Žygio pusiaukelėje

Startavęs Lutone už automobilio vairo, liepos 27-ąją Tautvydas Piragis, Anykščiuose persėdo ant dviračio balnelio. Miestą šiaurės rytų Lietuvoje, vyras pasirinko tradicinio, jau ne vienerius metus organizuojamo kilnaus žygio „Galiu daugiau, nei Tu manai“ startui.

Drauge su bendraminčiais mindamas pedalus, Tautvydas jau ne vienerius metus skleidžia žinią, kad kiekvienam žmogui, nesvarbu, koks jis bebūtų, turi būti suteikta galimybė ir renka pinigus, kuriuos skiria Lietuvoje gyvenantiems Dauno sindromą turintiems žmonėms ir jų artimiesiems. Per penkerius metus lietuvis surinko apie 20 tūkst. eurų.

„Žygio metu renkame aukas ir šiuos pinigus skiriame šviečiamosioms programoms Lietuvoje, kad kuo didesnė visuomenės dalis sužinotų: žmonės, turintys Dauno sindromą, yra visiškai tokie patys, kaip ir mes, – nori gyventi, mylėti, dirbti, o svarbiausia – nebūti atskirtyje“, – kalbėjo T. Piragis, liepos 31-ąją trumpam stabtelėjęs Kaune, šalia „Laisvės kario“ skulptūros.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Miestą pasveikino ir Tautvydo žmona su dukrele Kamile, kuri vyrą įkvėpė organizuoti dviračių žygį.

Kelyje tik geri žmonės

Iki pirmadienio vakaro entuziastas su bendraminčiais numynė apie 600 km. Bene didžiausią atstumą dviratininkai ištirpdė pirmąją dieną.

„Iš Anykščių kartu su Jurgita keliavome į Telšius. Oras buvo neblogas, bet vėjas visą laikė pūtė į veidą. Jautėsi šioks toks nuovargis, nes numynėme apie 214-216 km“, – įspūdžiais dalijosi T. Piragis.

Žmonės, turintys Dauno sindromą, yra visiškai tokie patys, kaip ir mes, – nori gyventi, mylėti, dirbti, o svarbiausia – nebūti atskirtyje.

Antrąją dieną, dviratininkai suko Palangos link. Iš ten, prisijungus gerai žinomai sportininkei Editai Pučinskaitei su draugu – į Šilutę. Pastarasis miestas, anot Tautvydo, buvo itin svetingas. Žygeivius priėmė vietinė moteris, kuri suteikė pastogę virš galvos ir sočiai pavalgydino.

„Vakare gavome šaltibarščių pagal ypatingą receptą, o ryte sulaukėme karališkų pusryčių. Po jų pažiūrėję prognozes išmynėme į Tauragę, – T. Piragis džiaugėsi sklandžia kelione ir žmonėmis, kurie ją tokią padarė. – Iš dešimties nakvynių visos nemokamos. Žmonės labai geri, emocijos – fantastiškos. Šalia žmona, dukra. Ko daugiau reikia?“  

Tautvydas Piragis/Regimanto Zakšensko nuotr.

Finišas – su trenksmu

Šią naktį Tautvydas su komanda praleis Karmėlavoje, pas verslininkę Ingą Budrienę, o rytoj keliaus į Ruklą. Iš jos – Širvintų link. Aplankę Panevėžį ir Šiaulius, dviratininkai finišuos Joniškyje, kur planuojamos ypatingos žygio „Galiu daugiau, nei Tu manai“ dalyvių sutiktuvės.

Staigmeną paruošė ir „Still Kids Racing“ moto sambūris su įkūrėju ir prezidentu Dainiumi Stanaičiu priešakyje. Pastarasis pirmadienio vakarą pasirodė ir prie Kauno pilies. Susipažinę 2019-aisiais, Tautvydas ir Dainius tapo gerais bičiuliais, o komanda „Still Kids Racing“ – žygio „Galiu daugiau, nei Tu manai“ globėja.

Tautvydas Piragis ir Dainius Stanaitis/Regimanto Zakšensko nuotr.

„Paskambino Tautvydas ir paklausė, ar nenorėtume būti žygio globėjais. Pasakiau, kad padėsime, kuo tik galėsime. Ramiau miegi, kai žinai, kad kažką gero padarai, –  D. Stanaitis džiaugėsi Tautvydo iniciatyva ir galimybe prisidėti prie jos. – Tu gali nusipirkti du puodelius kavos už 7 eurus, bet gali tuos pinigus skirti ir kitam tikslui. Nebūkim tokie, kad 5 eurus man gėda dėti, o 10 eurų aš neturiu. Kiek kas turit – tiek ir aukokite. Nelikite abejingi.“

Naudingas palikimas

Ko gero, per pastaruosius kelis metus daugiausiai kartų mieste bučiuoti TIC vitrininiai langai kviečia kilstelėti durų rankeną ir užsukti vidun. Įsigyti maišelį su „Seneliu išminčiumi“ ir naujai išleistą ženkliuką, paskanauti kaunietiško šokolado, įkvėpti alyvmedžio, atkeliavusio iš VDU Botanikos sodo ir vasariškų naujienų, su kuriomis TIC pradeda smagiausią metų laiką ir savo gimtadienio fiestą. Bene ryškiausias pokytis centre – palikimo erdvė, kuri miestiečiams ir turistams primins 2022-uosius, kai Kaunas nešė kultūros sostinės vėliavą.  

„Mūsų komandos tikslai nuo pat pradžių buvo ilgalaikiai. Norėjome įtraukti žmones daryti pokytį mieste ir rajone. 2021-aisiais užsimezgė ir mūsų draugystė su TIC. Nusprendėme, kad sujungus „Kaunas 2022“ biurą su centru, miestiečiams ir turistams bus paprasčiau gauti visą reikiamą informaciją. Todėl nenuostabu, kad pasibaigus titulo metams, palikimo ekspoziciją įkūrėme būtent čia“, – kalbėjo „Kaunas 2022“ rinkodaros vadovė Gerda Titovė.

Veiks poilsio zona

TIC patalpose, kur iki šiol buvo dešimtys mažų, atsirado vienas didelis žemėlapis. Sumanymą įgyvendino ištikimi „Kaunas 2022“ bičiuliai, architektai Linas Tuleikis, Kęstutis Vaikšnoras ir Karolis Platakis.

Permatomame žemėlapyje pažymėti 108 objektai, suskirstyti į šešias grupes: renginius ir festivalius, skulptūras, instaliacijas, gatvės meną, bendruomenių erdves, parodas ir meno kūrinius. Žemėlapio apačioje TIC lankytojai ras du QR kodus. Pirmasis skirtas tiems, kurie nori daugiau sužinoti apie kiekvieną tašką. Antrasis kodas orientuotas į skubančius. Nuskenavus jį, telefono ekrane iššoks analogiškas žemėlapis. Sienelėje-žemėlapyje, kuris skiria priėmimo erdvę nuo poilsio zonos, sumontuota dešimtys kišenių, kuriose sukaišioti popieriniai TIC lankstinukai su nuorodomis į mieste vykstančias ekskursijas, renginius ir t.t.

Poilsio zonoje TIC lankytojai galės sukristi ant minkštasuolių, perversti bibliotekos, kuri bus nuolat pildoma, leidinius. Žvilgtelėti į televizoriaus ekraną ir prisiminti 2022-ųjų renginius. Netrukus čia bus įrengtas ir audiogidas.

Vasaroti gera ne tik Turkijoje

TIC primena, kad vasaroti gera ne tik Turkijoje, bet ir Kaune, kur apstu įvairių iniciatyvų: festivalių po atviru dangumi, parodų, renginių šeimoms, ekskursijų. Pastarųjų yra bemaž pusšimtis.

Pradedant pasakojimais apie frankofonišką Kauną, baroko paslaptis, baigiant pasivaikščiojimu su neregiu gidu. Pojūčių turizmas „Neregėjimo galia“, anot vienos iš ekskursijos gidžių Lauros Stadalninkaitės, puiki proga Kauną pažinti per kitus pojūčius, atrasti bendrystę , kurti empatišką visuomenę, didinti neregių ir silpnaregių įtrauką į visuomenę. „Kaip vyksta ekskursija? Matantis žmogus užsideda specialius akinius, jam duodama neregio lazdelė, o kelią rodo neregys, padedantis orientuotis ir pasakojantis aplinką taip, kad ją jaučia jis pats“, – visus susidomėjusius L. Stadalninkaitė kvietė išbandyti du maršrutus.

Pirmasis driekiasi Kaune Ąžuolyno parke, antrasis veda į miesto šurmulį Laisvės alėjoje.

Laimės kokteiliai, senjorų zumba bibliotekoje, šokiai stotyje – begalę nepamirštamų akimirkų dovanojusi Laimės diena šiemet Kaune be konkrečios apjungiančios programos. Organizatoriai miestiečius kvietė šventę kurti patiems, o laimę dovanoti savais būdais: vienišą kaimyną apdovanoti pokalbiu prie arbatos, nepažįstamąjį šypsniu ar šokoladiniu saldainiu.

„Linkiu, kad kuo daugiau partnerių, verslų ir kultūros institucijų, šešerius metus stebinusių savo idėjomis, džiugintų ir toliau – tęsdami tradicija tapusias iniciatyvas ar sumanydami naujas“, – kalbėjo viena iš programos organizatorių, „Kaunas 2022“ rėmimų vadovė Irutė Tumaitė.

Visgi, vienas renginys Laimės dieną miestiečius subūrė krūvon. „Kaunas 2022“ ir „Salto“ agentūra prekybos ir pramogų centre „Akropolis“ pristatė instaliaciją „Taikos dronai“. Instaliacijos atidarymas vyko be įprastinių kalbų, kurios neretai prasprūsta pro ausis, bet su keturių šokėjų pasirodymu.

„Netikėta, bet įdomu. Atvirai tai nesupratau apie ką šokis, bet pakako to, kad privertė nusišypsoti, – viena prekybos centro lankytojų neslėpė, kad klausimų kilo ne tik po šokio. – Žiūriu į instaliaciją virš galvos ir bandau atsakyti į klausimą, apie ką ji?“

Netikėta, bet įdomu.

Architektai Linas Tuleikis, Kęstas Vaikšnoras ir Karolis Platakis, drauge su  meninės floristikos kūrėja Sandra Svobūte, savo kūryba į miestiečius ir Kauno svečius prabilo bent keliomis temomis. Į kūgius, kuriuos naudoja kelio darbininkai, susmeigtos lašelinės ir žaliuojantys augalai priminė žemės išsaugojimo problemą.

„Šiandien lygiadienis ir Tarptautinė Žemės diena. Tai mums primena, kad už viską, ką turime, privalome būti dėkingi motinai žemei. Mes ją gręžiame nuolat, bet reikia ir duoti. Viskas, kas gyva, reikalauja dėmesio ir globos“, – šią funkciją, anot sumanytojų trijulės, instaliacijoje simboliškai atlieka lašelinė.

Dar viena svarbi žinia, kurią neša menininkų darbas – karas. Jis nesibaigė, o dronai, kurie neretai būna pražūtingi, gali gelbėti gyvybes.

„Mūsų pareiga pasauliui, planetai ir kitiems žmonėms – rūpintis vieni kitais. Tai sudaro didžiausią laimę“, – kalbėjo architektas L. Tuleikis. 

Instaliacija bus eksponuojama iki balandžio 2 dienos.

„Prieš 33 metus laimėjome dainomis. Tegul dainos ir toliau šlovina Kovo 11-ąją“, – po trijų metų tylos „Chorų karų“ dalyvius ir gausiai susirinkusius žiūrovus sveikino LSMU gimnazijos vadovas Arūnas Bučnys.

Nusprendus šiuolaikiškai paminėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, pirmą kartą gimnazistai savo balsus surėmė 2015-aisiais. 2020-ųjų kovą suplanuotus „Chorų karus“ teko stabdyti dėl šalyje paskelbto visuotinio karantino. Prieš kelis mėnesius muzikos mokytoja Giedrė Druskienė gimnazistus ir vėl pakvietė į repeticijas, o kovo 9-ąją LSMU Veterinarijos Akademijos Iškilmių salėje suskambo gražiausios dainos, skirtos Lietuvos gimtadieniui.

Svarbiausia, kad dalyvauja visi mokiniai.

„Šis renginys yra vienas gausiausių ir laukiamiausių. Svarbiausia, kad dalyvauja visi mokiniai“, – bendruomenės įsitraukimu džiaugėsi gimnazijos vadovas A. Bučnys.

Šiųmetis „Chorų karų“ formatas nepasikeitė. Pirmiausiai balsus surėmė 5-7 klasių mokiniai. Vėliau į sceną žengė gimnazijos vyresnėliai. Pastarojoje kategorijoje laurus skynė II gimnazinės klasės mokiniai. Jaunesnių choristų kategorijoje laimėjo 5 klasių srauto choras.

LSMU gimnazijos nuotr.

Visus kolektyvus vertino komisija, kurios vairą tradiciškai laikė Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijos muzikos mokytoja Rita Beitnaraitė. Muzikines kovas taip pat stebėjo ir patarimus dalijo LSMU Pradinės mokyklos atstovė Kristina Burneikienė, teatro mokytojas, režisierius Andrius Kurienius, LSMU gimnazijos moksleivis, abiturientas Marco Righetto ir alumnai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kompoziciją studijuojanti Ieva Raubytė ir muzikiniame projekte „Lietuvos balsas“ kovojanti Elzė Raubytė. Renginio metu dainos netilo net ir per pertraukas. Kol komisija skaičiavo balsus, kam skirti dainingiausių, stilingiausių ir artistiškiausių nominacijas, susirinkusiesiems koncertavo moksleiviai, Kauno ir gimnazijos vardą garsinantys ne tik šalies, bet ir tarptautiniuose konkursuose. Varžytuvių metu į veiksmą buvo įtraukti ir žiūrovai – pasibaigus konkursui, jie buvo kviečiami balsuoti už labiausiai patikusį chorą. Šioje kategorijoje laimėjo šeštokai.

Patys kepė blynus

Prieš metus bridę per pusnis, šiemet Lietuvos liaudies buities muziejaus lankytojai batus merkė į balas ir purvą. Ne vieno lūpose pasigirdo juokeliai, esą Lašininio ir Kanapinio muštynių baigtis šįkart ne tokia svarbi, nes žiemos seniai neliko nė kvapo. 

„Jau ir snieguolės prie balkono pražydo, tai apie kokią žiemą galime kalbėti, bet tradicijos per Užgavėnes apsilankyti Rumšiškėse nepraleidžiame jau eilę metų, – kalbinta šeima iš Kauno patikino, kad prakiuręs dangus ne priežastis blynus šakute smeigti žiūrint televizorių. – Tą patį galima daryti ir čia. Matau ne tik blynų, bet ir kitų skanėstų sočiai.“  

Kulinarinio ir tautinio paveldo meistrų dirbtuvės pakvipo rūkytos mėsos gaminiais, sūriais ir arbatžolėmis. Kepyklėlė viliojo meduoliais, cukruotais sausainiais ir dar šilta duona. Darbėnų sodybos kieme Žemaitijoje ir Obelinės sodybos prieigose Suvalkijoje ant keptuvių čirškėjo skaniausi blynai. Pastarųjų prie kepurinio malūno galėjo išsikepti ir patys svečiai. 

Savi blynai visada skaniausi, o jei dar kepi juos po atviru dangumi, nereikia net ir cukraus! Be to, dar neteko valgyt blynų ne iš lėkščių, o ant medinio padėkliuko.

„Savi blynai visada skaniausi, o jei dar kepi juos po atviru dangumi, nereikia net ir cukraus! Be to, dar neteko valgyt blynų ne iš lėkščių, o ant medinio padėkliuko“, – pirštus iš skanumo apsilaižė pusamžė šventės viešnia.  

Atvyko daug užsieniečių

Tradiciškai šventės dalyviai buvo kviečiami pasipuošti Užgavėnių kaukėmis. Minioje buvo galima sutikti raganų, velnių, gandrų, čigonų, apsigaubusių skaromis ir šiltais kailiais, apsikarsčiusių riestainių karoliais. Neatsinešę kaukių, jas galėjo pasigaminti ugniagesių stoginėje įsikūrusiose dirbtuvėse. 

„Kiekvienas atėjęs gavo kartono lakštą. Jei stigo fantazijos, galėjo naudotis mūsų paruoštais šablonais, – mokytoja džiaugėsi, kad į dirbtuves užsuko ne vienas užsienietis. – Buvo labai įdomu stebėti, kaip jie dirba. Jų braižas kitoks ir spalvas drąsiau rinkosi.“

Kol vieni karpė kaukes iš kartono, kiti spraudėsi arčiau meistro Sauliaus Tamulio ir jo rankdarbių. 

„Nesidrovėkite, prieikite arčiau“, – kvietė tautodailininkas, vienintelis Šiaulių menininkas, kaukes dirbantis pagal senovines tradicijas S. Tamulis.  

Neretai per sezoną meistras išdrožia virš trisdešimties kaukių. Daigiau nei šimtą meno kūrinių jis laiko savo namuose ir penkis kartus tiek Saulius išdalijo Lietuvos muziejams. Iš meistro lūpų susirinkusieji išgirdo, kad geriausiai kaukėms tinka drėgmę mėgstanti  liepa ir sužinojo, kokie personažai kūrėjui arčiausiai širdies. Tai – velniai ir raganos.  

Saulius neslėpė esantis bene vienintelis toks pasišventęs kaukių drožybai, todėl vylėsi, kad greitu metu atsiras bent keli jaunuoliai, su kuriais galėtų dalintis savo paslaptimis.    

Gausybė pramogų

Belaukdami šventės kulminacijos, lankytojai dalyvavo viktorinose, žaidimuose, jodinėjo žirgais, riedėjo vežimais, šoko ir dainavo kartu su  Panevėžio bendruomenių rūmų folkloro ansambliu „Pulkelis“,  Vilniaus universiteto folkloro ansambliu „Ratilio“, Plungės rajono savivaldybės Šateikių kultūros centro folkloro ansambliu „Šateikee“, Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro Bazilionų filialo Kurtuvėnų folkloro ansambliu „Kurtuove“ ir kitais. Trypti nekliudė net ir pažliugęs grindinys – žmonės raitojo kelnes ir šoko susikibę. Miestelyje įsikūrusiame Liekarių vengūrų priimamąjame sunegalavusius gydė profesorė Liekarka Karka, jai talkino Belziukas ir vaistininkas Kipšelis iš Pašulių pelkės. Praeivius velnio lašais vaišino persirengėlių būrys. Galiausiai įvyko laukiamiausia metų kova – savo jėgas surėmė Kanapinis ir Lašininis. Pastarasis po įtemptų grumtynių krito ir turėjo pripažinti savo Kanapinio pergalę. Netrukus po to užsiliepsnojo Morė. Sumeistrauta iš medienos, šieno ir medžiagos skiaučių, ji sudegė tam, kad vėl atgimtų.

Niekada nebus vieni

Kauno valstybinio lėlių teatro Valerijos ir Stasio Ratkevičių lėlių muziejaus erdvėje įvyko pirmoji šių metų spektaklio „Ežiukas ir debesėliai“ premjera. Prakalbintas ukrainietės Natalijos Parasočkinos-Vichtinskajos ir lietuvio Mindaugo Černiausko, pagrindinis spektaklio herojus Ežiukas į publiką kreipėsi lietuviškai ir ukrainietiškai.

„Seniai, seniai, didelėje girioje gyveno Ežiukas“, – prigesus šviesoms, pro lagamino plyšį pasimatė nedidukė juoda nosis, o lėlininkų lūpose suskambo miško gyventojo istorija. Voveraitei, ūdrai ir kurmiui išvykus pas giminaičius, o galvą susitrenkusiam geniui – poilsiauti, Ežiukas liko visiškai vienas.

„Su kuo aš gersiu arbatą? Su kuo valgysiu pyragą?“ – kai atrodė, kad žemė slysta iš po kojų, pagrindiniam herojui į nugarą pūstelėjo vėjas, privertęs dirstelėti į dangų. Jame vienišius išvydo lapę, šuniuką, ausį ir suprato, kad tol, kol dangus bus virš galvos, jis niekada nebus vienas.  

Regimanto Zakšensko nuotr.

Skirtas visiems 

Anot kūrybinės komandos – režisierės Natalijos, lėlininko Mindaugo, kūrybinio mentoriaus Andriaus Žiurausko, dailininkės Editos Lepšienės ir projekto partnerio Kauno valstybinio lėlių teatro, 35 min. spektaklis skirtas visiems Lietuvoje gyvenantiems vaikas – ir tiems, kurie čia gimė, ir tiems, kurie čia laikinai rado prieglobstį.

Šiuo itin tamsiu ir šaltu laikotarpiu norime įkvėpti mažuosius žiūrovus ir jų tėvelius ieškoti vilties, nuoširdaus džiaugsmo.

„Šiuo itin tamsiu ir šaltu laikotarpiu norime įkvėpti mažuosius žiūrovus ir jų tėvelius ieškoti vilties, nuoširdaus džiaugsmo net ir tokiuose kasdieniuose ir paprastuose dalykuose kaip virš mūsų galvų plaukiantys debesys“, – idėjos sumanytoja ukrainietė N. Parasočkina-Vichtinskaja vylėsi, kad Ežiuko istorija praskaidrino ne tik mažųjų, bet ir juos lydėjusių tėvų dieną. Lėlininkė neklydo. Į salę grįžus šviesai, nuo balandžio mėnesio Kaune gyvenančios ukrainietės Marianos akyse spindėjo ašaros. Kartu su sūnumi ir jo bičiuliu į Valerijos ir Stasio Ratkevičių lėlių muziejų atėjusi moteris tikino, kad tai buvo vienas gražiausių per pastaruosius metus matytų reginių.

„Klausiate ar suaugusieji dar ką nors pastebi danguje? Žinoma, o kaip kitaip?“ – Marianai nespėjus pabaigti sakinio, į pokalbį įsiterpė aštuonerių Kirilas. 

Berniukas prisiminė Ukrainą ir savo keliones pas senelį, kai pro automobilio langą jį vydavosi šunys, katės, ožkos ir net aštriadančiai krokodilai.

„Kartais net užsimerkdavau iš baimės“, – labai rimtai kalbėjo aštuonmetis.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Keliaus po Lietuvą

Anot idėjos sumanytojos N. Parasočkinos-Vichtinskajos, ją įkvėpė kaunietės Indrės Sekevičienės knyga „Dangus virš ežiuko vaikystės“. Jau po pirmųjų eilučių lėlininkė suprato, kad šiam personažui lemta virsti kūnu, o jo istorijai – spektakliu. Išvydusi Ežiuką, kuris iki tol buvo debesų pavidalo,  I. Sekevičiūtė neslėpė, kad rezultatas viršijo jos lūkesčius. 

„Jūs tik pažiūrėkite, koks jis mielas“, – ištiesusi ranką Ežiukui knygos autorė džiaugėsi, kad pažinti jį galės labai daug lietuvių ir ukrainiečių vaikų. Pastariesiems nemokamai bus išdalinta 1 tūkst. Knygų „šimtai lietuvių ir ukrainiečių vaikų „Dangus virš ežiuko vaikystės“.

Tie, kurie neturės galimybės paskaityti knygos, kviečiami žiūrėti spektaklį, mat Ežiukas Valerijos ir Stasio Ratkevičių lėlių muziejuje apsigyvens ilgesniam laikui. 

„Bendraujame su Indre, su ukrainiečių centrais, todėl šią šviesą pasaką vežiosime ir po Lietuvą, kad ją pamatytų kuo daugiau mažųjų“, – patikino Kauno valstybinio lėlių teatro vadovė Rasa Bartninkaitė.

Tądien, kai po miesto gatves vaikščiojo Trys Karaliai, skelbiantys šventinio laikotarpio pabaigą, stačiatikiai ruošėsi Kūčioms. Kauno Kristaus Prisikėlimo cerkvėje į vakarines pamaldas susirinko kelios dešimtys tikinčiųjų. Rankose laikydami žvakeles, maldoje susikaupė ir senjorai, ir vaikai. Stačiatikių dvasininkas Konstantinas Pankrašovas sako, kad svarbiausia tądien šviesios mintys ir tokie patys linkėjimai vieni kitiems. 

„Kiekvieno žmogaus širdyje turi gimti Kristus, o kiekvieno mūsų siela turi pasipuošti gerais darbais, kad gimusiam kūdikėliui Jėzui būtų ten vietos“, – antrindama dvasininkui, Kaune gyvenanti Natalija tikėjimo broliams ir sesėms linkėjo laimės, meilės, o pasauliui – taikos. Ortodoksus sveikimo ir tikinčioji Olga. Su artimaisiais iš vyro pusės vienas Kalėdas sutikusi gruodžio 25-ąją, stačiatikių Kalėdas ji žadėjo minėti savo giminių rate.

„Sveikinu visus su Kalėdom. Gimęs kūdikėlis Jėzus mus verčia susimąstyti apie tikrąsias vertybes ir tiesas. Todėl visiems linkiu augti dvasiškai, o besikeičiant neatitolti nuo to, kas yra tikra“, – kalbėjo Olga.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Moteris džiaugėsi, kad stačiatikių švenčių nepamiršo ir savo eglutes nupuošiantys lietuviai – Romos katalikai. Kaimynai ją esą ne tik sveikino su artėjančiomis Kalėdomis, bet ir padovanojo pyragą, kurį šiandien moteris padės ant šventinio stalo. Pastarasis bus gausus ir sotus, priešingai nei Kūčių. Sausio 6-oji stačiatikiams – griežta diena. Vadovaujantis tradicijomis, žmonės nevalgo nieko iki patekės Vakarinė žvaigždė. Sakoma, kad tai įvyksta po vakarinių pamaldų. Tuomet žmonės ragauja patiekalus iš augalinių produktų. Valgyti žuvies, kaip tai daro katalikai – nevalia.

Kiekvieno žmogaus širdyje turi gimti Kristus, o kiekvieno mūsų siela turi pasipuošti gerais darbais, kad gimusiam kūdikėliui Jėzui būtų ten vietos.

„Pagrindinis vakaro patiekalas gaminamas iš virtų kviečių, razinų, aguonų ir medaus. Jis vadinamas „kutja“. Kiti kviečius keičia ryžiais, žirniais, grikiais, o mano mama visada darydavo su kviečiais. Dar ji sakydavo, kad kuo „kutja“ sotesnė, tuo metai bus geresni. Todėl visada įberiu saują graikinių riešutų“, – Olga prasitarė, kad šiemet jos „kutja“ bus dar ir su saulėgrąžomis.

Kūčiomis stačiatikiai baigia 40 dienų pasninką ir žengia į Kalėdas. Tiesa, prieš tai Olga žadėjo darsyk ateiti į  Kauno Kristaus Prisikėlimo cerkvę, kur šeštadienio rytą vyko šventinė Liturgija. Po jos – laikas su šeima ir žinoma, tradiciniai šventiniai pusryčiai su kepta antimi.

Regimanto Zakšensko nuotr.

„Žinau, kad daug kas ją pakeičia višta, bet aš renkuosi likti ištikima tradicijomis ir bent kartą metuose iškepti antį arba žąsį. Šiemet mūsų susirinks šiek tiek mažiau, todėl kepsiu antį“, – Olga ją žadėjo pagardinti slyvų, bruknių arba spanguolių uogiene. 

Rytų krikščionių religijos Kristaus gimimą švenčia pagal senąjį Julijaus kalendorių, kuris yra dviem savaitėmis vėlesnis už Grigališkąjį. Lietuvoje stačiatikystę išpažįsta maždaug 4 proc. gyventojų. Šalyje yra apie pusšimtį cerkvių.

Džiaugėsi grįžusia tradicija

Prasidėjusi mišiomis Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, vidudienį ceremonija persikėlė į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį. Tiesa, lietus gerokai sumažino žiūrovų skaičių – pirmosiose eilėse rikiavosi tik ištvermingiausieji.

„Argi čia lietus? Žiūrėkite, stoviu be skėčio“, – į dangų žvilgčiojo kaunietis Edmundas, dažnas muziejaus ir karo muziejaus sodelio lankytojas. Garbaus amžiaus vyrą čia galima sutikti ir vasario 16-ąją, ir kovo 11-ąją, ir minint Lietuvos kariuomenės dieną lapkritį. Praleisti tokių Lietuvai svarbių datų, jis esą negalėtų.

„Mano giminaičiai kariškiai jau nuo 19 a. pradžios, todėl man svarbios visos kariuomenės šventės. Galvoju, nors ir esame nedidelės valstybės žmonės, kartais turime parodyti jėgą tiems, kurie pripažįsta tik jėgą. O ir šiaip, turime nepamiršti kovotojų, kurių dėka šiandien turime laisvą Lietuvą“, – iš anksto pasidomėjęs minėjimo scenarijumi, Edmundas džiaugėsi pagaliau sugrąžinta tarpukario tradicija, kuomet Nepriklausomybės kovose dalyvavę pulkai balsu skaitydavo už Lietuvos laisvę žuvusių karių pavardes.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Šiemet sausio 5–6 dienomis Nepriklausomybės kovose žuvusių karių pavardžių skaitymai įvyks dabartiniuose Lietuvos kariuomenės vienetuose: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pėstininkų, Vytauto Didžiojo jėgerių, Karaliaus Mindaugo husarų, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio, Kunigaikščio Margirio pėstininkų, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vaidoto pėstininkų,   Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalionuose ir Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke.

Susirinkusiųjų sveikinimai

Ceremoniją pradėjo iškilminga Lietuvos kariuomenės pajėgų ir sąjungininkų rikiuotė. Minėjime dalyvavo ir susirinkusiuosius sveikino Gynybos štabo viršininkas brg. gen. Mindaugas Steponavičius, Lietuvos kariuomenės pajėgų, Lietuvos kariuomenės karinių vienetų vadai, karininkai, puskarininkiai ir kariai. Tai pat NATO priešakinių pajėgų bataliono, Vokietijos kontingento, JAV kariuomenės lauko artilerijos bataliono, dislokuoto Lietuvoje vadai, Klaipėdos universiteto istorikas doc. dr. Vytautas Jokubauskas.

Be šitos visos pagalbos Lietuvos kariuomenė tikrai nebūtų galėjusi kariauti ir apginti Lietuvos.

„Šiandien, tikriausiai, nėra didelė šventė, o labiau susikaupimo diena, kai turime sau atsakyti į kelis klausimus. Vienas jų, tai šios dienos svarba“, – V. Jokubauskas vertė istorijos puslapius.

1919 metų sausio 5 diena laikoma faktine šių kovų pradžia. Bolševikams įžengus į Vilnių, prieš metus atgimusios nepriklausomos valstybės ginti stojo tik atkurta Lietuvos kariuomenė. Nepriklausomybės kovose 1919–1923 metais Lietuvai teko atremti trijų stipresnių ir geriau ginkluotų priešų – sovietinės Rusijos, bermontininkų ir Lenkijos puolimą. Tuomet į Lietuvos kariuomenę savanoriškai stojo paprasti Lietuvos žmonės ir vos per kelis mėnesius nuo Lietuvos kariuomenės atkūrimo pradžios Nepriklausomybės kovose kovėsi jau 10 tūkstančių savanorių. Nors Raudonoji armija dabartinės Lietuvos teritoriją pasiekė dar 1918 metų gruodį, tuo metu dar nebuvo nustatyta Lietuvos valstybės siena. Lietuvos kariuomenei Raudonąją armiją sustabdyti pavyko tik Vokietijos karių ir kitų sąjungininkų tiektos paramos pagalba.

„Be šitos visos pagalbos Lietuvos kariuomenė tikrai nebūtų galėjusi kariauti ir apginti Lietuvos“, – kalbėjo Klaipėdos  universiteto istorikas.

Pasak jo, mūšiuose žuvo apie pusantro tūkstančio karių, tačiau įvertinus, kad dalis žmonių mirė nuo ligų, jų skaičius siektų kelis tūkstančius. Kiek kovose žuvo sąjungininkių karių nėra žinoma.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Įstrigo dvi mintys

Anot iškilmingame minėjime dalyvavusio Lietuvos kariuomenės vado generolo leitenanto Valdemaro Rupšio, Nepriklausomybės kovos pademonstravo išskirtinę Lietuvos žmonių kovos dvasią, valią ginti savo laisvę ir sąmoningą apsisprendimą prisiimti atsakomybę už savo šalies ateitį.

Lietuvos kariuomenės vadas pabrėžė, kad kurti laisvę nėra vienkartinė kova ar baigtinis procesas. Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose apgynė atgimstantį Lietuvos valstybingumą. Jei ne tų laikų karių drąsa ir pasiaukojimas, nebūtų atkurta Lietuvos valstybė ir mūsų tauta nebūtų turėjusi to atokvėpio 1918 – 1940-aisiais, kurio metu buvo atgaivinta lietuvių kalba, sustiprinta lietuviška savimonė ir įtvirtinta Lietuvos valstybingumo tradicija.

„Šiandien yra tokia diena, kai mes visi turėtume aiškiai įvardinti mūsų tautos didvyrius. Man į galvą atėjo dvi pasakytos frazės. Viena kyla dar iš ano laikmečio – 1920-ųjų, kai tautos sąjungos derybų su Lietuva pirmininkas pasakė, kad lietuviai už nepriklausomybę turi būti dėkingi ne ambasadorių konferencijai ir tautų sąjungai, o savo narsiai kariuomenei. Visgi, kur kas giliau įstrigo istoriko Edvardo Gudavičiaus žodžiais, kad visi didieji kunigaikščiai nėra verti vieno, Nepriklausomybės kare kariavusio savanorio. Į šiuos žodžius reikėtų pažiūrėti labai rimtai, nes šiandien mes turime valstybę kalba, su sienomis ir su žmonėmis, puoselėjančiais tautos tradicijas“, – į susirinkusiuosius kreipėsi kariuomenės vadas.

Minėjimą užbaigė iškilmingas gėlių padėjimas prie nežinomo kareivio kapo, garbės sargybos kuopos karių salvės Nepriklausomybės kovose žuvusiems kariams, sąjungininkams ir visiems žmonėms, kovojantiems už laisvę.

Šurmuliuojanti „Romuva“ trečiadienio vakarą publiką kvietė ne kino seansui.  Sutemus, istorinio pastato duris vienas po kito varstė buvę ir esami  „Auros“  šokėjai, ištikimiausi kolektyvo gerbėjai ir visi tie, kurie bent šiek tiek prijaučia moderniam šokiui.  

„Eilę metų stebiu, kaip „Aura“ auga ir tobulėja. Žinau, krepšinio sirgaliai su manim nesutiktų, bet šis kolektyvas yra Kauno veidas“, – į ciklo „Vakar, šiandien, rytoj“ renginį „Prisiminimai apie ateitį“ atvykusi kaunietė Kristina prisiminė savo pirmąją pažintį su „Aura“  ir tuomečiais šokėjais.

Būdama paaugle, prieš vieną pasirodymą ji netikėtai papuolė į užkulisius „Girstučio“ kultūros centre, todėl net ir praėjus daugybei metų, kai tik randa laiko, nepraleidžia „Auros“ pasirodymų, kurie žadina senus prisiminimus ir budina naujus gražius jausmus. Tik priešingai nei tada, Kristina vietos ieško ne už užsklandos, o žiūrovų kėdėse. Vilnietė Sabina, Kaune skaičiuojanti antrus metus taip pat spėjo pamilti šokių kolektyvą. Anksčiau ir pati bandžiusi suktis ant parketo, jauna moteris neslėpė savo susižavėjimo šokančiais kauniečiais, kuriems linkėjo nesustoti ir toliau nešti žinią per pasaulį apie šokio galią.

„Žaviuosi kiekvienu atskirai ir visais kartu, o prieš Birutę Letukaitę, atradusią tiek talentų, žemai lenkiu galvą“, – minutes iki renginio pradžios skaičiavo viena iš daugelio vakaro viešnių. 

Dviejų dalių jubiliejiniame renginys „Prisiminimai apie ateitį“, žiūrovai turėjo galimybę prisiminti įspūdingiausius „Auros“ pasirodymus ir visus šokėjus, kurie kūrė arba tebekuria neįtikėtinus dalykus scenoje. Pirmiausiai susirinkusiesiems lenkėsi šokio spektaklio „Godos“ artistai, su šokėju Eriku Zacone priešakyje. Specialiai dėl „Auros“ jubiliejaus, į Kauną šokėjas atvyko iš Sicilijos. Netrukus po to, šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė į sceną kvietė maištaujančias deives ir demones. Pirmą dalį užbaigė 2003-ųjų spektaklis „Aseptinė zona“ arba „Lietuviškos sutartinės“. Dar sovietmečiu – 1984-aisiais pastatytą spektaklį „Lietuviškos variacijos“ scenoje atkūrė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus šiuolaikinio šokio programos mokiniai. „Prisiminimus apie ateitį“ žiūrovams pasakojo visas būrys „auriečių“, kurie prieš 40 metų žengė pirmuosius šokio žingsnius dar modernaus šokio šokio grupėje:   Rasa ir Tomas Sviderskiai, Rūta ir Saulius Kavaliauskai, Rūta Ambrozaitienė, Ieva Jackevičiūtė, Mindaugas Stankevičius, Justina Kiuršinaitė ir kiti.

 „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ uždarymo programa „Sutartis“ įgauna pagreitį. Iš trankaus vakarėlio, kurį penktadienio vakarą Raudondvario dvare užkūrė pasaulinio garso žvaigždė „Ten Walls“, miestiečiai ir Kauno svečiai persikėlė į Kauno centrą, kur šeštadienio vakarą jų laukia paskutinioji Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos dalis. 150 atlikėjų ir šiuolaikinio šokio šokėjų, 40 tonų vandens, 15 metrų aukščio medžiai ir 2022 smėlio maišai – tokiais skaičiais arenoje pasitiks didysis uždarymo renginys – baletorija „Sutartis“. Spektaklyje ant vandens susipins miesto istorijos, operos, elektronikos, džiazo ir čiurlioniškų motyvų aidas. Dar prieš renginį kūrybinė komanda su renginio režisieriumi Gediminu Šeduikiu priešakyje kalbėjo, kad ruošiant paskutinę Šiuolaikinio mito trilogijos dalį teko atremti įvairių iššūkių. Bene sudėtingiausias elementas, kuriam prireikė daug techninio dėmesio – vanduo.  Šokėjams ir choristams teko ruošti specialią avalynę, kad kojos nešaltų, neslystų ir būtų patogu. Kaip pavyko suvaldyti vandens stichiją, pamatysite jau netrukus.

„Sutarties“ kūrybinė komanda atskleidė, kad scenoje iškils  vandenyje augantis miškas, stūksantis kalnas, erdvėje skriejančios kibirkštys, o virsmą į šiuolaikinę sostinę vainikuos sutarties pasirašymas renginio pabaigoje – Europos kultūros sostinės programos palikimo Kaunui, jo istorijai, dabarčiai ir ateičiai dalis. 

Didžiojo „Sutarties“ renginio, vyksiančio „Žalgirio“ arenoje, autoriai – Nacionalinės premijos laureatė Zita Bružaitė, režisierius G. Šeduikis, „Auksinių scenos kryžių“ laureatės dramaturgė Daiva Čepauskaitė bei choreografė Agnija Šeiko. Scenoje pasirodys Kauno bigbendas, Šeiko šokio teatro šokėjai,  „Giunter Percussion“, Kauno styginių kvartetas ir kiti.