Miestiečiams neršiant po prekybos centrus zuikučių, viščiukų, želmenų vazonėliuose ir popierinių servetėlių velykinių stalų puošimui, floristas Modestas Vasiliauskas pasišovė sukurti įspūdingą dekoraciją. Ne savo namams, o žmonių akims – kelių metrų aukščio eglutė iš morkų, iki Velykų ir dar kelias dienas po jų, džiugins Vilijampolės turgaus prekeivius ir lankytojus.

„Velykos neįsivaizduojamos be triušių, o triušiai – be morkų, – Daržovės pasirinkimas, anot M. Vasiliausko, buvo daug kam suprantamas, priešingai, nei pati dekoracijos forma. – Eglutė Velykoms? O kodėl ne? Buvo siūlymų kurti milžinišką kiaušinį, bet pagalvojau, kad nenoriu. Mažus margučius nusprendžiau kabinti ant eglės.“

Velykos neįsivaizduojamos be triušių, o triušiai – be morkų.

Sužinojęs apie floristo sumanymą, 700 kg morkų dovanojo vienas ūkininkas. M. Vasiliauskas skaičiavo, eglutės statymui panaudojęs apie 3 tūkst. vienetų zuikių pamėgtų daržovių. 

„Kai kurias jų pjausčiau, todėl skaičiuojant darbą ne morkomis, o laiku, gautųsi maždaug trys dienos kūrybinio proceso“, – žinomas floristas neslėpė, iki paskutinės minutės dvejojęs, ar viskas pavyks pagal planą.

Į didžiulį vazoną įleidęs stulpą ir jį užbetonavęs, M. Vasiliauskas nebuvo tikras, ar šis išlaikys vielas ir ant jų suvertas nemenkas morkas. Kai tai pavyko, kūrėjas lengviau atsikvėpė ir dar labiau išlaisvino fantaziją. Aplink eglutę įkūrė tikra triušių buveinę, su minkštomis samanomis, pintais krepšeliais, kačiukių puokštėmis ir virš galvų kybančiais pastelinių spalvų margučiais. Viduryje turgavietės iškilusi eglutė neliko nepastebėta. Vieni ja žavėjosi ir gyrė floristą už  kūrybinį polėkį, tuo metu kiti piktinosi maisto švaistymu ir skaičiavo, kelių miestiečių velykinį stalą morkos galėjo padaryti sotesniu.

Regimanto Zakšensko nuotr.

„Visiems geras nebūsi ir neįtiksi. Tik noriu nuraminti, kad morkos nebus išmestos. Visos jos keliaus pas to paties ūkininko naminius gyvulius“, – šypsojosi darbo autorius.

Morkų eglutė – ne pirmoji daržovių žaliaskarė turgavietėje. Prieš kelis metus lubas čia rėmė agurkų eglė, kuriai buvo panaudota maždaug 3 t agurkų. 2021-aisiais lapkritį  Vilijampolės turgavietėje iškilo moliūgų eglė. Tąkart M. Vasiliauskas daugiau nei 3 t moliūgų atsivežė iš Druskininkų, o dar pusę tonos iš Raudondvario ūkininkų. 

„Ar galvoju apie kitus panašius projektus? Tokius dalykus daugiau darau savo malonumui“, – į klausimą, ar negalvoja apie Kalėdas, M. Vasiliauskas prašė duoti šiek tiek laiko.

Iniciatyvos „Laisvė šviečia. Radarom. Kaunas“ organizatoriai Vytauto Didžiojo universiteto, Kauno technologijos universiteto ir kitų Kauno aukštųjų mokyklų studentų atstovybės, trečius metus kvietė parodyti savo solidarumą ir palaikymą tebekovojančiai Ukrainai. Tradiciškai, susibūrimą pradėjo bendruomenės  „Šešios trim“  bėgikai. Startavę 18 val. nuo Vyčio paminklo prie Kauno pilies, po pusvalandžio su Lietuvos ir Ukrainos vėliavomis jie pasirodė Vienybės aikštėje, kur lūkuriavo minia žmonių.

„Ačiū tiems, kurie atėjo, kurie nepabūgo tikrai šiltesnio oro nei 2022-aisiais ir  2023 metais. Ačiū tiems, kurie rado laiko, kurie mato ir jaučia, kad tai yra  svarbu“, – žvelgdamas į susirinkusiuosius Lietuvos studentų sąjungos Garbės narys Mindaugas Reinikis džiaugėsi, kad į Vienybės aikštę susirinko labai įvairi publika.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Aplink liepsnojančią širdį prie scenos būrėsi ir vyresnio amžiaus kauniečiai, ir jaunimas, ir maži vaikai.

„Renginys tapo tradicija. Viena vertus smagu, kad žmonės eina, kad kalba ir kažką daro, bet liūdna, kad karas vyksta ir dėl to mes čia renkamės. Norėčiau, kad kitąmet atėję į Vienybės aikštę mes kalbėtume ne apie karą, ne apie netektis, o apie laisvą Ukrainą ir jos žmones“, – kalbėjo susibūrimo dalyvė kaunietė Aistė.

Gerokai retesnės nei anksčiau miestiečių gretos liūdino studentę, kaip ir vis dažniau tautiečių lūpose pasigirstančios kalbos. Kažkam Lietuvoje per daug Ukrainos vėliavų, kažkas pavargo nuo karo.

„Matosi, kad žmonės priprato prie to, kas vyksta Ukrainoje. Gerokai sumenkęs aukojimas tą akivaizdžiai rodo. Praėjusiais metais per akciją „Radarom“, jei neklystu, buvo paaukota apie 14 mln. eurų, šiemet suma kur kas kuklesnė. Žmonės, atsisakykite kavos puodelio, kurį kasdien perkate degalinėje ar kavinėje ir perveskite Ukrainos kovotojams“, – į tautiečius kreipėsi Aistė.

Žmonės, atsisakykite kavos puodelio, kurį kasdien perkate degalinėje ar kavinėje ir perveskite Ukrainos kovotojams.

Tik šįryt iš Ukrainos į Lietuvą grįžusi poetė, dramaturgė Dalia Tarailienė antrino studentei. Kiekvienas euras, anot jos, tai išgelbėta gyvybė, todėl skaičiuodama paskutines valandas iki akcijos „Radarom“ pabaigos, vakaro viešnia susirinkusiuosius nuo scenos ragino nesiliauti aukoti.

„Atvykus aš nuėjau į Maidaną, nusilenkti „Dangaus šimtinei“. Tarp tos milžiniškos vėliavų ir vėliavėlių jūros pamačiau ne tik skausmo išraišką, bet begalinę viltį, ryžtą,  drąsą ir tvirtą pasakymą: mūsų nenugalės, mūsų neparklupdys. Šiandien mes irgi stengiamės kiek įmanydami paremti Ukrainą akcijomis ir šis telefono numeris yra labai iškalbingas. Norėčiau pasakyti tiems, kurie vaikosi paskalų, nepasitiki, kur nueina parama  ir kaip liaudis sako, ieško sliekų ant asfalto. Taip, aš savo akimis mačiau, kai pirmieji 50 rinkinių buvo atiduoti Ukrainos kariams. Jie be galo dėkingi, nes kiekvienas antidronas yra kario garantija į gyvybę. Dabar Gavėnia, todėl pabandykim šiek tiek papasninkauti malonumuose ir visa tai paaukoti Ukrainai“, – D. Tarailienė kvietė nebūti savanaudžiais.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Už akcijos metu surinktas lėšas bus perkami saugaus kario paketai. Paketą sudarys naktinio matymo monokuliaras, lazerinis taikiklis ir individualus antidronas. Vienas saugaus kario paketas kainuoja 7,5 eurų. Akcijos internetiniame puslapyje skelbiama, kad jau surinkta daugiau nei 5,6 mln. eurų. Praėjusiais metais Lietuvos žmonės paaukojo daugiau nei 14 mln. eurų.

Specialistų desantas

Šiemet „Sveikatos dienos 2024“ sutapo su  besibaigiančios žiemos ligų piku. Tiesa, varvančios nosys ir ašarojančios akys miestiečių nesustabdė. Vieni į Kauno „Žalgirio“ areną ėjo tikėdamiesi rasti vaistų, kurie padėtų pasveikti, kiti ieškojo priemonių, padėsiančių nesusirgti. 

„Parodoje lankausi ne pirmus metus. Tuščiomis dar nesu išėjusi. Tai vitaminų ar papildų pakuotę nusiperku, tai arbatų, tai kokių odos priežiūros priemonių. Kasmet atsiranda naujovių. Įdomu su jomis susipažinti“, – jei šįsyk ir nieko nenusipirks, kaunietė Erika neabejojo, kad sutiks daugybę savo srities profesionalų, su kuriais tiesiog smagiai pasikalbės.

Penkioliktą kartą vykstančioje parodoje „Sveikatos dienos 2024“, specialistų nestigo – trims dienoms į Kauną susibūrė gydytojai, kosmetologai, psichologai, visuomeninių organizacijų atstovai, sveikatai skirtų priemonių gamintojai, sveiką gyvenseną užtikrinantys ir puoselėjantys paslaugų tiekėjai. Kiekvienas jų kvietė stabtelėti prie savo stendų nemokamoms konsultacijoms sveikatos, sveikatinimo, reabilitacijos ir sveikos mitybos temomis visai šeimai.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Platus asortimentas

Antai,  didžiausia Europoje laboratorinių paslaugų teikėja „Synlab“ pristatė savo tyrimų paslaugas, pradedant plataus spektro kraujo tyrimais, baigiant išsamia organizmo diagnostika, pagal kiekvieną amžiaus grupę. Pirkėjų pamėgtas, augalinius vaistus, biomedicininius preparatus ir maisto papildus kuriantis prekinis ženklas „Aconitum“ reklamavo savo produkciją ir naujos kartos maisto papildus „Vitalibro“.

Parodoje lankytojai savo krepšelius pildė ne tik vitaminais, papildais imunitetui stiprinti ir sveikatai tausoti, bet ir kitais įdomiais gaminių, tarkim, daržo salotoms paruoštu užpilu, agurklių aliejumi juodųjų ridikų sėklomis, skirtomis skrandžio rūgštingumui ir refliuksui reguliuoti, gilių kava ar greitais šaltibarščiais.

„Tai yra išdžiovinti ir sumalti šaltibarščių ingredientai. Vieną arbatinį šaukštelį įdėkite į stiklinę kefyro ir mėgaukitės nuostabiu šaltibarščių skoniu vos per kelias minutes! Mišinį sudaro džiovinti ir sumalti raudonųjų burokėlių gumbai, agurkai, svogūnai, krapai, druska“, – pabandyti naujieną kvietė „Urbanfood“ atstovai. 

Vieną arbatinį šaukštelį įdėkite į stiklinę kefyro ir mėgaukitės nuostabiu šaltibarščių skoniu vos per kelias minutes!

Negailėjo grožiui

Šalia vykstančioje parodoje „Beauty Expo 2024“ lankytojai, regis, užsimiršo skaudančias nugaras ar po žiemos nusilpusius imunitetus ir šlavė viską, kas susiję su grožiu – kremus odos jaunystei, šampūnus purioms garbanoms, šveitiklius švelnioms pėdoms ir spalvotus lakus nagų grožiui. Ore persipynė kvepalų aromatai, moterų klegesys ir kartas nuo karto pasigirstanti informacija apie tolesnę programą.  Kai kurios lankytojos pastebėjo, kad kasmet produktų kainos auga, o nuolaidos mažėja. Dėl to esą sumenko ir jų pirkinių krepšeliai. Tuo metu kitos be jokių skrupulų taškėsi solidžiomis sumomis ir grožio puoselėjimui skirtas prekes pirko ne tik sau, bet ir savo draugėms, mamos, dukroms.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Aš visada sakau, kad gailėti nereikia vaikų mokslams, grožiui ir sveikatai. Nusipirkau kolageno, vitaminų plaukams. Norėčiau įsigyti šampūnų, kondicionierių ir kokios dekoratyvinės kosmetikos“, – kaunietė Roma buvo nusiteikusi neskaičiuoti pinigų.

Neapsiribojusi Donecko, Luhansko liaudies respublikų įsteigimu ir Krymo aneksija, 2022-ųjų vasario 24 dieną Rusija, užpuolė Ukrainą. Praėjus kelioms dienoms po rusų invazijos viso pasaulio ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokštuose suskambo kovų varpai. Praėjus dvejiems metams, pastarieji Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio bokšte ir vėl prabilo ukrainiečių tautai svarbiomis melodijomis. Koncerte „Varpų muzika Ukrainai“ karilionierė  Austėja Staniunaitytė-Proietta atliko „Plyve Kacha“, „Боже Великий Єдиний!“, „Маріґольдс“, „Obijmy“, ir kiti ukrainiečių tautos kūrinius.

Buvau čia 2022-aisiais. Klausiau muzikos ir verkiau. Prabėgo dveji metai, tačiau skauda taip pat.

„Buvau čia 2022-aisiais. Klausiau muzikos ir verkiau. Prabėgo dveji metai, tačiau skauda taip pat“, – sūnaus ranką savo delne spaudė kaunietė Viktorija. Nors berniukui tik septyneri, jis žino, kas yra karas, todėl jau antrus metus per savo gimimo dieną pūsdamas žvakutes ant torto prašo ne tik naujų žaislų, bet ir taikos pasauliui. 

„Mūsų aplinkoje yra ne vienas panašaus amžiaus ukrainietis. Nežinau, kaip sūnus susikalba, kaip bendrauja, bet, panašu, kad užsimezgė graži draugystė ir tas noras, kad jie būtų laimingi yra toks tyras“, – Viktorija tokio pat jausmo linkėjo ir suaugusiems, kurie vis dažniau skundžiasi pavargę nuo karo.  

Kitaip nei dauguma susirinkusiųjų skambančius varpus klausė ukrainietė Kateryna su draugu Kasparu. Beveik dvejus metus Lietuvoje gyvenanti moteris neslėpė, kad čia jai gera, nes šalia mama ir mylimasis, tačiau širdis Ukrainoje, gimtajame Kijeve. Ten liko ir jos tėtis, dirbantis tame pačiame teatre kaip ir dirigentė Oksana Madaraš, kurią šiuo metu galima sutikti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.  

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Aš taip pat dirbu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Studijuoju. Šiemet baigsiu magistro studijas. Viskas po truputį, bet labai noriu namo“, – gan sklandžia lietuvių kalba šnekėjo jauna moteris.

Į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį atėjusi su lyg vidudieniu, Kateryna pasigedo žmonių. Pradžioje jų buvo vos keli, tik kiek vėliau pasirodė kelios dešimtys miestiečių su Lietuvos trispalvėmis ir Ukrainos vėliavomis. Jas prie krūtinės glaudė ir Katerynos draugas.

„Kai prasidėjo karas, visiems buvo šokas, nes žmonės jo nėra matę nuo 1945 metų, kai baigėsi Antrasis Pasaulinis karas. Dabar žmonės apsiprato su situacija, o dažno lūpose pasigirsta, esą pavargo nuo karo. Nesuprantu tokio pasiteisinimo. Ne mes, o Ukrainos žmonės gina Tėvynę savo kūnais ir širdimis. Žinant priešą ir jo pajėgumus, tai, ką daro ukrainiečiai, yra kažkas nepaprasto. Ne kiekvienas tai galėtų, todėl mes turime palaikyti. Negalime nustoti aukoti!“ – kalbėjo kaunietis Kasparas.

 Ėjo vedini smalsumo

Tarsi sekmadienio šv. Mišių į bažnyčią,  šeštadienį miestiečiai traukė „Ąžuolyno“ bibliotekos link. Vieni knygų, kiti – iš smalsumo. Kaunietė Viktorija nosį tądien kyštelėjo tik į pirmąjį aukštą. Jei ne prieš kelias dienas suplanuotas susitikimas su bičiule, moteris būtų įsitaisiusi trečiojo aukšto parko skvere ir praleidusi ten valandėlę.

„Autobusas tuoj atvažiuos. Ateisiu kitą dieną. Skaičiau, kad po renovacijos čia galima rasti daug įdomių dalykų, ne tik gerų knygų. Pirmas įspūdis labai geras, o dar tiek daug nepamačiau“, – į laikrodį žvilgčiojo Viktorija. 

Į biblioteką užsukęs tam, kad užsakytų vartotojo kortelę sūnui, kaunietis Robertas suprato, kad greit iš čia neišeis. Vienoje lentynoje radęs laisvą sėdimą vietą, o kitoje – patikusią knygą, vyras čia planavo užtrukti. 

„Kalbėjau su bibliotekininkėmis. Pasirodo, trečiame ir ketvirtame aukštuose galima rezervuoti darbo kambarius ir kelias valandas juose būti nemokamai. Tikrai išbandysiu šią paslaugą, nes turiu galimybę dirbti ofise arba namuose. Pastarieji kartais pabosta, o bibliotekoje kažkokia gera aura jaučiasi. Labai patrauklus vaizdas“, – Robertas gyrė visus dirbusius prie projekto. 

Regimanto Zakšensko nuotr.

Dėmesys vaikams

Eglė, Gediminas ir mažasis Motiejus šeštadienio rytą taip pat užsuko į „Ąžuolyno“ biblioteką. Nors šeimai arčiau šalia namų esantis Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių padalinys,  smalsumas nugalėjo. 

„Esu istorikas, todėl iki renovacijos į biblioteką užsukdavau dažnai. Buvo įdomu pažiūrėti, kaip ji atrodo dabar. Suprantu, kad bus orientuojamasi į įvairesnes grupes, todėl tikiuosi, kad rasime kažką ir tokiems mažuliukams“, – į už save didesnę knygą laikantį sūnų Motiejų dirstelėjo Gediminas.   

Nors įprastai savaitgaliais mėgsta ilgiau pasivartyti lovoje, šį šeštadienį kaunietei Armandai to daryti neleido dvi jos atžalos. Per skubėjimą moteris net nespėjo išgerti kavos puodelio, užtai karštu gėrimu galėjo pasimėgauti bibliotekoje.

„Vakar užsiminiau, kad galbūt eisime į biblioteką, nes ji visai šalia mūsų namų. Maniau, užmirš, bet iš pat ryto sulaukiau klausimo, kada eisime“, – dviejų vaikų mama nesigailėjo anksti kėlus. 

Vedžiojama ekskursijų vadovės, moteris ne tik susipažino su jaunųjų skaitytojų erdvėmis, bet ir rado laiko sau.  

„Vartė gyvąsias knygas“

Ne vieną bibliotekos svečią suintrigavo socialinis renginys „Gyvosios knygos“, kurio idėja atkeliavo iš Skandinavijos. Principas labai paprastas – skaitytojai vietoje knygų gali bendrauti su skirtingais žmonėmis: pareigūnais, menininkais, verslininkais, savanoriais ar tiesiog svajotojais. 

„Viskas labai paprasta. Išsirenkate knygą, suplanuojate laiką, skaitote ir nevėluojate  grąžinti“, – prieš pradedant skaitymo seansą, besišypsanti bibliotekininkė visus susidomėjusius kvietė pasivaišinti balinta gilių kava ir šokoladiniu sausainiu su jūros druska. 

Bibliotekos lankytojai buvo kviečiami ne tik skaityti, bet ir patys tapti gyvosiomis knygomis. Drąsiausieji galėjo sėsti ant laisvo suolelio ir pasakoti savąsias istorijas. Kino gerbėjų laukė Mindaugo Survilos filmas „Sengirė“, o geradarių – kraujo donorystės stotelė ketvirtame aukšte. 

„Būčiau žinojęs iš anksto, būčiau pasiruošęs, dabar, deja, negaliu“, – ilgaplaukis vaikinas skėstelėjo rankomis ir įsitaisė vienoje iš trijų masažinių kėdžių „Poilsio“ oazėje.

Visų Šventųjų dieną Laisvės alėją užliejo „Sielų upė“. Vilniaus universiteto Kauno fakulteto studentų išrikiuotos žvakelės, temstant nušvietė ruožą nuo Kauno Laisvės alėjos fontano iki pat Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios. Dieną merkęs lietus pagaliau leido lengviau atsikvėpti ir mėgautis ramybe. 

„Nuostabi iniciatyva padėjo gimti naujai tradicijai – kiekvieną lapkričio 1-ąją aplankęs artimųjų kapus, sutemus važiuoju į miesto centrą“, – kaunietis Domas skaičiavo, „Sielų upe“ brendantis ne vienerius metus.

Šįsyk jis ir kiti miestiečiai tai darė skambant muzikai. Nuostabius kūrinius Visų šventųjų dieną dovanojo Ignas Lapienis, Ela ir grupės nariai: Mantas Barkauskas, Adrija ir Austėja Suchockaitės. Muzikos garsai, regis, užbūrė ne vieną, plaukusį sielų upe.

„Studentai pagaliau įgarsino mano mintis. Kaskart eidamas žvakių alėja galvodavau, kad kažko trūksta. Dabar jaučiu visiška pilnatvę“, – kaunietis Eduardas mėgavosi vaizdo ir garso sinteze. 

Puoselėdami tvarumo idėją, studentai kaip ir ankstesniais metais prašė nesinešti savo šviesos šaltinių. Ilgaamžėmis šviesos diodų ir parafininėmis žvakėmis, kurias buvo galima pasiimti iš specialių stendų, pasirūpino organizatoriai. Prašymą išgirdo ne visi. Ne vienas miestietis traukė savo atsineštas žvakes, tiesa, buvo ir tokių, kurie žvakes nuo žemės kišo į savo kišenes arba tiesiog spardė.  

Idėja organizuoti „Sielų upę“  2002 metais kilo Vilniaus universiteto Studentų atstovybės Kauno fakulteto (VU SA KnF) Kultūros vadybos studijų programos studentei Agnei Januškevičiūtei. Pirmaisiais savo gyvavimo metais iniciatyva vyko tik fakulteto teritorijoje, tačiau vėliau žvakių upė išsiliejo į Kauno gatves.  2020 metais dėl pandemijos grėsmės „Sielų upės“ tradicija tęsėsi VU SA KnF socialinių tinklų paskyrose, o po metų vėl sugrįžto į Kauno erdves.

Nemokamos žvakės

Lietumi prapliupęs dangus žmonių srautų į miesto kapines nepakoregavo. Policijos pareigūnams reguliuojant eismą ir kreipiant vairuotojus į laisvas vietas automobilių stovėjimo aikštelėse, kiti savo transporto priemones statė atokiau ir kulniavo pėsčiomis.

„Ne cukriniai – neištirpsime“, – į dešinę ranką paėmusi maišelį su skėčiu ir keliomis žvakėmis, kairiąja pusamžė kaunietė įsikibo savo vyrui į parankę. Keturias žvakeles sutuoktiniai Viktorija ir Algirdas planavo uždegti ant tėvų, po dvi – ant pusbrolio ir šeimos draugės kapų. Pamačiusi, kad prie Petrašiūnų kapinių vartų guli laidojimo ceremonijų organizatoriaus „Rekviem“ palikti žvakių padėklai ir kvietimas, liepsnelėmis sušildyti apleistus kapus, kauniečių pora paėmė kelias. Kasmet pasigirstantys raginimai saikingiau puošti kapavietes ir taip prisidėti prie aplinkos apsaugos, kauniečių neįtikino. Jų manymu, viena kita žvakelė neišgelbės pasaulio, o Visų šventųjų dieną ir per Vėlines niekas neturi būti pamirštas.

„Mus to mokė mano tėvai. Tas pačias vertybes diegėme savo vaikams, o jie, tikiuosi, ir saviškiams“, – kalbėjo sutuoktiniai.

Nusilenks šviesuoliams

Nemokamai dalinamas žvakeles Viktorija ir Algirdas planavo uždegti ne tik ant pamirštų kapų. Kauniečių pora jomis žadėjo pagerbti ir šalies iškiliausiuosius, kurie amžino poilsio atgulė Petrašiūnų kapinių panteone. 

Daugumos jų kapavietės Visų šventųjų dieną skendo žvakių liepsnose, o gyvųjų lūpose skambėjo gražiausios istorijos. Antai, būrelis žmonių išsirikiavo prie tragiškos lemties kunigo,  teologijos mokslų daktaro Ričardo Mikutavičiaus kapo. Dėdama gėlės žiedą prie antkapio, kaunietė Zofija prisiminė šviesaus atminimo kunigo aukotas mišias ir draugės dukros santuoką, kurią jis palaimino.

„Tokie žmonės kaip Ričardas Mikutavičius gimsta kartą per šimtą, o gal ir daugiau metų. Labai gaila, kad jo kelionė žemėje baigėsi taip tragiškai“, – kalbėjo Zofija.

Gėlių žiedai krito ir ant kitų šviesuolių kapaviečių. Aplankę savo artimuosius, žmonės stojo pagerbti architekto Algimanto Kančo,  filosofo, eseisto, visuomenininko Leonido Donskio,poeto, eseisto, literatūros kritiko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Kęstučio Navako, žinomo gydytojo akušerio ginekologo Prano Mažylio, „Vilties prezidento“ Stasio Lozoraičio, lietuvių kalbos tyrinėtojo, profesoriaus Kazimiero Būgos, kalbininko Jono Jablonskio, poetų Salomėjos Neries ar Bernardo Brazdžionio atminimo. 

Regimanto Zakšensko nuotr. 

Širdžių prezidentienė

Prieš pusmetį anapilin iškeliavusios, Petrašiūnų kapinių panteone atgulusios pirmosios šalies ponios Almos Adamkienės kapas Visų šventųjų dieną skendo žvakių liepsnose. Žmonės čia nesiliovė ėję net ir per lietų. Vieni kelią žinojo iš anksčiau, nes dalyvavo laidotuvių procesijoje, kiti amžinojo poilsio vietą atrado patys arba pasiklausę sutiktųjų.

„Valdas Adamkus vadinamas širdžių prezidentu, o ponia Alma nusipelnė širdžių prezidentienės vardo. Nepaprastumo šviesumo ir elegancijos moteris. Jos nėra, bet žmonės plūsta, o tai labai daug pasako“, – kaunietė Veronika iš kišenės ištraukė žvakelę, kurią planavo padėti ant pirmojo pasitaikiusio pamiršto kapo.

Tuščiomis, bet su pačiais gražiausiais prisiminimais prie žvakelių jūros stojo ir kaunietis Algimantas. Nors ponią A. Adamkienė pažinojo tiek, kiek ir dauguma šalies žmonių, garbaus amžiaus vyras tikino, kad šios asmenybės netektis paliko didžiulį skausmą visų širdyse. 

„Ji buvo nuostabi, ji duodavo visą savo širdį. Kaip prezidentienė ji darė didelę visuomeninę veiklą, didelį darbą. Manau, kad visų žmonių ji buvo gerbiama ir mylima“, – kalbėjo Algimantas.

Žygio pusiaukelėje

Startavęs Lutone už automobilio vairo, liepos 27-ąją Tautvydas Piragis, Anykščiuose persėdo ant dviračio balnelio. Miestą šiaurės rytų Lietuvoje, vyras pasirinko tradicinio, jau ne vienerius metus organizuojamo kilnaus žygio „Galiu daugiau, nei Tu manai“ startui.

Drauge su bendraminčiais mindamas pedalus, Tautvydas jau ne vienerius metus skleidžia žinią, kad kiekvienam žmogui, nesvarbu, koks jis bebūtų, turi būti suteikta galimybė ir renka pinigus, kuriuos skiria Lietuvoje gyvenantiems Dauno sindromą turintiems žmonėms ir jų artimiesiems. Per penkerius metus lietuvis surinko apie 20 tūkst. eurų.

„Žygio metu renkame aukas ir šiuos pinigus skiriame šviečiamosioms programoms Lietuvoje, kad kuo didesnė visuomenės dalis sužinotų: žmonės, turintys Dauno sindromą, yra visiškai tokie patys, kaip ir mes, – nori gyventi, mylėti, dirbti, o svarbiausia – nebūti atskirtyje“, – kalbėjo T. Piragis, liepos 31-ąją trumpam stabtelėjęs Kaune, šalia „Laisvės kario“ skulptūros.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Miestą pasveikino ir Tautvydo žmona su dukrele Kamile, kuri vyrą įkvėpė organizuoti dviračių žygį.

Kelyje tik geri žmonės

Iki pirmadienio vakaro entuziastas su bendraminčiais numynė apie 600 km. Bene didžiausią atstumą dviratininkai ištirpdė pirmąją dieną.

„Iš Anykščių kartu su Jurgita keliavome į Telšius. Oras buvo neblogas, bet vėjas visą laikė pūtė į veidą. Jautėsi šioks toks nuovargis, nes numynėme apie 214-216 km“, – įspūdžiais dalijosi T. Piragis.

Žmonės, turintys Dauno sindromą, yra visiškai tokie patys, kaip ir mes, – nori gyventi, mylėti, dirbti, o svarbiausia – nebūti atskirtyje.

Antrąją dieną, dviratininkai suko Palangos link. Iš ten, prisijungus gerai žinomai sportininkei Editai Pučinskaitei su draugu – į Šilutę. Pastarasis miestas, anot Tautvydo, buvo itin svetingas. Žygeivius priėmė vietinė moteris, kuri suteikė pastogę virš galvos ir sočiai pavalgydino.

„Vakare gavome šaltibarščių pagal ypatingą receptą, o ryte sulaukėme karališkų pusryčių. Po jų pažiūrėję prognozes išmynėme į Tauragę, – T. Piragis džiaugėsi sklandžia kelione ir žmonėmis, kurie ją tokią padarė. – Iš dešimties nakvynių visos nemokamos. Žmonės labai geri, emocijos – fantastiškos. Šalia žmona, dukra. Ko daugiau reikia?“  

Tautvydas Piragis/Regimanto Zakšensko nuotr.

Finišas – su trenksmu

Šią naktį Tautvydas su komanda praleis Karmėlavoje, pas verslininkę Ingą Budrienę, o rytoj keliaus į Ruklą. Iš jos – Širvintų link. Aplankę Panevėžį ir Šiaulius, dviratininkai finišuos Joniškyje, kur planuojamos ypatingos žygio „Galiu daugiau, nei Tu manai“ dalyvių sutiktuvės.

Staigmeną paruošė ir „Still Kids Racing“ moto sambūris su įkūrėju ir prezidentu Dainiumi Stanaičiu priešakyje. Pastarasis pirmadienio vakarą pasirodė ir prie Kauno pilies. Susipažinę 2019-aisiais, Tautvydas ir Dainius tapo gerais bičiuliais, o komanda „Still Kids Racing“ – žygio „Galiu daugiau, nei Tu manai“ globėja.

Tautvydas Piragis ir Dainius Stanaitis/Regimanto Zakšensko nuotr.

„Paskambino Tautvydas ir paklausė, ar nenorėtume būti žygio globėjais. Pasakiau, kad padėsime, kuo tik galėsime. Ramiau miegi, kai žinai, kad kažką gero padarai, –  D. Stanaitis džiaugėsi Tautvydo iniciatyva ir galimybe prisidėti prie jos. – Tu gali nusipirkti du puodelius kavos už 7 eurus, bet gali tuos pinigus skirti ir kitam tikslui. Nebūkim tokie, kad 5 eurus man gėda dėti, o 10 eurų aš neturiu. Kiek kas turit – tiek ir aukokite. Nelikite abejingi.“

Naudingas palikimas

Ko gero, per pastaruosius kelis metus daugiausiai kartų mieste bučiuoti TIC vitrininiai langai kviečia kilstelėti durų rankeną ir užsukti vidun. Įsigyti maišelį su „Seneliu išminčiumi“ ir naujai išleistą ženkliuką, paskanauti kaunietiško šokolado, įkvėpti alyvmedžio, atkeliavusio iš VDU Botanikos sodo ir vasariškų naujienų, su kuriomis TIC pradeda smagiausią metų laiką ir savo gimtadienio fiestą. Bene ryškiausias pokytis centre – palikimo erdvė, kuri miestiečiams ir turistams primins 2022-uosius, kai Kaunas nešė kultūros sostinės vėliavą.  

„Mūsų komandos tikslai nuo pat pradžių buvo ilgalaikiai. Norėjome įtraukti žmones daryti pokytį mieste ir rajone. 2021-aisiais užsimezgė ir mūsų draugystė su TIC. Nusprendėme, kad sujungus „Kaunas 2022“ biurą su centru, miestiečiams ir turistams bus paprasčiau gauti visą reikiamą informaciją. Todėl nenuostabu, kad pasibaigus titulo metams, palikimo ekspoziciją įkūrėme būtent čia“, – kalbėjo „Kaunas 2022“ rinkodaros vadovė Gerda Titovė.

Veiks poilsio zona

TIC patalpose, kur iki šiol buvo dešimtys mažų, atsirado vienas didelis žemėlapis. Sumanymą įgyvendino ištikimi „Kaunas 2022“ bičiuliai, architektai Linas Tuleikis, Kęstutis Vaikšnoras ir Karolis Platakis.

Permatomame žemėlapyje pažymėti 108 objektai, suskirstyti į šešias grupes: renginius ir festivalius, skulptūras, instaliacijas, gatvės meną, bendruomenių erdves, parodas ir meno kūrinius. Žemėlapio apačioje TIC lankytojai ras du QR kodus. Pirmasis skirtas tiems, kurie nori daugiau sužinoti apie kiekvieną tašką. Antrasis kodas orientuotas į skubančius. Nuskenavus jį, telefono ekrane iššoks analogiškas žemėlapis. Sienelėje-žemėlapyje, kuris skiria priėmimo erdvę nuo poilsio zonos, sumontuota dešimtys kišenių, kuriose sukaišioti popieriniai TIC lankstinukai su nuorodomis į mieste vykstančias ekskursijas, renginius ir t.t.

Poilsio zonoje TIC lankytojai galės sukristi ant minkštasuolių, perversti bibliotekos, kuri bus nuolat pildoma, leidinius. Žvilgtelėti į televizoriaus ekraną ir prisiminti 2022-ųjų renginius. Netrukus čia bus įrengtas ir audiogidas.

Vasaroti gera ne tik Turkijoje

TIC primena, kad vasaroti gera ne tik Turkijoje, bet ir Kaune, kur apstu įvairių iniciatyvų: festivalių po atviru dangumi, parodų, renginių šeimoms, ekskursijų. Pastarųjų yra bemaž pusšimtis.

Pradedant pasakojimais apie frankofonišką Kauną, baroko paslaptis, baigiant pasivaikščiojimu su neregiu gidu. Pojūčių turizmas „Neregėjimo galia“, anot vienos iš ekskursijos gidžių Lauros Stadalninkaitės, puiki proga Kauną pažinti per kitus pojūčius, atrasti bendrystę , kurti empatišką visuomenę, didinti neregių ir silpnaregių įtrauką į visuomenę. „Kaip vyksta ekskursija? Matantis žmogus užsideda specialius akinius, jam duodama neregio lazdelė, o kelią rodo neregys, padedantis orientuotis ir pasakojantis aplinką taip, kad ją jaučia jis pats“, – visus susidomėjusius L. Stadalninkaitė kvietė išbandyti du maršrutus.

Pirmasis driekiasi Kaune Ąžuolyno parke, antrasis veda į miesto šurmulį Laisvės alėjoje.

Laimės kokteiliai, senjorų zumba bibliotekoje, šokiai stotyje – begalę nepamirštamų akimirkų dovanojusi Laimės diena šiemet Kaune be konkrečios apjungiančios programos. Organizatoriai miestiečius kvietė šventę kurti patiems, o laimę dovanoti savais būdais: vienišą kaimyną apdovanoti pokalbiu prie arbatos, nepažįstamąjį šypsniu ar šokoladiniu saldainiu.

„Linkiu, kad kuo daugiau partnerių, verslų ir kultūros institucijų, šešerius metus stebinusių savo idėjomis, džiugintų ir toliau – tęsdami tradicija tapusias iniciatyvas ar sumanydami naujas“, – kalbėjo viena iš programos organizatorių, „Kaunas 2022“ rėmimų vadovė Irutė Tumaitė.

Visgi, vienas renginys Laimės dieną miestiečius subūrė krūvon. „Kaunas 2022“ ir „Salto“ agentūra prekybos ir pramogų centre „Akropolis“ pristatė instaliaciją „Taikos dronai“. Instaliacijos atidarymas vyko be įprastinių kalbų, kurios neretai prasprūsta pro ausis, bet su keturių šokėjų pasirodymu.

„Netikėta, bet įdomu. Atvirai tai nesupratau apie ką šokis, bet pakako to, kad privertė nusišypsoti, – viena prekybos centro lankytojų neslėpė, kad klausimų kilo ne tik po šokio. – Žiūriu į instaliaciją virš galvos ir bandau atsakyti į klausimą, apie ką ji?“

Netikėta, bet įdomu.

Architektai Linas Tuleikis, Kęstas Vaikšnoras ir Karolis Platakis, drauge su  meninės floristikos kūrėja Sandra Svobūte, savo kūryba į miestiečius ir Kauno svečius prabilo bent keliomis temomis. Į kūgius, kuriuos naudoja kelio darbininkai, susmeigtos lašelinės ir žaliuojantys augalai priminė žemės išsaugojimo problemą.

„Šiandien lygiadienis ir Tarptautinė Žemės diena. Tai mums primena, kad už viską, ką turime, privalome būti dėkingi motinai žemei. Mes ją gręžiame nuolat, bet reikia ir duoti. Viskas, kas gyva, reikalauja dėmesio ir globos“, – šią funkciją, anot sumanytojų trijulės, instaliacijoje simboliškai atlieka lašelinė.

Dar viena svarbi žinia, kurią neša menininkų darbas – karas. Jis nesibaigė, o dronai, kurie neretai būna pražūtingi, gali gelbėti gyvybes.

„Mūsų pareiga pasauliui, planetai ir kitiems žmonėms – rūpintis vieni kitais. Tai sudaro didžiausią laimę“, – kalbėjo architektas L. Tuleikis. 

Instaliacija bus eksponuojama iki balandžio 2 dienos.