MENININKĖ A. SOSUNOVA IR JOS ISTORINĖS FANTAZIJOS

„Jei pasirenkame kažkuo tikėti, suteikiame tam galios“, – sako menininkė Anastasia Sosunova. Grafinių vaizdų, knygų, instaliacijų kūrėją domina kalbos, komunikacijos, reprezentacijos klausimai. 14-ojoje Kauno bienalės parodoje Kauno centriniame pašte A. Sosunova pristato kūrinį „Vaizdo kūnas“.

Jungtinėje Karalystėje, JAV, Italijoje, Vokietijoje savo kūrinius eksponavusiai menininkei bienalės tema „Artumo geografija“ suteikė daug impulsų sujungti pašto ir kitų, mažiau publikai pažįstamų erdvių pasufleruotas idėjas su jos smalsumu vaizdo sklaida įvairiuose kontekstuose, ypač – propagandiniuose. Šiemet A. Sosunova buvo pakviesta savo kūrybą pristatyti 14-ajame šiuolaikinio meno festivalyje „Survival Kit“ Rygoje, su kuriuo Kauno bienalė ir pristato jungtinę parodą.

– Šiemet Kauno bienalės tema – „Artumo geografija“. Kokių minčių ji sukėlė?

– Bienalė šiemet atsigręžia į Rytų Europą ir skirtingas Afrikos šalis, kurios turėjo diplomatinių, ekonominių ar kultūrinių santykių su šiuo regionu, – atvirai ar užmaskuotai kolonijinių, grįstų tariamu ar tikru solidarumu. Vienas iš tinkamų ir kompleksiškų pavyzdžių būtų diplomatiniai santykiai su Sovietų Sąjunga ir internacionalizmo idėjos. Įdomu pasvarstyti, kas buvo deklaruojama tais laikais, kokios buvo propagandinės žinutės apie tautų draugystę ir kaip mes jas prisimename. Kiek iš tikrųjų yra tos artumo geografijos dabar, kai, atrodo, nebėra nei kalbos, nei laiko ar erdvės nuotolio skambinant per programėlę „WhatsApp“ poetei, kuri gyvena Kampaloje? Tai man galimybė palaikyti ryšį, bendradarbiauti ir mokytis kartu.

– Kaip šios patirtys padėjo rasti raktą į bienalės kūrinį?

– Mano meniniame bagaže – daugiausia vaizdo medžiagos, grafikos ir skulptūros. Dažnai taikau grafikos technologijas ir medžiagas net savo vaizdo medžiagos ar skulptūros darbuose. Domiuosi spauda, vaizdo ištakomis, vaizdų sklaida, nuo pirmųjų reprodukcijų iki interneto kultūros pikseliuotų deep-fried vaizdų – nudėvėtų dėl kopijavimo ir nuolatinio screenshotinimo (ekrano nuotraukų darymo – aut. past.). Tad Kaune mane suintrigavo aplankyta pogrindinė spaustuvė „ab“, veikusi visą dešimtmetį iki nepriklausomybės atgavimo. Ši spaustuvė įrengta po žeme, pogrindyje tiesiogine prasme, Andziulių šeimos. Ten veikė spaudos staklės, sukonstruotos iš metalo lauže rastų spaudos mašinų dalių. Tos staklės, ironiškai jų sutvėrėjo Vytauto Andziulio vadintos pragaro mašina, spausdino disidentinę spaudą, literatūrą, kuri buvo religinio ir patriotinio pobūdžio.

Ne taip, kaip tada, šiuo metu tai yra galios diskursai ir jų paplitimą šiuolaikinio meno kūrėjai kvestionuoja ir kritikuoja. Kad turėtų priedangą, savininkai vertėsi gėlių ir gėlių svogūnėlių auginimu. Kad patektum į spaustuvę, turi šiltnamyje sukti surūdijusią rankeną – tada pasislenka žemėje esantis vandens rezervuaras ir atsiveria įėjimas į bunkerį. Patirtis savaime yra įspūdinga ir kinematografiška, ypač tiems, kurie dirba spaudos srityje, juo labiau man, nes mano asmeninė grafikos spaustuvė yra įkurta buvusiame Panerio šiltnamių ūkyje, šiltnamių apsuptyje.

Pradėjau mąstyti, kokios įdomios spaudos galėjo išspausdinti ta mašina, jei būtų skleidusi kitokio pobūdžio disidentinę pogrindinę kultūrą, susijusią su pasipriešinimo idėjomis, kurias aš palaikau pati, – pavyzdžiui, antikolonijinio solidarumo, feminizmo, anarchizmo ar LGBTQ+ palaikančią spaudą, o ne tas, prieš kurias aš kovoju.

M. Plepio nuotr. 

– Šis atradimas ir tapo pagrindiniu impulsu?

– Dar mano smalsumą pakurstė litografijos, plakatai ir archyvai, pamatyti Latvijos nacionalinės bibliotekos archyvuose Rygoje. Šie tarptautinių draugysčių su įvairiomis socialistinėmis šalimis plakatai, proletarų susivienijimą skirtingose šalyse ir žemynuose šlovinanti ikonografija man pasirodė labai įdomi. Ne tik dėl neintencionalių homoerotinių elementų, bet ir dėl minčių apie tai, kas dabar jungia šias kultūras – tai specifinės kolonijinės praeities ar dabarties apmąstymas ir nesibaigiančios kovos dėl LGBTQ+ teisių. Pavyzdžiui, Uganda. Ten kažkiek metų egzistavo queer (neatitinkantys heteronormatyvių apibrėžimų – aut. past.) žurnalas „Bombastic“. Įdomu, kad tokiais atvejais spauda yra ir informacijos priemonė, ir be galo rizikinga veikla, priversta veikti pogrindyje. Tuo pačiu metu pradėjau domėtis ir pirmaisiais lietuviškais LGBTQ+ žurnalais, tokiais kaip „Naglis“, kurio spausdinimo ir platinimo sąlygos irgi nuolat patirdavo iššūkių – beje, apie tai dabar Kauno menininkų namai ir queer archyvas „Išgirsti“ vykdo išsamius tyrimus ir su tuo susijusius renginius, tad kviečiu jais pasidomėti.

Mėgstu įsivaizduoti kitokią praeitį, negu ji buvo, – kurti fikcines praeitis. Kas būtų buvę, jei toje pogrindžio spaustuvėje būtų spausdinami, pavyzdžiui, pirmieji sovietiniai laikraščiai ar žurnalai, skirti antikolonijinėms queerfeminizmo idėjoms? Įsivaizdavau, kas būtų, jei aš „ab“ spaustuvėje atspausdinčiau kažką panašaus arba sukurčiau savo mašiną? Tai lyg istorinė fantazija. Tad su Kauno bienalės kūriniu prasidėjo mano kelionė po pogrindines spaustuves, ir, ko gero, ši kelionė nesibaigs dar ilgai.

– Kaip šiuos impulsus sujungti padėjo pati erdvė – Kauno centrinis paštas?

– Kauno centrinis paštas, kiek man pasakojo Kauno bienalės parodos architektai, yra labai lietuviška vieta. Kurti šį pastatą buvo pakviestas lietuvių architektas Feliksas Vizbaras, tautinio stiliaus propaguotojas,  apdailos detalių ir kitų funkcinių dalių gamyba šiam pastatui buvo sąmoningai užsakoma Lietuvoje.

Tad džiaugiuosi, kad labai lokalia tautine kultūra pulsuojantis pastatas prisipildo „Artumo geografijos“, jis tampa lyg voratinklio centru, jungiančiu skirtingas istorijas.

Kai vaikščiojau po pastatą, mano dėmesį patraukė vienas iš modernios komunikacijos ir informacijos apykaitos tinklą įkūnijančių objektų – rūsyje esantis siuntų ir laiškų konvejeris, išeinantis tiesiai į lauką. Tokiu būdu siuntiniai buvo perduodami į paštą ir atgal. Jis iki šiol veikia, jei įjungi. Pašto konvejeris man priminė spausdinimo mašinas: nors technologija toli gražu neidentiška, bet cilindrų ir konvejerio judėjimo mechanizmas – labai panašus. Taip kilo idėja sukurti vaizdų apykaitos kūną, sudurtą iš metalo laužo plieno, grafikoje naudojamų metalų ir susijungiančių tarpusavyje dekonstruotų ofsetinių plokščių iš „Bombastic“, „Naglio“, cinkografijos iš „ab“ spaustuvės ir mano pačios kurtų ofortų ant cinko. Toks vos ne spaudos gyvūnas, aptemptas suplyšusiu išsilydžiusiu baltu drabužiu. Darbą vadinu „Vaizdo kūnas“. Iš esmės tai atspindi, kaip aš dirbu su medžiagomis: kuriu sudurtinius, beveik neįmanomus asambliažus, mąstau per formas ir kūniškas asociacijas ir bandau jungti medžiagas ir vaizdus, lyg tai būtų filmo kadrai.

– Šiuolaikinio meno festivalis Rygoje „Survival Kit“ taip pat tave pakvietė pristatyti savo kūrinį. Ar ten tęsi Kauno bienalės kūrinio idėją?

– Taip, kūrinio idėja tęsis ir „Survival Kit“, tačiau jau su dekonstruotomis ir pernaudotomis grafikos plokštėmis, atsikartojančiomis Kauno bienalės instaliacijoje.

M. Plepio nuotr. 

– Viena iš temų, kuri tave domina kuriant, – priklausymas bendruomenei, skirtingos to formos. Kuo tau svarbi ši tema?

– Man iš tiesų įdomios trintys ir bendri nutarimai, kurie egzistuoja bendruomenėse, bet neišvengiamai kartu – ir įvairių grupių autoritetai, ritualai, vertybės, tikėjimo klausimai. Nuo penkių minučių bendruomenės, susiformavusios laukiant eilėje prie kasos, kur egzistuoja bendras neįžodintas elgesio kodas ir lyg savaime suprantamos išimtys, iki bendruomenių, kurių mes nepasirinkome, bet gimėme jose ir einame su jų etiketėmis per gyvenimą, ar bendruomenių, kurias pasirenkame, nes jos mus emancipuoja ir įgalina. Man ši tema svarbi tuo, kad ji atspindi ne tik sąmoningus ar pasąmoningus individualius poreikius ir troškimus, bet ir tai, kas nutinka, kai jie susideda į kolektyvinę jėgą, formuojančią informacijos, kapitalo, idėjų srautus ar net istorijos eigą. Bendruomenės klausimą aš skirtingais būdais apmąstau tiek savo 2017 m. vaizdo kūrinyje „Demichovo šuo“ apie chimerišką, transplantuotą tautinį identitetą, tiek 2021 m. vaizdo kūrinyje „Kai viskas pasibaigs, susitinkam!“, nufilmuotą Vilniaus uždarų saugomų kaimynysčių apsuptyje, kur žmonės gyvena kvartaluose su privačia infrastruktūra, apsitvėrę ir besiginantys nuo likusio miesto.

– Tavo kūryboje dažnai pasirodo monstrų personažas. Paprastai žmonės monstrų vengia, o tu rodai. Ką jie tau padeda komunikuoti?

– Iš esmės monstriškumas reiškia kitoniškumą. Iš lotynų kalbos verčiant, monstrare reiškia „atskleisti“, „parodyti“, „demonstruoti“. Matau šviesiąją monstriškumo pusę – monstro figūra padeda atskleisti ir išreikšti skirtingas prigimtis. Kita vertus, monstrai taip pat atspindi ir dezinformacijos, prietarų ir ksenofobijos istoriją. Paimkime fiziologo Fortunio Liceti raštus „De Monstruorum Causis, Natura et Differentiis“ (liet. „Apie pabaisų priežastingumą, prigimtį ir skirtumus“ – aut. past.) ir jų iliustracijas. F. Liceti kategorizavo monstrus į skirtingus tipus. Kai kurie iš jų buvo vaizduotės, mitologinių įvaizdžių ar vietinio folkloro produktai, o kai kurie iš jų buvo tiesiog žmonės, kurių kūnai neatitiko eiblistinių (angl. ableist – aut. past.) ar heteronormatyvių standartų. Arba gamtininko Ulisse Aldrovandi „Monstrorum Historia“ (liet. „Monstrų istorija“ – aut. past.), išleista 1642 m. Knyga, kuri aprėpia viską: nuo chimerų iki moters su per daug kūno plaukų. To meto visuomenėje dominuojant krikščioniškai įtakai, neįprasti kūnai buvo suvokiami kaip šėtoniški ir pabaisiški, tad ir mokslininkų buvo klasifikuojami kaip tokie. Tokio pobūdžio monstrų atpažinimas padeda suprasti, kaip giliai yra įkūnyta ksenofobija, ir kartu atsiimti šiuos vaizdinius.

– Ar tie monstrai labiau išoriniai ar vidiniai?

– Man jie labiausiai atspindi tai, kaip veikia mūsų vaizduotė. Tai, ko mes bijome. Gal dėl to monstriškumas atėjo į mano kūrybą kaip bandymas analizuoti kultūrines baimes. Ir vaizdinių susigrąžinimas. Angliškai yra žodis „reclaim“ – tarsi atsiimti, kas tau priklauso. Man monstrai reiškia vėl susigrąžinti galią tam, kas buvo nukreipta prieš tave. Ir, kaip rašo Antonio Negri ir Michaelis Hardtas, šia prasme „galime suprasti tas siaubingas kūno metamorfozes ne tik kaip pavojų, bet ir kaip galimybę kurti alternatyvią visuomenę“.

– Man tai kažkiek siejasi su vienu tavo senu darbu – „Shadow Tongues“. Pasirodė, kad jame užsimeni apie kalbos galią kurti tikrovę. Ar tiki maginėmis kalbos galiomis? Apie ką tau pačiai šis darbas?

– Labai smagu, kad paminėjai šį darbą. Jis mažiau pastebimas mano kūryboje ir pati jį dažnai praleidžiu, gal todėl, kad jis buvo sukurtas bendradarbiaujant. Tai dviejų ekranų vaizdo kūrinys su amerikiečių menininke Ellie Rae Hunter. Tai kūrinys apie du žmones, kurie bendrauja mūsų sukurta kalba, kuria šneka tik du žmonės pasaulyje. Kūrinį pirmiausia įkvėpė knyga „Chazarų žodynas“. Tai romanas apie mažas tautas, mažas bendruomenes, gyvenančias tarp didžiųjų valstybių ir didžiųjų galių. Tačiau jeigu yra kalba, kuria šneka tik du žmonės, tai jau yra galia. Slaptos kalbos atsiranda iš saugumo ar apsisaugojimo poreikio, dažnai slaptų kalbų ir žargonų turi, pavyzdžiui, prekeiviai, kad apsaugotų savo amatą, arba persekiojamos bendruomenės. Mums su Ellie tai buvo dviejų žmonių bandymas susikalbėti pasimetus politikos ir technologijų sūkuryje pandemijos metais.

– Esi pirmiausia vizualiojo meno atstovė. Įdomu, kad tau svarbi kalbos tema. Esi svarsčiusi, kodėl?

– Kalba į mano kūrybą atėjo natūraliai – augau rusakalbėje šeimoje Lietuvoje ir dėl to mąstymas apie kalbą man neišvengiamas ir politiškas. Pirmiausia, kažkuria prasme, aš patyriau rusų kalbą kaip atgyvenusią lingua franca ir kartu slaptą kalbą, nes mano aplinkoje ja kalbėjo tik tam tikros bendruomenės. Drauge galėjau jausti, kad ši kalba turi didelį politinį krūvį ir, turint omenyje Lietuvos istoriją, tai visiškai suprantama. Ir trečia, Lietuvos rusakalbiai kalba hibridine šneka, su daug skirtingų akcentų, adaptuotų skolinių iš lietuvių, baltarusių, lenkų kalbų – juos ištiko kažkas panašaus į kreolizaciją – kolonizuotojų asimiliaciją vietinėje kultūroje. Dėl to jie tapo vietinių ir atvykėlių kultūros mišiniu. Sudėjus visus šiuos aspektus, kalba man tapo labai įdomia tema. Tačiau juk ir lietuvių kalba turi savo istoriją, represijų ir normatyvinimo istoriją, šiuolaikinę kalbos politiką. Įdomu, kad Lietuvoje neretai diskriminuojami tarmiškai kalbantys žmonės, egzistuoja tam tikra klasinė politinė diskriminacija, puikiai aprašyta knygoje „Lietuvių kalbos ideologija: norminimo ir galios istorija“, kurią sudarė Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys. Tad visai ne toks jau paprastas klausimas – ką reiškia kitaip kalbėti? Kalbėti keistai, su akcentu, tarmiškai, vartoti kitokius žodžius, sukurti savo kalbą?

– Tavo pasakojimas man priminė vieną teoriją. Ji teigia, kad kalba miršta ne tada, kai miršta paskutinis ją mokantis žmogus, bet kai lieka tik vienas ją mokantis, nes jis nebeturi, su kuo ta kalba kalbėtis.

– Taip, ir, be to, kalba vadinama mirusia, jeigu likę kalbos vartotojai yra nebe gimtakalbiai, o ją išmoko kaip papildomą kalbą. Kai kalbos nebevartoja niekas, tada tai vadinama išnykusia kalba. Kažkodėl į galvą ateina tokia tolima asociacija, kaip neseniai architektas Antonas Shramkovas atkreipė mano dėmesį, kad retai šiuolaikiniame mieste suoliukai statomi atgręžti vienas į kitą. Visi suoliukai statomi žmonėms būti vieniems, nes vienatvėje esantis žmogus dažniausiai nesujaukia tvarkos, yra saugesnis miesto subjektas.

M. Plepio nuotr 

– Man tai siejasi su tuo, ką kalbėjome apie bendruomenes. Kad viskas pritaikyta daugiau stebėtojams individualistams, o ne ryšiui kurti.

– Juk ten, kur yra grupė žmonių, atsiranda tam tikras pavojus, kad kažkas bus nutarta, kad prasidės koks nors nekontroliuojamas veiksmas, užgims bendruomenių, kurios nepaklus priimtai tvarkai.

– Ir susitikus juk galima prikurti fikcijų. Mini, kad tau ir yra įdomiausia istorija ir istorijos, dažnai nagrinėji fikcijos ir realybės santykį. Šiandien fikcijų, regis, labai daug, kyla net tam tikras nerimas, kaip nesusipainioti. Kaip susitaikai su tuo, kad daug kas sukonstruota ir žmogui beveik neįmanoma prisikasti prie grynosios pasaulio prigimties?

– Kaip neretai pastaruoju metu miniu, informacijos istorija neišvengiamai susijusi su dezinformacijos istorija, perfrazuojant dr. Rimą Praspaliauskienę, kuri yra sakiusi, kad medicinos istorija neišvengiamai susieta su šarlatanizmo istorija. Jos negali egzistuoti viena be kitos. Fikcija iš esmės yra mano darbo sritis. Gal todėl jaučiu norą ginti jos teisę egzistuoti, nes tiesa negali egzistuoti be fikcijos? Nors ir suprantu nerimą ir sutrikimą tarp fikcijų, ypač dabar, kai jau ne tik stinga būdų atskirti dezinformaciją nuo patikrintos informacijos, bet į visa tai dar įsipina ir dirbtinio intelekto produkcija, kurio apsuptyje turi iš tiesų įsigudrinti įžvelgti tekstūrų raibulius ir anatomiškai netikslius pirštus, kad atpažintum dirbtinio intelekto sugeneruoto vaizdo kilmę. Galiu visiškai suprasti, kodėl tai gąsdina. Tačiau kažkuria prasme viskas yra vaizdinys, mūsų susitarimai yra sutartinės įsivaizduojamybės – kas buvo nutarta, gali būti nutarta atvirkščiai. Jei mes pasirenkame kažkuo tikėti, suteikiame tam galios ir tai įgauna kūną.