Istorinės stotelės

Lygiai prieš 75 metus Ąžuolyno biblioteka pradėjo rašyti savo istoriją. Tiesa, visai kitoje vietoje ir visai ne tuo pavadinimu.

„1950 m. spalio 1 d. senuosiuose Pramonės, prekybos ir amatų rūmuose įsikūrė sritinė biblioteka, tapusi svarbiu regioniniu žinių kaupimo ir sklaidos centru. Per 75-erius metus biblioteka nuosekliai augo: formavo fondus, plėtė veiklas, telkė specialistų komandą ir vis gausesnį skaitytojų ratą. Laikui bėgant keitėsi ne tik jos fizinė aplinka – pastatai, erdvės, technologijos, bet ir pavadinimai, atspindintys skirtingus laikmečius“, – informacinė lentelė ketvirtame Ąžuolyno bibliotekos aukšte trumpai apibendrino trylika ekspozicinių stotelių, pasakojančių apie šios vietos raidos etapus, nuo pirmųjų skaitytojų iki šiuolaikinių edukacijų, nuo ranka rašytų kortelių iki elektroninių žinynų, nuo nostalgiškų muzikinių vakarų iki erdvėse tvyrančių kvapų, nuo 1950-ųjų iki 2025-ųjų.

Pirmojoje stotelėje – įsakymas, kuriuo Kaziui Povilaičiui patikėtos Kauno sritinės bibliotekos vadovo pareigos. Vos per žingsnį – pasakojimas apie fondų kūrimo pradžią ir senąjį katalogavimo procesą. Trečioje stotelėje pabirusios bibliotekininkų priemonės: kortelės, pieštukai, kempinė pirštams drėkinti ir medinis antspaudas. Ketvirtoje – eksponatai iš Specialaus saugojimo literatūros fondo.

Ji tapo pirmąja biudžetine įstaiga šalyje, užregistravusia savo interneto adresą.

„Tai yra spauda, kurios turinys neatitiko sovietinės ideologijos. Knygos, žurnalai, laikraščiai ir kiti leidiniai buvo atrenkami pagal pasenusių leidinių sąrašus, jų prieinamumas griežtai ribotas. Visi jie buvo išduodami tik su specialiu prašymu, saugomi kas vakarą plombuojamose patalpose“, – aprašą prie popierinės spaudos pirštu braukė greta stovinti bibliotekininkė.

Toliau išsirikiavo skaitytojų bilietai, kiti bibliotekos dokumentai, vinilinės plokštelės, skambančios prisiminimais apie muzikinius antradienius ir trečiadienius K. Donelaičio gatvėje. Galiausiai – moderni pradžia Mažajame ąžuolyne ir raktas, atrakinęs dar vieną ypatingą bibliotekos etapą.

Naujas etapas

Paskutinė stotelė, persismelkusi prieš tai buvusia, pasakojančia apie 2019-ųjų kultūrinę iniciatyvą „Kvepiančių knygų salonas“, žymi bibliotekos dabartį. Tiksliau – 2024-uosius, kai po dvejų metų modernizacijos pastatas ir vėl atsivėrė skaitytojams.

Sklaida: knygynuose šio leidinio nerasite, tačiau jau greitai jis įsitaisys Ąžuolyno ir kitų šalies bibliotekų lentynose. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Bibliotekos istorija rašoma ir toliau – renginiais ir literatūros pristatymais, kurie suburia „Žvaigždžių salėje“, edukacijomis ir dirbtuvėmis, dūzgiančiomis „Išradimų būstinėje“, naujais pasakojimais ir leidiniais, papildančiais bibliotekos lentynas. Artimiausiu metu čia įsitaisys prieš savaitę iš spaustuvės atkeliavusi, dar dažais kvepianti dr. Mindaugo Balkaus ir dr. Aistės Dičkalnytės parengta knyga „Ąžuolyno biblioteka (1950–2025m.): pasakojimai apie bibliotekos istoriją“.

„Atidesni bibliotekos veiklos stebėtojai žino, kad tai antroji mano knyga. Pirmąją parašiau vienas, antrąją – jau su Aiste“, – paklaustas, kodėl neapsiribojo vienu leidiniu, knygos sudarytojas istorikas M. Balkus mintimis grįžo į 2020-uosius, kai biblioteka minėjo savo 70 metų jubiliejų. – Pasigedome leidinio, kuriame patraukliai, daugeliui prieinama forma būtų pristatyta bibliotekos istorija, jos nueitas raidos kelias. Nors keletas Kauno apskrities viešosios Ąžuolyno bibliotekos istorijos knygų yra parašyta, beje, pačios pirmos autorius yra buvęs Ažuolyno bibliotekos vadovas Alvydas Samėnas, jos yra ganėtinai specifinės, su tam tikromis, tik bibliotekininkams suprantamomis sąvokomis.“

Nors į procesą įsijungė, kai šis jau buvo įsibėgėjęs, A. Dičkalnytė su M. Balkumi dar iki tol buvo aptarusi, kokią knygą norėtų matyti. Autoriams buvo svarbu, kad leidinys būtų patrauklus, informatyvus, o svarbiausia – suprantamas paprastam žmogui.

„Sutarėme, kad tai turi būti leidinys plačiajai visuomenei, kuo įvairesniems skaitytojams. Taigi, ši knyga visiems jums“, – A. Dičkalnytė džiaugėsi galutiniu rezultatu ir vylėsi, kad tą patį jausmą patirs ir skaitytojai.

Dvejų metų darbas

Surinkti medžiagą, parašyti tekstus užtruko apie dvejus metus. Tada prasidėjo finansavimo paieškos.

„Rašėme Lietuvos kultūros tarybai. Trečias kartas nemelavo – gavome finansavimą šiems metams. Literatūros redaktoriai Algirdas Šapoka ir Vaida Gedzevičiūtė pagyvino knygos teksto stilių. Leidinio viršeliui išskirtinumo suteikė netaisyklingos formos iškirtimas. Knygos dizainą sukūrė dizainerė Eglė Simonavičiūtė“, – rankose spaudžiant leidinį, M. Balkaus akys žibėjo taip, kaip 2001-aisiais, kai būdamas aštuntokas pirmą kartą atėjo į tuometę Kauno apskrities viešąją biblioteką rinkti informacijos referatui apie popieriaus gamybą.

Besimokant antrame istorijos programos kurse, M. Balkui ir vėl dažniau teko minti bibliotekos slenkstį. Rašant kursinį darbą apie Žaliakalnį jam nemažai padėjo ir Kaunistikos skyriaus kolektyvas. Likimas susiklostė taip, kad jame M. Balkus dirba jau keturiolika metų.

„Tačiau dabar ne apie mane, o apie knygą“, – darsyk paėmęs leidinį M. Balkus patikino, kad šis turėtų sudominti visus, kuriems smalsu sužinoti, ką biblioteka nuveikė per 75 metus.

Ekspozicija: ketvirtame aukšte – trylika istorinių stotelių, apibendrinančių 75-erius bibliotekos veiklos metus. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Knyga, anot autorių, nėra enciklopedija, o apžvalginio pobūdžio leidinys. Juo nesiekiama skaitytoją priblokšti datomis ar tam tikrais faktais. Į puslapius M. Balkus ir A. Dičkalnytė sudėjo momentus, kurie, jų manymu, gali sudominti plačiąją visuomenę ir kurie sudomino pačius autorius.

„Pasidalysiu viena istorija. Ar žinojote, kad Nikita Chruščiovas kažkur netoli bibliotekos norėjo auginti kukurūzus? Tuo metu vyko savotiškos lenktynės su JAV, todėl tikslas buvo užauginti kuo daugiau kukurūzų. Ačiū Dievui, planas nebuvo įgyvendintas, antraip dabar būtų ne Ąžuolyno, o kukurūzų biblioteka“, – nusišypsojo knygos bendraautorė.

Netikėti atradimai

Leidinio puslapiuose rasite ir daugiau įdomių detalių. Tarkime, apie pasakų kambarį, į kurį driekdavosi vaikų ir tėvų eilės. Jos sutrumpėjo, o galiausiai ir visai liovėsi, kai miestiečių namuose atsirado televizoriai. Autoriai priminė ir apie muzikinius antradienius ir trečiadienius su Giedriumi Kuprevičiumi. Pasakojama, kad legendinis treneris Vladas Garastas į vakarones K. Donelaičio gatvėje reguliariai atvesdavo „Žalgirio“ vyrus. Šiems įsitaisius pirmosiose eilėse, susirinkusieji liepdavo lenktis ir neužstoti vaizdo.

„Man buvo netikėta sužinoti, kad dabartinė Ąžuolyno biblioteka prieš tris dešimtmečius buvo tikra inovatorė žvelgiant Lietuvos masteliais. Bibliotekos interneto adresas www.kvb.lt buvo užregistruotas 1993 m. kovo 3 d. Ji tapo pirmąja biudžetine įstaiga šalyje, užregistravusia savo interneto adresą. Apskritai tai buvo penktasis Lietuvoje registruotas interneto adresas“, – M. Balkus atkreipė dėmesį, kad Ąžuolyno biblioteka lydere buvo ir dar vienu aspektu.

Pasirodo, ji pirmoji Baltijos šalyse visuomenei suteikė nemokamą viešą interneto prieigą. Akademinėse bibliotekose tokia prieiga buvo, bet viešosiose – ne.

„Istorijų daug, o bibliotekos pokyčiai per tuos metus – stulbinantys. 1950 m. ne visų miestiečių namuose buvo elektra, mūsų dienomis be jos negalėtume funkcionuoti. 1995-aisiais atjungus elektrą vartotoją būtų buvę įmanoma aptarnauti, o 2025-aisiais be elektros praktiškai neįmanoma. Galėtumėte dieną nebent parodą apžiūrėti, bet knygos jau nepasiimtumėte. Tapome priklausomi nuo technologijų ir ta priklausomybė auga. Nežinau, tai gerai ar blogai“, – pečiais gūžtelėjo M. Balkus.