Biblioteka perkėlė lankytojus į Baroko laikmečio dvasią – literatūros, istorijos, meno, virtualios realybės, šiuolaikinių technologijų ir interaktyvių potyrių M. K. Sarbievijaus matricą.
Bibliotekos erdvė skendėjo prietemoje ir Baroko laikmečio garsuose. Vytauto Didžiojo universiteto akademinio choro „Vivere Cantus“ atliekami barokiniai kūriniai leido išgirsti epochos dvasią.
M. K. Sarbievijus (1595–1640) – vienas žymiausių XVII a. poezijos kūrėjų, dažnai vadinamas „sarmatų Horacijumi“ ar „krikščionių Horacijumi“. Jėzuitas, Vilniaus universiteto profesorius, Romoje apdovanotas popiežiaus Urbono VIII laurų vainiku už išskirtinę poeziją. Jo kūryba išgarsino Lietuvą ir Lenkiją visoje Europoje.
Svarbiausias išskirtinio renginio akcentas – originali, vienintelė pasaulyje išlikusi ir bibliotekoje saugoma M. K. Sarbievijaus „Odė palaimintajam Stanislovui Kostkai“.
„Tikėtina, kad tai vienintelis išlikęs leidinys, kuris buvo išleistas autoriui dar esant gyvam. Ilgai jį saugojome patys nežinodami vertės“, – apie 1639 m. M. K. Sarbievijaus „Odę palaimintajam Stanislovui Kostkai“ sakė Ąžuolyno bibliotekos direktorė Edita Urbonavičienė.
Maža, kukli, vos kelių lapų knygelė tapo ašimi diskusijai „Ar Kaunas turi savo Mažvydą?“. Vienas iš tyrėjų, identifikavusių šį unikalų leidinį – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos vadovas dr. Sigitas Narbutas, sudėliojęs Martyno Mažvydo ir M. K. Sarbievijus panašumus ir skirtumus, apibendrino:
„Jie abu padėjo kultūros ištakas, jos ilgaamžiškumą. Turėdami Mažvydą ir Sarbievijų mes galime apginti savo ištakas“.
Literatūros istorikas šyptelėjo, kad atrasti Baroko laikų leidinį padėjo šiuolaikinės technologijos – biblioteka suskaitmenino M. K. Sarbievijų ir įkėlė į katalogus, o Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tyrėja Ona Dilytė-Čiurinskienė jį atrado: „Mums liko tik patvirtinti, kad tai tikrai M. K. Sarbievijaus „Odė palaimintajam Stanislovui Kostkai“. Taip, XVII a. knyga saugoma čia, Ąžuolyno bibliotekoje“.
Jo žodžiai pranoko laiką.
Senosios literatūros specialistė dr. Asta Vaškelienė paaiškino, kuo ypatingas M. K. Sarbievijaus odėje apdainuotas S. Kostka: „Katalikų šventasis, jėzuitų vienuolis Kostka laikomas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės jaunimo globėju, taip pat Lietuvos ir Lenkijos globėju. Nors mirė labai jaunas, vos 18 metų, tačiau jo pamaldumas buvo ypatingas“.
Specialiai šiam renginiui odė iš lotynų kalbos buvo išversta į lietuvių, o sukurtoje virtualios realybės patirtyje „Odė: nuo plunksnos iki pikselio“ lankytojai galėjo persikelti į Baroko matricą ir išgirsti odę, pavartyti ją M. K. Sarbievijaus rankomis ir pajusti, kaip Baroko vertybės peržengia epochų ribas.
Ši dviguba patirtis leido ne tik matyti, bet ir pabūti tame laike – prisiliesti prie kultūrinės atminties kaip stebėtojui ir dalyviui, iš naujo užduoti sau klausimą: kas iš tiesų persikrauna – epocha, technologija ar mes patys?
„Jis buvo savo laikmečio vizionierius. Jo žodžiai pranoko laiką“, – kultūros viceministrė Ingrida Veliutė pabrėžė išskirtinę M. K. Sarbievijaus žodžio galią.
Regimanto Zakšensko nuotr.
M. K. Sarbievijus – ne tik poetas ar filosofas. Tai mąstytojas, kuris peržengė savo laikmečio ribas. Jis įkūnijo tai, kas universalu: žmogaus paieškas, tikėjimo ir proto darną, grožio ilgesį ir išminties siekį. Lietuvai jis yra priminimas, kad mūsų kultūra niekada nebuvo uždaras pasaulis. Europai – kad iš pačios Rytų Europos širdies gali kilti pasaulinio masto intelektualas.
M. K. Sarbievijaus mintys baroko literatūros stiliumi neabejotinai yra aktualios ir šiandien.
„Non in tumulis, non in auro gloria veri;
In pectore puro, et mente quieta latet.“
Vertimas:
„Ne kapuose, ne auksuose slypi tikroji šlovė;
Ji glūdi tyrame žmogaus krūtinės dvelksme ir ramioje dvasioje“.
Lenkijoje gimęs M. K. Sarbievijus studijavo Braunsberge jėzuitų kolegijoje, kur mokėsi poezijos, gramatikos, logikos ir filosofijos. 1627 m. pradėjo dėstyti Vilniaus universitete, vėliau – Kražiuse. Čia jis pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius, apdainuodamas Kražantės vingius ir Medžiokalnio grožį. Jo garbei pavadinta viena iš Kražių gatvių, o restauruotame buvusios Kražių jėzuitų kolegijos pastate įsikūrė M. K. Sarbievijaus kultūros centras.
Sarbievijus mirė 1640 m. Varšuvoje, būdamas 45 m. Nors jo gyvenimas nebuvo labai ilgas, jo kūrybinis palikimas – milžiniškas. Jo poezija buvo leidžiama ir skaitoma ne tik Lenkijoje ar Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Jis tapo vienu iš žymiausių to laikotarpio lotynų kalba rašiusių poetų.
Įdomi detalė, kad M. K. Sarbievijus buvo laikomas beveik privalomu skaitiniu Europos universitetuose XVIII a. – jo poeziją analizavo, vertino ir ja žavėjosi ne tik dvasininkai, bet ir pasaulietiniai intelektualai.
Literatūrologai išskiria, kad M. K. Sarbievijus kartoja stoikų mintį – tik tas žmogus yra laisvas, kuris nepriklauso nuo išorinių dalykų, bet valdo savo aistras, elgiasi išmintingai ir dorybingai. Laisvė – tai ne veiksmo galimybė, o vidinė būsena.
„Muziejai ir bibliotekos yra atminties institucijos. Jei prarandame savo šeimos nuotraukas ar kitus daiktus, primenančius mūsų giminę, artimuosius liūdime. Jei tauta, valstybė praranda savo atmintį, knygas, rankraščius yra tragedija. Mūsų valstybei taip jau buvo atsitikę, todėl tokie renginiai yra begalinės reikšmės įvykiai“, – persikrovimą Ąžuolyno bibliotekoje vertino Lietuvos dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas.
Vyravusį Baroką Ąžuolyno bibliotekoje nušvietė lazerių šou, simboliškai pažymėjęs kultūrinį persikrovimą – XVII ir XXI a.
„Norėčiau, kad klausytojai išgirstų ką nors, ko dar nėra girdėję: Sarbievijaus žodžius, mano tylą, mūsų bendrą garsų potyrį“, – sakė renginį vainikavusi audiovizualinės kompozicijos „Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Kompozicijos: Odės“ kūrėjas Patris Židelevičius.
Naujausi komentarai