Gyvybės vizų istorija
1940-ųjų vasara Kaune pažymėta sprendimu, tūkstančiams žmonių tapusiu riba tarp gyvenimo ir mirties. Japonų diplomatas Č. Sugihara, matydamas prie konsulato vartų besiburiuojančius pabėgėlius, pasirinko ne paklusti nurodymams, o gelbėti gyvybes. Tuo metu, kai Europa grimzdo į karą, o žydų bendruomenė susidūrė su egzistencine grėsme, jis nepaisė savo Vyriausybės draudimų ir pradėjo išdavinėti tranzitines vizas.
Sprendimas nebuvo spontaniškas – prieš tai diplomatas ne kartą kreipėsi į Tokiją prašydamas leidimo, o sulaukęs neigiamo atsakymo pasirinko veikti pagal sąžinę. Pasakojama, kad vizas jis rašė ištisas dienas – nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, kartais po keliolika valandų be pertraukos. Net ir uždarius konsulatą, išvykstant iš Kauno, jis tęsė darbą – vizas pildė viešbutyje, o galiausiai jas perdavinėjo per traukinio langą.
Šios vadinamosios gyvybės vizos tapo vienintele galimybe ištrūkti iš okupuotos Europos per Sovietų Sąjungą į Japoniją ir toliau į saugesnes šalis. Skaičiuojama, kad Kaune Japonijos generalinio konsulo pavaduotoju dirbęs Ch. Sugihara 1940 m. išdavė apie 6 tūkst. tranzitinių vizų nacių persekiojamiems žydams. Istorikai pabrėžia, kad realus išgelbėtųjų skaičius gali būti gerokai didesnis, nes viena viza neretu atveju galiojo visai šeimai.
Ilguose, ranka rašytuose sąrašuose – ir Nathano Blumano pavardė. Šalia – Susanos. Du vardai, susieti ne tik dokumentu, bet ir bendru likimu, kuriam lemtingą posūkį suteikė vienas sprendimas Kaune.
Vienos šeimos kelias
Susanos istorija prasidėjo Varšuvoje, iš kurios ji buvo priversta pasitraukti prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Jauna moteris paliko namus, šeimą ir viską, kas buvo pažįstama. Kaip ir tūkstančiai kitų, ji traukėsi į Rytus, vedama ne pasirinkimo, o būtinybės išgyventi.
Kelias ją atvedė į Vilnių, kuris tuo metu tapo laikinu prieglobsčiu pabėgėliams. Čia žmonės gyveno nežinioje, laukdami galimybės išvykti, ieškodami bet kokio kelio išsigelbėti. Tarp gandų ir vilčių vis dažniau buvo minimas vienas vardas – Ch. Sugihara, Japonijos konsulas Kaune. Jo išduota viza Susanai ir jos mylimajam Nathanui tapo lūžio tašku, pakeitusiu viską iš esmės. Išvykę per Sovietų Sąjungą, jiedu keliavo ilga ir varginančia Transsibiro geležinkelio trasa, pasiekė Japoniją, o vėliau – Kanadą.
„Tai buvo kelionė ne tik per žemynus, bet ir per nežinomybę, baimę, viltį“, – ekspozicijos atidarymo metu savo prisiminimais dalijosi poros sūnus, profesorius George’as Blumanas. Šiuo metu jis gyvena Kanadoje, todėl prie renginio prisijungė nuotoliu. Vyras kalbėjo ne tik apie istorinius faktus, kurių virtuali erdvė skaitytojams šykšti, bet ir apie tai, ką šis sprendimas reiškė jo šeimai.
„Mano tėvai išgyveno tik dėl Ch. Sugiharos vizos. Tai nebuvo viena iš galimybių. Tai buvo vienintelė galimybė, – G. Blumanas prisiminė tėvų atvykimą į Kanadą, kur jų laukė daugybė iššūkių: – Jie atkeliavo turėdami viso labo 48 dolerius. Mano tėvas dirbo sunkiausius darbus, kad galėtų išlaikyti šeimą. Tačiau svarbiausia buvo tai, kad jie turėjo progą gyventi.“
Pasak jo, būtent ši galimybė tapo pagrindu viskam, kas vyko vėliau: išsilavinimui, profesijai, šeimai. Visa tai, anot G. Blumano, pakeitė ne tik jų, bet ir jų vaikių gyvenimus.
„Vienas sprendimas Kaune pasiekė net kelias kartas“, – Blumanų atžala pabrėžė, kad Ch. Sugiharos istorija neturėtų būti suvokiama vien kaip herojiškas epizodas. Kalbant apie šias vizas esą svarbu suprasti, kad išgelbėti tūkstančiai – ne skaičiai. Tai žmonės, šeimos, istorijos.
Praeities liudijimas
Nuo šiol Blumanų šeimos istoriją pasakos ir Ch. Sugiharos namų muziejus. Pirmame aukšte įrengtas interaktyvus ekranas, esamą ekspoziciją, anot muziejaus atstovų, papildys itin asmenišku pasakojimu. Jame lankytojai galės sekti Susanos ir jos vyro kelionę, susipažinti su archyviniais dokumentais, išgirsti šeimos liudijimus. Tai leis istoriją ne tik suprasti, bet ir pajusti per vieno žmogaus patirtį.
Ekspozicijos atidaryme dalyvavusi Kanados ambasadorė Lietuvoje Jeanette Sautner pabrėžė, kad tokie pasakojimai svarbūs ne tik praeičiai, bet ir dabarčiai. Jie darsyk primena apie sprendimo akimirką, su kuria susidūrė Ch. Sugihara ir su kuria bet kada gali susidurti kiekvienas mūsų.
„Dažnai galvoju, ar jis iš karto žinojo, ką daryti? Ar jis svarstė, kokie gali būti padariniai?“ – J. Sautner priminė, kad net ir nedideli veiksmai gali turėti milžinišką poveikį. Ch. Sugiharos sprendimas – geriausias to įrodymas.
Ambasadorė taip pat atkreipė dėmesį į tai, kas įvyko vėliau – kaip išgelbėti žmonės kūrė naujus gyvenimus. Tokių šeimų kaip Blumanų istorijos, anot jos, padėjo formuoti Kanadą. Šie likimai liudija, kad vienas sprendimas gali pakeisti ne tik individualų gyvenimą, bet ir visų ateities kartų istoriją.
Svarba ateičiai
Ambasadorės teigimu, tokie pasakojimai ypač svarbūs šiomis dienomis, kai pasaulyje vėl kyla neapykantos ir netolerancijos iššūkių. Tokie pasakojimai tampa ne tik praeities liudijimu, bet ir dabarties orientyru, padedančiu suprasti asmeninės atsakomybės svarbą.
„Jie – ne tik atminties išsaugojimo priemonė, bet ir moralinis kompasas. Jie skatina kritiškai vertinti savo sprendimus, ugdo atsakomybės jausmą ir primena, kad istorijoje svarbu ne tik praeitis – istorija nuolat kuriama mūsų pasirinkimais šiandien“, – į susirinkusiuosius kreipėsi J. Saunter.
Nors Ch. Sugiharos istorija dažnai pristatoma kaip išskirtinis diplomatinės drąsos pavyzdys, būtent asmeniniai liudijimai leidžia pajusti jos tikrąją reikšmę. Vienas sprendimas gali pakeisti ne tik individualų likimą, bet ir visų ateities kartų gyvenimus.
„Mes niekada iki galo nesuprasime, kokį poveikį gali turėti vienas sprendimas. Mano tėvų atveju jis reiškė gyvenimą“, – pokalbį baigė Blumanų sūnus.
(be temos)