru specialistu, neturi laiko turėti keturių hobių ir dar penktos veiklos. Domėtis ir pasaulėžiūrą plėsti yra gerai, bet nuolatos mėtytis po skirtingas veiklas neverta.