J. JURAŠAS: LIETUVIŠKA TEMA MAN YRA PATI SVARBIAUSIA
Legendinis teatro režisierius Jonas Jurašas ką tik paminėjo savo 80-metį. Atšventė Lietuvoje, į kurią kasmet atvyksta iš naujaisiais namais tapusių JAV ir kuri, nepaisant gyvenimo egzilyje, vis dar yra pagrindinė jo kūrybos tema.
Šiai sukakčiai paminėti Nacionaliniame Kauno dramos teatre buvo parodytas režisieriaus režisuotas spektaklis "Balta drobulė". Po jo J.Jurašui ir jo bendraamžei sutuoktinei, jubiliejų atšventusiai vos keliomis dienomis anksčiau, rašytojai Aušrai Marijai Sluckaitei buvo įteiktas Kultūros ministerijos garbės ženklas "Nešk savo šviesą ir tikėk".
Spaudžiamas reikalų ir supamas didelio dėmesio, J.Jurašas surado laisvą akimirką pasidalyti šventine nuotaika ir pamąstymais apie lietuviškąją tapatybę ir teatrą.
– Kokios mintys ir jausmai jus užplūdo pasitinkant jubiliejų? Kaip pats save vertinate – ar pavyko įgyvendinti visus savo tikslus?
– Be abejonės, ne juokas tokį skaičių pamatyti. Liūdna, kai sukanka aštuoniasdešimt ir supranti, kad atgal skaitiklio neatsuksi. Kai pamačiau, kad mano jubiliejui rengiami spektakliai, pagalvojau, kad čia kokia išdaiga. Tiesiog negaliu patikėti, kad man sukanka tiek metų. Vis dėlto man tai yra tik skaičius. Iš tikrųjų man, kaip žmogui, jis nieko nereiškia. Nesijaučiu nei nuskriaustas, nei palaimintas. Tiesiog yra kaip yra.
O pamąstymų daug... Mintys užplūsta mąstant apie ateitį ir praeitį, kuri buvo labai turtinga – sukurta daug spektaklių, daug keliauta per daugelį kraštų, įgyta daug visokiausių patirčių ir pan. Tiesą sakant, ištisai plūsta mintys ir prisiminimai – ir geri, ir blogi. Turiu sąsiuvinius, pilnus tokių pamąstymų ir kūrybinių sumanymų. Turbūt neįmanoma visko įgyvendinti. Visada yra daug daugiau sumanymų nei galimybių realizuoti.
Įgyvendinti pavyko tik labai mažą dalį savo idėjų. Dar yra didelė dalis neįgyvendintų tikslų, kuriems realizuoti Lietuvoje dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebuvo sąlygų. Dėl režimo, cenzūros, vėliau todėl, kad išvažiavau. Vakaruose reikėjo prisitaikyti prie naujo gyvenimo, o tai nebuvo taip paprasta. Niekas išskėstomis rankomis ten nepriėmė. Apskritai buvo labai netikėta, kad man su šeima leido išvažiuoti. Dabar visi važiuoja į užsienį, o tuo metu niekas negalėjo išvažiuoti ir mane išprašė išvažiuoti. Greičiausiai pasidariau truputį pavojingas sistemai. Iki šiol taip ir liko iki galo neaišku, kodėl mus tada išleido.
– Jūsų spektakliai byloja, kad jums itin svarbus nacionalinės tapatybės klausimas.
– Taip, lietuviška tema man yra pati svarbiausia. Iš visų spektaklių, kuriuos pastačiau, tarp vakarietiškų spektaklių, klasikos spektaklių, širdžiai artimiausi buvo lietuviški veikalai, su kuriais ir susikūriau vardą. "Grasos namai", "Mamutų medžioklė", "Barbora Radvilaitė" – tai geriausi mano spektakliai, pastatyti pagal lietuvių autorių kūrinius. "Smėlio klavyrai" – netikėtas spektaklis lūžio metais, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Tai spektaklis apie šnipus, prūsų kraštą, naikinamą kultūrą, bandymą ją atgaivinti, atkasti smėlio užpustytą istoriją. Tuo metu tai buvo labai aktuali tema. Spektaklį pastatėme Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje ir tik ne per seniausiai jis buvo išbrauktas iš repertuaro. Džiaugiuosi, kad man pavyko gyventi ir kurti tuo metu, kai šalis išgyveno pačius sunkiausius krizinius momentus. Tai atsispindėjo ir mano darbuose. Dabar irgi, jeigu tik galvoju apie kitą pastatymą, pirmiausia svarstau apie lietuvišką dramaturgiją. Ir jeigu dar ką nors bandysiu statyti, mėginsiu ieškoti kokios nors įdomios medžiagos, susijusios su Lietuva.
– Sovietmečiu teatras turėjo didelę reikšmę, turint galvoje nacionalumo aspektą. Naudojant metaforų kalbą scenoje buvo galima pajusti tautos dvasią ir vienybę. Nors, kaip ir jūsų paties atveju, spektakliai buvo griežtai cenzūruojami, netgi uždrausti rodyti. Šiandien teatro scenoje galima kalbėti iš esmės bet kuria tema, tačiau nors lietuviškumo tematika ir kalbama, tai daroma ne taip ir gausiai. Kaip manote, kas dėl to kaltas – sumenkusi teatro galia, pakitusios vertybės ar dar kažkas kitas?
– Manau, kad iš tikrųjų keičiasi vertybės, o ir į priekį daugiau veržiasi komercinis teatras. Tokios temos, kokios man tada rūpėjo, dabar eina užmarštin. Bet vis tiek ateina nauja karta režisierių, aktorių, ieškančių tokio teatro ir kuriančių būtent tokį teatrą. Negaliu sakyti, kad, kalbant apie save, tai buvo kažkoks išskirtinis atvejis, nes buvo daug kūrėjų, kurie domėjosi ir kūrė tomis temomis.
Komentuoti jaunųjų režisierių darbus dabar nelabai norisi, nes iš tikrųjų daug jų ir nesu matęs. Neseniai atvykau į Lietuvą ir šių metų pastatymų dar beveik nemačiau. Tik po kokio pusmečio susigaudysiu, kaip viskas yra, ir galėsiu pasakyti savo nuomonę. Spręsti iš šalies būtų neetiška. Remiantis tuo, ką esu anksčiau matęs, matau, kad yra šiokių tokių tendencijų mėgdžioti vakarietišką teatrą, daugiau galbūt sliuogiama paviršiumi, būdingas stiprus moderniškumo vaikymasis. Bet vėlgi čia reikia būti ir gyventi kur kas dažniau, kad galėčiau pasakyti savo išsamesnę nuomonę.
Aiškiai matau, kad jaunųjų teatro kritikų kritika yra labai keista – paviršutiniška, dominuoja nuomonių arba siužeto atpasakojimas, o tokių giluminių analitinių straipsnių esu mažai skaitęs.
– Kaip, jūsų akimis, atrodo teatras Amerikoje ir Lietuvoje? Galbūt įžvelgiate esminių skirtumų žvelgdamas ne tik į estetiką, bet ir į kūrybinį procesą?
– Taip, yra didžiuliai skirtumai. Pirma, Amerikoje publika yra vienokia, Lietuvoje – kitokia, nuo kurios irgi daug kas priklauso. Amerikoje labiau klesti internacionalinis teatras, o Lietuvoje tai mažiau įdomu. Iš tikrųjų daug būtų galima šiuo klausimu kalbėti, bet esminis skirtumas toks, koks slypi gyvenime Amerikoje ir Lietuvoje. Tai visiškai skirtingi pasauliai – žmonės kitokie, tarpusavio santykiai kitokie. Tam tikra prasme man Amerikoje žmonių bendravimas yra malonesnis negu čia, kur žmonės labai nepasitiki vienas kitu, yra nelabai mandagūs, tolerantiški, nelabai gali įsijausti į kitą žmogų. Amerikoje tolerancija yra priimtina kur kas labiau.
– O kaip manote, kur slypi to priežastis – mūsų nacionalinis charakteris, sociopolitinė atmosfera?..
– Man regis, tai yra sovietinės mąstysenos palikimas, kai žmonės vieni kitais nepasitikėjo, įtarė, kad vienas kitą išduoda. Taip jie vis dar jaučiasi. Kai Vilniuje išeini į gatvę, matai, kad daug kas nežiūri vienas kitam į akis, nesišypso. Amerikoje būtų labai keistas dalykas, jeigu tu nusišypsotum, o tau neatsakytų tuo pačiu. Gal Amerikoje tie santykiai yra ir paviršutiniški, negalima sakyti, kad labai gilūs, bet pagarba vienas kitam, mandagumas yra kasdienė gyvenimo norma. To Lietuvoje man labai trūksta.
– Galbūt teatras galėtų tapti tam tikra priemone siekiant keisti žmones?
– Man atrodo, kad teatras iš viso negali būti kokia nors auklėjimo priemonė. Teatras nėra mokykla. Galbūt jis galėtų tik praplėsti žmonių mąstymo horizontą, dvasinį pasaulį. Ugdyti vidinį sąmoningumą yra pagrindinis meno uždavinys.
GALERIJA
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
DMN inf.0 komentarai -
1 komentarai -
BNS inf.1 komentarai
Mintis