Nacionalinis Kauno dramos teatras kviečia į paskutinę šio sezono premjerą – Žilvino Vingelio režisuotą spektaklį "Skaičius". Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventas savo diplominiu darbu (kurso vadovas – Gintaras Varnas), debiutuoja didžiojoje dramos teatro scenoje.

Pasirinkęs netradicinę britų dramaturgės Caryl Churchill pjesę "Skaičius" (parašyta 2002 m.) Ž.Vingelis tyrinėja žmogiškąją tapatybę. Dramaturgę parašyti šią pjesę įkvėpė JAV mokslininkų gyvūnų klonavimo eksperimentai bei galimybė ateityje sukurti ir žmonių klonus. Tad pagrindinė siužetinė linija vystosi aplink tris klonus – to paties tėvo tris sūnus Bernardus. Vienas yra tikrasis, o kiti – tik skaičiai. Ar jie tokios pat visavertės asmenybės? Kaip ši tema plėtojama ir kaip sekėsi ieškoti atsakymo į šį klausimą spektaklyje, mintimis dalijasi režisierius Ž.Vingelis – dar žinomas kaip vienas ryškiausių jaunosios kartos dainuojamosios poezijos atlikėjų Lietuvoje.

Savąją spektaklio viziją atgaivinti jam padėjo scenografas Vėjas Aliukas, dailininkė Ilona Dombrovskytė, kompozitorius Artūras Bumšteinas, vaizdo menininkas Kornelijus Jaroševičius, aktoriai: Saulius Čiučelis, Liubomiras Laucevičius ir VDU vaidybos studentai (Valerijus Kazlauskas, Edgaras Miliauskas, Aistis Landsbergas, Mantas Tarasevičius).

– Netradicines dramas rašančios dramaturgės Caryl Churchill kūrybą sunku vienareikšmiškai apibūdinti. Kaip jūs galėtumėte nusakyti jos išskirtinumą?

– Dramaturgės kūryboje atsispindi daug žanrinių įtakų – ji bandė rašyti ir beketiškas, ir brechtiškas pjeses, kostiuminę dramą, operų libretus. Pjesė "Skaičius" parašyta kaip televizijos pjesė. Rašydama naują pjesę C.Churchill eksperimentuodavo su aktoriais, ieškodavo tikro žmogaus kalbėjimo, ne literatūrinio teksto. Būtent dėl to ši pjesė tradicinio teatro gerbėjams gali nepatikti. Joje vaizduojama paprasto žmogaus istorija ir jį užgriuvusi problema-klausimas "Kas aš esu?" bei jo desperatiškas bandymas reflektuoti šią temą sukantis užburtame rate ir nerandant jokio atsakymo. Skirtingai negu kitose teatro pjesėse, kur personažas, pasiekęs aukštą emocinį tašką, vis dar šneka literatūriškai rišliu tekstu, čia mintis nutrūksta. Galima ieškoti, kas yra už teksto: emocinių išgyvenimų, paradoksų, kas tame kambaryje, vykstant tam pokalbiui, turėjo atsitikti, kad staiga jis nutrūko, pasikeitė personažų santykis, jų žodynas. Tekstas tampa tik ledkalnio viršūne, tai ne pretekstas teatriniam veiksmui, o sceninio veiksmo priežastis. Tai labai chaotiškas tekstas. Kritikų ši drama įvardijama kaip pati pirmoji XXI a. pjesė.

– Kaip ir kada užsimezgė jūsų vidinis dialogas su šia mistikos ir nepatogių psichologinių potyrių kupina drama?

– Kelias iki šios pjesės buvo kupinas atsitiktinumų. Antrame kurse turėjau užduotį pastatyti šiuolaikinio dramaturgo pjesę. "Skaičius" buvo pati pirma pjesė, kurią perskaičiau iš šiuolaikinės dramaturgijos autorių. Tada man pasirodė, kad ji yra per daug keista, nes nėra skyrybos ženklų, veikėjai nesusišneka, neaišku, apie ką šneka, o dar kažkokie klonavimai... Ir aš ją palikau ramybėje. Du mėnesius kankinausi, nes labai kruopščiai renkuosi medžiagą. Užsidariau namie, pyko visi dėstytojai, nes ilgai nepradėjau repeticijų ir vis rinkausi medžiagą. Perskaičiau gal 60 šiuolaikinių pjesių ir vis neradau tinkamos. Galvojau, kad išprotėsiu. Ir tada vėl priėjau prie "Skaičiaus". Dar kartą perskaičiau ir šį kartą ji mane sudomino – atradau jos psichologinį pagrindą, įžvelgiau didelę destrukciją, kaltės slėpimą, nemažai moralinių aspektų. Taip jau buvo lemta, kad turėjau apeiti visą šiuolaikinės dramaturgijos kontekstą, kad suvokčiau jos prasmę ir esmę. Bandžiau pjesę statyti akademijoje su aktoriais Dovydu Stončiumi ir Valerijumi Jevsejevu. Visai įdomiai išėjo. Buvau iš pradžių numatęs kaip savo diplominį darbą statyti visai kitą kūrinį – Fiodoro Dostojevskio apsakymą "Juokingo žmogaus sapnas". Bet vėlgi  atsitiktinumas – taip išėjo, kad vėl sugrįžau prie šios pjesės. Be to, sutapo ir tai, kad teatre buvo laisvi šiems vaidmenims itin tinkantys aktoriai – Saulius Čiučelis ir Liubomiras Laucevičius.

Tai, kad esu Nacionaliniame Kauno dramos teatre – taip pat atsitiktinumas, bet labai tuo džiaugiuosi, nes pats esu iš Kauno ir būtent šiame teatre, žiūrėdamas dabartinio savo mokytojo G.Varno spektaklius, užsikrėčiau teatro bacila. Atsimenu tuos pačius aktorius, kurie dabar vaidina pas mane. Man šis grįžimas labai simboliškas. Dėkoju teatro darbuotojams, ypač teatro vadovui Egidijui Stancikui, kad suteikė visas galimybes čia kurti. Gal ir per daug ieškau gyvenimiško simbolizmo, bet jis palaiko. Tai liudija, kad yra kažkas daugiau, negu pats lemi.

– Pjesėje keliamas žmogaus individualumo klausimas pasitelkiant klonavimo temą, virstančią metafora. Kaip ši tema skleisis jūsų spektaklyje? O galbūt akcentuosite ne tai?

– Iš tikrųjų pjesės tema yra labai paprasta ir vystoma daugelyje kitų dramų – tai žmogiškosios tapatybės paieškos. Tai archetipinė tema. Juk iš esmės literatūroje yra kokios penkios pagrindinės temos ir jos sukasi ratu, tik išreiškiant jas vis kitu būdu. Spektaklyje, kaip ir pjesėje, visi personažai svarsto "Kas aš esu", siedami tai su klonavimo tema ir savo patirtimi. Vienas iš veikėjų, Bernardas, pragyvenęs 35 metus, sužino, kad jis yra pirmojo savo tėvo vaiko klonas, kad turi tokį pat vardą. Kitaip tariant, tėvas pasidarė pakaitalą. Jis sužino, kad gyvena svetimą gyvenimą ir jį užpuola mintys "Kas aš esu?" ir apskritai  "Ar esu tikras?" Jis sukasi šitame kebliame užburtame rate ir neradęs išeities nusprendžia, kad reikia pabėgti nuo šio chaoso, ieškoti savo individualaus gyvenimo. Pirmasis sūnus savęs ieško aiškindamasis su tėvu, kodėl pastarasis jį išmetė ir kodėl pasidarė naują sūnų. Pabaigoje pasirodo trečiasis klonas, kalbantis tik apie kitus (konfucionistinė mintis, kad mokytojas yra mokytojas tik tada, kai salėje yra mokinių. Tu esi tik tai, kas tave supa, niekas savaime). Dar viena mums labai svarbi tema – žmogiškoji destrukcija.

Spektaklį papildėme tema, atkeliavusia iš Hermanno Hessės romano "Demianas", kuriame irgi kalbama apie tapatybę. H.Hesės tekstuose sakoma, kad jei išžudytum visą žmoniją ir liktų vienas vienintelis vidutiniškai gabus vaikas, jis vienas sugebėtų išgalvoti visus dievus ir kultūras iš naujo, nes viskas yra kolektyvinėje pasąmonėje, visos žmonijos patirtyje. H.Hesė pritaria Konfucijui sakydamas, kad mes, kaip atskiri žmonės, iš viso neegzistuojame. C.Churchill pjesėje tyrinėjama pati žmogiškumo esencija, kuri pereina įvairiausias įtampas ir dažnius. Pro mikroskopą yra tyrinėjama pati žmogaus psichologija, kaip kad mokslininkai tyrinėja žmogaus fiziologinį kūną. Matydamas kaip Bernardas ir jo tėvas nesutaria, naikina vienas kitą, supranti, kad iš esmės iš žmogaus reikia atimti bet kokį jam galios suteikiantį mokslą, kad jis niekada neatsakys už savo išradimus ir kad pati žmogiškoji prigimtis yra tamsi. Kuo didesnis mokslas, tuo didesnės ir klaidos, kurias žmogus nuo senų laikų daro. Keliu klausimą, ar mokslo pažanga iš esmės nekelia grėsmės pačiam žmogiškumui ir kaip jį išsaugoti.

– O kaip futuristinė dvasia?

– Spektaklyje tai nėra svarbiausia. Tai gal labiau pasireikš spektaklio formoje negu turinyje. Bandome kontrasto principu jungti du dalykus – pjesės tekste išreikštą psichologinę dramą ir mistifikuotą mokslininkų temą. Be pagrindinių personažų, dar veikia keturi personažai – mokslininkai, kuriuos vaidins VDU vaidybos studentai. Jie spektaklyje valdo dekoracijas, laksto, žaidžia savo mokslinius žaidimus. Jiems klonavimas yra tik šaltas eksperimentas. Jiems nė motais jo padariniai – žmogžudystės, savižudybės, desperatiškas savosios tapatybės ieškojimas. Kloną pavyko išauginti, jie paplojo rankomis, padarė didžiulį žingsnį žmonijos istorijoje ir išsiskirstė. Tačiau iki ko tai gali privesti tą žmogų? Visą žmoniją? Kaip tokiame pasaulyje suvokti save ir toliau gyventi? Man ateities pasaulis yra šiurpinantis ir gąsdinantis. Futuristinės estetikos specialiai nekuriame, vaidybos scenos stipriai psichologiškai motyvuotos. Saulius vaidina net tris personažus, kurie visi bendrauja su savo genetiniu tėvu, bando sužinoti iš jo tiesą ir vis atsimuša į sieną.

– Turite nemažai muzikinės kūrybinės patirties – muzika šiame spektaklyje greičiausiai nebus vien iliustratyvus fonas?

– Muzikos pamatas yra, mano supratimu, labai talentingo ir mano mėgstamo kompozitoriaus A.Bumšteino prieš dvylika metų įrašytas "baisus" albumas, susidedantis iš technokratinių garsų, pypsėjimų, labai griežtų sąskambių, disonansų, ūžimų ir švilpimų. Mes kuriame siurrealios šlykščios laboratorijos atmosferą ir ieškome paradoksalaus muzikinio fono dialogo su sceniniu veiksmu. Kažkas panašaus kaip Jano Švankmajerio filmuose, kur, pvz., personažas valgo, o girdisi metalo staklių garsas.

– Kaip jūs, kaip jauniausios Lietuvos teatro režisierių kartos atstovas, vertinate šalies teatrą – ar norisi kažką jame keisti? Kokia jūsų teatro vizija?

– Kiekvienais metais teatro kritikai sako, kad tai nykiausi teatro metai. Dabar daug užsieniečių statė spektaklių, tai visi lyg ir patenkinti. Apie savo teatro viziją kalbėti sunku, nes tai  procesas, neegzistuoja kažkokia formulė. Teatras yra ne įstaiga, o menas, kuris atsitinka tam tikroje vietoje, kai dingsta erdvė, ir tam tikrą valandą, kai dingsta laikas. Kai susikuria visai kita realybė su stipriu temos išgyvenimo koncentratu – visko, kas yra esminga žmogaus gyvenime, atmetant visa tai, kas yra kasdieniška ir nuobodu. Manau, kad visą tą koncentratą scenoje ir reikėtų išlaikyti, o ne pusvalandį rodyti, kaip kažkas valosi dantis arba pusantros valandos važiuoja dviračiu. Paskutinis stiprus ir sukrečiantis mano teatrinis išgyvenimas įvyko prieš savaitę Vilniuje, festivalio "Tylos!" metu. Žiūrėjau Artūro Areimos "Medėjos kambarį". Nežinau, ką parašys kritikai, bet pagaliau supratau Artūrą kaip režisierių. Jis užsiaugino savo "pamišėlius", kad pagaliau galėtų daryti tai, ką nori. Tam joks kitas, net ir pats techniškiausias aktorius, netiks. Spektaklyje trinamos aktorių vaidybos ir realių išgyvenimų ribos, susipina daug temų, o galiausiai baigiasi šokiruojančiu socialiniu eksperimentu, kuriame, panašiai kaip Jerzy Grotowskio ar Antonino Artaud kūryboje, tyrinėjama kur baigiasi teatras ir prasideda gyvenimas. Tiesa, daugėja įdomių dalykų Lietuvos teatre. Man tai patinka, nors labai mėgstu ir tradicinį, metaforinį, aukštosios kultūros teatrą, bet visą laiką jaučiau silpnybę ir undergroundo teatrui. Jo Lietuvoje visai nebuvo. Drąsių eksperimentinių režisūrinių pastatymų ne teatro erdvėje Lietuvoje labai trūko.

– Kas, jūsų manymu, stabdo šiuolaikinio Lietuvos teatro augimą?

– Aklas sekimas logika. Tai Lietuvos teatro vėžys. Į ją reikia žiūrėti labai atsargiai. Yra daug išsikvėpusių aiškių pastatymų, kuriuose sekama vien logika. Mano manymu, pastarosios teatre iš esmės negali būti, nes ji yra negyvenimiška. Logika – tai stereotipinis požiūris "čia jis turėtų elgtis maždaug taip", bet juk žmonės, kilus įtampai, juokiasi prie karsto ir to niekas negali paaiškinti. Paradoksų, kitokio gyvenimo kūrimo, gyvenimo, pakelto 3 cm nuo žemės, iškreipto veidrodžio, audrinančio žiūrovo vaizduotę paieškos, – toks turėtų būti tikrasis teatro tikslas. Ieškoti to, kas žmogaus gyvenime esminga, ir rasti meninį būdą tam perteikti, o ne imituoti realybę, kritikuoti valdžią ir panašiai. Toks atribojimo efektas leidžia susikoncentruoti į spektaklio temą, apvalyti jį nuo buities, politikos, esamojo laiko šiukšlių, kvailų asociacijų, žiūrovui įgrisusių vaizdų. Esamasis laikas pats neįdomiausias ir laikiniausias. Nemanau, kad jis menui turėtų būti įdomus.

Antras jaunojo režisūrinio teatro stabdys – aklas sekimas Lietuvos režisūrinio teatro autoritetais. Net jei ir labai patinka, reikia sau pasakyti "ne" ir apeiti didžiulį kūrybinį ratą, kad vėl prie to grįžtum per savęs paieškas. Šiuo atžvilgiu kovoju ir pats su savimi, ir tai darau sąmoningai.