Į Kauno valstybinio muzikinio teatro sceną įsiverš šmaikštusis Figaras

Operos muzikinis vadovas ir dirigentas Markusas Huberis (Vokietija), dirigentas Jonas Janulevičius, režisierė Viktorija Streiča, scenovaizdį kuria scenografas Artūras Šimonis, kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė, šviesos dailininkė Monika Šerstabojevaitė; vaizdo projekcijos – Tito Jurjono, scenos judesys – choreografo Dainiaus Bervingio; chorą ruošia Rasa Vaitkevičiūtė. Operoje dainuos teatro solistai, choro artistai.

Operos statytojai nusprendė kūrinio partitūrą saikingai patrumpinti ir šmaikščią istoriją dainuoti lietuvių kalba, kad žiūrovai pajaustų betarpišką teksto, muzikos ir vaizdo sąsają.

Įvaizdis: kostiumai ir grimas– dailininkės J. Daujotaitės rūpestis. / E. Knygauskaitės nuotr.

Aktualizuotos temos

Gilinimasis į žmogaus prigimties esmę, jo troškimus, trūkumus ir socialinius santykius yra viena ilgalaikio operos „Figaro vedybos“ populiarumo priežasčių. Nors veiksmas vyksta XVIII a., nagrinėjamos temos išlieka aktualios ir šiandien.

Piktnaudžiavimas valdžia, meilės ir santuokos derinio sudėtingumas, troškimas kilti socialinės hierarchijos laiptais, įtampa tarp skirtingų socialinių klasių yra visuotinės žmogiškosios patirtys, kurios ir šiandien tebėra įprastos ir pasireiškia įvairiomis formomis.

Šio pastatymo išskirtinumas – drąsi režisūrinė koncepcija. Miuziklų ir operečių režisierė V. Streiča imasi operos žanro ir siekia perkelti W. A. Mozarto komišką operą į šiuolaikinę Lotynų Amerikos narkotikų kartelio aplinką – vizualiai ryškią ir dramaturgiškai įtaigią erdvę, kurioje valdžios hierarchija, pavaldumas ir slapta grėsmė formuoja kiekvieno personažo gyvenimą.

Emocijos scenoje atgis telenovelės estetika: intensyvus jausmų demonstravimas, stilizuota elgsena ir nuolatinė įtampa tarp to, kas ištariama, ir to, kas iš tiesų jaučiama. Tokia forma, anot režisierės, leis žiūrovui įžvelgti šiuolaikines gãlios struktūras, pavaldumo mechanizmus, korupcijos ir emocinio spaudimo subtilybes, suteikdama klasikinei operai naują, aštresnį kontekstą.

„Ši istorija – ne apie vestuves ar meilės intrigą, o apie tai, kas turi teisę spręsti, o kas privalo taikstytis, apie visuomenę, kurioje laisvė tampa privilegija, o priklausomybė – norma. Tai spektaklis, priversiantis ne tik juoktis, bet ir susimąstyti“, – sako V. Streiča.

Gilinimasis į žmogaus prigimties esmę, jo troškimus, trūkumus ir socialinius santykius yra viena ilgalaikio operos „Figaro vedybos“ populiarumo priežasčių. 

Mūsų laikmečio personos

Pristatydama savo požiūrį į operos režisūrinę interpretaciją režisierė pabrėžia pagrindinių siužeto linijų sąsajas su šiandiena ir dabartinėmis aktualijomis: Grafas Almaviva (dainuos Raimondas Baranauskas ir Laimonas Pautienius) šiame kontekste – ne komiškas aristokratas, o atpažįstamas šiuolaikinės, nekontroliuojamos galios simbolis. Tai žmogus, kurio statusą lemia ne kilmė, o įvaizdis, ryšiai ir dominavimas – mes jį matome žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, verslo viršūnėse: jis gali būti bet kuris iš tų, kurie turi pakankamai pinigų ir įtakos, kad darytų ką nori, be jokios atsakomybės.

Siuzana (dainuos Marija Arutiunova, Ingrida Kažemėkaitė, Viktorija Zeilikovičiūtė) – ne tarnaitė, o moteris, puikiai išmananti sistemą, kurioje tenka išgyventi: kalba užuominomis, šypsosi iš mandagumo ir veikia greitai, kai tenka apsaugoti save.

Figaras (dainuos Andrius Apšega, Regimantas Gabšys) – šiuolaikinio statistinio žmogaus portretas, kuris tikisi, kad sąmojis, logika ir teisingumas vis dar veikia, tačiau realybėje priklauso nuo tų, kurie diktuoja sąlygas. Jo kova – tylus bandymas išsaugoti orumą ir meilę pasaulyje, kuriame tai nebėra savaime suprantama.

Grafienė Rozina (dainuos Gabrielė Bukinė, Ieva Goleckytė, Ieva Juozapaitytė) – moteris, kuri pradeda praregėti. Jos susivienijimas su Siuzana – lūžio taškas, kai moterų pasaulis ima priešintis ne jėga, o pasitelkusios išmintį ir strategiją.

Šis spektaklis – komedija, bet ji kalbės apie rimtus dalykus. Personažai ryškūs, emocijos – kraštutinės, situacijos – įkaitusios, bet viskuo siekiama tikslo: išryškinti neteisybę, ją atpažinti, įvardyti ir išardyti. W. A. Mozarto muzika šiame spektaklyje – emocinis kompasas. Ji ironizuoja, sarkastiškai šypsosi, bet ir leidžia išgirsti skausmą.

Kitas spalvingų operos personažų partijas spektaklyje dainuos Karolina Činikaitė-Stankevičienė, Iveta Kalkauskaitė, Gabrielė Kuzmickaitė, Gitana Pečkytė, Živilė Lamauskienė, Raminta Vaicekauskaitė, Žygimantas Galinis, Joris Rubinovas, Paulius Kaminskas, Ramūnas Urbietis, Jorė Bartaškaitė, Ieva Vaivadaitė, Vygantas Bemovas, Žanas Voronovas, Kęstutis Alčauskis, Povilas Padleckis.

Tandemas: operos muzikinis vadovas ir dirigentas M. Huberis ir režisierė V. Streiča. / B. Seidel, D. Stankevičiaus nuotr.

Diriguos svečias

Prie naujo KVMT išleidžiamo spektaklio statytojų komandos prisijungė ir yra pastatymo muzikos vadovas Tiuringijos filharmonijos vyriausiasis dirigentas M. Huberis. „Esu aistringas dirigentas, tikintis transformuojančia muzikos galia, jungiančia tradicijas su naujovėmis, įkvepiančia klausytojus visame pasaulyje ir darančią klasikinę muziką prieinamą, įtraukią ir kupiną džiaugsmo“, – sako vokiečių dirigentas.

Jo batutos mostą atpažįsta net 150 simfoninių orkestrų kolektyvų visame pasaulyje. Dar vaikystėje jis dainavo chore diriguojant tokioms muzikos įžymybėms kaip Herbertas von Karajanas, Jamesas Levine’as, Wolfgangas Sawallischas, Nicolausas Harnoncourtas ir Dennisas Russelas Daviesas.

Muzikos studijas baigęs Miuncheno ir Vienos universitetuose, M. Huberis dirigento karjerą pradėjo 1996 m. kaip repetuojantis dirigentas Detmoldo valstybiniame teatre. Po metų jis perėmė tokias pat pareigas ir tapo antruoju choro vadovu Chemnico operos teatre, o 1999 m. tapo vyriausiuoju „Collegium Instrumentale Chemnitz“ dirigentu.

2002–2007 m. M. Huberis dirbo Bulgarijos kamerinio orkestro pagrindiniu kviestiniu dirigentu. 2003 m. jis tapo Leipcigo simfoninio orkestro vyriausiuoju dirigentu, 2008–2019 m. dirbo Pforcheimo teatro generaliniu muzikos direktoriumi. Nuo 2019 m. M. Huberis – Tiuringijos Gotos-Aizenacho filharmonijos vyriausiasis dirigentas, o nuo 2020 m. kviečiamas diriguoti ir Kaune, koncertuoja su Kauno miesto simfoniniu orkestru.

Dirigentas savo sukaupta patirtimi puikiai pasitarnaus interpretuojant operą „Figaro vadybos“ ir Kauno scenoje retai skambančią W. A. Mozarto muziką.

Klasikinės stilistikos krypčiai save labiau priskiriantis scenografas Artūras Šimonis atskleidžia, kad scenovaizdyje dominuos vienspalvė, smėlio, judančios kopos motyvo erdvė, paviršiai, raštai ir architektūriniai fragmentai subtiliai referuos į Lotynų Amerikos vizualinę kultūrą, kurdami aplinką, kuri ne tik papildys, bet ir ritmiškai formuos veiksmą. Ji padės atsiskleisti spalvingiems veikėjų charakteriams, kurie atsispindės ryškiaspalviuose kostiumų sprendimuose.

Sutirštintos spalvos

Kostiumus operai kurianti dailininkė K. Daujotaitė atvirauja, kad pagrindinę – Centrinės Amerikos – koncepciją padiktavo režisierė: stilizuotas tautinis kostiumas, įvairūs šio regiono atspalviai ir siluetai, sodrus koloritas.

„Meksika – tai aistra, gyvastis. Su režisiere kalbėjome apie meksikietiškos telenovelės stilistiką – šiek tiek šaržuotą, kai visko yra daugiau, nei reikia. Jei gėlė plaukuose – tai ne viena, o šešios. Jei blizgučiai – tai ne pavieniai, o gausūs. Tai sąmoningas pertekliaus efektas, kuris kuria nuotaiką ir spektaklio ritmą“, – vizualinę koncepciją atskleidė dailininkė.

Kotryna prisipažįsta, kad šis darbas buvo jai labai asmeniškas: „Iš prigimties esu pastelinis žmogus, mėgstu pustonius – tarsi kavą su pienu. Todėl pasinerti į ryškias, man pačiai nebūdingas spalvas buvo ir iššūkis, ir džiaugsmas. Su šiuo spektakliu spalvos pražydo mano kūryboje ir gyvenime. Gera keistis ir tuo mėgautis.“

Šimtmečius atlaikęs veikalas

Komiška opera (buffa) „Figaro vedybos“ (it. – Le nozze di Figaro) – viena žymiausių W. A. Mozarto operų. Libretą sukūrė garsus dramaturgas Lorenzo da Ponte, remdamasis Pierre’o Beaumarchais pjesės „Beprotiška diena, arba Figaro vedybos“ motyvais. Ji tuo metu buvo laikoma itin drąsia: kritikuojama aristokratija ir išaukštinamas paprastas žmogus.

Operos „Figaro vedybos“ premjera įvyko 1786 m. gegužės 1 d. Vienos „Burgtheater“ teatre. Publika buvo sužavėta, plojo garsiai ir ilgai. Tačiau kompozitoriaus nedraugų pastangomis Vienoje ji buvo parodyta tik devynis kartus. Vėliau Prahoje, 1786 m. Pasquale Bondini trupės atlikta operos „Figaro vedybos“ premjera sulaukė stulbinančios sėkmės: Praha buvo tarsi apsėsta, operos melodijas dainavo gatvėse, grojo smuklėse.

Vienoje operos pastatymą po trejų metų atnaujino kompozitorius Antonio Salieri, „Figaro vedybas“ laikęs geriausia W. A. Mozarto opera. Tada ir prasidėjo nepertraukiamas genialios operos gyvenimas. Ji statyta visur, kur tik buvo operos teatras, o pagrindines partijas dainavo beveik visi iškiliausi XVIII–XX a. dainininkai.

Nė viena kompozitoriaus opera iki „Figaro vedybų“ neprilygo jai savo muzikine kalba – čia girdime ištobulintus ansamblius, kuriuose dainuojantys keli personažai ne tik kuria bendrą skambesį, bet ir reiškia skirtingas emocijas ir plėtoja siužetą pirmyn, ko nebuvo anksčiau. „Figaro vedybos“ tapo operos žanro revoliucija: pirmą kartą muzikoje prabilo gyvenimiški personažai, atsiskleidė jų dvasinės būsenos ir psichologija.

Šiuolaikiniai ir modernūs operos „Figaro vedybų“ pastatymai rodo sąmoningas pastangas užpildyti atotrūkį tarp XVIII a. ir šiuolaikinės auditorijos. Režisieriai ir atlikėjai interpretuoja operą įvairiais būdais, siekdami pabrėžti jos aktualumą, – veiksmas perkeliamas į dabartinius laikus. Tokių šiuolaikinių interpretacijų tikslas – priartinti operą prie šiuolaikinės auditorijos, pabrėžti konkrečias aktualias problemas ir pasiūlyti naują požiūrį į klasikinį kūrinį.

Toks ir dabartinis operos pastatymas Kaune: spektaklio kūrėjų sprendimu ši socialinė interpretacija perkeliama į karštą meksikietišką scenovaizdį su šaržuotu spalvingų narkotikų kartelio veikėjų įvaizdžiu, juo grįstus tarpusavio santykius, saugant visus P. Beaumarchais komedijos, L. Da Ponte libreto ir W. A. Mozarto muzikinės partitūros ir dramaturgijos užmojus.

Trečią šimtmetį sėkmingai pasaulio scenose gyvuojanti opera „Figaro vedybos“ liudija, kad tai opera apie mus. Apie žmones, gyvenančius tarp sistemos ir laisvės, tarp prisitaikymo ir vidinio pasipriešinimo. Apie tuos, kurie moka juoktis net tada, kai juokui prieštarauja viskas. Apie pasaulį, kuriame komedija tampa veidrodžiu.