Tie, kurie buvo sutikę smulkutę juodaplaukę meksikietę Kauno šokio teatro "Aura" šokėją – nesvarbu gatvėje, ar scenoje, neabejoju, įsiminė ją. Charizmatiškoji mergina iš Meksikos, net ir eidama Kauno senamiesčiu, spinduliuoja žvilgsnį traukiančią energiją, o sceniniai Annos Karen Gonzalez Huesca viražai palietė ir net pravirkdė ne vieną žiūrovą.

Du solo apie Meksiką ir mirtį

Pirmasis šokėjos susitikimas su žiūrovai įvyko šokio edukacijos erdvėje "Aura+". Šokio miniatiūrų vakare Anna pristatė solo, kuriame kalbėjo apie Meksikoje dingstančius žmones ir jų mirtis.

Sukrečiantis vos 10 minučių trukmės pasirodymas, kuriame šokėja išrėkė savo skausmą, abejingų nepaliko. Laiptinėje, kur vyko premjera, jai pasibaigus dar tvyrojo spengianti tyla ir tik paskui pratrūko žiūrovų ovacijos.

Netrukus festivalyje "Aura 25" Anna pristatė savo darbą "Negrįžtamas judesys".

"Tikėjau ne tik kiekvienu jos judesiu, bet net jos buvimu, nes ir ji tuo tikėjo. Šaltą spalio dieną, susukusi ant cementinės palangės traputė Anna kalbėjo apie Meksikoje nužudytą kultūros vadybininkę, aktyvistę Nadya Vera. Tas šaltas, apleistas "Lituanicos" fabrikas kontrastavo su gležnu Annos kūnu, bet pripildytu vidinės jėgos ir labai stipriai sukrėtusiu visus žiūrovus. Ji tiesiog išrėkė skausmą", – pasirodymą prisiminė "Auros" vadovė, choreografė Birutė Letukaitė.

Susiliejo technika ir jausmas

Anna yra įvaldžiusi daug skirtingų šokio technikų: klasikinį, gatvės šokį, savo tautos šokius – bačatą ir salsą. "Nuostabu, kai žmogus turi sukaupęs ne tik kultūrinės ir emocinės patirties, bet ir šokio technikų bagažą. Aš tiesiog negalėdavau atsižiūrėti į Annos ir Izmaelio ("Auros" šokėjas taip pat iš Meksikos – aut. past.) improvizacijas. Jų judesys toks įdomus, toks nenuspėjamas, gimsta skirtingos judesio išraiškos", – sakė B.Letukaitė.

Pasak choreografės, šokiui labai svarbu technika. Tačiau, šiuolaikiniam šokiui krypstant į konceptualumą, choreografė po daug metų patirties sako vėl grįžtanti į pradžią – prie ištakų. "Labai vertinu šokėjų viso gyvenimo triūsą, dirbant su kūnu, tačiau net ir tobuliausia technika be vidinės motyvacijos yra niekas. Labai nedaug šokėjų, kurie sugeba išskambėti kiekvieną judesį.

Anna yra būtent tokia. Tokių reta. Beje, "Auroje" užaugusi šokėja Ema Nedobežkina taip pat sugeba techniką ir jausmą sulieti į visumą. Labai jas abi vertinu", – džiaugėsi choreografė.

Geriausia, kas galėjo įvykti

Anna šoko nuo mažens. Dar būdama darželinukė norėjo būti kiekvieno įvykio centre. Tėvai neabejodami leido ją į baleto mokyklą. Ilgainiui Anna atrado šiuolaikinį šokį, dabar savo talentu dalijasi su Lietuvos publika.

"Tai, kad atvykau į "Aurą" – neabejotinai likimas. Mane Kaunas pasirinko. Atleiskite, bet nieko nežinojau apie Lietuvą. Mokyklos, kurioje studijavau, direktorius sutiko B.Letukaitę festivalyje Verakruze, Meksikoje. Jis man papasakojo, kad šokio teatras "Aura" ieško šokėjų. Peržiūrėjau teatro svetainę, šokio įrašus "YouTube" ir "Vimeo" kanaluose. Mane sužavėjo labai savitas, niekam kitam nebūdingas choreografijos stilius. Nedvejodama nusprendžiau parašyti į teatrą. Kvietimas šokti "Auros" trupėje – kaip neįmanomo išsipildymas. Esu įsitikinusi, niekas gyvenime nevyksta be priežasties. Mano skrydis į "Aurą" ir su "Aura" – viena netikėčiausių ir nuostabiausių dalykų, įvykusių mano gyvenime", – pasakojo Anna.

Kultūriniai barjerai

Atvykus į Lietuvą Annai nebuvo lengva. Pirmiausia – tai pirmas išsiskyrimas su šeima, draugais ir įprastu kasdieniu gyvenimu Meksikoje.

"Šeima man labai brangi. Tai dalis manęs. Jie mane palaiko, nesvarbu, kas vyktų mano gyvenime. Jie visuomet randa būtent tuos žodžius, kurie mane motyvuoja keltis ir eiti. Juos labai myliu. Matyt, pačiu stipriausiu jausmu, kokį tik žmogus gali jausti", – sakė Anna.

Atvykus į Kauną buvo nelengva: kalbos barjeras, žmonių šaltumas ir uždarumas – iššūkiai, kuriuos teko įveikti šokėjai. O kur dar maistas, prie kurio buvo išties sunku priprasti: "Ta rožinė sriuba ir visi kiti keisti patiekalai..." – šypsojosi mergina. Tačiau po metų, Anna kirto cepelinus ir sakė: "I like zepelinas."

Sunkiausiai sekėsi susigyventi su Lietuvos orais. "Visą gyvenimą pragyvenau paplūdimyje, Mazatlane, ant Ramiojo vandenyno kranto, kur nuolat saulėta ir šilta. Kita vertus – pamatyti gamtos sezoniškumą – nuostabi patirtis", – pasakojo Anna.

Pristatys naujausią darbą

Gyvenime pasitaiko visokių etapų, tačiau jau kuris laikas mergina gyvena taikiai su savimi ir yra įsitikinusi, kad tik sutardamas su savimi, gali taikiai gyventi aplinkoje. Tik tuomet tavo ausys gali girdėti, kas kalbama aplinkui, akys matyti, kas vyksta, ir tik tuomet gali padėti kitiems ar kažką duoti visuomenei.

Antradienio vakarą Nacionalinio Kauno dramos teatre "Rūtos" salėje, Anna pristatys kartu su kolega Renato Gonzalesu iš Meksikos sukurtą spektaklį "Frontera" (isp. siena, riba).

Mintis sukurti spektaklį apie diskriminaciją, apie kito ar kitokio nepriėmimą, kilo po nesmagaus incidento Kaune, kai gatvėje buvo užpultas ir sumuštas meksikietis. Sukrėsta šio įvykio, mergina ėmė mąstyti šia tema ir stebėti žmones bei situacijas ne tik svečiose šalyse, svetimtaučių atžvilgiu, bet ir grįžusi į gimtąją Meksiką tarp tautiečių.

"Sykį šnekučiavomės parke su draugais. Prie mūsų priėjo žmogus, prisistatė buvusiu narkomanu ir paprašė pinigų narkomanų reabilitacijos centrui. Visi net neatsisukdami į vaikinuką atšovė, kad pinigų neduos ir pasiuntė jį šalin. Tą akimirką supratau, kad mes turime teisę neturėti pinigų, turime teisę jų turėdami neduoti, tačiau neturime teisės nepakelti akių į žmogų, kuris kreipiasi į mus. Privalome pažiūrėti jam, jei ne į akis, tai bent jau į veidą", – skaudžiais prisiminimais dalijosi Anna.

Spektaklis – tarnystė visuomenei

Anna įsitikinusi, kad diskriminacija ir kito nepriėmimas egzistuoja visose šalyse, tik reiškiasi skirtingu stiprumu ir skirtingomis formomis. Spektaklis "Frontera" – tarsi klausimas mums, ką kiekvienas mūsų galime padaryti su savimi ir aplinka, kad pakeistume situaciją.

Žmonės iš Meksikos ir iš Lotynų Amerikos palieka savo šeimas, vaikus, šalį, ieškodami geresnio gyvenimo ne sau, bet tiems, kuriuos myli. Visus juos iš šalies gena skurdas, nesaugumas, bedarbystė. Jie sėda ant krovininių traukinių vagonų ir keliauja amerikietiškos svajonės link.

Viename kaimelyje moterys šiems pabėgėliams gamina maistą, pripila butelius vandens ir, traukiniui skrodžiant kaimelį, vandenį ir maistą meta ant pravažiuojančio traukinio. Apie tai yra sukurtas nuostabus filmas "Paimk mano meilę" ("Llévate mis amores"). Filmo herojė sako: "Tai mano tarnystė, kurią atradau ne bažnyčioje, bet čia, prie traukinio bėgių."

Paklausta, ar šis Annos spektaklis taip pat yra tam tikra jos, kaip kūrėjos tarnystė, choreografė atsakė: "Taip. Kiekvienas turime sau atsakyti, kokį vaidmenį atliekame šiame gyvenime. Jei esi kūrinijos dalis, negali nereaguoti, kai kažkas patiria smurtą, agresiją ar pažeminimą. "Ką aš galiu pakeisti?" Tai klausimas, kurį privalome kiekvienas sau užduoti. Turime užimti savo poziciją, kalbant apie visas situacijas, visus kontekstus ir nepasiduoti, nors kartais ir netenkame vilties. Iš mažytės pradžios gimsta didelės permainos."