Menininkai ir bendruomenė: žiūrovai tampa kūrėjais. Ir atvirkščiai | KaunoDiena.lt

MENININKAI IR BENDRUOMENĖ: ŽIŪROVAI TAMPA KŪRĖJAIS. IR ATVIRKŠČIAI

Kur prasideda ir baigiasi menininko laisvė įgyvendinant bendruomeninio meno projektus? Kas juose tampa bendradarbiu, o kas tik pagalbininku? Kaip žmonės paverčiami pagrindine kūrinio medžiaga? Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus bandė ieškoti Kauno menininkų namų inicijuotos diskusijos dalyviai.

Žmogus – medžiaga

Šiųmečius Įsimintiniausio Kauno miesto menininko rinkimus lydėjusioje diskusijoje dalyvavo tyrėja, bendruomeninių judėjimų iniciatorė dr. Jekaterina Lavrinec, menininkė, kuratorė, projekto "Šilainiai Project" iniciatorė Evelina Šimkutė, menininkas Julijonas Urbonas ir kuratorius, tyrėjas bei leidėjas dr. Vytautas Michelkevičius.

Anot diskusiją moderavusio V.Michelkevičiaus, šiandienėje Lietuvoje bendradarbiavimo ir kooperavimo sąvokos vis dar turi neigiamą reikšmę, likusią iš sovietinių laikų. Tyrėjas pasiūlė bendradarbystės sąvoką, kaip atspirtį, kalbant apie bendradarbiaujamąjį ir dalyvaujamąjį meną. "Svarbus dalyvavimo meno aspektas yra tai, kad nebe medis ar metalas, o žmogus tampa projekto medžiaga", – sakė jis. Puikus pavyzdys – 1995 m. menininko Artūro Railos projektas "Pompa menui – menas Pompai", kurio metu į Šiuolaikinio meno centrą Vilniuje buvo pakviesta riedutininkų. Jaunuoliai pasiūlytoje erdvėje tiesiog važinėjo ir užsiėmė kitomis įprastomis veiklomis. Anot V.Michelkevičiaus, tai – meno kūrinio, kurio medžiaga yra žmonės, pavyzdys. Tokiu atveju pakviesti subkultūros atstovai tampa projekto bendrininkais, tačiau negali būti laikomi bendraautoriais.

Menininkas J.Urbonas atskleidė, kokie galimi bendradarbiavimo projektai, kada bendraautoriais tampa ne meno, bet atskirų sričių atstovai. "Kurdamas hipotetinį projektą "Eutanazijos kalneliai" bendradarbiavau su grupe įvairiausių mokslininkų iš erdvinės orientacijos laboratorijos, kurie tyrinėjo astronautus ir pilotus, taip pat dirbau su įvairiais atrakcionų inžinieriais, aerodinamikos specialistais. Kito panašaus pobūdžio projekto pavyzdys galėtų būti mano režisuota opera "Honeymoon", kurioje susitiko 25 žmonės iš skirtingų sričių: stygininkai, vokalistai, kompozitorė, pramoninės elektronikos inžinierius ir kt.", – atskleidė jis.

Įkvėpti ir paleisti

Iliustruodama savo teiginį, kad menininkas turėtų nebijoti paleisti savo idėjos ir suteikti galimybę jai toliau savarankiškai gyvuoti, J.Lavrinec prisiminė iniciatyvą "Burbuliatorius", kurios vadybą perleido vietos gyventojams įvairiuose miestuose.

"Kai Vilniuje pradėjome organizuoti šią iniciatyvą, galvojome tik apie apleistos Lukiškių aikštės gaivinimą. Šiandien šis projektas jungia 22 miestus ir vyksta jau 10 metų, – džiaugėsi J.Lavrinec. – Projektas leidžia žmonėms kas antrą vasaros pirmadienį susitikti viešojoje erdvėje ir burbuliuoti. Patys nustebome, kaip viskas greitai išplito." Nemažą vaidmenį populiarindami suvaidino ir miesto fotografai, fiksavę akimirkas ir taip užsiėmę aktyvia komunikacija socialiniuose tinkluose.

Menininkės su kolegomis inicijuotas renginys taip išpopuliarėjo, kad buvo surengtas netgi Čikagoje. "Dabar ši idėja priklauso žmonėms, esame suinteresuoti, kad ji ir toliau gyvuotų tokiu būdu. Džiugu, kad susikūrė tam tikras emocinis tiltas tarp įvairių Lietuvos ir pasaulio miestų", – sakė ji.

Didžiausia tokių projektų prasmė – skatinti gyventojų pasididžiavimą savo rajonu, nors galutinis rezultatas kartais gali ir neatrodyti itin estetiškai, žvelgiant menininko akimis.

E.Šimkutė pritarė minčiai, kad bendruomeniniame mene ypač svarbus autentiškas kiekvieno asmens indėlis. "Aš, kaip menininkė ir iniciatorė, atlieku tam tikrą funkciją, kurios, mano manymu, šiuo metu reikia. Galbūt ateityje jos nebereikės – tai bus didžiausia sėkmė", – tiki menininkė. – Savo darbu tiesiog bandau sukurti vietą ir laiką dialogui, pasitelkdama įvairias kūrybines formas."

Anot E.Šimkutės, bendruomeniniai meno projektai visų pirma yra kuriami vietos gyventojams, tad procesą pradėjusio menininko atsitraukimas dažnai yra itin svarbus raginant bendruomenes veikti aktyviai. Vis dėlto, bendruomeninis menas nėra vienodas: vieni projektai gali būti skirti plačiajai visuomenei, kiti – tik jį kūrusio rajono gyventojams.

"Pastaruoju atveju iniciatorius privalo tarsi išnykti: nors jis ir pateikė idėją, tikrieji autoriai yra vietos gyventojai, –  pastebėjo J.Lavrinec, pateikdama pavyzdį: Menininkas pasiūlo iniciatyvą kaimynystėje sukurti mozaikos maršrutą. Nesvarbu, kad tai yra jo idėja, pradėjęs vystytis kūrinys, tampa bendruomenės nuosavybe. Tai reikalinga tam, kad gyventojai vėliau ir patys tęstų kūrybinį veiksmą."

Didžiausia tokių projektų prasmė – skatinti gyventojų pasididžiavimą savo rajonu, nors galutinis rezultatas kartais gali ir neatrodyti itin estetiškai, žvelgiant menininko akimis.

Vis dėlto, nemažai tik bendruomenėms skirto meno vėliau pasiekia didžiąsias galerijas. Pavyzdžiui, prieš dvejus metus vykusioje Venecijos architektūros bienalėje visas dėmesys buvo skiriamas būtent tokiems projektams, diskutuota, kaip gyventojai gali savo jėgomis kurti erdves, jas formuoti.

Galimybė aktualinti temas

Nemažai svarbos bendruomeniniame mene turi ir etikos klausimai. Kaip įvardinti projektą kūrusius kaimynystės gyventojus, jei jie nenori būti įvardijami? Pasak E.Šimkutės, ypač svarbus bendruomeninio meno projektus inicijuojančio menininko atvirumas ir jaučiama atsakomybė.

"Inicijuodamas bendrą veiksmą, sukeli ir tam tikrus pokyčius, privalu tai suprasti. Kalbėdama su savo projektų dalyviais, visada pasitikslinu, kaip jie norėtų būti įvardyti, jeigu man tektų viešai kalbėti apie iniciatyvą. Dažniausiai pradžioje žmonės pasirenka būti anonimais, vėliau šis santykis keičiasi arba ne", – sakė menininkė.

J.Lavrinec nuomone, bendruomeninis menas privalo gimti nuoširdžiai ir nelabai gali remtis projektine veikla. "Esminė tokių iniciatyvų sąlyga – bendras veiksmas neturėtų prasidėti nuo projekto paraiškos, nors ir galima jau pradėjusią vykti iniciatyvą vėliau įpinti į projektą. Nėra gerai, kada per pusę metų privalu pasiekti rezultatą ir viskas baigiasi ataskaitų pildymu", – biurokratinių apribojimų neigiamą poveikį pabrėžė ji.

Bendruomeninių projektų neinicijuojantis, tačiau daug savo veikloje bendradarbiaujantis J.Urbonas įsitikinęs: menininkas privalo rimtai žvelgti į savo kūrinio gvildenamus etikos klausimus. Prieš keletą metų pristatęs "Eutanazijos kalnelius", kūrėjas dvejus metus kasdien skirdavo laiko diskusijoms su jo kūrinio skleidžiamos žinutės paliestais žmonėmis. Menininko pristatyta švelniai nužudančių atrakcionų koncepcija visuomenėje iškėlė begalę klausimų ir palietė svarbias temas – nuo savižudybės iki eutanazijos.

"Kasdien atsakinėdavau į svarbiausius klausimus, dalijau interviu. Suvokimas, kad pajudinau tokią jautrią temą, mane privertė į tai reaguoti profesionaliai, įsitraukti į įvairias diskusijas, tapti aktyviu moderatoriumi tarp savo kūrinio ir publikos", – prisiminė J.Urbonas. Galiausiai menininkui pavyko išplėsti savo hipotetinio projekto interpretacijų lauką – žmonės pradėjo kalnelius suvokti kaip spekuliatyvų metodą, palengvinantį skaudžias diskusijas. "Stengiausi šiek tiek praplėsti mums įprastos etikos ribas, bet tuo pačiu ir suvokiau, kad žmonėms ši tema yra skaudi, tad būtina į tai atsižvelgti", – atviravo menininkas.

Gėlių darželių fenomenas

Diskusijos dalyviai pastebėjo, kad bendruomeninis menas gali tapti ne tik akstinu didžiuotis savo rajonu, bet ir paskatinti realius pokyčius. J.Lavrinec manymu, ne tik vietos gyventojai, bet ir miesto savivaldybė gali tapti puikia projekto medžiaga. "Galima apversti esamą poziciją: nesijausti kaip silpnoji pusė, kuriai kažkas iš viršaus nuleidžia sprendimus, bet atpažinti, kad miesto valdžia taip pat yra tam tikra nusistovėjusi bendruomenė, kurioje veikia tam tikri ritualai. Galbūt su ja galima bendrauti ir kitaip, ne tik rašant raštus?" – svarstė ji.

Kodėl pastaraisiais metais Lietuvoje, o, ypač Kaune, taip sparčiai išpopuliarėjo bendradarbystės projektai? J.Lavrinec pastebėjo visoje Europoje pastebimą bendrą tendenciją: "Labai keista, bet netgi skirtingų šalių pasitelkiamos formos yra tokios pačios, nors politiniai, ekonominiai ar teisiniai kontekstai ir skiriasi."

Menininkų teigimu, lietuviams vis dar sudėtinga atitolti nuo posovietinės praeities. "Daugelis bendradarbiavimo ir kooperavimo aspektų anksčiau buvo vykdomi per prievartą, todėl žmonės iki šiol įsitikinę, kad bendradarbystė yra kažkoks savaime blogas dalykas", – pažymėjo V.Michelkevičius.

Bendruomeninius projektus Šilainiuose įgyvendinanti E.Šimkutė pripažino, kad neretai tenka nuraminti vietos gyventojus:  susiburdami jie nedaro nieko nepriimtino. "Žmonėms kažkodėl atrodo, kad mūsų projektai paremti anų laikų kolektyvizacija. Tačiau tada pateikiu kitų šalių pavyzdžius – žiūrėkit, tai vyksta ir vakaruose bei yra labai skatinama", – pasakojo ji.

J.Lavrinec atkreipė dėmesį, kad lietuviams įprasti kolektyviniai gėlių darželiai prie daugiabučių namų kitose Europos šalyse plinta tik dabar. "Vyksta labai įdomus konteksto persidengimas: mūsų senjoros, kurios sodina gėles prie daugiabučių, gali perimti aktyvistų iš kitų šalių žodyną, ir pradėti kalbėti apie šią savo praktiką kaip bendruomeninį meną. Atsirado įrankis reflektuoti tai, kas ir taip mums nuo seno buvo būdinga", – aiškino ji.

Lygindami Lietuvos ir užsienio bendruomeninį meną diskusijos dalyviai taip pat pastebėjo, kad lietuviams būdinga orientacija į estetiką, gražų galutinį rezultatą, o štai Vakarų šalyse  svarbiausias pats procesas ir jo sukeliamas malonumas.

Lietuviai iš kitų europiečių galėtų pasimokyti ir naujo žvilgsnio į senąsias gyvenvietes. "Prieš 10 metų Vilniuje buvo išleistas mero įsakymas nustoti auginti gyvulius Šnipiškėse. Senoji XIX–XX a. pr. medinukų gyvenvietė įsikūrusi prie pat augančio verslo rajono, tad atrodė nesolidu čia pat auginti kiaules ar ožkas. Vis dėlto, dar ilgai sklandė gandai apie gyventojų auginamą, bet slepiamą paršą, prie pajuokų iš gyvenvietės nemažai prisidėjo ir žurnalistai", – pasakojo ji.

Rašyti komentarą
Komentarai (4)

Rima

Dalyvavau šioje diskusijoje, labai įdomus sumanymas organizuoti pokalbį tarp institucionalizuotų menininkų ir kartu su bendruomenėmis kuriančiais žmonėmis! Pastebiu, kas pasitaiko vis daugiau meninių veiklų, skirtų vietovių gaivinimui, kurių tikslas - suburti gyventojus, pagerinti pačią vietovę. Bet ar savivaldybės ir verslininkai atsižbelgia į tokias iš gyventojų kylančias veiklas? Užstato puikias vietas ir tiek.

Anonimas

o man atrodo taip - kulturingumas p i r m i a u s i a pasireiskia bendruomenes tvarkos ir svaros vykdymo bei palaikymo siekiamybe ju artimiausioje aplinkoje

kaunietis

tuštuma, net skamba
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS