Pastaraisiais metais produktyvumu stebinantis režisierius Gytis Padegimas naują projektą ryžosi kurti kartu su jaunu aktoriumi Dovydu Stončiumi.

Skirtingoms kartoms atstovaujantys teatro kūrėjai susitiks netradicinėse erdvėse – jųdviejų spektaklis "Noktiurnas" pristatomas Kauno centriniame knygyne, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Premjeros išvakarėse D.Stončius pasidalijo mintimis apie jokio teatro trupei nepriklausančio aktoriaus kūrybinę laisvę.

Laisvės kaina

"Dirbdamas laisvai samdomu aktoriumi esi pats sau ir tai nemažas iššūkis, nes tvarkai viską: gauni pasiūlymus, pats jų ieškai, moki draudimo ir kitus mokesčius. Tai tarsi maža įmonė. Planuoji laiką ir esi suinteresuotas, kad turėtum darbų, nes nuo to priklauso tavo karjera, išgyvenimas. Kiekviename darbe svarbu susirasti mažus tikslus ar požiūrio kampą, kurie tau patiktų. Kartais tai įpareigoja, bet juk lengvų kelių ir neieškau.

Aktoriaus profesijai tinka būti laisvai. Kai esi laisvas, gali viską pasverti, pajusti realybę. Galiu tik įsivaizduoti, kad etatiniai darbuotojai neretai papiktnaudžiauja, pavyzdžiui, pradeda leisti sau sakyti "man neįdomu", tampa išrankūs, ieško priekabių, o retkarčiais tiesiog atidirba. Aš sau to neleidžiu. Jeigu man neįdomu, vadinasi, kažko neatradau. Vienintelis laisvai samdomo aktoriaus minusas gali būti nepastovumas, bangavimas. Tačiau kai turi patirties, apie tą bangavimą gali nutuokti.

Darbas su režisieriumi

Pažįstami su G.Padegimu buvome seniai, tačiau artimesnė bičiulystė užsimezgė mano paties iniciatyva. Kartą tiesiog parašiau jam laišką, pasidomėjau, kuo užsiima, išdėsčiau, kad turiu laisvo laiko ir noro dirbti. Režisierius pasikvietė į "Karalienę Luizę" Klaipėdos dramos teatre. Buvo keista pereiti prie kitos metodikos, tačiau darbas su skirtingais režisieriais visuomet yra naudingas – taip aktorius ugdo savo vaidybos stilių, manieras, kovoja su nuostatomis, ieško naujų rakursų. Kai kalbi su kiekvienu režisieriumi, jis arba priima tavo požiūrį, o tu jo, arba – ne. Dirbant kartu svarbiausia yra susikalbėti ir susitarti dėl labai daug dalykų. Menas tuo ir įdomus – tai visiškas skonio reikalas. Požiūrio – kas yra gerai, o kas yra blogai – negali būti. Lygiai taip pat yra ir su režisieriais – tu turi savo matymą, o jie – savo. Telieka susitarti, kartais tai sudėtinga, kartais – ne.

G.Padegimas yra labai išsilavinęs žmogus ir aš jį gerbiu už jo erudiciją. Pradėdamas dirbti prie spektaklio visų pirma gauni kontekstą. Pirmą mėnesį net neprieini prie spektaklio medžiagos. Būtent taip dirbti aš ir esu įpratęs. Apie Adamą Rappą susiradau viską: jo biografiją, kada ir kodėl parašė šią pjesę ir t.t. G.Padegimas yra gana reiklus, mėgstantis tikslius dalykus režisierius. Jeigu dėl kažko sutarėme – tai turi būti įvykdyta. Man tai patinka. Kai kada gal trūksta aštrumo, bet lai tai lieka mano valioje. Kaip aktorius nuolat keliu sau tikslą pagyvinti spektaklį aštrumu.

Neišbandytas žanras

Ši pjesė yra apie žmones ir jų santykius, apie labai jautrius išgyvenimus, apie užsivėrimus ir atsivėrimus. Medžiaga tiesiog subalansuota monospektakliui. Mane šis žanras kol kas labai žavi, nors jis tikrai nelengvas. Tai mano debiutas monospektaklyje ir neslėpsiu, jaudinuosi, tačiau esu pasiryžęs įveikti visus vidinius ir išorinius iššūkius. Mano tikslas – ne tik papasakoti istoriją, siekiu sujaudinti ir priversti mąstyti kiekvieną atėjusį. Be žiūrovo empatijos nieko gero nepavyks, bet ja užkrėsti turėsiu aš.

Mano tikslas nėra tik papasakoti istoriją, siekiu sujaudinti ir priversti mąstyti kiekvieną atėjusį.

Žiūrovo svarba

Spektaklio veikėjas – pasakotojas, kuris vis paneria į situacijas. Jis pasakoja apie įvykius, kurie jau įvyko, kai kur įvyksta lūžiai, nes pasakojama patirtis tokia emociškai stipri, kad vien kalbėti nepakanka. Publika bus su manimi. Ji labai reikalinga todėl, kad aš ją vesiu per istoriją. Žiūrovas taps draugu. Šiame spektaklyje – daug artumo. Man labai patinka tai, kad jį rodysime ne teatre, nes scenoje atsirastų atstumas. Knygynas šiam parodymui tinka visomis prasmėmis. Mums labai reikia pačių knygų, jos suteiks tinkamą foną spektakliui.

Asmeninė terapija

Perėjimas iš problemos į jos sutvarkymą, nusiraminimą – tai ir yra terapija, kai turėdamas neatsakytų, neišnarpliotų problemų, gebi jas ramiai pergalvoti, susidėlioti į liniją ir galiausiai išrišti mazgus. Šioje specialybėje – labai daug psichologijos. Kalbant apie knygas ir jų skaitymą, verkiu nuo lapkričio, kad neturiu laiko prisėsti prie knygos savo malonumui. Ruošiantis spektakliams nori nenori reikia tiek daug skaityti, tad knyga savam malonumui tampa prabanga. Labai mėgstu gerą literatūrą, o skaitymą vertinu kaip ypatingą laiko praleidimą – tai nerealus pasilepinimas."

Veidai ir vardai

Spektaklis "Noktiurnas" sukurtas pagal to paties pavadinimo amerikiečių rašytojo, dramaturgo, režisieriaus Adamo Rappo pjesę (vertė Aivaras Mockus). 32 metų kūrinio personažas (akt. D.Stončius) skaudžiai išgyvena paauglystėje įvykusį tragišką nelaimingą atsitikimą. Kone pusę savo gyvenimo desperatiškai siekdamas atpirkimo, jis stengiasi susidoroti su skausmu ir susvetimėjimu. Gyčiui Padegimui visada buvo įdomi ir svarbi knygos tema, todėl spektakliui pasirinkta knygos pristatymo forma.

G.Padegimas neslėpė apie pjesę galvojęs jau eilę metų. "Ji kalba apie labai svarbią problemą, kuri darosi vis aktualesnė. Tai yra atleidimo tema. Mes labai mokame kaltinti, kiršinti, susipriešinti ir labai nemokame atleisti vieni kitiems", – sako režisierius. Jo teigimu, žmogaus orumas negali būti trypiamas ir žeidžiamas: "Galima teisti tik blogus žmogaus darbus, jo ydas, nusikaltimus".

Spektaklis bus rodomas Kovo 16, 17, 18 d. Kauno centriniame knygyne, 23 d. – Kauno apskrities viešosios bibliotekos senų ir retų spaudinių skyriuje (Donelaičio g. 8, II a.).