Jungtinėje Karalystėje, JAV, Italijoje, Vokietijoje savo kūrinius eksponavusiai menininkei bienalės tema „Artumo geografija“ suteikė daug impulsų sujungti pašto ir kitų, mažiau publikai pažįstamų erdvių pasufleruotas idėjas su jos smalsumu vaizdo sklaida įvairiuose kontekstuose, ypač – propagandiniuose. Šiemet A. Sosunova buvo pakviesta savo kūrybą pristatyti 14-ajame šiuolaikinio meno festivalyje „Survival Kit“ Rygoje, su kuriuo Kauno bienalė ir pristato jungtinę parodą.

– Šiemet Kauno bienalės tema – „Artumo geografija“. Kokių minčių ji sukėlė?

– Bienalė šiemet atsigręžia į Rytų Europą ir skirtingas Afrikos šalis, kurios turėjo diplomatinių, ekonominių ar kultūrinių santykių su šiuo regionu, – atvirai ar užmaskuotai kolonijinių, grįstų tariamu ar tikru solidarumu. Vienas iš tinkamų ir kompleksiškų pavyzdžių būtų diplomatiniai santykiai su Sovietų Sąjunga ir internacionalizmo idėjos. Įdomu pasvarstyti, kas buvo deklaruojama tais laikais, kokios buvo propagandinės žinutės apie tautų draugystę ir kaip mes jas prisimename. Kiek iš tikrųjų yra tos artumo geografijos dabar, kai, atrodo, nebėra nei kalbos, nei laiko ar erdvės nuotolio skambinant per programėlę „WhatsApp“ poetei, kuri gyvena Kampaloje? Tai man galimybė palaikyti ryšį, bendradarbiauti ir mokytis kartu.

– Kaip šios patirtys padėjo rasti raktą į bienalės kūrinį?

– Mano meniniame bagaže – daugiausia vaizdo medžiagos, grafikos ir skulptūros. Dažnai taikau grafikos technologijas ir medžiagas net savo vaizdo medžiagos ar skulptūros darbuose. Domiuosi spauda, vaizdo ištakomis, vaizdų sklaida, nuo pirmųjų reprodukcijų iki interneto kultūros pikseliuotų deep-fried vaizdų – nudėvėtų dėl kopijavimo ir nuolatinio screenshotinimo (ekrano nuotraukų darymo – aut. past.). Tad Kaune mane suintrigavo aplankyta pogrindinė spaustuvė „ab“, veikusi visą dešimtmetį iki nepriklausomybės atgavimo. Ši spaustuvė įrengta po žeme, pogrindyje tiesiogine prasme, Andziulių šeimos. Ten veikė spaudos staklės, sukonstruotos iš metalo lauže rastų spaudos mašinų dalių. Tos staklės, ironiškai jų sutvėrėjo Vytauto Andziulio vadintos pragaro mašina, spausdino disidentinę spaudą, literatūrą, kuri buvo religinio ir patriotinio pobūdžio.

Ne taip, kaip tada, šiuo metu tai yra galios diskursai ir jų paplitimą šiuolaikinio meno kūrėjai kvestionuoja ir kritikuoja. Kad turėtų priedangą, savininkai vertėsi gėlių ir gėlių svogūnėlių auginimu. Kad patektum į spaustuvę, turi šiltnamyje sukti surūdijusią rankeną – tada pasislenka žemėje esantis vandens rezervuaras ir atsiveria įėjimas į bunkerį. Patirtis savaime yra įspūdinga ir kinematografiška, ypač tiems, kurie dirba spaudos srityje, juo labiau man, nes mano asmeninė grafikos spaustuvė yra įkurta buvusiame Panerio šiltnamių ūkyje, šiltnamių apsuptyje.

Pradėjau mąstyti, kokios įdomios spaudos galėjo išspausdinti ta mašina, jei būtų skleidusi kitokio pobūdžio disidentinę pogrindinę kultūrą, susijusią su pasipriešinimo idėjomis, kurias aš palaikau pati, – pavyzdžiui, antikolonijinio solidarumo, feminizmo, anarchizmo ar LGBTQ+ palaikančią spaudą, o ne tas, prieš kurias aš kovoju.

M. Plepio nuotr. 

– Šis atradimas ir tapo pagrindiniu impulsu?

– Dar mano smalsumą pakurstė litografijos, plakatai ir archyvai, pamatyti Latvijos nacionalinės bibliotekos archyvuose Rygoje. Šie tarptautinių draugysčių su įvairiomis socialistinėmis šalimis plakatai, proletarų susivienijimą skirtingose šalyse ir žemynuose šlovinanti ikonografija man pasirodė labai įdomi. Ne tik dėl neintencionalių homoerotinių elementų, bet ir dėl minčių apie tai, kas dabar jungia šias kultūras – tai specifinės kolonijinės praeities ar dabarties apmąstymas ir nesibaigiančios kovos dėl LGBTQ+ teisių. Pavyzdžiui, Uganda. Ten kažkiek metų egzistavo queer (neatitinkantys heteronormatyvių apibrėžimų – aut. past.) žurnalas „Bombastic“. Įdomu, kad tokiais atvejais spauda yra ir informacijos priemonė, ir be galo rizikinga veikla, priversta veikti pogrindyje. Tuo pačiu metu pradėjau domėtis ir pirmaisiais lietuviškais LGBTQ+ žurnalais, tokiais kaip „Naglis“, kurio spausdinimo ir platinimo sąlygos irgi nuolat patirdavo iššūkių – beje, apie tai dabar Kauno menininkų namai ir queer archyvas „Išgirsti“ vykdo išsamius tyrimus ir su tuo susijusius renginius, tad kviečiu jais pasidomėti.

Mėgstu įsivaizduoti kitokią praeitį, negu ji buvo, – kurti fikcines praeitis. Kas būtų buvę, jei toje pogrindžio spaustuvėje būtų spausdinami, pavyzdžiui, pirmieji sovietiniai laikraščiai ar žurnalai, skirti antikolonijinėms queerfeminizmo idėjoms? Įsivaizdavau, kas būtų, jei aš „ab“ spaustuvėje atspausdinčiau kažką panašaus arba sukurčiau savo mašiną? Tai lyg istorinė fantazija. Tad su Kauno bienalės kūriniu prasidėjo mano kelionė po pogrindines spaustuves, ir, ko gero, ši kelionė nesibaigs dar ilgai.

– Kaip šiuos impulsus sujungti padėjo pati erdvė – Kauno centrinis paštas?

– Kauno centrinis paštas, kiek man pasakojo Kauno bienalės parodos architektai, yra labai lietuviška vieta. Kurti šį pastatą buvo pakviestas lietuvių architektas Feliksas Vizbaras, tautinio stiliaus propaguotojas,  apdailos detalių ir kitų funkcinių dalių gamyba šiam pastatui buvo sąmoningai užsakoma Lietuvoje.

Tad džiaugiuosi, kad labai lokalia tautine kultūra pulsuojantis pastatas prisipildo „Artumo geografijos“, jis tampa lyg voratinklio centru, jungiančiu skirtingas istorijas.

Kai vaikščiojau po pastatą, mano dėmesį patraukė vienas iš modernios komunikacijos ir informacijos apykaitos tinklą įkūnijančių objektų – rūsyje esantis siuntų ir laiškų konvejeris, išeinantis tiesiai į lauką. Tokiu būdu siuntiniai buvo perduodami į paštą ir atgal. Jis iki šiol veikia, jei įjungi. Pašto konvejeris man priminė spausdinimo mašinas: nors technologija toli gražu neidentiška, bet cilindrų ir konvejerio judėjimo mechanizmas – labai panašus. Taip kilo idėja sukurti vaizdų apykaitos kūną, sudurtą iš metalo laužo plieno, grafikoje naudojamų metalų ir susijungiančių tarpusavyje dekonstruotų ofsetinių plokščių iš „Bombastic“, „Naglio“, cinkografijos iš „ab“ spaustuvės ir mano pačios kurtų ofortų ant cinko. Toks vos ne spaudos gyvūnas, aptemptas suplyšusiu išsilydžiusiu baltu drabužiu. Darbą vadinu „Vaizdo kūnas“. Iš esmės tai atspindi, kaip aš dirbu su medžiagomis: kuriu sudurtinius, beveik neįmanomus asambliažus, mąstau per formas ir kūniškas asociacijas ir bandau jungti medžiagas ir vaizdus, lyg tai būtų filmo kadrai.

– Šiuolaikinio meno festivalis Rygoje „Survival Kit“ taip pat tave pakvietė pristatyti savo kūrinį. Ar ten tęsi Kauno bienalės kūrinio idėją?

– Taip, kūrinio idėja tęsis ir „Survival Kit“, tačiau jau su dekonstruotomis ir pernaudotomis grafikos plokštėmis, atsikartojančiomis Kauno bienalės instaliacijoje.

M. Plepio nuotr. 

– Viena iš temų, kuri tave domina kuriant, – priklausymas bendruomenei, skirtingos to formos. Kuo tau svarbi ši tema?

– Man iš tiesų įdomios trintys ir bendri nutarimai, kurie egzistuoja bendruomenėse, bet neišvengiamai kartu – ir įvairių grupių autoritetai, ritualai, vertybės, tikėjimo klausimai. Nuo penkių minučių bendruomenės, susiformavusios laukiant eilėje prie kasos, kur egzistuoja bendras neįžodintas elgesio kodas ir lyg savaime suprantamos išimtys, iki bendruomenių, kurių mes nepasirinkome, bet gimėme jose ir einame su jų etiketėmis per gyvenimą, ar bendruomenių, kurias pasirenkame, nes jos mus emancipuoja ir įgalina. Man ši tema svarbi tuo, kad ji atspindi ne tik sąmoningus ar pasąmoningus individualius poreikius ir troškimus, bet ir tai, kas nutinka, kai jie susideda į kolektyvinę jėgą, formuojančią informacijos, kapitalo, idėjų srautus ar net istorijos eigą. Bendruomenės klausimą aš skirtingais būdais apmąstau tiek savo 2017 m. vaizdo kūrinyje „Demichovo šuo“ apie chimerišką, transplantuotą tautinį identitetą, tiek 2021 m. vaizdo kūrinyje „Kai viskas pasibaigs, susitinkam!“, nufilmuotą Vilniaus uždarų saugomų kaimynysčių apsuptyje, kur žmonės gyvena kvartaluose su privačia infrastruktūra, apsitvėrę ir besiginantys nuo likusio miesto.

– Tavo kūryboje dažnai pasirodo monstrų personažas. Paprastai žmonės monstrų vengia, o tu rodai. Ką jie tau padeda komunikuoti?

– Iš esmės monstriškumas reiškia kitoniškumą. Iš lotynų kalbos verčiant, monstrare reiškia „atskleisti“, „parodyti“, „demonstruoti“. Matau šviesiąją monstriškumo pusę – monstro figūra padeda atskleisti ir išreikšti skirtingas prigimtis. Kita vertus, monstrai taip pat atspindi ir dezinformacijos, prietarų ir ksenofobijos istoriją. Paimkime fiziologo Fortunio Liceti raštus „De Monstruorum Causis, Natura et Differentiis“ (liet. „Apie pabaisų priežastingumą, prigimtį ir skirtumus“ – aut. past.) ir jų iliustracijas. F. Liceti kategorizavo monstrus į skirtingus tipus. Kai kurie iš jų buvo vaizduotės, mitologinių įvaizdžių ar vietinio folkloro produktai, o kai kurie iš jų buvo tiesiog žmonės, kurių kūnai neatitiko eiblistinių (angl. ableist – aut. past.) ar heteronormatyvių standartų. Arba gamtininko Ulisse Aldrovandi „Monstrorum Historia“ (liet. „Monstrų istorija“ – aut. past.), išleista 1642 m. Knyga, kuri aprėpia viską: nuo chimerų iki moters su per daug kūno plaukų. To meto visuomenėje dominuojant krikščioniškai įtakai, neįprasti kūnai buvo suvokiami kaip šėtoniški ir pabaisiški, tad ir mokslininkų buvo klasifikuojami kaip tokie. Tokio pobūdžio monstrų atpažinimas padeda suprasti, kaip giliai yra įkūnyta ksenofobija, ir kartu atsiimti šiuos vaizdinius.

– Ar tie monstrai labiau išoriniai ar vidiniai?

– Man jie labiausiai atspindi tai, kaip veikia mūsų vaizduotė. Tai, ko mes bijome. Gal dėl to monstriškumas atėjo į mano kūrybą kaip bandymas analizuoti kultūrines baimes. Ir vaizdinių susigrąžinimas. Angliškai yra žodis „reclaim“ – tarsi atsiimti, kas tau priklauso. Man monstrai reiškia vėl susigrąžinti galią tam, kas buvo nukreipta prieš tave. Ir, kaip rašo Antonio Negri ir Michaelis Hardtas, šia prasme „galime suprasti tas siaubingas kūno metamorfozes ne tik kaip pavojų, bet ir kaip galimybę kurti alternatyvią visuomenę“.

– Man tai kažkiek siejasi su vienu tavo senu darbu – „Shadow Tongues“. Pasirodė, kad jame užsimeni apie kalbos galią kurti tikrovę. Ar tiki maginėmis kalbos galiomis? Apie ką tau pačiai šis darbas?

– Labai smagu, kad paminėjai šį darbą. Jis mažiau pastebimas mano kūryboje ir pati jį dažnai praleidžiu, gal todėl, kad jis buvo sukurtas bendradarbiaujant. Tai dviejų ekranų vaizdo kūrinys su amerikiečių menininke Ellie Rae Hunter. Tai kūrinys apie du žmones, kurie bendrauja mūsų sukurta kalba, kuria šneka tik du žmonės pasaulyje. Kūrinį pirmiausia įkvėpė knyga „Chazarų žodynas“. Tai romanas apie mažas tautas, mažas bendruomenes, gyvenančias tarp didžiųjų valstybių ir didžiųjų galių. Tačiau jeigu yra kalba, kuria šneka tik du žmonės, tai jau yra galia. Slaptos kalbos atsiranda iš saugumo ar apsisaugojimo poreikio, dažnai slaptų kalbų ir žargonų turi, pavyzdžiui, prekeiviai, kad apsaugotų savo amatą, arba persekiojamos bendruomenės. Mums su Ellie tai buvo dviejų žmonių bandymas susikalbėti pasimetus politikos ir technologijų sūkuryje pandemijos metais.

– Esi pirmiausia vizualiojo meno atstovė. Įdomu, kad tau svarbi kalbos tema. Esi svarsčiusi, kodėl?

– Kalba į mano kūrybą atėjo natūraliai – augau rusakalbėje šeimoje Lietuvoje ir dėl to mąstymas apie kalbą man neišvengiamas ir politiškas. Pirmiausia, kažkuria prasme, aš patyriau rusų kalbą kaip atgyvenusią lingua franca ir kartu slaptą kalbą, nes mano aplinkoje ja kalbėjo tik tam tikros bendruomenės. Drauge galėjau jausti, kad ši kalba turi didelį politinį krūvį ir, turint omenyje Lietuvos istoriją, tai visiškai suprantama. Ir trečia, Lietuvos rusakalbiai kalba hibridine šneka, su daug skirtingų akcentų, adaptuotų skolinių iš lietuvių, baltarusių, lenkų kalbų – juos ištiko kažkas panašaus į kreolizaciją – kolonizuotojų asimiliaciją vietinėje kultūroje. Dėl to jie tapo vietinių ir atvykėlių kultūros mišiniu. Sudėjus visus šiuos aspektus, kalba man tapo labai įdomia tema. Tačiau juk ir lietuvių kalba turi savo istoriją, represijų ir normatyvinimo istoriją, šiuolaikinę kalbos politiką. Įdomu, kad Lietuvoje neretai diskriminuojami tarmiškai kalbantys žmonės, egzistuoja tam tikra klasinė politinė diskriminacija, puikiai aprašyta knygoje „Lietuvių kalbos ideologija: norminimo ir galios istorija“, kurią sudarė Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys. Tad visai ne toks jau paprastas klausimas – ką reiškia kitaip kalbėti? Kalbėti keistai, su akcentu, tarmiškai, vartoti kitokius žodžius, sukurti savo kalbą?

– Tavo pasakojimas man priminė vieną teoriją. Ji teigia, kad kalba miršta ne tada, kai miršta paskutinis ją mokantis žmogus, bet kai lieka tik vienas ją mokantis, nes jis nebeturi, su kuo ta kalba kalbėtis.

– Taip, ir, be to, kalba vadinama mirusia, jeigu likę kalbos vartotojai yra nebe gimtakalbiai, o ją išmoko kaip papildomą kalbą. Kai kalbos nebevartoja niekas, tada tai vadinama išnykusia kalba. Kažkodėl į galvą ateina tokia tolima asociacija, kaip neseniai architektas Antonas Shramkovas atkreipė mano dėmesį, kad retai šiuolaikiniame mieste suoliukai statomi atgręžti vienas į kitą. Visi suoliukai statomi žmonėms būti vieniems, nes vienatvėje esantis žmogus dažniausiai nesujaukia tvarkos, yra saugesnis miesto subjektas.

M. Plepio nuotr 

– Man tai siejasi su tuo, ką kalbėjome apie bendruomenes. Kad viskas pritaikyta daugiau stebėtojams individualistams, o ne ryšiui kurti.

– Juk ten, kur yra grupė žmonių, atsiranda tam tikras pavojus, kad kažkas bus nutarta, kad prasidės koks nors nekontroliuojamas veiksmas, užgims bendruomenių, kurios nepaklus priimtai tvarkai.

– Ir susitikus juk galima prikurti fikcijų. Mini, kad tau ir yra įdomiausia istorija ir istorijos, dažnai nagrinėji fikcijos ir realybės santykį. Šiandien fikcijų, regis, labai daug, kyla net tam tikras nerimas, kaip nesusipainioti. Kaip susitaikai su tuo, kad daug kas sukonstruota ir žmogui beveik neįmanoma prisikasti prie grynosios pasaulio prigimties?

– Kaip neretai pastaruoju metu miniu, informacijos istorija neišvengiamai susijusi su dezinformacijos istorija, perfrazuojant dr. Rimą Praspaliauskienę, kuri yra sakiusi, kad medicinos istorija neišvengiamai susieta su šarlatanizmo istorija. Jos negali egzistuoti viena be kitos. Fikcija iš esmės yra mano darbo sritis. Gal todėl jaučiu norą ginti jos teisę egzistuoti, nes tiesa negali egzistuoti be fikcijos? Nors ir suprantu nerimą ir sutrikimą tarp fikcijų, ypač dabar, kai jau ne tik stinga būdų atskirti dezinformaciją nuo patikrintos informacijos, bet į visa tai dar įsipina ir dirbtinio intelekto produkcija, kurio apsuptyje turi iš tiesų įsigudrinti įžvelgti tekstūrų raibulius ir anatomiškai netikslius pirštus, kad atpažintum dirbtinio intelekto sugeneruoto vaizdo kilmę. Galiu visiškai suprasti, kodėl tai gąsdina. Tačiau kažkuria prasme viskas yra vaizdinys, mūsų susitarimai yra sutartinės įsivaizduojamybės – kas buvo nutarta, gali būti nutarta atvirkščiai. Jei mes pasirenkame kažkuo tikėti, suteikiame tam galios ir tai įgauna kūną.

Metafizinio cirko pasirodymas tyrinėja beribio kosminio kūno anatomiją ir kvieča į juslinę kelionę. Į kelionę žiūrovus kviečia ir projektas „L'absolu“. Tik tai kelionė po sielos gelmes. Specialiai šiam monumentaliam spektakliui buvo sukurta sudėtinga 12 m aukščio konstrukcija – bokštas „Silo“. Su dideliu būriu draugų šį bokštą ir patį spektaklį B.Gibé kūrė devynerius metus.

B.Gibe – pagal programą „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ pristatomo festivalio „ConTempo“, kuris Kauno mieste ir rajone vyks iki pat rugpjūčio 21 d., svečias.

– Kaip pasikeitė jūsų suvokimas apie cirką nuo to laiko, kai pradėjote juo užsiimti?

– Iš pradžių tiesiog norėjau išeiti už tikrovės ribų. Cirko menas nežavėjo manęs kaip nors išskirtinai. Tiesiog atrodė tinkama vieta rasti gretimą pasaulį, pažinti savo ribas, išreikšti kūrybiškumą. Kai pradėjau, man buvo dešimt metų. Cirkas tuo metu buvo marginalizuotas, dominavo gyvūnai. Dabar cirkas jau tapo tradicine meno šaka. Būdamas dešimties, atsistodavau su kepure gatvėje, ką nors pavaidindavau ir taip užsidirbdavau. Staiga pasaulis tapdavo toks paprastas. Jei kas nepasisekdavo, ateidavau kitą dieną, ir tiek. Na, o dabar, jei kas nepasisektų, pavyzdžiui, vykstant spektakliui „L’absolu“, kurį ruošėme devynerius metus, būtų truputėlį kebliau (juokiasi – aut. past.).

– Kaip, būnant dešimties, tampama cirko artistu?

– Tai nutiko visai netyčia. Mažytė cirko mokykla atvyko į kaimelį, kuriame gyvenau. Man tai pasirodė linksma veikla. Tame cirke buvo arklių ir man buvo smagu su jais kvailioti, parodyti savo šėliones tėvams. Tai patraukė.

– Jūsų kūryba labai poetiška. Kodėl jums svarbu į pasaulį žvelgti poetiniu žvilgsniu?

– Poezija gali būti ir švelnus, mielas menas, ir drauge labai sudėtingas. Dėl to man patinka poetinė kalba. Ja gali kalbėti apie labai tamsias ir sunkias temas, bet pasakoti pakiliai. Poetinė kalba tinka surinkti ir išreikšti daug sluoksnių vienu metu. Man rūpi ir estetika, ir medžiagos, ir tema. Spektaklyje „L’absolu“ personažas yra jautrus nematomoms jėgoms savo aplinkoje. Į šį spektaklį įtraukiau keturis elementus – vandenį, ugnį, žemę ir vėją. Visi jie tampa veikėjais, visi jie veikia personažą. Jie įkūnija tai, kas nematoma.

– Jūs domitės egzistencine filosofija. Egzistencialistams svarbus prasmės klausimas. Kokius atsakymus apie prasmę jums per savo kūrybą iki šiol pavyko surasti?

– Su kiekvienu pasirodymu kyla vis naujų klausimų. Jie būna susiję ne tik su tema, bet ir su daiktais, kuriuos naudoju scenoje. Taip klausimai konkretėja, daiktiškėja. Kad ir kokį objektą paimtum, jis tave kur nors veda. (Čia Borisas paima šaukštelį nuo savo gerto espreso ir pradeda su juo žaisti, vesti kūną ta kryptimi, kuria juda šaukštelis, – aut. past.).

Cirke dažnai procesą į priekį veda objektai. Tuo cirkas skiriasi nuo kitų menų. Turiu silpnybę rengti trumpas scenas su pavieniais objektais, kuriuos naudoju pasirodymuose. Tu negali paimti buteliuko, stiklinės ir puodelio ir sukurti 45 min. pasirodymo apie juos visus vienu metu. Vis tiek tai atskiri elementai, kurie veikia po truputį. Nors kaskart sau sakau: viskas, dabar jau tikrai kursiu pasirodymą apie viską kartu, vis tiek kaskart išeina, kad apie atskirus objektus pasakoju atskirai. Tad atsakant į klausimą, ar atsiranda kokių nors atsakymų: kiekvieną kartą artėju prie jų, bet vis išeina tas pats, kiekvienas objektas siūlo jų begalę. Pavyzdžiui, spektaklyje „L’absolu“ žemei sukurti naudojami maži rutuliukai – kiekvienas iš jų turi po atsakymą.

Erdvė: savus metafizinio cirko pasirodymus B. Gibé pristato Steigiamojo Seimo aikštėje pastatytame „Silo“ bokšte. / M. Plepio nuotr.

– Žiūrėdama pasirodymą „L’absolu“ mąsčiau: cirko artistas turi pasitikėti absoliučiai viskuo. Pradedant savo džinsų, prie kurių prisega kablį, audiniu, baigiant kolegomis, akimirkomis, žiūrovais. Egzistencialistai dažnai sako, kad pats žmogus atsakingas už save. Kuo labiau pasitikite jūs – savimi ar aplinka, kažkuo didesniu, Absoliutu?

– Yra situacijų, kai turi leisti kitiems tau padėti. Tačiau turi ir pasitikėti savimi, kad apskritai tas kontaktas su aplinka galėtų įvykti. Jei esi užsidaręs, nuleidęs akis, niekas negali prie tavęs prisijungti. Turi būti kaip magnetinis medis, išsiskleidęs, atviras ir priimti kitus į procesą. Tik tada galimas gražus rezultatas.

Cirke dažnai procesą į priekį veda objektai. Tuo cirkas skiriasi nuo kitų menų.

Kai prasidėjo spektalio „L’absolu“ kūrybinis procesas 2008 m., iš pradžių nesisekė. Komanda buvo nemaža, penki artistai, technikai. Įkvėpti vieno medinio bokšto, pasirodymui norėjome pastatyti specialios sudėtingos konstrukcijos statinį, bet techniškai viskas buvo sunku. Supratau, kad turiu sekti paskui procesą ir viskas išeis taip, kaip išeis.

Viskas užtruko. Man reikėjo rasti teatrą, kuris leistų toliau kurti šį spektaklį. Reikėjo dar ketverių metų. Joks teatras neprisiėmė atsakomybės šitiek laiko leisti kurti pasirodymą. Todėl nuėjau į banką, pasiėmiau paskolą, lyg savo namuose planuočiau daryti remontą, ir visus pinigus paskyriau to bokšto statyboms. Pasikviečiau į pagalbą draugų, jų buvo apie 20, ir pirmus devynis mėnesius visą laiką nuo aštuonių iki dvylikos žmonių kasdien dirbo prie bokšto statybos.

Šitas pasakojimas atsako į klausimą. Jeigu turi šitiek žmonių, kurie savo pinigus ir laiką sutinka investuoti į tavo viziją, nieko nesitikėdami mainais, – tada gali pasitikėti ir aplinka, ir procesu. Jei tas ratas žmonių leidžia tau žaisti su savo idėjomis, jas krutinti po truputį, kūryba tampa kur kas didesniu malonumu negu tuo atveju, jei koks prodiuseris nori greito rezultato ir pateikia savo reikalavimus. Įspraustas į kampą negali nei savimi, nei kitais pasitikėti. Jei aplinka leidžia tau tyrinėti savo kūrybinį potencialą, pradedi ir savimi labiau tikėti.

– Ant spektaklio veikėjo marškinėlių buvo užrašas „Aš myliu tragediją“. Mane jis kaip reikiant prajuokino. Kodėl jis ten atsirado?

– Tai ironiška nuoroda. Ji gimė iš mūsų tarpusavio juokelių. Kai pradėjome viešai rodyti pirmas repeticijas, būdavo daug žmonių, kurie išeidavo iš spektaklio apsiverkę, daug scenų jiems atrodydavo per skausmingos. Būdavo tėvų, kurie ateidavo su vaikais ir mus kaltindavo, kodėl neįspėjome, kad čia bus taip baisu. Vėliau sugalvojome tuos marškinėlius kaip žinutę, kad ne viskas taip rimta. Norėjome žiūrovams suteikti atstumo ir priminti: nagi, čia spektaklis, čia požiūris į tai, kas baugina, o ne tikrasis baisumas.

– Kodėl jūs nagrinėjate tuos bauginančius žmogaus egzistencijos sluoksnius?

– Neturiu noro kurti pasirodymų, kurie būtų juokingi, spalvingi, kuriuos pasižiūri, pakikeni ir rytoj pamiršti. Noriu kurti darbus, kurie paliktų įspūdį ilgam. Pats esu matęs spektaklių, kurie man atėmė žadą, – po jų džiaugiuosi, kad kvėpuoju taip, kaip kvėpuoju dabar, o ne taip, kaip kvėpavau iki jų. Esu meno tarnas ir noriu žmonių viduje sukelti emociją, revoliuciją.

Dveji pandemijos metai privertė susimąstyti. Tuo metu viskas, ką veikėme, tai tik miegojome, valgėme, dirbome. Neliko progų patirti kažko gilesnio per meną. Noriu kurti tokias progas, kad žmonės man pasakotų, ką pamatė. Jie pasakoja apie save, esu tik veidrodis. Žmonės per meną pamato save.

Kartą, kai viename festivalyje rodėme šį spektaklį, mane iš oro uosto pasiėmė festivalio direktorės dukra. Paklausiau jos, ar eis žiūrėti spektaklio. Ji atsakė: „Ne, neisiu. Aš kasdien atsikeliu pusę šešių ryto, nuvažiuoju prie jūros pažiūrėti, kaip teka saulė, apsiverkiu, ir man to užtenka.“ Kiekvienas to jausmo kažkur ieško.

Vis dėlto kažkas juda. Socialinėje medijoje, kurios ištakos – pirmūnų lenta, pradėjo daugėti įrašų apie depresiją, emocinius sunkumus, valgymo sutrikimus, instagrame demaskuojami tobulų kadrų triukai. Kalbėjimą apie nepatogias gyvenimo puses vadinsime atvirumu. Nors galėtume veltis į diskusiją, kas yra atvirumas, kuo jis skiriasi nuo tiesos sakymo.

Padėti prisėda psichologas Jeremy Shermanas: atvirumas – gebėjimas tiksliai įvardyti savo jausmus ir nuomonę; tiesa – tikslus tikrovės atspindėjimas. „Kažkada mano instagramas atrodė kitaip. Buvau labai nelaiminga, įklimpusi į toksiškus santykius, o mano įrašai – priešingi. Nebandžiau apgauti kitų. Aš labai stengiausi apgauti save“, – sako Rasa Jusionytė, žurnalo ir platformos „What do People do?“ įkūrėja, instagrame dabar besidalijanti atvirais įrašais.

Rasa Jusionytė, žurnalo ir platformos „What do People do?“ įkūrėja, instagrame dabar besidalijanti atvirais įrašais.

Apie atvirumą socialinėse medijose pasikalbėjome su keliomis asmenybėmis, kurios ten dažniau ar rečiau dalijasi savo vidinio pasaulio šešėlinėmis pusėmis. Bandome atvirai?

„Manau, tikras atvirumas prasideda, kai esi pasiruošęs kentėti ir konfliktuoti.“ (Olegas Šurajevas)

– Ką tau reiškia atvirauti?

„Nebemeluoti. Medijos mėgsta laimingus žmones be problemų, pavyzdžius, kokiems neva įmanoma būti. Net ekstremalius. Mane gyvenimas parklupdė ant kelių, ieškojau pavyzdžių socialinėje erdvėje, kurie liudytų, kad iš to galima išlipti. O ten visi išimtinai laimingi. Tada supratau, kaip stipriai mums kasdien meluojama, ir nusprendžiau kažką keisti. Pradedant savo profiliu. Ten jau būrėsi nemažai žmonių. Pamaniau, jei lyginsitės, tebūnie su tikra, ne sintetine, neįmanoma mano versija.“ (R.Jusionytė, žurnalo ir platformos „Ką žmonės dirba?“ įkūrėja)

Vaidotas Valiukevičius, grupės „The Roop“ vokalistas, lyderis.

„Man atvirumas – vieningumo ir laisvės išraiška. Visuomenė tampa vieningesnė ne per vienodumo, apgavystės kaukes. Atvirumas kartais parodo, kad mes skirtingi, bet tai irgi sujungia.“ (Vaidotas Valiukevičius, grupės „The Roop“ vokalistas, lyderis)

Neringa Rekašiūtė, fotografė, poezijos knygos „How to Swim Through Pain“ autorė.

„Būti autentiškai savimi, nesislėpti už netiesos, kuri patogesnė kitiems, bet ne man. Būdama atvira gyvenu ramybėje su savimi ir aplinka.“ (Neringa Rekašiūtė, fotografė, poezijos knygos „How to Swim Through Pain“ autorė)

„Nemanau, kad yra speciali būsena, kai tu atvirauji. Aš visąlaik gana atviras. Ilgą laiką mačiau, kad meluoti ir sakyti netiesą apsimoka. Bet po tam tikro darbo su savimi nusprendžiau nemeluoti aplinkai. Esu atviras ir ties nežinojimu, kvailyste, pykčiu. Atvirumas eina išvien su savirefleksija ir kritika, kai kritikos objektu tampa tavo vidiniai įsitikinimai ir nuostatos. Atvirumas tampa gera priemone, kai suvoki savo ribas, pripažįsti klaidas, analizuoji savo motyvus. Visi nori būti geri, kilnūs, sąžiningi, atviri ir teisingi, bet dažnai tai tiesiog iliuzija. Kai save interpretuoji, tam tikrus elgesio aspektus ignoruoji ir pamiršti, o iš geriausių savo pusių sukuri gyvenimo paveikslą, kurį ir pasikabini ant sienos. Tikras atvirumas yra kančia. Jis reikalauja kritinio žvilgsnio į save. Tai sunkus procesas, kuris neturi pabaigos.“ (Olegas Šurajevas, komikas, platformos ir kanalo „1K.lt“ įkūrėjas)

Olegas Šurajevas, komikas, platformos ir kanalo „1K.lt“ įkūrėjas. / T. Biliūno nuotr.

– Kokių jausmų patiri, kai rašai ir žinai, kad publikuosi apnuoginantį vidų įrašą?

„Tai aišku, kad baimę. Kad nuteis, išjuoks, apkaltins dėmesio stoka. Tačiau visada, kai rašiau itin atvirus tekstus, į priekį vedė tikslas padrąsinti kitus kalbėti apie savo išgyvenimus ir nebijoti kreiptis pagalbos. Nėra tobulų žmonių, kuriems viskas lengva, todėl nereikia bijoti savo netobulumo.“ (Mykolas Pleskas, arba Kleck, interneto rašytojas)

„Seniau būdavo daug baisiau, bet pastebėjau, kad kuo baisiau man – tuo stipriau rezonuoja kitiems. Baimės dydis yra indikatorius, kad einu gera kryptimi. Ego visada nori apsaugoti status quo nuo vidinių ir išorinių pokyčių.“ (N.Rekašiūtė)

„Neskirstau įrašų į apnuogintus ir ne. Suprantu klausimo esmę, bet nesutinku su formuluote. Kalbėjimas apie depresiją ir tam tikrus emocinius dalykus nereiškia galutinai apnuoginti save. Tu kalbi tik apie tam tikrus šios temos aspektus ir daug ką pasilieki. Apskritai viskas gyvenime gan asmeniška ir jautru, jei įsijauti į temą. Todėl bet koks pasidalijimas savo mintimis yra dalijimasis savimi, savo emocijomis.“ (O.Šurajevas)

„Kai pagauna noras publikuoti, jis ateina iš vidaus, ir daug nemąstau, ką kiti pagalvos. Tada noriu tiesiog pasidalyti.“ (V.Valiukevičius)

– Kiek būti atviram iš tikrųjų įmanoma žinant, kad skaitys kiti?

Urtė Karalaitė, tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ autorė.

„Priklauso nuo tekstų tikslo. Jei išsilieti, išsikalbėti, galbūt jo norisi radikalaus. Mano įrašai labiau skirti klausimams kelti ir pažiūrėti į situacijas iš šalies. Save ten įtraukiu tik kaip suasmeninantį įrankį, todėl įrašai dažnai gana abstraktūs, per daug apsinuoginanti nesijaučiu. Tikriausiai atvirumo lygis priklauso ir nuo vidinio saugumo jausmo.“ (Urtė Karalaitė, tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ autorė)

„Jei neturi kompleksų dėl savo išgyvenimų ir situacijų, į kurias buvai patekęs, ir jei nebijai pasirodyti silpnas kitų akyse – atvirumas bus visapusis. Viskas priklauso nuo tikslo. Mano atveju vienas įsimintiniausių tekstų buvo apie depresiją – o juo aš norėjau surinkti paramos „Jaunimo linijai“ ir paskatinti sergančius žmones ieškoti pagalbos. Tada nebegalvoji, kiek gali būti atviras – tiesiog pili viską, kad tekstas įgautų nuoširdumo.“ (M.Pleskas)

„Visada atsižvelgi į viešuosius ryšius. Sakyti, kad visada esi nuoširdus ir atviras, yra gan nenuoširdu ir neatvira. Akivaizdu, kad čia žaidimas be galo. Man atrodo, bet koks tekstas, mintys yra vidinė autoriaus polemika. Negali mąstyti tezėmis ir galutinėmis nuostatomis, tu visada abejoji, esi tarp pasirinkimų – blogo ir mažiau blogo. Daugelis naudoja tą vadinamojo nuoširdumo stilių savo tikslams pasiekti, kartu ir pasijuokdami iš to. Man svarbu saviironija.“ (O.Šurajevas)

„Rašydama savo poezijos knygai įvadą, gavau geriausią patarimą – visada įsivaizduoti, kad rašau vienam žmogui, kuris girdi, supranta, myli ir palaiko. Tuo ir vadovaujuosi, rašau su pamatine nuostata, kad atvirumas gydo ne tik mane, bet ir kitus. Todėl auditorijos faktas manęs negąsdina.“ (N.Rekašiūtė)

– Ką tau davė atviri įrašai socialinėje medijoje?

„Didžiausia grąža buvo, kad paskatinau žmones imtis veiksmų ir gelbėti save. Kai atvirai parašiau apie savo depresiją ir savižudiškus veiksmus paauglystėje, buvo nemažai kas padėkojo ir pažadėjo kreiptis į specialistus. Tai geriausia dovana teksto autoriui, nieko daugiau nereikia.“ (M.Pleskas)

„Išsilaisvinimą iš gyvenimo, paremto kitų sugalvotomis vertybėmis. Kai pradėjau sau nebemeluoti, atradau moterį, kuri lindėjo mano viduje, – talentingą, gražią, laisvą, kuriančią. Ji nepatogi, pirma pasirūpina savimi. Spjoviau į įprastą geros mergaitės portretą! Mums kartoja, kad būsime laimingi, kai būsime tobulai gražūs ir sėkmingi. O imi – gauni visus dešimtukus, ir kaip buvai nelaimingas, taip lieki. Tada atsigręži į emocinę sveikatą, kuri šitaip stigmatizuojama, ir pajauti, kad laimė ir yra susijusi su atvirumu sau. Ji atsiranda, kai nebesistengi įtikti, pradedi gyventi autentišką gyvenimą, kurį žmonės bando nusipirkti kelionėmis ar būstais. O jis čia pat, nemokamas, tik nebemokame jo matyti, nes bijome užmegzti ryšį su tikrąja savo versija.“ (R.Jusionytė)

„Visi dalykai, kurie man ką nors davė, ir yra tam tikras atvirumas + sugebėjimai + laikas + vieta. Manau, pagrindinį vaidmenį atlieka sugebėjimai. Jei per stand up pasirodymą kalbu atvirai, niekas neklauso atvirumo dėl atvirumo. Kritinė dalis žmonių vertina gabumą sukurti iš to komediją. Jei sugebi užmegzti ir emocinį ryšį su publika, dar geriau. Bet nematau prasmės skleisti atvirumo dėl atvirumo. Nemėgstu vlogų, influencerių, pasidalijimų nuoširdžiais patarimais, kurie apmokėti, nekenčiu visos šitos nuoširdumo bangos, kai prekių ženklai ir garsenybės kalbasi su publika, lyg jie būtų geriausi draugai ir artimi žmonės. Tai veidmainystė. Visiškai nuoširdžiai to nekenčiu. Nors nebūtinai esu teisus.“ (O.Šurajevas)

„Įrodymą, kad pažeidžiamumas nėra silpnybė. Jis – tiesus kelias į drąsų gyvenimą, kuriame nereikia meluoti.“ (N.Rekašiūtė)

„Man tai dar viena priemonė atidžiau peržiūrėti patiriamas situacijas iš šalies. Dar padeda suprasti, kad panašius procesus išgyvena ir kiti.“ (U.Karalaitė)

„Pirmiausia – laisvės pojūtį. Antra, atradau bendraminčių. Trečia, atradau žmonių, kurie papildė mano nuomonę ar net parodė esant priešingai. Ir tai privedė prie atradimų. Matau tik gerąsias puses.“ (V.Valiukevičius)

– Sutinki, kad atvirumo socialinėje medijoje padaugėję? Kaip tu manai – kodėl?

„Aš stengiuosi nežiūrėti ir neskaityti. Man įdomiau sugebėjimai ir ką žmogus siūlo. Kaip, tarkim, kovoti su depresija, kas padeda, kas ne. Man atrodo, vienas iš raktų yra komedija ir ironija. Kodėl – čia labai įdomus klausimas, į kurį atsakymo neturiu. Kartais pasidalijimas padeda. Kartais atrodo, kad jei papasakojai, tai iškėlei kažkokią baimę, neurozę, problematiką, ir jau tuo padėjai. Kartais kalbėjimas yra gera iliuzija, kad problema sprendžiama. Kartais tai pagalbos šauksmas. Kartais atvirumas yra viešieji ryšiai. Konsultantai rekomenduoja savo klientams, pavyzdžiui, politikams, ATRODYTI (čia esminis žodis) organiškai, būti nuoširdiems ir atviriems. 90 proc. reputacijos ir viešos pozos yra įvaizdis, o nuoširdumo įvaizdis parduoda labai gerai. Visada reikia žiūrėti į kontekstą. Kodėl taip elgiamasi. Drąsių žmonių, kurie priešinasi konjunktūrai, yra mažuma. Manau, tikrasis nuoširdumas prasideda ir baigiasi, kai esi pasiruošęs kentėti ir konfliktuoti. Tikėjimas, šeima, vaikai, tėvynė – viskas super, bet aš dažnai netikiu žmonėmis, kurie gan patogiai kovoja už vertybes, kurios sutampa su tuo, kas visuomenėje pozicionuojama kaip vertybės. Daugelio žmonių nuoširdumas – prisitaikymas. Bet tai kvestionuoti pavojingas žaidimas, kol apskritai nežinome, kaip veikia žmogaus smegenys. Tai aš nuoširdžiai nežinau, kaip čia kas.“ (O.Šurajevas)

„Žinoma, padaugėję ir – pagaliau! Taip galima viešai paliesti ir jautresnes temas. Matyt, poreikis tam buvo visą laiką, tereikėjo tinkamos terpės, platformos, kuri atsirado lygiagrečiai su viešomis diskusijomis apie psichologinę sveikatą.“ (U.Karalaitė)

„Sutinku. Dėl neuromokslų ir geresnio suvokimo, kaip šeima, visuomenė formuoja žmogų, kratomės ir kritikuojam tai, kas mus sužalojo.“ (N.Rekašiūtė)

„Padaugėjo, nes vis tolstame nuo datos, kai buvome okupuoti. Tiek ilgai trunkanti laisvė atpalaiduoja mus iš esmės ir galime daugiau reikštis.“ (V.Valiukevičius)

„Nes daug žmonių savo atvirumu rodo pavyzdį. Nes visuomenė vis mažiau taikstosi su pašaipomis, nukreiptomis į tuos, kurie atvirauja. Nes būti uždaram – vadinasi, bėgti nuo problemų, o pripažinti ir kalbėti apie svarbius, kad ir skaudžius dalykus – stipraus žmogaus bruožas.“ (M.Pleskas)

„Rašykite iš rando, ne iš žaizdos“, – nebeįsivaizduoju, kam priklauso šios išminties autorystė, bet ji tinka, kai kalbame apie atvirumo pliūpsnius socialinėje medijoje. Rodos, bendruomenei sveikiau skaityti tekstą, kurį rašo su tuo jau šiokį tokį atstumą turintis žmogus. Dvi specialistės, kurios praktiškai taiko atvirumą, pasidalijo savo mintimis.

Ieva Sližienė, patiriamojo ugdymo, ugdomojo vadovavimo specialistė, lektorė, psichoterapijos studentė, seniau – populiaraus feisbuko tinklaraščio „Penkiese viena kryptimi“ autorė, besidalijusi savo šeimos emocinėmis patirtimis keliaujant.

„Kartais pastebiu emocinį ekshibicionizmą. Žmogus išlieja krūvį į viešą eterį.“ (Ieva Sližienė)

– Ką žmogui duoda atvirumas?

– Atvirumą sieju su žmogaus noru būti pamatytam. Man tai jungties paieškos. Jeigu jis kyla iš noro dalytis – duoda galimybę būti išgirstam, priimtam. Jeigu kyla iš noro demonstruoti – tada dažniausiai nusivylimą. Vidinio pasaulio išgyvenimai yra priemonė megztis ryšiui, kartais ir jam nutrūkti. Čia kaip nardymo kostiumas, gali užsidėti tik paviršinio nardymo vamzdelį, o gali giluminio nardymo kostiumą. Kai dalijuosi, didelė tikimybė, kad kitam rezonuos, pabus jausmai, jis atpažins savas istorijas. Kita vertus, gali ir sužeisti, ir susižeisti. Atvirumas man – atspindžių ieškojimas.

– Ar tikrai įmanomas 100 proc. atvirumas?

– Sunku procentais matuoti. Juolab kad yra dalykų giliai viduje, kurie priklauso tik žmogui, kurie nebe žodžių lygio, tik jausmo. Iš ten transliuoti nebūtina. Dažnai net nėra kaip. Iš ten su kitais žmonėmis galima jungtis per muzikos, poezijos kūrybą.

– Rašei tinklaraštį. Ką tau duodavo atvirumas su bendruomene, kurią nebūtinai pažįsti?

– Pojūtį, kad dalijamės tuo, kas man labai brangu. Palaikymo jausmą. Keliaudami sulaukėme daug palaikymo iš skaitytojų. Suteikė ir pasitenkinimo, kad moku rašyti.

– Ar pastebėjai, kad socialinėse medijose dabar padaugėję atvirumo. Kaip manai, kodėl?

– Taip, atkreipiau dėmesį. Pagalvojau, kad žmonės turi vis daugiau galimybių pažinti save ir ima tuo dalytis. Socialinės medijos tampa atvirumo platforma. Kraštutinumas – kai tai tampa demonstratyviu įvaizdžiu. Kartais pastebiu emocinį ekshibicionizmą, kai žmogus išlieja visą susikaupusį emocinį krūvį į viešą eterį. Aš tai patiriu kaip perkrovą. Jeigu mano pačios vidus užgrūstas išgyvenimų, man dažniausiai sunku skaityti tokius tekstus. Atvirumu žmonės gelbėjasi nuo vienišumo. Nors paradoksalu, kad, socialinėse medijose augant atvirumui, gyvo kontakto mažėja. Dažnai jaučiuosi dviprasmiškai, kai prasilenkiu gatvėje su socialinėje erdvėje labai atviru žmogum, o realybėje mūsų žvilgsniai net nesusitinka.

– Esi radikaliojo atvirumo atstovė. Kuo jis skiriasi nuo paprasto atvirumo?

– Dauguma žmonių mano, kad būti atviram – vadinasi, sakyti, ką galvoji. Radikalusis atvirumas yra buvimas vienam su kitu, kai įvardiji viską, ką tuo metu pastebi mintyse, kūne ir aplinkoje. Radikalusis atvirumas reiškia gyventi pagal savo vidų ir, pirmiausia, pažinti savo pojūčius. Mintys – antrinio svarbumo. „Tu niekada manęs neklausai“ virsta į kažką panašaus: „Kai aš kalbėjau, mačiau, kad nusukai akis į šoną. Jaučiau skausmą krūtinėje ir įsivaizdavau, kad manęs nesiklausei. Pykstu ant tavęs, kad nusukai akis. Prisimenu, kad ir vakar taip darei, ir užvakar. Įsivaizduoju, kad manęs dažnai nesiklausai. Man liūdna ir aš pykstu. Noriu būti tau svarbi ir noriu, kad, kai kalbu, žiūrėtum man į akis. Ar galėtum?“ Ir lieki vienas su kitu iki galo, kol emocijos nurimsta ir mintys apie tai, kaip tu ar pasaulis privalo būti kitoks, netenka svarbos. Radikaliai atviras pokalbis vyksta apie tai, kas vyksta čia ir dabar, tarp tavęs ir manęs. Toks būdas leidžia mums jausti ryšį, būti spontaniškiems, be baimių, nes žinome, kad vienas patyrimas keičia kitą ir kad ir ką pasakyčiau ar padaryčiau, išsiaiškinsime ir po to jausimės atsipalaidavę ir susiję.

– Ką tau reiškia būti atvirai?

– Reiškia, kad pastebiu, kas su manimi vyksta čia ir dabar, ir galiu apie tai prabilti arba pasilikti sau. Kai prabilsiu, galvoju, kad būsiu atvira. Jei pasiliksiu sau, galvoju kažką kita, pavyzdžiui, kad bijau.

– Ar įmanomas 100 proc. atvirumas su savimi?

– Taip, nes tavo kūnas visada atviras. Širdis plaka, kraujas teka, tavo raumenys tave laiko ant kėdės. Tavo dėmesio kokybė apie tai, kas vyksta tavyje, nulemia tavo buvimo atviram su savimi procentą. Tu gali sėdėti patogioje kėdėje, veikiant oro kondicionieriui, su puodeliu kvapnios kavos šalia, ir būti visiškai įsitempęs ir suprakaitavęs, nes visas tavo dėmesys nukreiptas į mintis apie tą vakarykštį pokalbį su viršininku. Tu galvoji, ką viršininkas apie tave galvoja ir ar nusipelnei didesnės algos, ar ne. Kai pastebi, kur yra tavo dėmesys (prote, kūne ar išorėje), ir gebi tai įvardyti, esi, galime vadinti, atviras. Dažnai mes ignoruojame kūno atvirumą ir nukreipiame dėmesį į mintis apie tai, kaip turėtume būti arba koks turėtų būti aplinkinis pasaulis. Tas ignoravimas – apsimetimas, kad yra kitaip, negu iš tiesų, yra melas. Su pastabumu – kaip su joga: vieni pasilenkę gali pasiekti savo pirštus, kiti tik kelius. Kiekvienas yra ten, kur yra, su savo geba pastebėti, ir viskas dėl to gerai. Būti atviram su savimi nėra maratonas. Tai ilgametė praktika – nukreipti dėmesį į fizinę realybę.

– Ką žmogui duoda atvirumas?

– Pirmiausia fizinį atsipalaidavimą ir lengvumo bei saugumo jausmą palaikant ryšį su kitais. Pradeda formuotis naujos tapatybės, pavyzdžiui, „galiu būti savimi“, „esu svarbus“, kyla savivertė. Tiesos sakymas padeda atskleisti praeities nuoskaudas ir pasipiktinimus. Išreiškus nuolankumą, meilę ir drąsiai parašant, ko norime, – dažnai gauname tai, ko manėme negalį gauti. Ilgainiui atsiranda nauji gilūs ryšiai su įdomiais pokalbiais, kurie gydo ir praturtina gyvenimą. Nervų sistema pradeda reguliuotis ir atsikratome daug baimių, ypač tų, kurios susijusios su įvaizdžiu ir atstūmimu. Man jis davė pasitikėjimo, kad ir kas nutiks – aš susitvarkysiu.

– Ar pastebėjai, kad socialinėse medijose dabar padaugėję atvirumo. Kaip manai, kodėl?

– Nepastebėjau. Lygiai, kaip nepastebiu, kad padaugėjo atvirumo mano gyvenime. Tiesiog esu atvira ir to noriu iš kitų. Neskaitau ir neseku tų, kuriuos vertinu kaip meluojančius. Donaldas Trumpas būtų pavyzdys. Spekuliuočiau, kad galbūt daugiau žmonių, kurie turi prieigą prie socialinių tinklų, neturi ko prarasti? Sakyti tiesą dažnai reiškia būti išstumtam iš žmonių grupės, kurią vienija bendras pasakojimas apie tai, koks turi būti pasaulis. Manau, kad tiesos sakymas, nors yra prigimtinis – įgimtas ir užmirštas dėl išgyvenimo, yra privilegija tiems, kurie žino, kad gali išgyventi pasakę, ką mano kitaip. JAV žmonės gali pasijuokti iš prezidento, o daugelyje šalių žurnalistai ar komikai būtų nubausti laisvės, o kai kur ir gyvybės, atėmimu. Manau, kad tiesos sakymas yra laisvos bendruomenės ženklas. Jei pastebėjote daugiau atvirumo socialiniuose tinkluose, spėju, galbūt ten žmonės jaučiasi laisvesni.

Tokia mano nauja patirtis, kurią sukūrė telefone neseniai suspindusi programėlė „Pagalba sau“. Ją atsisiunčiau ruošdamasi šiam straipsniui, bet mažas ritualas kas vakarą kelias sekundes skirti savo dienos emocinei būklei apgalvoti po truputį tapo įprastas. Programėlė gudri: man nė nereikia jos aplankyti, o klausimas vakare iššoka. Nauda – nors kartą, telefonui nevalingai atsidūrus rankose, dėmesį sugrąžinu į save, savo dieną. Vieną – geresnę, antrą – prastesnę, trečią – reikia pagalbos.

Atrodo, kalbėtis apie savo emocinę savijautą jau ir iki pandemijos buvo tapę įprasčiau. Nors sakinys „lankausi pas psichologą“ dar neprilygo „naudoju šampūną“, bet, regis, ir nebeversdavo pašnekovo mintyse vilkti tau baltų marškinių.

Ateityje naudodamiesi programėlėmis kvėpuosime, atsipalaiduosime, jos primins būtinybę pailsėti ir nukreipti dėmesį nuo darbų.

Jei leistų pavadinti man, savo kartą nominuočiau terapijos karta. Bet suklysčiau. Nes tai tik mažo rato tikrovė. Daugelis vis dar nesikreipia pagalbos. Tyrimai rodo, kad gali užtrukti ir dešimt metų, kol žmonės ryžtasi. Kiti neigia, kad sunku. Treti neturi įgūdžių to pastebėti. Ir daugelis paprasčiausiai neturi galimybių. Individualios kokios nors krypties emocinės sveikatos specialisto paslaugos gali svyruoti nuo 20 iki 100 eurų už sesiją.

Tačiau pandemijos akivaizdoje kalbos apie emocinę sveikatą tapo nebeišvengiamos. Pagalbos gali prireikti dėl įvairių priežasčių, kurių nenoriu vardyti, nes sąrašai visada ką nors pamiršta. O klaidingų priežasčių nėra. Yra tik „Kaip jautiesi?“ Geros naujienos – tiesiama vis daugiau skirtingų kelių tiek prieiti prie šio klausimo, tiek tęsti pokalbį.

Pixabay nuotr.

Emocinė higiena – kasdienybė

Emocinės paramos programėlės – apynaujė savipagalbos forma. Viena pirmųjų tokių, pavadintų „Youper“, pasauliui pristatyta 2016 m. Šiandien programėlių tiek daug, kad, visas išvardijus, kurios nors tuoj ir prireiktų, nes apimtų pasirinkimo paralyžius.

Kitas dalykas – dauguma jų anglų kalba ir sukurtos šiek tiek toliau nuo mūsų. Todėl tapo įdomu, kas šiuo klausimu vyksta Lietuvoje. Ypač kad visiškai neseniai plačiai nuskambėjo lietuvių sukurta programėlė „Act on Crisis“ (AOC), skirta kaip tik emocinei pusiausvyrai palaikyti. Lietuvoje būtent pandemijos laikotarpiu sukurta programėlė laimėjo filantropo Vlado Lašo apdovanojimą renginyje „Hack the Crisis“, o vėliau tarptautiniame renginyje „The Global Hack“ užėmė antrą vietą tarp 12 000 dalyvių iš 98 valstybių. Programėlė siūlo trijų pakopų pagalbą – kvėpavimo pratimus, bendruomenės paramą anonimiškuose pokalbių kambariuose ir galimybę per programėlę išsirinkti sertifikuotą specialistą individualiam pokalbiui.

Tokia galimybė – pagrindinis AOC išskirtinumas tokių programėlių kontekste. Programėlės kūrėja Ieva Vaitkevičiūtė sako, kad su „Act on Crisis“ jos ir komandos siekis – parodyti, kad emocinė higiena gali būti kasdienis įprotis, panašus į fizinį aktyvumą. Kūrėjai sieks nupurtyti stigmą nuo emocinės savijautos temos.

Nors programėlė buvo sukurta reaguojant į pandemiją, kūrėjai ketina plėsti jos profilį. Komanda tikisi, kad virtualiai pasiekiami specialistai padės kiekvienam sutaupyti laiko, pinigų ir jėgų, kai prireiks paramos. Programėlė bus saugi erdvė rasti profesionalų pašnekovą vidinio pasaulio temomis. JAV psichiatrų asociacijos duomenimis, nuotolinių konsultacijų efektyvumas prilygsta gyvam susitikimui su specialistu.

Sveikatos ekspertai neabejoja tokių programėlių ateitimi. „Emocinės pagalbos programėlės turėtų tapti kasdienybe – jomis naudodamiesi atliksime kvėpavimo pratimus, suvaldysime stresą ar nerimą, jos primins būtinybę pailsėti ir nukreipti dėmesį nuo darbų, pasiskaitysime apie mums rūpimus sutrikimus, pagalbos sau ir artimajam galimybes“, – sako Agnė Vilčinskaitė, Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Psichikos sveikatos skyriaus specialistė. Kalbant apie santykį su tradicine terapija, specialistė sako, kad terapija naudinga visiems, o programėlės gali ją papildyti. Pavyzdžiui, jei sveikatos specialistas rekomendavo rašyti sapnų dienoraštį ar sekti emocijas.

Nuotykių kalneliai

Kita lietuviška programėlė – „Pagalba sau“ 2017 m. gimė SAM iniciatyva. Anot jos kūrėjų, akstinas sukurti programėlę buvo Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijos ir mokslinių tyrimų išvados.

Šios skatino pasitelkti inovacijas visuomenės psichikos sveikatai gerinti. Tuomečiai projekto vadovai Kristina Medžiaušytė ir Donatas Paulauskas suprato, kad nėra jokios lietuviškos programėlės, skirtos emocinei higienai atlikti. Šioje programėlėje galima sekti savo emocijų kaitą, išbandyti savipagalbos pratimus, rasti psichoedukacinės informacijos ir pagal savo GPS surasti artimiausią ir nemokamą pagalbą teikiančias įstaigas. Visai neseniai atsirado ir platforma internete tokiu pačiu pavadinimu „Pagalba sau“. Ten jau galima surasti visą aktualią ir patikimą informaciją apie emocinę sveikatą ir prieinamą psichologinę pagalbą.

Programėlėje „Pagalba sau“ man labai patiko būtent galimybė pažymėti ir stebėti savo kintančias emocijas. Savaitės gale išryškėjusi kreivė sukuria galimybę paspėlioti, su kokiais įvykiais galėtų būti susiję kilimai ar nuolydžiai. Kaip suprantu, savirefleksija – pirmas žingsnis, jei reikalingi pokyčiai. Neįpareigojanti programėlė sukuria tam palankias sąlygas. Programėlėje „Pagalba sau“ mane nudžiugino ir skiltyje „Ramybei“ įtrauktas pratimas „Maži žingsneliai“. Čia galima suskaidyti kokį nors uždavinį į mažas užduotis ir pažymėti varnelę, atlikus žingsnį. Smegenims varnelės patinka.

Visuomet kvėpuok

Trečioji lietuviška savipagalbos programėlė „Ramu“ šiek tiek labiau specializuota. Programėlė pasirodė 2019 m. viešosios įstaigos „Nerimo klinika“ bendraįkūrėjų Ievos Žvinienės ir Darjos Norbutės iniciatyva. Jos norėjo sukurti interaktyvią elektroninę priemonę, kuri padėtų tvarkytis su panikos priepuoliais ir stipriu nerimu. Kūrėjoms buvo svarbu, kad tokia pagalba būtų visada pasiekiama – tiesiog kišenėje.

„Į vieną vietą surinkome patikimas, mokslu paremtas žinias ir pateikėme jas aiškiai ir trumpai, kad, susidūrus su panikos priepuoliu, nereikėtų naršyti internete ir bandyti atskirti pelus nuo grūdų. Kadangi Lietuvoje gaji problema dėl perdėto raminamųjų vartojimo, siekėme paskatinti rinktis psichologines metodikas, ypač gydymo pradžioje. Norėjome išplėsti pagalbos priemonių prieinamumą“, – sako programėlės „Ramu“ iniciatorės.

Programėlė siūlo keturis skirtingus pagalbos sau būdus: „Kvėpuok“, „Atsipalaiduok“, „Būk dabar“ ir „Papasakok“. Man pasirodė, kad šie metodai kuo puikiausiai tiks ne vien panikos priepuoliams malšinti. Patiko, kad skiltyje „Atsipalaiduok“ yra kūno skenavimo pratimas. Įrašas raminamu balsu vedžioja tavo dėmesį ir tu palengva atpalaiduoji skirtingas kūno dalis.

Asmeniškai man tai vienas mėgstamiausių būdų persikrauti. Po tokios 15 minučių praktikos visas pasaulis atrodo bent truputį šviesesnis. Turiu įtarimą kodėl – šviesesnės būna mano akys. Dabar, kai turiu šią programėlę, tiesą sakant, mane gerai nuteikia jau vien pati mintis, kad tas ramus balsas bet kuriuo metu yra su manimi. Įsijungiau įrašą net rašydama šį straipsnį. Programėlėje „Ramu“ išsiskiria ir pratimas „Būk dabar“ – tai paprastos užduotys, kurios gali perkelti dėmesį į esamą momentą. Visai smagu buvo vieną rytą žvilgsniu surasti kambaryje melsvos spalvos objektus ar suskaičiuoti šešėlius. Nustebino, kiek daug yra ir to, ir to.

Kokie emocinės pagalbos programėlių pranašumai?

Arti

„Mūsų atveju programėlė padeda čia ir dabar – nurimti stipraus nerimo metu ar efektyviai sustabdyti panikos priepuolį. Dažniausiai specialistas nebūna šalia tam įvykus“, – sako programėlės „Ramu“ įkūrėjos. Jos atkreipia dėmesį, kad abu komponentai – ir gebėjimas nurimti (o jį programėlė gali padėti lavinti), ir gilesnis suvokimas, kodėl apskritai kyla nerimas (čia jau galima tyrinėti nuosekliai dirbant su specialistu), yra svarbūs.

Pigiau

Programėlės „Act on Crisis“ iniciatorė Ieva Vaitkevičiūtė atkreipia dėmesį, kad, ieškant emocinės   pusiausvyros virtualiai, tai leidžia sutaupyti. Šiuo metu, siaučiant pandemijai, paslaugos programėlėje AOC nemokamos, tačiau net ateityje, kai individualios konsultacijos bus apmokestintos, kaina bus palanki, nes, anot I.Vaitkevičiūtės, žmogus sutaupo išlaidų transportui, specialistas – kabineto nuomai.

Privatu

Programėlės suteikia visišką anonimiškumą. Tai atveria kelią ir užsisklendusiam žmogui ieškoti būdo sau padėti. Pavyzdžiui, AOC pokalbių kambariuose galima susirašinėti su bendruomenės nariais neprisistačius, tiesiog būnant spalvotu burbuliuku. Minėta programėlė „Youper“ įdiegusi veido pridengimo (blur) funkciją.

– Pastaruoju metu lankai daug mokymų. Kokiuose naujausiuose buvai?

– Dalyvavau meistriškumo pamokoje, kur šešias valandas mokėmės metodo, vadinamo „Follow the Follower“ – sek sekantįjį. Tai metodas, kai nė vienas iš improvizacijos partnerių nelyderiauja, kai vienas seka kitą, ir rezultatas gimsta bendrai. Mokymus vedė aukščiausio lygio improvizatorė Beatrix Brunschko, turinti 26 metų patirtį teatro vaidybos ir improvizacijos srityse.

– Ar gali daugiau papasakoti apie šį metodą?

– Pateiksiu pratimo pavyzdį: su partneriu žiūrime vienas į kitą tol, kol pajuntame vienas kito nuotaiką, ir tik tada turime kurti sceną. Taigi, gavę suvaidinti situaciją, kai vienas yra banko darbuotojas, o kitas prašo paskolos, abu turime pajusti vienas kitą ir pradėti veikti iš tos pačios nuotaikos! Beatrix dažnai pasitelkia skruzdėlių aliuziją. Juk jos nesitaria, maždaug: „Aš čia vadovausiu, o jūs darykite, kaip aš.“ Jos tiesiog veikia. Ir viską padaro! Skruzdėlių veikimo būdas, anot Beatrix, iš esmės nusako, kas yra improvizacija. Toks naujas požiūris labai įkvepia. Vadinasi, scenos sėkmė priklauso nuo to, kiek tu matai partnerį. Jei būsi susitelkęs tik į save ir galvosi, koks aš fainas, rezultatas nukentės.

– Kai darai pratimą „Sek sekantįjį“, ar nebūna, kad vis tiek nesąmoningai norisi būti tuo, kuris duoda toną, nuo kurio prasideda nuotaika?

– Taip atsitinka. Bet galbūt geriau suprasime šį būdą, jei aptarsime dar vieną techniką. Lietuvoje lankėsi vaidybos mokytojas Stevenas Ditmyeris iš Niujorko. Jis yra Sanfordo Meisnerio mokinys. Tai legendinis aktorystės mokytojas, o viena jo technikų grįsta partnerio sekimu. Scenoje tau reikia sekti savo impulsus, bet viena sąlyga: tie impulsai turi kilti iš partnerio. Tarkim, jei mudvi dabar darytume šį pratimą ir staiga man kiltų noras nueiti atsisėsti kitur, tai nebūtų tinkama. Nors tai būtų impulsas – jis kilo ne iš tavęs. Bet jei aš staiga pajuntu, kad, žiūrėdama į tave susigėdau ir dėl to noriu palįsti po stalu, tai jau teisinga. Impulsas palįsti po stalu yra mano, bet jis atėjo iš tavęs. Tad mes penkias dienas su Stevenu mokėmės paklusti savo impulsams. Jis sako, kad mes nuo vaikystės mokomi atvirkščiai: neklausyti jų, elgtis gražiai, nes „taip negalima“. Esame mokomi pirma pagalvoti, paskui padaryti. Jo manymu, aktorius turi daryti atvirkščiai. Ir dėl to buvo labai sunku iš gero, padoraus žmogaus staiga virsti žmogumi, kuris klauso savo impulsų ir seka juos.

– Gal kokie savi impulsai tave nustebino?

– Man atrodo, būtent baimė ir susikaustymas labiausiai nustebino. Kiek daug to viduje yra. Kai žiūriu į Steveną, jis kaip vaikas: jam impulsai plaukia labai lengvai ir jis juos vykdo, o kai pati einu atlikti pratimo, ir tas baisu, ir tas. Atrodo, vaidybos patirties daug, bet vis tiek yra daug asmeninio susikaustymo. Stevenas pasakojo vieną istoriją. Amerikoje, kur paplitęs nutukimas, jis su sūnumi važiavo liftu, ir įlipo stambus žmogus. Jo vaikas iš karto sako: „Oho, koks tu storas!“ Stevenas mums pasakojo, kad paskui su vaiku šitaip aptarė situaciją: „Labai džiaugiuosi, kad tu paklausei savo impulsų, bet tavo žodžiai kitą žmogų gali sužeisti, ir jis gali užsimanyti tau pasakyti ką nors įžeidžiamo ar padaryti ką negero.“ Vadinasi, svarbu suvokti ir išmokti, kad meno ir gyvenimo realybės skiriasi, jose galioja skirtingi dėsniai, vertybės. Kad išgyventume, mums reikia atskaitos taškų, kur laisvė prasideda ir baigiasi. O scenoje paprasčiau: tu gali sakyti viską, net tai, ko negali padaryti. Tad, jei partneriui kyla milžiniškas įniršis ir jis užsimano kitą stumti į sieną, jis to daryti negali, bet gali pasakyti: „Aš žiauriai noriu tave įstumti į sieną“, ir žiūrėti, kas toliau įvyks, kaip reaguos partneris ir kur tai nuves. Tačiau jei jis užblokuotų norą stumti į sieną ir partneriui sakytų „tu piktas“, kažkas svarbaus liktų neatverta.

– Kaip manai, kodėl fizinis veiksmas yra riba, o žodis leidžiamas?

– S.Meisnerio pratimo esmė yra būti 100 proc. tikram, koks esi. Tikram – tai truthful. Vadinasi, viską, kas tavyje kyla, privalai išreikšti. Jei pradėsi blokuoti – viskas, nebesi tikras. Užtat išreiškimas turi ribą. Nes pasidalyti privalai, bet, kaip Stevenas sako, negali nieko išsiųsti į ligoninę. Tačiau nepamirškime, kad jau ir pasakyti kartais būna sunku. Tie impulsai būna susiję nebūtinai su agresija, dažnai jie susiję su potraukiu, intymumu. Jau vien pratimas, kai su partneriu žiūrite vienas kitam į akis. To pakanka, kad įsijungtų visi užprogramuoti saugikliai: o jėtau, ką mes čia darome, ką visa tai reiškia, kaip aš jaučiuosi, kodėl tai glumina.

– O partneris tikriausiai būna atsitiktinis?

– Taip, juos paskiria. Ir kai viskas sukasi apie partnerį, tai įkvepia. Nes studijuojant Muzikos ir teatro akademijoje viskas buvo labiau apie save. Nežinau: ar amžius buvo toks, kai apie save natūraliai daugiau galvoji, ar tai vis dėlto buvo kita aktorystės mokykla.

– Gal dar gali palyginti mokyklą akademijoje su tuo, ką dabar gauni mokymuose?

– Drįsčiau teigti, kad akademijoje nėra visa apimančios mokyklos. Tu patenki į kursą pas vieną meistrą. Ir to meistro požiūris, stilius, jo pakviesti dėstytojai lemia visą išsilavinimą. Ne kokia nors sistema, kai gausi tokį patį lygį patekęs pas bet ką. Dėl to kai kurie kursai, mano pavydui, išeina, pavyzdžiui, dvejus metus Andriaus Žebrausko improvizacijos paskaitų, o kiti – ne. Kaip kad mūsų kursas. Ir aš jaučiuosi negavusi svarbaus dalyko. Tad mano įspūdis, nuoširdžiai sakant, yra toks, kad rimtai ir sąmoningai mokytis aktorystės pradėjau tik po akademijos, būtent iš tų į Lietuvą atvykstančių mokytojų. Ir buvo gera suprasti, kad aktorystė yra amatas, toks pat, kaip bet kuris kitas, kurį žmonės praktikuoja, mokosi ir tobulėja su laiku. O ne kažkoks kultas, stichija. S.Meisnerio nuomone, kad galėtų būti aktoriumi, mokytis reikia 20 metų. Ir, jo nuomone, aktoriaus darbas toks pat sunkus kaip mediko. Tačiau tada ir atsakomybė už savo darbą yra milžiniška. Kai suvoki, ką darai ir kodėl, kokius instrumentus naudoji. Tai buvo nauja, to akademijoje nebuvo. Ten daugiau stichiškumo. Be to, buvo populiarus požiūris, kad menui turi būti 1 000 proc. atsidavęs. Gali gyventi be pinigų, be maisto, svarbu, kad sukurtum tą ypatingą vaidmenį. Nieko panašaus! Gyvenimas parodė, kad yra atvirkščiai: kai saugai save, savo psichiką, savo kūną, savo emocijas, tada ir dirbti sekasi kokybiškai. O tie, kurie nesaugo, – jiems sunku dirbti ir su jais.

Sąmoningai dirbant, save tausojant atsiveria visai kitas ir produktyvumo, ir darbo lygis.

– Kodėl su jais sunku dirbti?

– Todėl, kad jie neadekvatūs. Todėl, kad tada kiti kolegos ne dirba, o jaudinasi: ar partneris nepalūš, gal jis girtas, kodėl jis taip stipriai suima ranką, nors mes vaidiname? Užuot kūrę sceną, galvojame apie pašalinius dalykus. Ir tikrai esu buvusi ta, kuri kelia rūpestį. Ta, kuri nesaugo savęs. Todėl galiu palyginti, kad sąmoningai dirbant, save tausojant atsiveria visai kitas ir produktyvumo, ir darbo lygis.

– Grįžkime prie improvizacijos. Lankai daug mokymų, šitiek investuoji – kodėl improvizacija tave taip traukia, kokią matai jos vertę?

– Paauglystėje, kai supratau, kad noriu tapti aktore, mane patraukė būtent teatras ir improvizacijos. Milijoną kartų žiūrėjau šou „Pagauk kampą“ – gyvai, per televizorių, internete. Žiūrėjau ir svajojau. Ir man visąlaik atrodė, kad turiu tai, ko reikia, kad aš irgi tai daryčiau. Lyg stebėčiau, kaip blynams tešla maišoma, o aš turiu kepimo miltelių ir padėčiau iškepti. Toks stiprus jausmas buvo.

– Kuo skiriasi vaidyba nuo improvizacijos?

– Neturiu pakankamai žinių, kad atsakyčiau, bet žinau, kad improvizacija reikalinga aktoriui tam, kad jis mokėtų gyvai reaguoti į tai, kas vyksta aplink. Nes būna taip, kad partneris nemato tavęs, jis tokiam lyg transe – savo vaidmens ar kažko – ir tu bendrauji lyg su siena. Visas improvizacijos pratimų trenažas reikalingas būtent tam, kad aktorius išmoktų būti čia ir dabar, reaguoti. Štai ir dabar, kai atėjo padavėja, ir jai iškrito sumuštinis, mes abi gyvai sureagavome. O būna, kad scenoje nuvirsta siena, o niekas nereaguoja. Tada žmonės netiki.

– Ar kiekvienas gali išmokti improvizuoti?

– Gal ne kiekvienam to norisi, bet manau, kad techniką įvaldyti gali kiekvienas ir ji duotų naudos visiems, bet ne kiekvienas norės tuo naudotis nuolat.

– Ar gyvenime improvizacija praverčia?

– Steveno nuomone, impulsų pratimas tikrai praverčia. Tu apskritai išmoksti atpažinti, kad tau jie kyla. Kalbant apie aktorius, kai to nesupranti – kaip išvis kurti vaidmenį? Tik dabar pradedu tikrai suvokti, kokia daugialypė aktoriaus profesija.

– Atrodo, kad skiri tikrai daug laiko savo amatui ir būtent meistriškumui lavinti. Kodėl tau vis dar patinka vaidinti?

– Nes tikrai be galo įdomu ir vis įdomiau. Kuo daugiau technikų išmoksti, tuo labiau supranti, kad jei jų būtų mokoma akademijoje, tai ir turėtume savus Meryl Streep ar Roberto De Niro. Kai lankome tuos kursus, per tris dienas pamatome, kaip pasikeičia aktorius, kai iš jo ištraukiama tai, kas geriausia. Jei toks pokytis įvyksta per tris dienas, kas būtų, jei ketverius metus to mokytumeisi? Galbūt dar papildyčiau, kad labiausiai vis dėlto akademijoje stinga komedijos mokyklos. Ten komedija buvo laikoma kažkuo nerimtu, apie komerciją išvis kalbos nebuvo. O juk realiai aš, kaip aktorė, turiu būti visapusiška, lanksti.

– Kaip matai savo, kaip aktorės, raidą?

– Kai įstojau mokytis, mano pirmieji darbai buvo grynos dramos. Buvau nustebinta, nes juk mane patraukė kitkas. Bet dominavo nuostata, kad tai vertinga, ir aš paklusau. Tik dabar sugrįžtu prie to, kas man patinka ne mažiau. Šį sezoną vaidinsiu „Domino“ teatro spektaklyje „Melagės“ ir dar vienoje premjeroje gruodį, neseniai pasirodžiau „Dviračio žiniose“. Man labai malonu, kad grįžtu prie žanro, kuris mane patraukė prie aktorystės.

– Kas taip gražu komedijoje?

– Džiaugimasis gyvenimu, mėgavimasis buvimu, lengvesnis požiūris. Nes juk kaip gera, kai žmogus reaguoja laisviau, per daug nesureikšmindamas. Ne visada išeina. Bet kai išeina – labai smagu. Ir žiūrovams tai patinka. Ir man atėjo metas džiaugtis.

– Kaip manai – kodėl paplitusi neigiama nuostata komedijos atžvilgiu?

– Gal tai susiję su mūsų šalies praeitimi? Juk, jei gyveni, kur negali būti laisvas, kaip tada džiaugtis? Negali. Turi turi būti atidus, apgalvoti, ką darai, ką sakai. Juk džiaugimasis yra laisvė. Juokas irgi yra laisvė.

„Po vieną geros naujienos nevaikšto, – šypsodamasis praneša šokolado manufaktūros  „Chocolate Naive“ įkūrėjas Domantas Užpalis. – Kai daug dirbam, tai mažai kalbam, bet dabar jau tikrai susikaupė pasakojimo.“

Mažo gamintojo iš Molėtų rajono lūpose – net kelios didelės naujienos. Didžiausias prekybos centras Europoje, Pasaulio šokolado apdovanojimai, puslapis pasaulio šokolado žinyne – tokiais keliais važinėjasi iš šokolado cecho Giedraičiuose išriedėjęs vienaratis, tapęs jau neatsiejame įvaizdžio dalimi visame pasaulyje.

Londono aristokratai ragaus lietuvišką plytelę

Praėjusio mėnesio pabaigoje „Chocolate Naive“ tapo pirmuoju lietuvišku prekiniu ženklu, kuriuo susidomėjo „Harrods“ – Europos didžiausias prekybos centras, žinomas dėl savo ištaigos ir didybės. Londono parduotuvių ikona stūkso prašmatnioje Kensingtono apylinkėje ir užima per 20 tūkstančių kvadratinių metrų rajono ploto. Lietuvoje gaminamo šokolado nuo kitų metų pradžios bus galima nusipirkti autentiškiausiame „Harrods“ padalinyje – Food Halls.

„Food Halls skyrius yra istorinė prekybos vieta. „Harrods“ saga ir prasidėjo nuo nedidelės maisto prekių salės, kurią prieš beveik du šimtus metų atidarė Čarlzas Henris Harrodas. Dabar „Harrods“ Food Halls garsėja savo gurmaniškais delikatesais, kurių net rytais skanauti ateina skrybėlėtos Kensingtono moterys ir laikraštuoti britai. Manau, kad „Chocolate Naive“ produktai toje retro maisto jausmą turinčioje erdvėje labai tiks, – sėkme užtikrintas projekto įkūrėjas Domantas Užpalis. – Beje, įkūrėjas Harrodas pradėjo nuo mažos bakalėjos būdamas dvidešimt penkerių, o aš kaip tik tokio amžiaus pradėjau vystyti šokolado cecho mintį. Tai kas ten žino, kiek ploto pasaulyje kada nors užims mūsų šokoladinės plytelės”, – juokiasi D. Užpalis.

Į šią elitinę vietą lietuvius pakvietė patys parduotuvių atstovai, gavę paragauti lietuviškos produkcijos spalį Londone vykusioje Pasaulinėje šokolado mugėje „Salon du Chocolat“.

Šokolado mieste laimėti gali tik skaniausi

Lietuviško šokolado istorija šių metų rugsėjį buvo pradėta pasakoti ir Paryžiuje, nuodėmingiems malonumams reikliame mieste. Lietuvišku šokoladu ten prekiaujama prekybos centre „La Grande Epicerie de Paris“. Tai išskirtinai maistui skirta prekybos vieta Paryžiuje, prasidėjusi nuo „Le Bon Marché“, pirmojo padalinių sistema paremto prekybos centro pasaulyje.

„Lietuviai mėgsta prancūzišką šokoladą. O Prancūzija pasirinko lietuvišką. Jaučiamės neišpasakytai gerai dėl to, kad „Chocolate Naive“ buvo pirma lietuviška prekė centre „La Grande Epicerie de Paris“, o dar labiau dėl to, kad iškart tapo geriausiai parduodamu šokoladu ten. Nes jau paryžiečiai tai tikrai žino, ką sako apie saldų bučinį, tik šiuo atveju šokoladui,“ – saldžiai juokauja D. Užpalis.

Lietuvišką šokoladą prie lūpų jau glaudžia gurmanai Honkonge, Japonijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kazachstane. Rudens pradžioje kontraktas pasirašytas ir su didžiausiu gurmaniško maisto platintoju Vokietijoje. „Šiais dalykais norisi dalintis ne todėl, kad būtume arogantiški, bet todėl, kad labai norisi parodyti, jog dirbant Lietuvoje pasiekti galima labai labai daug“, – surimtėja neseniai trisdešimtmetį atšventęs šokolado manufaktūros vadovas.

Šokolado knygoje

Kita svarbi naujiena – dar vienas tarptautinis apdovanojimas. Nepriklausomi ekspertai iš Londono spalio pradžioje įvertino lietuvišką pieninę šokolado plytelę Pasaulio šokolado apdovanojimuose ir įtraukė ją į geriausių 2013 metų šokoladų žinyną. Vertinant buvo degustuojama 660 šokolado rūšių iš viso pasaulio.

„Vienintelis kriterijus, kuris mums rūpi – tai ragaujamo šokolado skonis burnoje, – pabrėžia Ianas Whitakeris, Pasaulio šokoladų apdovanojimų įkūrėjas ir to paties pavadinimo knygos redaktorius. – Faktas, jog į mūsų knygą pateko produktai iš net 17 šalių, rodo, kad įvairiuose kampeliuose esama šokolado gamintojų, besikliaujančių aukščiausiais standartais ir gaminančių liukso klasės šokoladą, bet plačiai nežinomų“, – pastebi ekspertas.

Anksčiau Tarptautinių šokolado apdovanojimas įteiktas ir už juodąjį šokoladą su kava.

Pirmoji internetinė degustacija

Šokoladą gaminanti įmonė yra tarp 150 pasaulio gamintojų, kuriančių šokoladą nuo pat kakavos pupelės. Jau pradžioje priėmę nestandartinio kelio priesaiką, maži šokolado gamintojai ir toliau renkasi neišmintus takus. Spalio pabaigoje jie tapo pirmaisiais Lietuvos verslininkais, surengusiais šokolado degustaciją internetu. Šokoladai buvo ragaujami Lietuvos ambasadoje Tokijuje, o D. Užpalis apie juos pasakojo sėdėdamas prie savo kompiuterio Vilniuje. „Tai buvo fantastiška“, – vėliau rašė viena degustacijoje dalyvavusi japonė.