Režisieriaus Kastyčio Mieliausko pastatytas kūrinys, sukurtas pagal Richardo Bacho to paties pavadinimo alegorinę apysaką, šiuolaikiškai interpretuoja literatūros kūrinio naratyvą ir tęsia jau gerai atpažįstamą individualios savasties paiešką, autentiškumo troškimą ir dvasinės emancipacijos idėjas, aktualias ne tik istoriniame, bet ir šiuolaikiniame sociokultūriniame kontekste.

Ar tai himnas laisvei? Be abejonės. Ar taiklus, teisingas ir paveikus? Veikiausiai, įdomiai pasirinkta meninė kalba išgrynina minties užmačias ir paverčia skirtingas disciplinas, tokias kaip judesys, muzika ir vaizdas, veikti sinergiškai. Visa meno sąveika spektaklyje sudaro bendrą naratyvą, kūrinį paverčiančiu estetinės raiškos kalba. Spektaklio meninė linija – eklektiška, tačiau nuosekli, – choreografijoje susipina klasikinio baleto stilistika su šiuolaikinio šokio dinamika. Šokis čia nėra tik estetinė raiškos priemonė – jis tampa skrydžio, asmeninio tobulėjimo ir dvasinės kelionės, vedančios iš fizinių ir mentalinių ribų, metafora.

Vis dėlto, žiūrint gerai žinomą literatūros kūrinio interpretaciją, kausimų išvengti neįmanoma. Ar laisvos šalies žmonėms būtina priminti apie laisvės puoselėjimą? Apie fizinę ir tautos laisvę klausimų nekyla, šiandienė situacija apie tai primena kasdien, tačiau, jei kalbame apie žmogaus galimybių, išsilavinimo, vidinio polėkio ir motyvacijos laisvę, yra keblumų. Socialinių tinklų, kolektyvinės psichologijos ir vartotojiškos kultūros kontekste laisvė dažnai tampa nebeautentiška pozicija. Deja, su tuo sutikti ir tai pripažinti ryžtųsi retas. Žmonių mintis valdo įvairios tinklalaidės ir nuomonės formuotojai, pasirinkimus lemia populiarios tendencijos, o išskirtinumas tampa nebemadingas. Nors kūrinys kalba apie istoriškai nekintančius vidinės kovos scenarijus, vis dėlto spektaklis skatina ne kovą prieš išorę, o vidinį pokytį, kuris galiausiai paveiks ir aplinką, ir asmeninį santykį su kitais.

Spektaklis – apie autentiškumą. Pagrindinis herojus ne maištauja, jis akcentuoja savo prigimtį ir ją išgrynina. Jam svarbiausia jo paties pasirinkimai ir jėgų išbandymas. Išorė neturi galios. Tačiau, kaip gerai žinoma pagal literatūros kūrinį, pagrindinis veikėjas nevengia atsakomybės, bet siekia savo pašaukimo net kai gentis jo išsižada. Dėl vidinės kovos paskatų iškyla klausimas, kur jo vieta ir kiek jis pasiryžęs dėl jos. Pagrindinis herojus nekovoja prieš sistemą, jis kovoja už save. Kai keičiasi jis pats, pamažu kismas paliečia ir visuomenės nuostatas. Džonatano figūra nėra maištininkas klasikine archetipine prasme – jo maištas nėra niokojantis. Šiuo atveju jis negriauna kultūros, tradicijos, neneigia savo ištakų, tačiau kuria naująjį save. Jis ne kovoja su sistema, bet ją peržengia, nes siekia atskleisti savo prigimtį ir atliepti savo paties paieškas. Laisvė jam nebėra tikslas, o būvis, kurio neįmanoma išmokti. Tai išgyvenama. Ši vidinė transformacija perteikiama ne žodžiais, bet kūnu. Šokiu atskleidžiamas herojaus siekis pakilti virš ribojančių struktūrų, tapti ne tuo, kuo liepta būti, bet kur veda prigimtis. Lygiai taip pat jis nekalba apie laisvės būtį – jis ją išbando. Teiginiai „Taip visada buvo“ ar „Tokia prigimtis“ nėra galutinė tiesa, todėl jos jis nepriima. Žuvėdros nejaudina kūno diktuojami ženklai, nes jie nėra ribos. Mylių, pėdų ar greičio skaičiai taip pat tampa ribomis ir, kai jų nepaisoma, galima pasiekti tikrąją skrydžio laisvę.

Šokio kalba perteikiamas Džonatano skrydis primena Platono Olos alegoriją – procesą, kai asmuo išsilaisvina iš tamsos, iliuzijų ir socialinių normų šešėlių, kad pamažu priartėtų prie tikrosios būties, savo prigimties ir tiesos. Jo skrydis nėra romantiškas, jis skausmingas – kupinas vidinio prieštaravimo ir vienatvės. Ši paralelė primena apie išsivadavimą iš kultūrinės, mentalinės tamsos. Tačiau, kaip ir Platono mite, sugrįžimas yra ne mažiau svarbus nei palikimas. Tik tai padaręs jis gali sugrįžti atgal, kad padėtų išsilaisvinti kitiems. Ar tai lengva? Žinoma, ne. Pirmiausia tai atsakomybė kitiems, sau ir, žinoma, visada pasikartojanti ir skaudi atmetimo reakcija. Nepaisant išbandymų, šis kelias visada veda į savasties paieškas.

Forma: spektaklyje šokis nėra tik emocijų vaizdavimo priemonė – judesys tampa giliu reiškiniu, išgryninančiu kūrinio dvasiškumą. / Šv. Ignaco Lojolos kolegijos archyvo nuotr.

Spektaklis tiesiai ir be užuolankų klausia – kas esi? Kur eini ir koks tavo tikslas? Raginama kuo daugiau įsigilinti į meilę. Tačiau ką koduoja viešajame diskurse dažnai girdėti ir kartais motyvacinių knygų, plakatų ar banalių diskusijų klišes primenantys sakiniai? Tai nuorodos į Džonatano Livingstono Žuvėdros laisvę ir literatūros kūrinį. Ar jas vertėjo tiesiogiai perteikti teatrine kalba? Neįmanoma teatro atskirti nuo literatūros, tačiau teatro negalima paversti tik literatūra. Šiame duete turi laimėti teatras, o ne motyvacinės literatūros didaktika.

Spektaklio struktūra pasižymi fragmentiška sandara, leidžianti žiūrovui priartėti prie herojų ir patirti jų kismo etapus, susitapatinti su jais. Reginyje vyrauja dvilypumas: sielos aspektas išreikštas šokiu, o kūno – balsu. Ši dvilypė sandara harmoningai atspindi dvi nedalomas asmenybės puses, tačiau šokio elementai, plastika nenuginčijamai laimi. Šokio linija spektaklyje tampa pagrindine išraiškos forma – minties galia yra vizualiai išreikšta, o meninė ir estetinė dermė profesionaliai atskleidžia teatrinę kalbą.

Būtent čia reikia prisiminti spektaklio pagrindinę heroję – jaunąją šokėją Luknę Deltuvaitę, kuri įspūdingai perteikia žuvėdros dvasią ir pripildo spektaklį neįtikimos judesio plastikos ir vaizdinės harmonijos. Pagrindinės herojės judesys perteikia ne tik grožį, bet ir įtampą tarp troškimo ir baimės, tarp skrydžio ir kritimo. Taip spektaklis jungia du  fenomenus, apie kuriuos dažnai mąstoma atskirai: estetinį patyrimą ir filosofinę introspekciją. Kūnas tampa sąmonės kanalu, o ne vien atlikimo įrankiu. Šiame spektaklyje šokis žymi kūno galimybę mąstyti, atskleisti mintis ir perteikti kūrinio fabulą, šokis čia nėra tik emocijų vaizdavimo priemonė, judesys tampa giliu reiškiniu, išgryninančiu kūrinio dvasiškumą.

Šokis nėra tik estetinė raiškos priemonė – jis tampa skrydžio, asmeninio tobulėjimo ir dvasinės kelionės, vedančios iš fizinių ir mentalinių ribų, metafora.

Spektaklis atspindi Maurice’o Merleau-Ponty kūniškumo teoriją, kurioje teigiama, kad kūniškume dingsta subjekto-objekto perskyra, nes kūnas yra ir daiktas, ir pats suvokiantysis. Šokio kalba tampa būdu pažinti save – tai ne naratyvo papildymas, bet reginio esmė.

Būtina paminėti, kad spektaklio kontekstas – Šv. Ignaco Lojolos kolegijos penkiolikos metų jubiliejus. Ši proga suteikia kūriniui papildomą dvasinį, kultūrinį ir kūrybinį sluoksnį, kurį verta aptarti. Džonatano kelionė čia gali būti suvokta kaip Ignaciškoji praktika – fabuloje jaučiama išėjimo, savirefleksijos, atpažinimo ir misijos aspektai. Žiūrovui siūloma įeiti į Džonatano patirtį – ne stebėti ją iš šalies, bet ją pajausti ir išgyventi. Ribų peržengimas – atliepimas į tikrąją laisvės paiešką ir atsidavimą, tikėjimą ir pasitikėjimą. Šiuo aspektu spektaklis tęsia sakraliosios estetikos tradiciją, tačiau be pamokslavimo – vizualusis reginys per judesį, muziką ir vaizdinę simboliką atveria gilesnio patyrimo ribas. Šias ribas atskleidžia scenografija ir kostiumų dailė. Kostiumai spektaklyje – minimalistiniai, tačiau itin įtaigūs, jie tampa ne tik vizualiniu, bet ir semantiniu scenovaizdžio elementu. Jų asketiškumas ir subtilumas leidžia atsiskleisti kūno judesiui, pabrėžia šokio geometriją ir plastiką. Kostiumai leidžia veikėjams tapti metafiziniu simboliu, ne vien personažu. Būtina paminėti, kad kostiumų koncepcija buvo sukurta bendradarbiaujant su Šv. Ignaco Lojolos kolegijos studentais, dirbusiais drauge su kostiumų dailininke ir dėstytoja Kristina Kmitiene, o grimą kartu su studentėmis kūrė Rita Preikšaitė. Taip jubiliejus tampa labiau įprasmintas, pažymėtas kultūros ir kūrybos kelyje.

Žmogaus savastis ir jos ieškojimas – amžina tema. Tokie kūriniai svarbūs ne dėl savo formos naujumo ar efektingumo. Viskas laiko spiralėje kartojasi ir atrodo jau išbandyta, tačiau per paprastumą, lengvumą ir įtaigą aktualizuoti sprendimai visada atsakys į gylio ir grožio ištroškusią žiūrovo paiešką.

Kūrybinė komanda

Režisierius – Kastytis Miliauskas, kompozitorius – Julius Kmitas, scenografė – Rūta Raipinytė-Miliauskė, choreografė – Aistė Kavolienė, šokėjai – Luknė Deltuvaitė ir Jokūbas Nosovas, choreografė – Indrė Ivanauskytė, šokėjos – Miko Petrausko scenos menų mokyklos Šokio skyriaus mokinės, baleto choreografės: Sandra Drodvilaitė, Samanta Drodvilaitė, baletos šokėjos – SD baleto studija. Aktoriai: Gintautas Bėjeris, Jogaila Pūras, Tomas Utmanas. Dainuoja: LSMU choras „Neris“. Garso režisierius – Andrius Stakelė, šviesų dailininkas – Tomas Zinkus, grimas – Rita Preikšaitė ir Šv. Ignaco Lojolos kolegijos grožio terapijos studentės, kostiumai – Kristina Kmitienės ir Šv. Ignaco Lojolos kolegijos įvaizdžio dizaino studenčių.