Debiutas – Kaune

„Mes mirštame, kada užmirštame“, – laukiant, kol Ąžuolyno bibliotekos Žvaigždžių salėje priges šviesa, o tuščias kėdes scenoje užpildys vakaro svečiai, akis užkliuvo už eilutės knygoje, kurią vartė greta įsitaisęs vyras.

Trumpų, bet itin taiklių žodžių autorius – vienas iškiliausių mūsų laikų mąstytojų ir filosofų Leonidas Donskis. Nors jau devynerius metus neturi fizinio kūno, jis yra gyvas. Laikraščiuose, žurnaluose ir knygose, radijo ir televizijos laidų įrašuose, artimųjų, kolegų, bendraminčių, studentų ir jo asmeniškai nepažinojusių lūpose. Taigi, kas išties buvo L. Donskis?

Prasmė: filosofas L. Donskis smarkiai prisidėjo ir prie fotografo A. Morozovo pasaulio matymo. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Vieniems jis – politikas, kitiems – rašytojas, dar kitiems – liberalas, bet kaip jūra yra jūra, Sabonis yra Sabonis, taip Donskis yra Donskis“, – sykį pastebėjo buvęs filosofo studentas Giedrius Savickas, kurio mintys drauge su kitų aktorių, muzikų, rašytojų, mokslininkų, filosofų, politikų ir diplomatų pasakojimais sugulė į knygą „Donskis yra Donskis. Neįrėminta biografija“.

Paskutinį gyvenimo etapą filosofas praleido Kaune, todėl neatsitiktinai pirmiausia šio miesto auditorijai ir buvo pristatytas naujausias leidyklos „Tyto alba“ leidinys.

Paskaitykite, bus įdomu. Svarbiausia – neskubėkite. Nereikia per vieną vakarą.

Skaitykite iš lėto

„Įvyko didžiulis stebuklas, nes susigrąžinau Leonidą. Dabar man atrodo, kad jis yra“, – renginio moderatorės, teatrologės Inos Pukelytės paklausta apie priešistorę, knygos sudarytoja Jolanta Donskienė mintimis grįžo į vieną iš Camino Lituano žygių. Minėdami L. Donskio mirties metines, organizatoriai suplanavo keliolikos kilometrų atkarpą, vedusią iki Česlovo Milošo dvaro, kur pagal pirminį sumanymą turėjo vykti pokalbis su L. Donskio našle.

„Pasipriešinau. Nemaniau, kad gebėsiu papasakoti ką nors įdomaus. Tačiau labai greitai mano pasipiktinimas virto į „reikia“, – J. Donskienė sakė nusprendusi šiek tiek pakoreguoti scenarijų – vyro atminimui skirtame renginyje kalbėjo trys filosofo bičiuliai. Dar tiek pat į susirinkusiuosius prabilo iš ekrano. Vienas jų – Leonido bendrakursis Valdas.

„Jis sutiko kalbėti, tačiau negalėjo atvykti. Teko man važiuoti, filmuoti. Jo pasakojimas, atvirumas... Vadinu tai dideliu įvykiu, po kurio manyje kažkas atsirišo, kažkas pradėjo tirpti ir aš ėmiau kitaip jaustis, – pokalbiai, anot J. Donskienės, tapo pirmosiomis knygos „Donskis yra Donskis. Neįrėminta biografija“ užuomazgomis, kurias pradžioje ji neigė. – Leidykla „Tyto alba“ po pasirodžiusių dviejų knygų pasiūlė ką nors daryti toliau. Vėl vos nepyktelėjau: kodėl turėčiau? Galiausiai viskas išvirto į tai, į ką išvirto. Buvo taip įdomu kalbėti, malonu bendrauti. Patyriau gyvenimo stebuklą. Paskaitykite, bus įdomu. Svarbiausia – neskubėkite. Nereikia per vieną vakarą. Užtenka per savaitę po kelis pasakojimus. Jie skirtingi, bet labai atviri.“

Išlieka: 2016 m. staiga miręs L. Donskis gyvas fotografijose, „ J. Donskienės sudarytoje knygoje ir žmonių atmintyje. / Donskių šeimos archyvo nuotr.

Ugnis ir vanduo

Per kelis knygos „Donskis yra Donskis. Neįrėminta biografija“ puslapius išsiskleidė filosofo Raimondo Kazlausko pasakojimai. Bičiulis, kurį šis vadino tiesiog Leo, jam visuomet atrodė panašus į ugnį su vandeniu. Neįtikėtinai tolerantiškas, bet ir agresyvus vienu metu.

„Tas agresyvumas net atsispindėjo išvaizdoje – kibirkščiuojančios akys, trūkčiojanti nosis, keistas lūpų žaismas. Matei, kad jis lengvai neatsitrauks nuo savo teiginio. Leo leisdavosi į iššūkius, bet nepiktnaudžiavo agresija – kaip boksininkas, kuris prieš kovą įsideda dantų apsaugą, kad šie nenukentėtų“, – J. Donskienei įdėmiai klausant, R. Kazlauskas žėrė palyginimus.

L. Donskis, anot jo, buvo žaidimo žmogus, o žaidimas neįsivaizduojamas be kovos. Kaip ir dabartis be didmeistrio.

„Niekada nesame žaidę kortomis vienas su kitu, bet buvo akivaizdu, kad tai ypatingo sportinio ar net kovinio azarto žmogus. Jeigu pajusdavo, kad gali išsiaiškinti ką nors nauja ir tuo pat metu pakovoti – žinoma, pagal taisykles, – užsivesdavo akimirksniu“, – bičiuliui dalijantis prisiminimais, papildė kitas filosofas Gintautas Mažeikis.

Mintimis jis prikėlė „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą, kuris susidėdavo ne tik iš rimtų pokalbių, bet ir iš vakaro siautėjimų, kur tekdavo atskleisti visai kitus gabumus.

„Leonidas buvo nepakeičiamas su gitara, o Reinas Raudas negalėjo dainuoti, tad jam teko nugalėti kitu būdu. Prasidėdavo begalinės anekdotų pasakojimo rungtynės, ir būtent tada, ko gero, pirmą kartą gyvenime supratau, kad anekdotai yra nepaprastai svarbi intelektualinė jėga. Jeigu negali papasakoti 20–30 ypač sudėtingų anekdotų keisdamas šimtus intonacijų, visas tavo filosofinis išsilavinimas nieko vertas“, – knygoje konstatavo G. Mažeikis.

Futbolo aistruolis

Prezidentas Valdas Adamkus pirmą kartą su L. Donskiu susitiko JAV, kai šis atliko stažuotę ir dirbo viename universitetų. Susitikimai pas bičiulius ir prezidento namuose padėjo naujos tvirtos draugystės pamatus.

„Drąsiai sakau, kad Leonidas buvo mano bendramintis. Galbūt mano amerikietiškos liberalios pažiūros šiek tiek skiriasi nuo lietuviško liberalizmo, bet mudviejų su Leonidu požiūriai visiškai sutapo. Grįžęs į Lietuvą jis aktyviai propagavo liberalias vertybes. Laida „Be pykčio“ puikiai atskleidė Leonido poziciją: jis vertino kiekvieną žmogų, reiškė jam pagarbą ir daug dirbo, kad tokios pagarbos būtų daugiau. Apkritai jis puikiai suprato santykius ir žmones, niekada neteko girdėti užgaulaus žodžio ar pakelto balso. Prisimenu jį kaip labai mielą, įsiklausantį ir suprantantį žmogų“, – skyrelį „Pamokos Lietuvos politikams“ savo pašnekesiu iliustravo V. Adamkus, o jo žodžius – nuotraukos. Vienoje jis drauge su Leonidu, Raimundu Mieželiu ir Egidijumi Aleksandravičiumi. Kitoje, esančioje 277 puslapyje, juodu du, neskaitant besišypsančio liūto ant filosofo futbolo aistruolio marškinėlių.

Silpnybę šiai sporto šakai paliudijo ir istorijų pasakotojas Robertas Petrauskas.

„Bitlai, futbolas, didelis azartas, laisvė ir proto galia – pirmiausia tokie žodžiai ateina į galvą, kai galvoju apie Liuką. Jei kalbėtume apie paprastus žemiškus dalykus, tikrai turėtume pradėti nuo futbolo, nes tikrasis Liuka buvo futbolas. Jis visa esybe panirdavo į aikštelę, atsiduodavo vyksmui, o paskui pasitelkdavo aštrų protą, kad išanalizuotų, kas vyko, kas galėjo įvykti ir kas galbūt įvyks kitą kartą, jeigu aplinkybės tinkamai susidėlios“, – L. Donskio portretą iš mažų prisiminimų dėliojo R. Petrauskas.

Antplūdis: tiek svečių Žvaigždžių salė senokai buvo mačiusi. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Politika su vynu

Fotografas Artūras Morozovas asmeninės L. Donskio fotosesijos niekada nesurengė, visgi jo galerijoje yra bent keli genijaus portretai ir šūsnis prisiminimų, tiksliau – pamokų.

„Po mokyklos šokau „Auroje“. Pamenu, su viena kolege šokėja tarėmės eiti į miestą vyno. Ji sako: einame į kavinę, ten man bus paskaita apie politiką. Bus ir vyno. Aišku, politika ir vynas sudomino, pagalvojau, ar tikrai taip gali būti? – išvydęs L. Donskį ant suolelio sukeltomis kojomis, su gitara rankose, A. Morozovas suprato, apie ką kalbėjo kolegė. – Susidomėjau jo asmenybe, pradėjau sekti, dalyvauti. Dabar tęsiasi graži draugystė su Jolanta.“

Anot žinomo dokumentikos fotografo, pažintis su L. Donskiu išmokė jį reikšmes vertinti per bendražmogiškas temas. Todėl fotoaparatui pakrypus į kokią nors Kauno kavinaitę, A. Morozovas joje neieško tamsos, alkoholizmo problemų. Jį domina žmogaus nepažinimas. Tai, apie ką daug kalbėjo L. Donskis.

„Esu fotografas, dirbu dokumentikos srityje. Pastaruosius kelerius metus ar net dešimtmetį temos yra labai specifinės – apie sudėtingą visuomenę, geopolitinius įvykius, karą Ukrainoje, socialinius paribius. Mes, žurnalistai, auklėjami būti ekspertais, viską žinoti ir aiškinti, bet tai yra labai trumparegiška. Leonido mintys, kurias iki šiol paskaitau, atsiverčiu, yra ramstis eiti per tas temas ir nagrinėti jas. Leonidas mane išmokė, kad nėra kardinalaus vertinimo – juoda arba balta“, – A. Morozovas filosofui dėkojo už asmeninį augimą.

Neįgyvendinti planai

Kultūros istorikas Darius Kuolys bičiulystę su Leonidu taip pat pavertė knygos eilutėmis. Tik su kita istorija ir kitomis spalvomis.

„Jaučiau, kad Leonidas jau veržiasi į politiką. Jei kas būtų patapšnojęs per petį ir pasakęs: „Leonidai, metas tau eiti į prezidentus“, jis greičiausiai būtų ėjęs. Tarsi laukė tokio paraginimo“, – istoriko žodžius Žvaigždžių salėje savo asmeninėmis patirtimis papildė L. Donskienė. Ne sykį girdėjusi, kaip nepažįstami žmonės Leonidą ragino balotiruotis į šalies prezidentus ir garantavo savo balsą. Beje, architektas Linas Tuleikis neabejojo, kad kada nors taip ir bus – L. Donskis taps prezidentu!

„Labiausiai Leonido man trūksta globaliuose dalykuose. Ypač kai dedasi tokios nesąmonės. Leonidas galėtų nuraminti, juk jis buvo vienijantis autoritetas, kurį pripažino ir tie, ir tie. Jis tiesiog paprastai pasakydavo, ką reikia daryti, – kaip toje senoje lietuvių liaudies pasakoje: nueik ir paklausk išminčiaus. Leonidas nesėdėjo po ąžuolu, neturėjo žilų plaukų ir krivių krivaičio lazdos, bet atliko išminčiaus vaidmenį kurdamas laidas ar rašydamas straipsnius. Mums, lietuviams, būdinga svarbų momentą pralaukti ar kaip nors išgyventi, o Leonidas visada reaguodavo. Jam skaudėjo, todėl skausmui numalšinti iš karto parašydavo receptą – straipsnį ar komentarą. Neabejojau, kad vieną dieną Leonidas taps prezidentu, jei tik norės“, – neabejojo L. Tuleikis ir dėl dar vieno dalyko. Jei Leonidas būtų gyvenęs Šeteniuose, kur šaknis įleido Jolanta, šiandien juose būtų universitetas. Donskių namai – studentų susibūrimo vieta. Projektuojant namą apie tai pagalvojo ir J. Donskienė. Įrengė erdvų kambarį su projektoriumi ir pakėlė stogą, kad jaunimas galėtų nakvoti.

„Prieš aštuonerius metus, rugsėjį, planų buvo daug, tačiau jam besibaigiant viskas baigėsi...“, – našlė neslėpė, kad turėjo praeiti nemažai laiko, kol ji suprato, kad gyvenimas tęsiasi, tik jau kita forma.