Šis pasirinkimas – neatsitiktinis. Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje statytoje „Traviatoje“ A. Mikšytė-Kunčienė dainavo pagrindinę Violetos partiją – vieną sudėtingiausių ir emociškai daugiasluoksniškiausių soprano vaidmenų operos repertuare. Jubiliejinį vakarą garbioji teatro senjora spektaklį stebės iš žiūrovų salės ložės, apsupta šeimos, artimųjų, bičiulių ir ilgamečių scenos kolegų.
Solistės meninis kelias liudija kryptingą ir nuoseklų profesinį augimą. Mokslus pradėjusi Pasvalio vidurinėje mokykloje, įkvėpta muzikalios šeimos, solinio dainavimo studijas ji pradėjo Vilniuje – 1954 metais įstojo į Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, vėliau studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) profesorės Aleksandros Staškevičiūtės klasėje. Studijų baigiamieji darbai – Mikaelos partija G. Bizet operoje „Karmen“, Eglės vaidmuo V. Klovos „Pilėnuose“ ir Tatjana P. Čaikovskio „Eugenijuje Onegine“ – jau tuomet atskleidė solistės vokalinį brandumą ir sceninį jautrumą.
Profesinis A. Mikšytės-Kunčienės talentas ryškiausiai atsiskleidė Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje, kurioje ji dirbo nuo 1962 metų. Per ilgametę karjerą solistė sukūrė apie 60 vaidmenų operose, operetėse, muzikinėse komedijose ir miuzikluose. Tarp ryškiausių – Mikaela „Karmen“, Adelė ir Rozalinda J. Strausso „Šikšnosparnyje“, Džilda Verdi „Rigolete“, Margarita Ch. Gounod „Fauste“, Siuzana ir Dona Ana W. A. Mozarto „Figaro vedybose“ ir „Don Žuane“, Safi „Čigonų barone“, Santuca P. Mascagni „Kaimo garbėje“. Ypatingą vietą solistės kūrybinėje biografijoje užima Henrietės vaidmuo F. Flotowo operoje „Marta“ – būtent su šia partija ji minėjo ir ankstesnius savo jubiliejus, tapusius jos kūrybos meniniais apibendrinimais.
Greta intensyvios sceninės veiklos A. Mikšytė-Kunčienė aktyviai koncertavo. Kartu su teatro kolegomis ji rengė koncertus visoje Lietuvoje, o taip pat pasirodė Vokietijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Rusijoje, Kanadoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Už meninius nuopelnus ir koncertinę veiklą 1986 metais solistei suteiktas nusipelniusios Lietuvos artistės vardas.
Baigusi aktyvią sceninę karjerą, A. Mikšytė-Kunčienė liko ištikima muzikai, pasirinkdama pedagoginį kelią. Ji dėstė Kauno berniukų chorinio dainavimo muzikos mokykloje „Varpelis“, perduodama profesinę patirtį jaunajai kartai. 2012 metais už nuopelnus Lietuvos teatrui ji apdovanota „Fortūnos“ padėkos premija.
A. Mikšytę-Kunčienę su scena sieja ir šeimos gijos. Kartu su vyru, buvusiu teatro solistu Anicetu Kunčiumi, ji išaugino sūnų Herkų Kunčių – žinomą lietuvių prozininką, dramaturgą, libretistą ir eseistą. Solistės marti – pripažinta dainininkė Sigutė Trimakaitė, o anūkė Adolfina Kunčiūtė tęsia meninę dinastiją, pasirinkusi aktorės kelią ir šiuo metu dirba Klaipėdos jaunimo teatro trupėje.
Devyniasdešimtmetį mininti A. Mikšytė-Kunčienė – tai ne tik ryški Kauno muzikinio teatro istorijos figūra, bet ir gyvas profesionalumo, ištikimybės scenai bei kultūrinės atminties liudijimas.
(be temos)
(be temos)
(be temos)