Keitėsi paskirtis

Daiktai lieka tiesiog daiktais, jei jų neprakalbini. Kaip ir pastatai. Žvelgi į juos ir matai vien tik plytas, čerpes, stiklus. Šeštadienio popietę Kauno menininkų namai, prakalbinti čia dirbančiųjų, prabilo senomis, bet užmirštomis, kitiems – nei sykio negirdėtomis – istorijomis, nukėlusiomis kone šimtą metų atgal.

Kauno menininkų namai iškilo 1930-aisiais.

Pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą statytuose namuose turėjo įsikurti Vatikano diplomatinė atstovybė Lietuvoje. Dėl to ir renginių salė, kurioje dabar buriasi menininkai, vyksta renginiai, žvelgiant į ją iš viršaus, primena kryžiaus formą. Dėl tam tikrų priežasčių nunciatūra nebuvo įsteigta, užtai po dvejų metų čia atidaryta vaikų ligoninė. Tarybiniais metais – vaikų darželis. Nuo 1971 metų pastate veikė Kūrybinės inteligentijos namai, dar po metų – Kauno meno darbuotojų namai, kurie 1979 metais buvo pervadinti taip, kaip mes juos šiandien žinome – Kauno menininkų namais.

„Viena pirmųjų direktorių buvo Dalia Teišerskytė. Esu užsirašęs kelias įdomesnes jos mintis. Rašytoja pasakojo, kad kažkur ten salėje, kur dabar esame, stovėjo keli motociklai, o bendras vaizdas buvo ne koks. Tad reikėjo atlikti remontą. Supirkti naujų daiktų“ – D. Teišerskytę citavo ekskursijos gidas, Kauno menininkų namų darbuotojas Mantas.

Išsaugojo pano

1981–1982 metais atlikus vidaus remonto darbus, pastatas buvo pritaikytas kultūrinei veiklai. Koridorių ir koncertų salės languose atsirado dailininko Vytauto Banio vitražai „Mūzos“, vaizduojantys šešias graikų mitologijos mūzas, nuolatines Apolono palydoves ir menų saugotojas. Menininkų namų fojė papuošė dailininkės Aldonos Keturakienės keraminis pano „Pėdsakas“.

Baltų plytelių kūrinys iš balto molio priminė krosnį, nors tokios funkcijos ir neatliko.  1980 metais „Pėdsakas“ buvo įtrauktas į KGB naikintinų objektų sąrašą. Sovietams užkliuvo tam tikri, jų manymu, nederami elementai. Svarus V. Landsbergio-Žemkalnio žodis tąsyk nulėmė kūrinio ateitį – jis liko ir tebepuošia pastato vidų. Tiesa, apdaužytais kampais. Manoma, dalis jų užkliuvo apgirtusiems baro lankytojams, kiti – pavyduoliams menininkams.

„Šio kūrinio autorė juk buvo moteris. Tai čia tokia savotiška protesto forma“, – į baltus koklius su juodais miesto vaizdų antspaudais ant jų dirstelėjo Mantas.

Tuo metu susirinkusiųjų akys krypo į popierines afišas, kuriomis nukabinta greta esanti siena. Jų čia bent keliolika, kvietusių į renginius ir primenančių apie būsimus.

Prisiminimai įraše

Antrame aukšte šiuo metu įsikūrusi administracija, o anksčiau čia dūzgė rašytojai. Erdviame balkone, iš kurio atsiveria ne tik vaizdas į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejų, bet ir į kariljoną, vykdavo susirinkimai ir neformalūs pasisėdėjimai su kolegomis. Vos už kelių žingsnių nuo kabineto, kur 1987–1992 metais nemažai laiko praleido ir aktorė Hana Šumilaitė, dirbusi tuomečio direktoriaus Algimanto Norvilo pavaduotoja, – galerija.

„Akivaizdu, dabar ji tuščia, nors dar prieš kelias dienas darbai kybojo“, – Mantas pridūrė, kad maždaug po savaitės sienos ir vėl užsipildys Kauno technologijos universiteto studentų darbais. Ši vieta jiems bus tarsi tramplinas į ateitį. Tokiu tikslu, anot ekskursijos gido, ir buvo įkurta antrojo aukšto galerija.

„Patalpa buvo skirta debiutuoti menininkams. 1993 metais čia pasirodė ir moterų grupė „Keturios“, – ilgai neužsibuvęs antrame aukšte, Kauno menininkų namų darbuotojas pakvietė grįžti į pirmąjį, kur anuomet buvo įrengta kavinė. Dabar čia skaitykla, o menininkų pasisėdėjimo vietą mena kelios baro kėdės, anga sienoje, kavos aparatas, žinoma, jau šių laikų ir buvusio kavinės šeimininko Roberto Černiausko prisiminimai. Apie galiojusią tvarką, lankytojus, virtuvę.

„Turėjau bare pasidaręs tokią metalinę dėžę su smėliu ir virdavau turkišką kavą. Va, čia, kampe. Ta kava jiems buvo kažkas fantastiško! Kavos aparato net ir nepirkom“, – garso įraše skambėjo R. Černiausko prisiminimai. Visgi, ne iš kavos ir ne iš patiekalų uždirbdavo Robertas.

„Turėdavome vieną sriubą, vieną arba du antrus patiekalus. Dažniausiai kepsnys kiaulienos, kartais vištienos. Dar rečiau žuvis. Iš virtuvės mažai uždirbdavome, daugiausiai iš baro“, – R. Černiausko balsas įraše pritilo, o Mantas ekskursiją kvietė tęsti savarankiškai.