Dirigento pareiga – saugoti kūrybos laisvę teatre | KaunoDiena.lt

DIRIGENTO PAREIGA – SAUGOTI KŪRYBOS LAISVĘ TEATRE

2015-ieji batutos meistrui Jonui Janulevičiui sėkmingi kaip niekad. Kovą Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotas maestro naująjį sezoną Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) pradėjo būdamas vyriausIuoju dirigentu.

Pokalbyje su "Kauno diena" J.Janulevičius prisipažino: naujosios pareigos – tai nuoseklus darbo KVMT rezultatas. Nuoseklumo, tęstinumo būsią ir daugiau, juk simbolinę vyriausiojo dirigento batutą perima iš kito savo mokytojo Jono Aleksos mokinio Juliaus Geniušo. "Mūsų muzikinis mąstymas ir supratimas apie muziką ir orkestrą yra kilęs iš to paties profesoriaus rankų", – sako pašnekovas.

– Esate paskirtas vyriausiuoju Kauno muzikinio teatro dirigentu. Kas pasikeitė ir kaip jaučiatės šiame poste?

– Didžiulio skirtumo nejaučiu. Pasikeitė tik vienas dalykas – prie dirigavimo prisidėjo administracinės pareigos: visi orkestro, repertuaro, teatro meninės politikos, kūrybos strategijos formavimo klausimai. Kartu atsirado tam tikra atsakomybė. Esu atsakingas, kad šios didžiulės mašinos sraigtų sukimasis būtų darnus. Planavimas, organizavimas, repeticijų derinimas – šioje srityje dar nebuvau, bet po truputėlį bandau perprasti. Iš esmės nieko daug ir nepasikeitė. Turim gražų kolektyvą ir dirbam toliau.

Tas administracinis darbas, jeigu jį taip galima pavadinti, gal ir yra ta tikroji kūryba, nes gali ir į lankas nuklysti, gali taip pakreipti teatro politiką, kad žiūrovas nebenorės ateiti. Reikia spręsti, kokį kitą spektaklį statyti. Ar eiti pataikavimo publikos skoniui kryptimi, ar sunkesniu keliu ir rinktis publikai mažiau suprantamus kūrinius, formuojant publikos skonį. Kai nusprendi, kokį kūrinį statysi, tada jau dirigentas atlieka labiau interpretatoriaus darbą, gauni natas ir pradedi mokytis muzikinį tekstą. Kūrybos yra, bet muzikologai tai linkę vadinti interpretacijos sritimi.

O tapimas vyriausiuoju dirigentu buvo gana nuoseklus – manau, kad tai atėjo savaime. Nebuvo taip, kad sėdėjau namie, paskambino teatro vadovas ir paskyrė. Patirties šiame darbe turiu labai daug. Ir mano pirmtakas J.Geniušas pakviestas į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, tad vienas žmogus tokių dviejų darbo vietų tikrai negali pavežti. Maestro teatrui vadovavo 25-erius metus, dirigentu pradėjo dirbti jaunas. Galima įžvelgti tąsą tarp mudviejų: abu esame to paties profesoriaus J.Aleksos studentai, mūsų muzikinis mąstymas ir supratimas apie muziką bei orkestrą yra kilęs iš to paties profesoriaus rankų.

– Esate labai prisirišęs prie šio teatro...

– Taip. Šiame teatre esu užaugęs. Nuo pat mažens čia esu, nes tėveliai čia dirbo. Esu kaunietis, kolektyvas labai darnus ir čia man dirbti yra didžiulė laimė. Esame kaip viena didelė šeima. Spektaklio metu yra labai glaudus ryšys tarp manęs ir orkestro, tarp manęs ir scenos. Atliekant kūrinius vakare ir gimsta kūryba. Žinau, kad kitur yra ir gerai dirbančiųjų teatre, kai iš šono atrodo, kad viskas yra labai gerai, bet iš tikrųjų tos vidinės komunikacijos nėra. O čia jos labai daug.

– Dirbate dar ir pedagoginį darbą, esate ne vieno kolektyvo dirigentas bei meno vadovas. Tad kyla paprastas klausimas – kaip visur suspėjate? Tenka aukoti miego valandas?

– Ne, miego aukoti negalima, o ypač dirigentui. Nes šis darbas reikalauja daug fizinių ir emocinių pastangų. Žmones, kurie pervargsta, greitai užpuola ligos. Mes dirbame 300 žmonių kolektyve, labai nedidelėje aplinkoje, kvėpuojame tuo pačiu oru. Užtenka, kad vienas atsineštų gripo bacilų – visi susirgsime, o ypač, jei dar nemiegoję. Čia blogiau nei troleibuse.

Pamenu, kažkada skaičiau apie žmonių darbo sudėtingumo klasifikaciją, pagal kurią, tarkim, pučiamųjų instrumentų muzikantų darbas buvo prilyginamas kone akmenskaldžiams. Juk ir pučiamųjų instrumentų muzikantai, baleto artistai gali po tam tikro metų skaičiaus gauti vadinamąją rentą, dar nesulaukę pensinio amžiaus. O spėji, kol spėji. Dabar matau, kad tikrai giliai teks nerti į teatrą ir anksčiau ar vėliau kitų darbų apimtis kažkiek mažinti.

– Muzikos žodynuose dirigento sąvoka (lakoniškai) apibrėžiama taip: dirigavimas – vadovavimas orkestrui ar kitokiam dideliam ansambliui kūrinio atlikimo metu. Tai darantis asmuo vadinamas dirigentu. Dirigavimas atliekamas vien tik gestais. Dirigentas būna atsakingas už bendrą kūrinio atlikimo interpretaciją. Ar sutinkate su šiuo apibrėžimu?

– Daugmaž viskas teisingai. Gal tik norėtųsi pakoreguoti frazę "vien tik gestais". Orkestrą dirigentas valdo ne gestais, o naudodamasis tam tikra orkestro valdymo technika. Tai yra speciali technika, kurios yra mokomasi aukštosiose mokyklose. Tai nėra labai sudėtingas dalykas. Nereikia, kaip baleto, mokytis trejus ar ketverius metus. Dirigavimas – tai labai paprasti, žmogui suprantami rankų judesiai. Gestus gali daryti kiekvienas, o dirigavimo technikos reikia išmokti.

– O kaip atsakomybė? Ar ją lydi baimė?

– Baimė galbūt yra tada, kai nežinai, kokie bus su tavo atsakomybe susiję rezultatai. Tada atsakomybė pagimdo baimę ir su ja tenka laukti, kuo viskas baigsis. Bet turint gyvenimiškos ir profesinės patirties atsakomybės baimės nebelieka. Galbūt baimė lydi eksperimentatorius, kurie vis kažką naujo išranda ir nežino, sprogs, nesprogs ir pan. Mano atveju atsakomybės baimės nelieka, nes anksčiau ar vėliau pradedi iš anksto žinoti baigtinį rezultatą. Pradedi repetuoti kūrinį, jauti atsakomybę, bet baimės nėra, nes iš savo patirties žinai, koks bus rezultatas, kokie bus atsitiktinumai – ar koncerto metu styga nutrūks, ar kažkur šviesa užges. Bet jei jau bijai vilko – neik į mišką. Atsakomybė slegia bet kurį ant scenos lipantį žmogų – ar tai būtų dirigentas, ar solistas. Visų atsakomybė turėtų būti vienoda, tačiau dirigentas, kaip kolektyvo vadovas, turi jausti atsakomybę už kiekvieną jo narį. Kuo daugiau jis tos atsakomybės prisiima sau, tuo labiau muzikantui yra lengviau groti orkestre, nes jis gali atsipalaiduoti.

 

Lietuvių kalboje grojimas ir žaidimas yra skirtingi žodžiai, o angliškai ir rusiškai yra tas pats žodis. Tai daug ką pasako apie grojimą. Nuo akmens amžiaus laikų žmogus grodavo tada, kai jam nereikėdavo nieko kito daryti. Žaisti ir groti yra poilsio forma. Tai žmogus gali atlikti laisvas ir nesusikaustęs. Tik vėliau, prabėgus tūkstantmečiams, tai tapo profesija.

Taigi, žmogus ant scenos neturi jausti atsakomybės, jis turi jaustis laisvas. O visą atsakomybę ant savo pečių turi prisiimti dirigentas.

– Kiek rutinos ir kūrybiškumo dirigento darbe?

– Repertuariniame teatre yra jubiliejinių spektaklių. Tarkim, 100-asis spektaklis. O simfoniniame orkestre žmonės tikrai vieno kūrinio taip ilgai negroja. Repertuaras gerokai mišresnis. O repertuariniame teatre yra tokio rutinos grūdo kaip kino teatre – atėjo operatorius, paėmė didelę kasetę, įdėjo į aparatą, užvyniojo juostelę, paspaudė mygtuką ir prasidėjo filmas. Dalis šios karčios tiesos yra ir teatre. Čia ir atsiranda specifinis dirigento uždavinys – tą 100-ąjį spektaklį sudiriguoti taip, kad visiems atrodytų, jog vyksta kūrybos procesas. Vyksta ne kartojant tai, ką mes išmokome, o kuriama čia ir dabar iš naujo. Šia prasme dirigento darbas muzikiniame teatre yra sunkus. Yra toks posakis teatre: "Einu į tarnybą." Kaip koks gaisrininkas, pabudėsiu. Ką grosi? Ai, kas padėta, tą ir grosiu. Tai čia tokia negeroji pusė to 100-ojo spektaklio. Reikia, kad vis tiek žmogus rastų savyje kūrybiškumo krislą. Kad atsivertęs tas pačias pageltusias natas girdėtų jas vėl iš naujo, su didesne kokybe. O ne atėjęs užkeltų koją ant kojos, atgrotų ar atstovėtų, grįžęs namo suvalgytų kotletą ir eitų miegoti. Dirigentas turi rūpintis, kad tos rutinos nebūtų. Tai vienas svarbesnių dirigento uždavinių muzikiniame teatre, kuriame naujų kūrinių mažai, o visi kiti vis kartojami.

– Iš pradžių įgijote pianisto diplomą, bet vėliau tvirtai nusprendėte tapti dirigentu. Kas tai lėmė?

– Jeigu peržiūrėtumėte dirigento profesiją turinčių muzikantų biografijas, pamatytumėte, kad 99 proc. jų tik vėliau tapo dirigentais. Dabar visi muzikantai yra labai išprusę, jie jau nuo ketverių penkerių metų pradedami mokyti muzikos. Jeigu dirbi su profesionaliu kolektyvu tam, kad jis tave gerbtų ir vertintų, turi būti sukaupęs tam tikros patirties. Šiaip orkestro žmonės ir patys gali groti. Sovietiniais laikais orkestras buvo be dirigento – ir grojo, ir plokšteles leido. Dirigentas reikalingas kaip interpretatorius, kad suvienytų šio margo ir ambicingo gerų specialistų pilno kolektyvo muzikinę mintį ir vestų ją viena kryptimi.

Siužetinė linija muzikiniame kūrinyje taip pat yra. Lygiai taip, kaip kurdamas filmą, režisierius kadras po kadro dėlioja kaleidoskopą, kad žiūrint filmą būtų aiški linija. Muzikoje greta darnios laiko tėkmėje skambančios garsų sekos turi būti tam tikra siužetinė dramaturginė linija. Ir kaip tuos profesionalus priversti, kad jie grotų ir interpretuotų kūrinį taip, kaip tu matai? Todėl dirigentu ir netampama sulaukus aštuoniolikos. Yra dalykų, kurių tu nepaskubinsi – tai gyvenimiška ir muzikinė patirtys. Gali godžiai ryti muzikinę literatūrą, kitas knygas, bet turi subręsti kaip bet koks kitas vaisius. Turi būti pasitikintis savimi. Ir kai tai spinduliuoja iš tavęs, tavimi tiki ir kiti žmonės.

– O tas ramus jūsų pasitikėjimas gimsta natūraliai?

– Ne, nė vienas žmogus natūraliai jo neturi. Reikalingi tam tikri charakterio bruožai, kurių daugelio aš pats neturėjau. Jie išsiugdė ir susiformavo bėgant laikui, nes mano specialybė to reikalavo. Daugelis žmogaus charakterio bruožų yra tik daigai. Ir arba jie gyvenimui bėgant nunyksta, arba žmogus juos išpuoselėja. Pasitikėjimas, valia, vidinė disciplina – šių bruožų taip pat nepaspartinsi. Tai ateina bėgant metams.

Psichologinė dirigento pusė yra lygiai taip pat svarbi kaip ir visos kitos. Šiuo aspektu dirigentas niekuo nesiskiria nuo kito didelės įstaigos vadovo. Tik teatre su kolektyvu turi bendrauti kiekvieną dieną, turi diriguoti, žiūrėti į akis, aiškintis. Bet tai yra be galo įdomu ir turininga. Duokdie, kad mums sektųsi ir aš neįkyrėčiau muzikantams, ir jie neįkyrėtų man (juokiasi).

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS