INŽINIERIAUS IR DAILININKO ASMENYBĘ ATSKLEIDŽIA KŪRYBA

Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto profesorius Arvydas Palevičius yra aktyvus dailininkų bendruomenės narys. Inžinerija ir dailė, jo teigimu, turi daugiau bendrumo, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Profesionalaus meno link

Studijuoti tapybą mechanikos inžinerijos dėstytojas pradėjo privačiai, jau būdamas brandaus amžiaus, tapytojo Kęstučio Milkevičiaus, vėliau – Alfonso Vilpišausko studijose. Abu šiuos jau anapilin iškeliavusius menininkus A.Palevičius vadina savo mokytojais – jie išmokę piešimo ir tapybos meistrystės.

Po šių studijų pakviestas pas tapytoją Raimundą Mikšį-Šniūrą sukūrė kūrinių ciklą, 1996 m. pristatytą Kauno menininkų namuose. Vėliau profesoriaus darbus įvertino menotyrininkai, tad netrukus jis gavo pasiūlymą surengti personalinę parodą prestižinėje Vilniaus miesto galerijoje „Vartai“, Lietuvos kultūros ministerija suteikė meno kūrėjo statusą, tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu.

A.Palevičiui visada imponavo San Fransisko abstrakčiojo ekspresionizmo tapytojų darbai. „Pasitaikius progai, kartu su užsienio aukštųjų mokyklų dėstytojais ir studentais 2005 m. buvau pakviestas studijuoti į šį miestą. 2006 m. pateikiau paraišką dalyvauti Niujorko vizualiųjų menų mokyklos rezidentūros programoje ir buvau priimtas. Buvo suteikta asmeninė studija tapybai ir įsipareigojimas dalyvauti tapybos fakulteto studijų procese ir mokyklos galerijoje Niujorko visuomenei surengti parodą. Rezidentūra buvo sėkminga ir jau be konkurso buvau pakviestas reziduoti 2007 m. ir 2008 m.“, – apie į užatlantę nuvilnijusius kūrybinius kelius pasakojo profesorius.

Atskiri tapybos darbai – tai žodžiai, o paroda – jau sakinys, turintis prasmę, kurios neatskleisi ir nesuvoksi, jeigu nebus parodos.

Per 25-erius aktyvios kūrybos metus A.Palevičius yra surengęs 30 personalinių parodų. Viena jų, rengta Kauno galerijos „Aukso pjūvis“, neseniai pristatyta Gelgaudiškio dvare.

Matina dvasią ir kūną

Kaip geba derinti abi tarsi nesuderinamas veiklas? Gal kuri svarbesnė?

„Paprastai atsakyti sudėtinga – kaip ir paaiškinti barono Miunhauzeno, galinčio ištraukti už plaukų save ir savo žirgą iš pelkės, fenomeną, – Gelgaudiškio kultūros centro darbuotojų kalbintas sakė profesorius. – Tikriausiai žinote, kad žmogaus galvos didžiosios smegenys sudarytos iš dviejų pusrutulių – kairiojo ir dešiniojo. Kairiojo smegenų pusrutulio veikla susijusi su logine verbaline funkcija, atsakinga už ženklų sistemomis gaunamą informaciją t.y. skaitymą, skaičiavimą, kalbą. Visa tai leidžia analizuoti objektus ir reiškinius, skaidyti juos į atskirus elementus ir sudaryti logines sekas. O tai jau yra tai, kas gali manyje formuoti inžinierių, mokslininką. Dešiniojo smegenų pusrutulio veikla – vaizdinė-erdvinė. Jis operuoja vaizdais, sudaro galimybę vienu metu suvokti įvairių objekto savybių tarpusavio ryšius ir jų sąveiką su kitų objektų savybėmis. Tad dešiniojo pusrutulio veikla žmogų įgalina veikti kaip dailininką. Tačiau tai tik teorija...“

A.Palevičius prisipažino: jo inžinerinė, mokslinė veikla susijusi su gaunamu pasitenkinimu.

„Išvedi racionaliu mąstymu paremtą matematinę formulę, kuria remdamasis gali modeliuoti procesus ir reiškinius, ir pasijunti devintame danguje. Ne kitaip ir su tapyba, nors ir jai būtina logika, – sakė profesorius. – Vis dėlto tapybos procesas labiau grįstas iracionaliu mąstymu, kurio išmokti neįmanoma. Iracionalaus veikimo idėjos gimsta spontaniškai, kaip upės srovė gali būti tik čia ir dabar. Maišydamas spalvas žinai, kad tokių pačių atspindžių ir potėpių ateityje neatkartosi ir, jeigu pasiseka nutapyti paveikslą, kuris tave veikia savo energija, tiesiog pajunti sielos palaimą.“

Inžinieriaus ir dailininko apraiškas, jo žodžiais, sieja kūryba ir galimybė trumpam panirti į nirvanos būseną: tiek būnant kūrybos procese, tiek pasiekus norimo rezultato. Tad šios dvi lyg nesuderinamos veiklos sritys jam esančios vienodai svarbios – maitina tiek materialine, tiek dvasine prasme.

Kalbėti vaizdu

Parodas, savo darbų demonstravimą A.Palevičius vadina savotiška ataskaita sau pačiam už į tapybą investuotą laiką. „Kiekvienam menininkui malonu, kai jo darbą kas nors įsigyja, o paroda tam sudaro šiokių tokių prielaidų. Patinka tai ir man. Paskaityti parašytą menotyrininko straipsnį apie savą kūrybą taip pat smagu (ypač jei kritika teigiama). Pasikviesti į parodos atidarymą seniai matytus draugus ir pabendrauti su jais taip pat patinka. To labiausiai trūko pandemijos laikotarpiu. Tačiau svarbiausias akstinas surengti parodą – įvertinti tapybos darbų visumos skleidžiamos energijos stiprumą“, – sako profesorius.

Jam atskiri tapybos darbai – tai žodžiai, o paroda – jau sakinys, turintis prasmę, kurios neatskleisi ir nesuvoksi, jeigu nebus parodos.

Gelgaudiškio dvare pristatytoje parodoje „Retro“ buvo eksponuoti Lietuvoje dar nedemonstruoti tapybos darbai, sukurti 2006–2008 m. reziduojant Niujorko vaizduojamųjų menų mokykloje.

Pastaruosius metus A.Palevičius buvo įnikęs į istorijos tyrinėjimus, tapo Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos tarybos nariu. Šie tyrinėjimai jam leido apčiuopti šiandienos ir amžinybės harmonijos siekio svarbą, todėl ir paroda Gelgaudiškio dvare simbolizavo praeities, dabarties ir ateities akimirkas, kurias išgyvename čia ir dabar.

„Protėvių kraujas, dvarų skleista ir skleidžiama kultūra yra mumyse ir daro įtaką mūsų dabartinei egzistencijai ir ateities veiklų pasirinkimui. Prieš penkiolika metų mano nutapyti darbai yra kaip ir praeitis, bet eksponuojami šiandien dvaro interjere galbūt programuoja ir mūsų veiklų ateitį“, – sakė profesorius.