Sveikame kūne – sveika siela
Paklaustas, ar artėjantis jubiliejus jam tėra skaičius, ar vis dėlto vidinė riba, J. Janulevičius taria: „Jaučiuosi puikiai, kaip dvidešimtmetis!“ ir nusijuokęs pradeda trumpą paskaitėlę apie tai, kaip žmogaus kūnas jau nuo 25-erių ima senti.
„Svarbiausia – protas ir siela. O jų jaunystė priklauso nuo kiekvieno – ar mes tobulėjame, ar stovime vietoje ir pamažu senstame kartu su kūnu“, – dėsto savo nuomonę jis.
Išstovėti dvi ar net tris valandas trunkantį spektaklį diriguojant – tikrai nelengvas darbas. Todėl, pasak dirigento, nieko nedaryti paprasčiausiai negalima: „Aš bėgioju, darau mankštą, nes dirigento darbas reikalauja nemažai fizinių jėgų.“
Pastaruoju metu itin populiarios ilgaamžiškumo ir sveikatinimosi temos jam ne naujiena. „Dar senovės graikai suprato, kad kūnu būtina rūpintis: sportuoti, sveikai maitintis, laikytis miego režimo. Jei žmogus to nedaro – iš karto matyti“, – teigia KVMT dirigentas.
Dirbdamas jaučiasi laimingas
Kaip ketina švęsti savo jubiliejų: tyliai ar trankiai? Maestro šypsosi: „Kaip kadaise parašė gerbiamas G. Verdi, taip ir švęsime: su opera „Nabukas“, darbo kolegomis ir artimaisiais.“
Jei reikėtų keliais sakiniais apibūdinti prabėgusius metus ir juos lydėjusias patirtis, dirigentas visą esmę sutalpintų į du žodžius: darbas ir meilė.
„Taip jau susiklostė, kad mano gyvenimo pagrindą visada sudarė darbas. Galėčiau jį suskirstyti į tris dalis. Pirmoji – dirigento veikla, antroji – pedagoginis darbas su studentais, trečioji – kūryba: rengiu teatro koncertų programas, aranžuoju kūrinius orkestrui. Sudėjus visas tris į vieną visumą, jos užima nemažai laiko, bet kartu teikia didelį, viena kitą papildantį kūrybos džiaugsmą. Žodis „meilė“ pastaruoju metu įgavo ypatingą prasmę. Todėl šiandien, švęsdamas savo 50-metį, galiu drąsiai pasakyti – esu laimingas!“ – teigia jubiliatas ir priduria, kad jei darbe ir gyvenime jaučia laimę, vadinasi, turi ir toliau eiti tuo pačiu gyvenimo keliu.
Maestro prisipažįsta esantis laimingas, kad likimas suteikė progą sugrįžti į gimtąjį Kauną ir kad KVMT jį priėmė į savo kolektyvą. Džiaugiasi, kad tais pačiais metais galėjo pradėti pedagoginę veiklą Lietuvos muzikos akademijos (LMA) Kauno skyriuje, taip pat – J. Naujalio muzikos gimnazijoje, kurią šį pavasarį baigia ir jo jauniausioji dukra Joana.
„Smagu matyti, kad mano pedagoginis darbas jau duoda apčiuopiamų vaisių. Kai Muzikiniame teatre diriguoju spektakliams, matau, kad daugiau nei pusė muzikantų – buvę mano auklėtiniai, baigę LMA Kauno fakulteto orkestro studijas. Tai suteikia pasitikėjimo, kad einu teisingu keliu“, – teigia pašnekovas.
Kiekvienas projektas – svarbiausias
KVMT J. Janulevičius dirba nuo 2006-ųjų, tačiau pirmąją operetę – I. Kalmano „Bajaderę“ – pastatė dar 2004 m. Kiek spektaklių nuo to laiko sukurta, sako, jau sunku ir suskaičiuoti. Jei dar pridėtume gausų pluoštą parašytų instrumentuočių, susidarytų išties įspūdingas kūrybinis bagažas.
Paklaustas, kurį projektą profesine prasme laiko vienu ambicingiausių, ilgai nesvarsto. Sako nenorintis nieko išskirti: „Kad ir kokį projektą įgyvendinčiau, tuo metu jis pats svarbiausias. Kiekviena premjera, kol ją kuri, yra svarbiausia. Kaip ir kiekvienas koncertas, kai jam ruošiesi. Kiekvienas naujas projektas padeda augti, tobulėti, bet kartu reikalauja ir didelės savidisciplinos, kad pradėtą darbą užbaigtum kuo geriau. Juk kol kūrėjas nepadeda paskutinio taško – darbas nebaigtas. Tai kaip melodinė linija, kuri privalo būti išbaigta iki galo“, – aiškina maestro ir sako, kad muzika yra išskirtinis kūrybos procesas, įrėmintas laike, – vykstantis čia ir dabar, todėl ir jo išliekamoji vertė yra momentinė – trapi kaip akimirka.
Provokuoju pašnekovą pastebėdama, kad, gyvenant technologijų ir dirbtinio intelekto amžiuje, kai kurioms profesijoms gresia išnykti.
„Maniškei? Tikrai ne! Pats nesu bandęs, bet kolega kompozitorius Giedrius Kuprevičius eksperimentavo: kūrė melodijas pasitelkęs dirbtinį intelektą ir apie rezultatus pasakojo straipsnyje. Išvada paprasta – dirbtinis protas neturi kūrybiškumo. Jis gali interpretuoti tik tai, kas į jį sudėta. Žmogaus kūrybiškumas – jau visai kas kita. Tai Dievo duota kibirkštėlė žmogui“, – mintimis dalijasi Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorius.
Kas per ilgus darbo metus labiausiai pasikeitė jo darbe? Anot J. Janulevičiaus, patys instrumentai išliko tie patys – juk kaip gali tobulėti Stradivarijaus smuikas, kuris jau savaime yra tobulumo pavyzdys?! Muzika taip pat, jo teigimu, iš prigimties yra archajiška, nors kai kurie žanrai transformuojasi. „Mes vis tiek esame tik atkūrėjai, interpretuotojai to, kas buvo parašyta prieš kelis šimtus metų.“
Tad kas iš tiesų keičiasi? „Sceninės ir techninės galimybės, o labiausiai – patys žmonės: jų patirtis, branda, suvokimo gylis. Žmogaus sąmonė, jo protas, dvasia yra patys tobuliausi dalykai visatoje. Jei šiandien padarei tai, ko dar nesugebėjai vakar, – jau žingsnis į priekį“, – apibendrina profesorius.
Su festivaliu – koja kojon
Tarp daugybės projektų, su kuriais siejamas KVMT vyriausiojo dirigento J. Janulevičiaus vardas, – tarptautinis festivalis „Operetė Kauno pilyje“. Šią vasarą jis minės 25-erių metų jubiliejų, o pats dirigentas, sako, jau 24 metus žengia koja kojon su šiuo renginiu.
„Prieš pat pokalbį su jumis išjungiau kompiuterį – rašiau muziką vienam iš festivalio projektų. Kokiam? Norėčiau išlaikyti intrigą ir kol kas neišduoti, – šypsosi jis. – Džiaugiuosi, kad ilgus metus esu šio festivalio vyriausiasis dirigentas ir muzikinis vadovas.“
Maestro brėžia gražią paralelę su festivaliu: jis augo kartu su šiuo renginiu, o festivalis augo jame. „Esu turėjęs daug progų čia atsiskleisti. Buvo spektaklių, kuriuose daugiau nei pusė aranžuočių – mano kūrybos vaisiai. Esu dėkingas Dievui ir šio festivalio krikštatėviams – „Trims baritonams“ – už pasitikėjimą ir suteiktą erdvę kurti, rašyti aranžuotes ir orkestruotes“, – nuoširdžiai dėkoja.
Pasak J. Janulevičiaus, festivalis „Operetė Kauno pilyje“ yra neatsiejamai susijęs su KVMT – savotišku operetės žanro lopšiu Lietuvoje. Jį galima vadinti ir teatro sezono tąsa vasarą.
„Vos pasibaigus festivaliui, vėl sėdamės prie stalo ir, nieko nelaukdami, pradedame generuoti idėjas kitai vasarai“, – atvirauja festivalio muzikinis vadovas, kol kas neatskleidžiantis, kokį spektaklį ar muzikinį šou KVMT šiemet ruošia kauniečiams.
Mano gyvenimo pagrindą visada sudarė darbas. Galėčiau jį suskirstyti į tris dalis: dirigento veikla, pedagoginis darbas su studentais, kūryba.
Per atostogas dirbti nevalia
Nuo darbų siūlau pereiti prie atostogų – oras šyla, artėja vasara. Klausiu, kokių planų maestro turi šiltajam sezonui, o gal ir per jį ketina dirbti?
„Ne – per atostogas reikia sukaupti jėgų ir energijos rudeniui“, – kaip kirviu nukerta jis, bet po minutės priduria, kad vargu ar kuris nors menininkas gali sau leisti ištisines, nepertraukiamas atostogas.
Į jas dažnai įsiterpia vienas kitas koncertas ar projektas. Ne išimtis ir tradicinis, kauniečių itin laukiamas festivalis „Operetė Kauno pilyje“ bei jo mažieji koncertai kituose Lietuvos miestuose. „Mes prie to jau pripratome“, – šypsosi J. Janulevičius.
Vienas laukiamiausių jo atostogų akcentų – pasiplaukiojimas jachta „Paula“.
„Reikia paplaukioti po Kauno marias, paburiuoti – šis pomėgis niekur nedingo. Būti ant vandens man yra didžiausia proto ir dvasios atgaiva. Vėjas išpučia iš galvos tai, kas pasenę, nebereikalinga, ir taip atsiranda vietos naujiems darbams, naujoms mintims“, – dalijasi maestro.
Vis dėlto gebėjimas buriuoti nėra toks paprastas, kaip išmokti važiuoti dviračiu. Buriuodamas žmogus patenka į kitą stichiją – vandenį – ir tampa priklausomas nuo gamtos jėgų: vėjo, bangų. Reikia žinoti, kokias bures kelti, mokėti priimti žaibiškus sprendimus.
„Buriavimą iš dalies galėčiau palyginti su kopimu į kalnus. Tie žmonės taip pat tampa pavaldūs gamtai – jiems reikia ne tik žinių, bet ir atsargumo. Ar jaučiu nerimą stodamas prie „Paulos“ vairo? Tikrai ne. Nerimą dažniausiai sukelia nežinojimas. Kai visos galimybės apsvarstytos, visos rizikos įvertintos, nėra ko nerimauti. Su metais ateina patirtis, o su ja – ir gebėjimas numatyti priekyje galinčias iškilti sudėtingas situacijas“, – aiškina buriavimo entuziastas.
Galima pasvajoti
Lietuvos kelininkai skundėsi, kad ši žiema pridarė nemažai žalos, tad smalsu, kaip šalčius ištvėrė „Paula“, žiemojusi Kauno jachtklube.
„Kaip ir kiti pramoginiai laivai, ji buvo iškelta į krantą ir paruošta žiemai. Dabar, žinoma, teks šiek tiek padirbėti: nuplauti dulkes, nušveisti dugną, kad neprikibtų žaliuonys, padengti jį specialia danga, patikrinti visą įrangą. Tai panašu į motociklininkų rutiną – prieš sezoną būtina atlikti techninę apžiūrą, viską kruopščiai peržiūrėti“, – lygina dirigentas ir priduria, kad visus šiuos darbus atlieka pats.
Ar ryžtųsi ilgesnei kelionei jachta? Dirigentas prisipažįsta, kad kartais socialiniuose tinkluose stebi žmones, kurie parduoda namus, įsigyja jūrinį laivą ir leidžiasi į keliones po pasaulį. „Pasvajoti visada galima – buriuoti su mylima moterimi Viduržemio jūros pakrantėmis… Kodėl gi ne?“ – savo ateities svajonių, planų neišduoda maestro, tačiau pripažįsta, kad toks gyvenimo būdas jam būtų artimas. Audrų tikrai nebijotų.
Naujas gyvenimo puslapis
Primenu J. Janulevičiui, kad jo kolega – KVMT solistas Raimondas Baranauskas – 50-mečio proga leidosi į piligriminį kelią iki pat Santjago de Kompostelos miesto. Gal taip paminėti jubiliejų būtų artima ir jam?
J. Janulevičius pakartoja, kad judėjimo jam ir taip netrūksta – kas rytą bėgioja, nes jo profesija reikalauja daug fizinės ir emocinės ištvermės: spektaklių metu tenka kelias valandas stovėti, dirbti rankomis, vadovauti orkestrui. „Todėl buriavimas ar ramesnis poilsis man šiandien yra artimesnis“, – atvirauja jis ir tęsia, kad 50 metų jam tėra tik mažesnė gyvenimo pusė, o gražiausi dalykai dar laukia ateityje.
Grįžtame prie to, nuo ko pradėjome, – prie balandžio 26-osios. Dienos, kai KVMT skambės nuostabi G. Verdi muzika, atlikėjai dainuos operą „Nabukas“ italų kalba, o jai pasibaigus netrūks sveikinimo kalbų dirigentui ir gėlių jūros.
Klausiu, ar diriguoti „Nabuką“ jam bus labiau teatro dovana, ar dar vienas rimtas profesinis iššūkis. „Tai mūsų teatro repertuaro opera, kurią diriguoti man visuomet yra didžiulis malonumas ir kūrybinis pasitenkinimas. Manau, kad romantinės G. Verdi operos, tokios kaip „Nabukas“, reikalauja nemažo dirigento indėlio“, – sako jis ir priduria, kad tarp ryškesnių pastarųjų metų muzikinių projektų išskirtų „Linksmąją našlę“, „Velnio nuotaką“, „Figaro vedybas“, koncertą su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir Dalia Kuznecovaite, programą „Morricone“ su „Ąžuolyno“ orkestru.
Maestro prisipažįsta nekantriai laukiantis akimirkos, kai galės padėkoti kolegoms už ilgus bendro kelio metus, o kartu palinkėti dar daugybės prasmingų muzikinių kilometrų.
„Ar gali būti didesnė dovana tokią šventinę dieną? – šypsosi jis ir paslaptingai priduria: – Darbas darbu, o šiandien verčiu naują asmeninio gyvenimo puslapį – šalia moters, kurią labai myliu. Tebūna tam palankus vėjas…“
(be temos)