E. J. Morkūnas: neturiu nei atostogų, nei darbo valandų | KaunoDiena.lt

E. J. MORKŪNAS: NETURIU NEI ATOSTOGŲ, NEI DARBO VALANDŲ

Ankstų pirmadienio rytą Lietuvos liaudies buities muziejaus pirmieji lankytojai – turistai iš užsienio. Kaimynystėje gyvenantis Irisas nekantriai laukia, kol jie nusipirks bilietus, ir šuo galės palydėti į etnografinį Miestelį. Jame jau veikia mokykla, atidarytos parduotuvės ir kvepia silke su karštomis bulvėmis.

Miestelio burmistras

Rumškėmis pavadintame miestelyje lankytojus pasitinka muziejininkai, patys kūrę ekspozicijas arba puikiai išmanantys istorinį laikotarpį. Ne vienas jų prisidėjo prie paties muziejaus steigimo prieš daugiau nei pusšimtį metų. Šįmet muziejus mini 45 metų jubiliejų, kai pirmą kartą atvėrė duris lankytojams.

1974 m. pradėtas formuoti ir muziejaus etnografinis Miestelis, kurio burmistru drąsiai galėtume vadinti Eligijų Juvencijų Morkūną. Humanitarinių mokslų daktaras kartu su kolegomis suformavo Miestelio aikštę, atgabeno pirmąjį eksponatą ir iki šiol tobulina jo koncepciją.

"Nuo ko prasidėjo Miestelis? Žinoma, nuo karčemos", – juokiasi muziejininkas, galintis papasakoti ne tik kiekvieno pastato, bet ir interjero detalės istoriją.

Miestelio pastatai buvo stumdomi kaip šachmatai lentoje – kad ne tik istoriškai taisyklingai būtų sudėlioti, bet ir gerai atrodytų architektūriškai. Iki 1989 m. čia buvo atkelta 17 pastatų. Daugiau eksponatų nebūtų tilpę, nes tada Miestelis susijungtų su kaimu. Todėl muziejininkai šią ekspoziciją vadina Miestelio fragmentu ir tobulina jį, papildydami naujomis interjero ir eksterjero detalėmis. Naujausias eksponatas – ant bažnyčios sienos pakabintas saulės laikrodis.

Nuolat pas meilužę

Dabar jau muziejus nesuka galvos dėl eksponatų – žmonės patys kreipiasi ir siūlo tiek pastatus, tiek daiktus. Tačiau 1966-aisiais muziejininkams teko gerai padirbėti, kad būtų galima atsigabenti pirmuosius pastatus. Įžanginės kelionės buvo skirtos tik informacijai rinkti – išsiaiškinti, kas turi stovėti muziejuje, nes tuo metu nebuvo reikiamos literatūros apie medinę architektūrą.

Pievelių kaimo žemėse suformavus muziejaus po atviru dangumi teritoriją, pradėta intensyviai ieškoti eksponatų. E.J.Morkūnas leidosi į kelią aplink Lietuvą. Muziejininko dukra žymėdavo tėčio komandiruočių maršrutą ant žemėlapio. Kai ratas apsisuko trečią kartą, mergaitė liovėsi skaičiavusi – nebebuvo prasmės, nes kelionės buvo nesibaigiančios.

"Nuolat būdavau pas "meilužę" – muziejaus ekspozicijose, – juokiasi E.J.Morkūnas. Panašius santykius jis išlaikė iki šiol: "Neturiu nei atostogų, nei darbo valandų, su "meiluže" praleidžiu visą laiką." Nieko keisto, nes muziejuje dirba ir E.J.Morkūno žmona, ir dukra.

Ir mokslininkas, ir derybininkas

"Muziejaus mokslinio personalo uždavinys buvo atrinkti tinkamus objektus ir surasti galimybę juos perkelti. Dažnai tos galimybės nebūdavo. Žmonės norėdavo uždirbti pinigų, tempdavo gumą. O paskui paaiškėdavo, kodėl tempdavo. Tikėdavosi gauti pinigų už nukėlimą ir iš mūsų, ir iš melioratorių. Vienu šūviu du zuikius nušauti. Būdavo, atkeli į muziejų prastesnį eksponatą, o geresnis sunyksta vietoje", – tais laikais E.J.Morkūnas dirbo ir kaip mokslininkas, ir kaip derybininkas.

Prireikdavo ilgų derybų, kol reikalingas pastatas būdavo nupirktas. Dažniausiai žmonės parduodavo ūkinius arba nebegyvenamus pastatus, nes už gautus pinigus naujo nebūtų galima įsigyti. "Kainos buvo nedidelės, sumokėdavome už malkas ir tiek. Tarkime, 2–3 tūkst. rublių už didžiulį, vienuolikos patalpų pastatą. Bet ne visi parduodavo", – pasakojo E.J.Morkūnas.

Muziejininkas prisimena, kaip planavo įsigyti šiuo metu Miestelyje stovintį pašto pastatą: "Paprašė 44 tūkst. rublių. Laukėme daugiau nei dešimt metų, nuvažiuojame – jau ardyti pradėtas. Nusipirkome lengviau, bet apskaičiavus, vis tiek labai daug sumokėjome."

Siūlo žmonės

Dabar atėjo toks metas, kai žmonės patys siūlo eksponatus – net nemokamai, tačiau muziejus su skaudančia širdimi turi atsisakyti. "Kaip atrodys, kai muziejus kelia naujus pastatus, o senųjų stogai kiauri", – anot E.J.Morkūno, didžiausias muziejaus dėmesys dabar skiriamas esamų pastatų priežiūrai, nors sandėlyje dar laukia savo eilės cerkvė, vandens malūnas, daržinė, Šiluvos mokykla ir žirgų maniežas. Taip pat planuojama pagal brėžinius atstatyti Rumšiškių sinagogą.

Žmonės siūlo ir įvairius interjero daiktus, dažniausiai kraičio skrynias. Tačiau ir čia muziejus negali visų pasiūlymų priimti – paima tik pačius įdomiausius, tuos eksponatus, kurių dar neturi. Norėdamas išplėsti ekspoziciją, muziejus planuoja eksponatus perkelti ne į fizinę, o į virtualią erdvę. Pavyzdžiui, su skirtingomis Lietuvoje gyvenusiomis religinėmis bendruomenėmis lankytojus norima supažindinti ir per multimedijas.

Jau dabar tik įėjus į muziejų, prie pagrindinių vartų, galima kompiuteryje patiems susiformuoti norimą maršrutą ir jį atsispausdinti. E.J.Morkūnas pataria pagailėti savęs, o ne už bilietą sumokėtų pinigų, ir nesistengti vienu kartu aplėkti visos teritorijos.

Detalių gausa

Vienas iš galimų maršrutų – ekskursija po Miestelį, kuriam Rumškių pavadinimas parinktas pagerbiant senųjų Rumšiškių gyventojus, šnekamojoje kalboje taip vadinusius savo miestelį. E.J.Morkūnas, kurio senelis tarpukariu buvo Kėdainių burmistras, kaip tikras Miestelio šeimininkas gali aprodyti kiekvieną smulkmeną, kurių pavieniai klaidžiojantys lankytojai gali ir nepastebėti. "Bereikšmių dalykų čia nėra", – paslaptingai sako mūsų gidas ir nuveda į pastatą, kuriame įrengtas žydų butas.

Tarpduryje parodo prikaltą mezuzą (medinę mažą dėžutę su pergamento ritinėliu). Be šios, regis, smulkmenos, tai jau nebebūtų autentiški žydų namai. Pats interjeras paruoštas švęsti šabą: ant stalo stovi žvakės, tradicinis pyragas chala, vynas. Viskas įrengta su ypatingu atidumu detalėms.

Tuo metu tikrame žydų Rabinovičių name, atkeltame iš Kauno, Savanorių prospekto, "veikia" lietuviška audinių parduotuvė "Gražina". Medžiagos, kojinės, suknelės atvežtos iš vienos lietuvių šeimos. Ekspozicijoje kabo ir šeimininko kailiniai bei skrybėlė. Užlipus laiptukais į antrą aukštą, patenkama į siuvyklą ir audyklą su automatinėmis žakardo audimo staklėmis, atvežtomis iš Šiaurės Lietuvos. "Viena siuvimo mašina veikia, galėtų kas nors sėdėti ir siūti", – apie interjero pagyvinimą juokauja E.J.Morkūnas.

Įsukame į vidinį kiemą, kur ant durų hebrajiškai išrašytas "Makabi", tarpukariu veikusio žydų sporto klubo, pavadinimas. Originaliai užrašo ant namo nebuvo, tačiau E.J.Morkūnas pasiryžo į nedidelę Miestelio teritoriją įdėti kuo daugiau senosios kultūros ženklų, sukuriančių to meto miestiečių kasdienybės atmosferą. Pavyzdžiui, ant šaligatvio nupieštos "klasės" – žaidimas, populiarus dar ir dabar.

Viskas apgalvota

Muziejininkų apskaičiavimu, Miestelyje sukaupta žydų architektūros ekspozicija yra didžiausia visoje Lietuvoje. Todėl nestebina, kodėl jame nėra ir suoliukų pailsėti. "Miesteliuose nebūdavo suoliukų. Krautuvininkai ant laiptelių sėdėdavo", – pasakoja mūsų gidas. Jis parodo dar vieną neįprastą detalę – vidury aikštės prie šulinio iškeltą aukštą kartį su viršūnėje pririšta viela, siekiančia šalia esantį namą. Po kelių nesėkmingų bandymų atspėti, kam tas daiktas skirtas, E.J.Morkūnas išduoda: kad galėtų apeiti draudimą per šabą palikti namus, žydai viela pažymėdavo tariamą savo namų teritoriją, kurioje galėdavo vaikščioti ir taip atsinešti vandens iš šulinio.

Miesteliuose sugyvendavo įvairios konfesijos, todėl ir rūpindavosi juo visi, nepaisant tautybės ar religijos.

Miesteliuose sugyvendavo įvairios konfesijos, todėl ir rūpindavosi juo visi, nepaisant tautybės ar religijos. Muziejaus Miestelio pakraštyje stovinčio pastato bokštelis buvo skirtas ugniagesiams, o apačioje esančios patalpos veikdavo kaip bendruomenės namai, kuriuose susitikdavo visi miestelėnai. Į gaisrą turėdavo lėkti taip pat visi gyventojai. Ant kiekvieno namo būdavo ženklas, kuriame pažymėta, kokį darbą tektų atlikti gaisro metu: atnešti kopėčias, atbėgti su kibiru vandens ar pagriebti kokį kitą reikalingą įrankį.

Viskas čia muziejininkų gerai apmąstyta ir nieko neprigalvota. Yra įrengta telefono linija, ateityje per komutatorių jungsianti abonentus, pradžios mokykloje pamokos vedamos iš tikrų smetoniškų vadovėlių, o pastatų spalvos atkurtos pagal tuo metu prekyboje buvusius švediškus dažus, gaminamus su vario arba geležies oksidu.

Miestelyje įkurtoje alkoholio parduotuvėje E.J.Morkūnas savo rankomis į autentiškus butelius pilstė vandenį, uždarinėjo kamščiamedžiu, liejo laku ir klijavo banderoles. "1915 m. į tokią parduotuvę Žiežmariuose pataikė sviedinys, kuris užmušė kažką iš namiškių. Visi buvo taip sukrėsti, kad iš karto užkalė duris, kurias aš 1985 m. atkaliau", – E.J.Morkūnas atvežė ką rado: originalias lentynas, prekystalį, išdaužtą sviedinio skeveldrų, apsauginį vielinį tinklą ir 85 caro laikų butelius.

Įkvėpimas – gamta

Lietuvos liaudies buities muziejuje tvyranti atmosfera vilioja ne tik vietinius ir užsienio turistus – Miestelyje ir sodybose buvo filmuojamas ne vienas vaidybinis filmas: žymusis BBC serialas "Karas ir taika", lietuviški filmai "Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą", "Pelėdų kalnas", "Purpurinis rūkas", istorinis serialas "Laisvės kaina. Partizanai" ir daugelis kitų. "Prisimenu sovietmečiu filmavo "Lakštingalą". Aš paprieštaravau, kad Prancūziją filmuos dzūkų namelyje, o jie man: "Baik tu, kas Prancūzijoje yra buvęs", – juokiasi E.J.Morkūnas.

Nors dauguma režisierių savo filmams ieško etnografinis medinės architektūros, įspūdinguose kadruose įamžinama ir muziejaus gamta. "Mes visai nereklamuojame gamtos, kurioje galima tiesiog būti ir stebėti. Čia yra beveik visi gyvūnai, kurie gyvena Lietuvoje. Tik briedžių nebėra, nors anksčiau ateidavo. Čia visi paukščiai, jų perėjimo vietos. Nuo šernų neatsiginsi, stirnos laksto, kiaunės stoguose gyvena, skyles graužia", – pasakojo E.J.Morkūnas.

Be laukinių gyvūnų, muziejuje yra laikomi žemaitukų veislės žirgai, į kuriuos, besiganančius pievoje prie malūno, galima ne tik pažiūrėti, bet ir pajodinėti. Auginamos ožkos, avys, medų neša 32 bičių šeimos. Muziejuje plytinčiose pievose žoliaujama per Jonines, vainikais puošiamos Onos, rišamos kiekvieno regiono tradicinės Žolinės puokštės. Per pastarąją galite gyvai susitikti su pačiu E.J.Morkūnu – Žolinės šurmulyje ieškokite gaspadoriaus, kviečiančio pasisvečiuoti Aukštaitijos kaimo sodyboje.

GALERIJA

  • E. J. Morkūnas: neturiu nei atostogų, nei darbo valandų
  • E. J. Morkūnas: neturiu nei atostogų, nei darbo valandų
  • E. J. Morkūnas: neturiu nei atostogų, nei darbo valandų
  • E. J. Morkūnas: neturiu nei atostogų, nei darbo valandų
  • E. J. Morkūnas: neturiu nei atostogų, nei darbo valandų
  • E. J. Morkūnas: neturiu nei atostogų, nei darbo valandų
  • E. J. Morkūnas: neturiu nei atostogų, nei darbo valandų
  • E. J. Morkūnas: neturiu nei atostogų, nei darbo valandų
  • E. J. Morkūnas: neturiu nei atostogų, nei darbo valandų
  • E. J. Morkūnas: neturiu nei atostogų, nei darbo valandų
  • E. J. Morkūnas: neturiu nei atostogų, nei darbo valandų
  • E. J. Morkūnas: neturiu nei atostogų, nei darbo valandų
  • E. J. Morkūnas: neturiu nei atostogų, nei darbo valandų
Rašyti komentarą
Komentarai (7)

minde

nerasykit kad valdiskoj istaigoj nera atostogu dar negirdejau pasaku tokiu gal jam nereik atostogu nugluso senis.

To "Al"

Nu 100 balų Jūsų komentaras :D

P. Kalnius

Taip, prisimenu, Eligijau, kaip pramušinėjai miestelio idėją, ją įgyvendinai ir, manding, galėtum, kaip ir tūkstančiai kitų, nuo stogų šaukti: „Sąjūdžio pradininkas esu aš!". Bet to nedarai ir tyliai kurpi naujus planus mažuose kambarėliuose. Todėl ir linkiu sėkmės.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS