At­min­ties klo­duo­se – ir il­ge­sys, ir at­sa­ko­my­bė už kū­ry­bi­nį paveldą | KaunoDiena.lt

AT­MIN­TIES KLO­DUO­SE – IR IL­GE­SYS, IR AT­SA­KO­MY­BĖ UŽ KŪ­RY­BI­NĮ PAVELDĄ

66-eri – tiek šių me­tų sau­sio 20-ąją bū­tų su­ka­kę Vy­tau­tui Ei­gir­dui. Ta­čiau ta­len­tin­go dai­li­nin­ko, va­din­to apo­ka­lip­sės dai­niu­mi, gy­ve­ni­mą apo­ka­lip­sė iš­ti­ko 55-erių. 2012 m. me­ni­nin­kas pra­lai­mė­jo ko­vą su sa­vais de­mo­nais. Ne­men­ka da­lis jo dar­bų tie­siog din­go, o tuos, ku­riuos pa­vy­ko su­rink­ti, se­suo Lo­re­ta Ei­gir­dai­tė sau­go su ypa­tin­ga mei­le.

Tik­ro­vės pa­kirp­ti spar­nai

Į Ža­lia­kal­nio šlai­tą įsmu­kęs gy­ve­na­ma­sis mū­ri­nu­kas nuo gat­vės men­kai ma­to­si. Prie­ša­ky – iš pa­žiū­ros kuk­lus na­me­lis, ku­ria­me V. Ei­gir­das sa­vo ran­ko­mis bu­vo įsi­ren­gęs erd­vią stu­di­ją su di­džiu­le į kie­mą žvel­gian­čia te­ra­sa.

„O, jei tik at­si­ras­tų pi­ni­gų... Čia ga­li­ma bū­tų įreng­ti jo ga­le­ri­ją“, – ver­da­ma var­tus į kie­mą tars­te­li L. Ei­gir­dai­tė.

Ta­len­tin­go­jo me­ni­nin­ko se­suo su­pran­ta, kad tai – vei­kiau mig­lo­ta sva­jo­nė, nei rea­lių kon­tū­rų tu­rin­ti vil­tis. Mu­zie­ji­nin­kės at­ly­gi­ni­mas spar­nų to­kioms sva­jo­nėms ne­su­tei­kia, ti­kė­tis ki­tų pa­ra­mos nai­vu. Juo­lab kad net ir šią stu­di­ją pa­vel­dė­jęs dai­li­nin­ko sū­nus Vy­dū­nas pa­sa­kė ka­te­go­riš­ką ne.

V. Ei­gir­dui gy­vam esant ne­sti­go nei ger­bė­jų, nei drau­gų. Nuo­šir­džiau­si neap­lei­do jo ir pa­sku­ti­niai­siais gy­ve­ni­mo me­tais, kai me­ni­nin­ką už­val­dė dep­re­si­ja. O kai ku­rie pikt­nau­džia­vo jo be­jė­giš­ku­mu, iš­vi­lio­da­mi pa­veiks­lų. V. Ei­gir­das iš ne­vil­ties gniauž­tų ban­dė va­duo­tis al­ko­ho­liu, o vis trūks­ta­mų pi­ni­gų pra­si­ma­ny­da­vo į kai­rę ir de­ši­nę da­li­ja­mais dar­bais. Dėl už­dar­bio dai­li­nin­kas kar­tais leis­da­vo­si į komp­ro­mi­sus su są­ži­ne – nu­si­ženg­da­vo sa­vo aukš­tiems kū­ry­bos prin­ci­pams ir ta­py­da­vo ko­mer­ci­nius, sa­lo­ni­nius dar­bus.

„Ma­ty­da­vau, kaip tai vie­nas, tai ki­tas lan­ky­to­jas po pa­žas­ti­mi ką nors iš­si­ne­ša, – skau­džius pri­si­mi­ni­mus at­ve­ria dai­li­nin­ko se­suo, gy­ve­nu­si ta­me pa­čia­me kie­me esan­čiuo­se tė­vų na­muo­se. – Ko­dėl aš sto­vė­jau ir žiū­rė­jau? O ką ga­lė­jau pa­da­ry­ti – tai juk jo dar­bai.“

Na, o tuos, ku­rie neiš­si­vaikš­čio­jo ir ku­riuos pa­vy­ko su­rink­ti po jo mir­ties, L. Ei­gir­dai­tė sau­go su mei­le. Itin pa­gar­biai – ant ta­py­to­jo mėg­to mol­ber­to – pa­dė­tas vie­nas ži­no­miau­sių V. Ei­gir­do kū­ri­nių „Nu­žen­gian­tis“.

Vie­nos iš tri­jų „Ko­ri­dų“ (šia te­ma ta­py­to­jas bu­vo su­kū­ręs tris pa­veiks­lus – 2002, 2006 ir 2007 m.) ka­bo tik da­lis. „Tai dip­ti­kas, ant­ro­ji jo da­lis yra din­gu­si“, – L. Ei­gir­dai­tės bal­se skam­ba ir ap­gai­les­ta­vi­mas, ir kar­tė­lis.

Savivertė: kai kas jį vadino pasikėlusiu, tačiau pats V. Eigirdas – aukštai pakelta galva, išdidžiu žvilgsniu, kiek ironiška šypsenėle – pabrėždavo esąs tiesiog profesionalas.

Van­de­niu ne­per­lie­ja­mi

Įžen­gus į na­mus api­ma keis­tas jaus­mas – tar­si juo­se gy­ven­tų ne tik L. Ei­gir­dai­tė su sa­vo duk­ra Alek­sand­ra. Se­no­vi­niai bu­fe­tu­kai, ku­riuo­se pre­ci­ziš­ka tvar­ka – vie­no­du at­stu­mu ir vie­no­dai at­suk­to­mis ąse­lė­mis – iš­dė­lio­ti ka­vos ser­vi­zai, so­vie­ti­nių lai­kų bal­dai, vil­no­niai ki­li­mai me­na ne tik Lo­re­tos ir Vy­tau­to tė­vus, bet ir se­ne­lius. O pa­veiks­lais ant sie­nų – per ma­sy­viais ir per niū­riais tai ne­di­de­lei erd­vei – tar­si al­suo­ja V. Ei­gir­das.

„Šia­me kam­ba­ry­je mes ma­ži, mo­čiu­tė­lės pri­žiū­ri­mi, ro­po­jo­me, su lė­lė­mis žai­dė­me, o va į ši­tuos kam­pus mus, jau au­ges­nius, tė­vas sta­ty­da­vo už įvai­rius pra­si­žen­gi­mus, už di­des­nius dar ir klup­dy­da­vo. Tik vi­sa tai mums kė­lė juo­ką“, – ir šian­dien šel­miš­kai šyp­so­si Lo­re­ta.

Pa­sa­ko­ja, kad tarp jų su Vy­tau­tu – dve­jų me­tų skir­tu­mas, tad au­go van­de­niu ne­per­lie­ja­mi. „Bu­vo­me ne bro­lis ir se­suo – bu­vo­me drau­gai. To men­ko me­tų skir­tu­mo nie­ka­da ne­si­jau­tė, nei vai­kys­tė­je, nei suau­gus. Gal vie­nu me­tu paaug­lys­tė­je, kai la­bai rū­pė­jo tu­rė­ti sa­vo drau­gų. Ir dar tais me­tais, kai jis bu­vo ne­sėk­min­gai ve­dęs“, – ban­do re­vi­zuo­ti praei­tį Lo­re­ta.

Grįžtu vakarais ir vis atrodo, kad jį namie rasiu. Tiek daug ko norėčiau jo paklausti, deja...

Ži­no­ma, bu­vo ir įpras­tų bro­liams ir se­se­rims mū­šių. „O, Dan­gau, kaip pliek­da­vo­mės, – ki­ke­na pri­si­min­da­ma žo­džių mū­šius, ku­riuo­se bro­lis Lor­kai-mor­kai ne­leis­da­vo lai­mė­ti. – Jis bu­vo za­va­di­la, vis­ko pri­gal­vo­da­vo. Mes ne­tgi sa­vą kal­bą tu­rė­jo­me, kad suau­gu­sie­ji mū­sų ne­sup­ras­tų.“

Aug­da­mi abu dar la­biau suar­tė­jo. Lo­re­ta tu­rė­jo pro­gų pa­si­di­džiuo­ti sa­vo bro­liu. „Mū­sų vai­kys­tė­je bu­vo po­pu­lia­rūs to­kie at­mi­ni­mų są­siu­vi­niai: „Ra­šy­kit, drau­gės ir drau­gai, o aš at­min­siu jus il­gai, tik ne­ra­šy­kit pa­slap­čių ir at­mi­ni­mų tų pa­čių“, – juo­kia­si Lo­re­ta, pri­si­min­da­ma to me­to ei­lių „gy­lį“. – Tai va, ta­me al­bu­mė­ly­je man pir­mą įra­šą pa­da­rė bro­lis ir la­bai gra­žiai nu­pie­šė. Ta­da jau vi­si kla­sė­je man pir­mai steng­da­vo­si įgrūs­ti sa­vo at­mi­ni­mų są­siu­vi­nius, nes ži­no­jo, kad aš pa­ra­šy­siu, o ma­no bro­lis la­bai gra­žiai nu­pieš.“

Gar­sė­jo kaip sti­lei­va

„Vi­sos no­rė­jo drau­gau­ti su ma­ni­mi ne to­dėl, kad aš joms bu­vau įdo­mi, o dėl to, kad tu­rė­jau bro­lį, – pri­pa­žįs­ta L. Ei­gir­dai­tė jau vė­les­nių me­tų tik­ro­vę, kai jos drau­gėms la­biau rū­pė­jo Vy­tau­tas ir jo drau­gai.

Tais lai­kais, kai iš­si­skir­ti iš­vaiz­da bu­vo ne tuš­ty­bė, bet vi­di­nės lais­vės dek­la­ra­ci­ja, V. Ei­gir­das iš­ties iš­si­sky­rė iš ki­tų.

„Bu­vo to­kia tra­di­ci­ja sek­ma­die­niais pe­rei­ti Lais­vę, pa­skui „Pa­sa­kė­lė­je“ iš­ger­ti ka­vos. Bū­da­vo, ei­na mer­gi­nos po dvi, tris, o aš – su bro­liu ir dar ke­liais jo įspū­din­gos iš­vaiz­dos drau­gais. Ma­no bro­lį va­di­no Dai­le“, – pa­sa­ko­ja apie Vy­tau­tą, nuo jau­nys­tės gar­sė­ju­sį po­mė­giu gra­žiems dra­bu­žiams ir ba­tams.

Loreta mano, kad tai – ir mamos nuopelnas. „Nuo mažens ji mus vesdavosi į vaikiškų drabužių siuvimo ateljė priešais „Laumę“ – mums specialiai siūdavo drabužius. Mama daug dėmesio skyrė išvaizdai. Iš čia tur­būt ir tas bro­lio sti­lin­gu­mas“, – spė­ja L. Ei­gir­dai­tė, iki šiol sau­gan­ti bro­lio mėg­tą kaš­my­ri­nį „Pier­re Car­din“ pal­tą.

Po bro­lio mir­ties Pa­veiks­lų ga­le­ri­jo­je su­ren­gu­si pa­ro­dą „Vy­tau­tas Ei­gir­das (1957–2012). Ta­py­ba“, drau­ge su V. Ei­gir­do kū­ry­ba L. Ei­gir­dai­tė eks­po­na­vo ir jo as­me­ni­nius daik­tus.

„Nu­si­žiū­rė­jau Aliu­tės Me­čys pa­ro­do­je, ko­dėl gi ir man taip ne­pa­da­rius? At­ro­dė, kad tie daik­tai la­bai daug pa­sa­ko apie ma­no bro­lį, – pa­sa­ko­ja apie tuo­met dai­lės ap­lin­kos žmo­nių anaip­tol ne­su­ža­vė­ju­sią idė­ją, ta­čiau dėl to ne­su­ku­si gal­vos. – Et, vi­siems neį­tik­si. Aš pa­siel­giau taip, kaip man at­ro­dė ge­riau.

Artimi: vos dvejų metų amžiaus skirtumo nei Loreta, nei Vytautas niekada nejautė. Juodu per visą gyvenimą išsaugojo itin stiprius ryšius.

Vaikš­čio­jo pei­lio aš­me­ni­mis

„Grįž­tu va­ka­rais ir vis at­ro­do, kad jį na­mie ra­siu. Tiek daug ko no­rė­čiau jo pa­klaus­ti, de­ja.. – nu­ty­la Lo­re­ta ir pri­si­pa­žįs­ta, kad lai­kas ne­nu­mal­ši­no ne­tek­ties skaus­mo. – Ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad kas va­ka­rą ver­ki ir kas­dien kal­bi apie jį.“

L. Ei­gir­dai­tė dau­gy­bę kar­tų yra sa­vęs klau­su­si, kas pa­stū­mė­jo bro­lį į tą be­vil­tiš­ką juo­du­mą. At­sa­ky­mą nu­jau­tė. Vis­kas pra­si­dė­jo 2007-ai­siais, kai mi­nint V. Ei­gir­do 50-me­tį Na­cio­na­li­nio M. K. Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­jaus Kau­no pa­veiks­lų ga­le­ri­ja ne­pa­no­ro su­teik­ti erd­vės jo kū­ri­nių pa­ro­dai.

„Jam svar­biau­sia bu­vo ta­py­ba ir jo dar­bų eks­po­zi­ci­ja – pa­ro­dos. Jam bu­vo toks smū­gis, kai jo gim­ta­sis mies­tas – tai vi­sa­da su di­džiau­sia pa­gar­ba pa­brėž­da­vo – jam ne­su­tei­kė ga­li­my­bės 50-me­čio pro­ga su­reng­ti pa­ro­dos Pa­veiks­lų ga­le­ri­jo­je. Jis bu­vo pa­si­ruo­šęs už­pil­dy­ti dar­bais vi­sas pir­mo­jo aukš­to erd­ves...

„Aš iš­mal­dos ne­pra­šy­siu!“ – iš­di­džiai at­sa­ky­da­vo se­sers ra­gi­na­mas nuei­ti ir dar kar­tą pa­si­kal­bė­ti. Tas at­stū­mi­mas be ga­lo su­žei­dė ir taip įjaut­rin­tą me­ni­nin­ko są­mo­nę. Juk jo dar­bai ra­do vie­tos gar­sio­se dai­lės ga­le­ri­jo­se Mask­vo­je, Var­šu­vo­je, Ham­bur­ge, Ko­pen­ha­go­je, Mont­vi­ly­je, o Kau­ne, jo gim­ta­ja­me mies­te, ne­bu­vo rei­ka­lin­gi.

Ne­pa­kė­lė gy­ve­ni­mo

Be­vil­tiš­ku­mas vis gi­liau ran­gė­si į ta­py­to­jo sie­lą, ban­dy­mai ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą ir kū­ry­bą te­bu­vo šiau­das.

„Iki tol tai bū­da­vo tie­siog bo­he­miš­ki pa­si­sė­dė­ji­mai prie al­ko­ho­lio. Bū­da­vo, ta­po, ta­po, ta­po, už­bai­gia pa­veiks­lą – at­si­pa­lai­duo­ja. Tik nie­ka­da neim­da­vo tep­tu­ko į ran­kas pa­gi­rin­gas ar juo la­biau – iš­gė­ręs. Tai bu­vo šven­tas rei­ka­las. Neat­sis­te­bė­jau, kaip taip su­ge­bė­jo: ir pa­leis­ti va­džias, ir su­siim­ti – sun­ku su­vok­ti“, – Lo­re­ta pri­pa­žįs­ta, kad vė­liau kū­ry­bos lai­ko­tar­piai vis trum­pė­jo, o dep­re­si­jos – il­gė­jo.

„Kaip pa­dė­ti žmo­gui, ku­ris ne­priė­mė tos pa­gal­bos? – re­to­riš­kai klau­sia L. Ei­gir­dai­tė ir pri­si­me­na tuos koš­ma­riš­kus me­tus, kai jos aky­se bro­lio gy­ve­ni­mas ri­to­si į nuo­kal­nę. – Jis nie­ko su sa­vi­mi ne­be­ga­lė­jo pa­da­ry­ti. Bu­vo tiek nu­si­vy­lęs, tiek įskau­din­tas, kad nie­kas ne­be­rū­pė­jo. „Man vie­no­dai“, – at­sa­ky­da­vo ko ne­pak­laus­tas. Pir­ma­die­niais atei­da­vau su­tvar­ky­ti jo stu­di­jos. Kar­tą sė­džiu už­si­mer­ku­si, o jis klau­sia: „Ko taip sė­di? At­ro­dai kaip gra­be.“ Taip pra­trū­kau ta­da! Ne­ga­liu žiū­rė­ti, ką tu pa­da­rei su sa­vo gy­ve­ni­mu, su sa­vo kū­ry­ba: tep­tu­kai ne­nau­do­ja­mi, da­žai už­džiū­vę, mol­ber­tas dy­kas sto­vi, sie­nos pli­kos be dar­bų...“

Iš dva­si­nės duo­bės V. Ei­gir­das ne­beiš­li­po. Pra­na­šiš­ka ta­po jo ka­dai­se, dar stu­di­jų me­tais, iš Hen­ri Per­ruc­chot kny­gos apie XIX a. dai­li­nin­kus įstri­gu­si min­tis: „Gy­ve­ni­mas – bai­sus da­ly­kas.“ Jo dai­li­nin­kas ne­pa­kė­lė.

Įspūdis: drobė „Nužengiantis“, kurioje kompozicija perteikiama per faktūrą ir šešėlių žaismą, primena skulptūrinį bareljefą. 1989 m.

Vie­ni­šiaus da­lia

Ko­kių dar­bų mums pa­li­ko V. Ei­gir­das? Pa­veiks­lais jis ban­dė dek­la­ruo­ti sa­vo su­si­kur­tą tik­ro­vę. Pa­sak dai­lė­ty­ri­nin­ko Gin­ta­ro Kuš­lio, ei­gir­diš­kas me­no kū­ri­nys pre­ten­duo­ja ap­rėp­ti vis­ką, at­spin­dė­ti kos­mo­są. Be di­des­nių dva­sios pa­stan­gų jų nei su­pras­ti, nei juo­lab su­kur­ti neį­ma­no­ma. Pa­ni­ręs į Šven­to­jo Raš­to stu­di­jas, ėmė kur­ti bib­li­nė­mis te­mo­mis, dar­buo­se at­si­ra­do apo­ka­lip­ti­nių vaiz­dų ir pra­na­šiš­kų mo­ty­vų. Ta­čiau nė viename sa­vo kū­ry­bos eta­pe dai­li­nin­kas ne­lei­do sau at­si­pa­lai­duo­ti. Kaip, pri­sta­ty­da­mas V. Ei­gir­do dar­bų ka­ta­lo­gą, pa­ste­bė­jo me­no­ty­ri­nin­kas Ig­nas Ka­za­ke­vi­čius, me­ni­nin­kas są­mo­nin­gai sie­kė nu­krau­juo­ti emo­ci­jo­mis, o su­rink­tus ma­te­ri­jos kre­šu­lius pa­vers­ti spal­va ir for­ma.

„Ly­giai du mė­ne­sius jis bu­vo iš­tik­tas ko­mos. Nuo bir­že­lio iki rugp­jū­čio. Jei ne ku­ni­gas Kęs­tu­tis Ru­ge­vi­čius, ne­ži­nau, kaip bū­čiau iš­si­kaps­čiu­si po jo ne­tek­ties. Jei man taip skau­dė­jo, tai kaip tu­rė­jo skau­dė­ti jam?! – Lo­re­ta sa­ko po bro­lio mir­ties la­biau pra­dė­ju­si su­pras­ti tą jo juo­dą be­vil­tiš­ku­mą. – Tik nie­ko ne­be­pa­kei­si. Kai žmo­gus gy­vas – vie­na is­to­ri­ja, o kai jo ne­bė­ra – ki­ta.“ Iš­ties – kaip šian­dien įpras­min­ti V. Ei­gir­do is­to­ri­ją? „Kaip?“ – klau­si­mu į klau­si­mą at­sa­ko jo se­suo L. Ei­gir­dai­tė, ne­ma­žos jo kū­ry­bos da­lies sau­go­to­ja. Ar į Lie­tu­vos ta­py­bos is­to­ri­ją įė­jęs var­das iš­liks tiek, kiek jį sau­gos ar­ti­mų­jų at­mi­ni­mas? O gal ne­pri­si­tai­kan­čio­jo mi­tą sa­vo gy­ve­ni­mu su­kū­ręs me­ni­nin­kas ir po mir­ties liks vie­ni­šas.

GALERIJA

  • At­min­ties klo­duo­se – ir il­ge­sys, ir at­sa­ko­my­bė už kū­ry­bi­nį paveldą
  • Įspūdis: drobė „Nužengiantis“, kurioje kompozicija perteikiama per faktūrą ir šešėlių žaismą, primena skulptūrinį bareljefą. 1989 m.
  • Pakerėjo: „Korida II“ <span style=color:red;>(2006 m.)</span> – vienas iš trijų darbų V. Eigirdui itin artima tema.
  • Interpretacija: „Europos pagrobimas“ <span style=color:red;>(2006–2007 m.)</span> – V. Eigirdui būdingos simbolių metamorfozės.
  • At­min­ties klo­duo­se – ir il­ge­sys, ir at­sa­ko­my­bė už kū­ry­bi­nį paveldą
L. Eigirdaitės asmeninio archyvo nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (4)

Valerija Vija

BŪTŲ ĮDOMU PAMATYTI V.EIGIRDO PARODĄ. ATRODO TIKRAI ĮDOMŪS DARBAI. GAILA, KAD MENININKAS NEATLAIKĖ GYVENIMO.

nepazinsi

ir dantus susidejo ir seveliura pasitvarke-super

ne kiekviena teplionė

verta paveikslo vardo. Net jei tepliorius save Botičeliu laiko.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS