Menininkų namai keičia adresą

Paskutinė ekskursija

Nesuskaičiuojamą kartą vėriau Kauno menininkų namų (KMN) duris. Tik šįsyk vidun žengiau su kitu jausmu – viskas buvo taip sava, taip pažįstama, bet kartu dvelkė atsisveikinimu.

„Tap vis dėlto išsikraustote?“ – atsakymą žinojau, tačiau laukiau patvirtinimo. KMN Kultūros projektų vadovė, atliekanti direktorės funkcijas, Aistė Ptašinskaitė-Paukštė linktelėjo, o tada, nepaisant rytinio mudviejų susitikimo, pakvietė užsukti dar ir vakare, – į paskutinę ekskursiją, o po jos – ir į grupių „Keista bjauri žuvis“ ir „Tunnel“ koncertą. Nuo spalio 16-osios pastatas V. Putvinskio gatvėje lankytojų nepriims, parodos, ekskursijos ir kiti kultūriniai renginiai čia nebevyks. Prasidės pastato kapitalinis remontas ir restauravimas.

„Šis pastatas turi savo aurą. Kartais atrodo, kad ateini ne į įstaigą, o į namus. Ne veltui ir pavadinimas toks – Kauno menininkų namai“, – vaikščiodama pirmajame aukšte, A. Ptašinskaitė-Paukštė akimis tarsi glostė kiekvieną sienos, grindų ir lubų centimetrą. Nors atsisveikinimas jautrus, jis nebuvo netikėtas. Apie artėjančius pokyčius kalbėta jau ne vienus metus. Tačiau viena, anot pašnekovės, yra planuoti ir visai kas kita – užrakinti duris, kurios kasdien atsiverdavo darbuotojams, menininkams ir lankytojams.

„Kartais ateini ir pagalvoji, kokiame gražiame pastate dirbi. Kartais – tiesiog nesusimąstai. Reikia sau priminti, kad šis pastatas – vienas iš Kauno perlų“, – sakė A. Ptašinskaitė-Paukštė.

Srūvantis vanduo

Kauno menininkų namai pilni ne tik istorijų, bet ir autentikos. Ji – durų rankenose, langų bangelėse, grindyse. Gražu? Taip, tačiau, anot Aistės, kas daro pastatą gražų ir savitą, ne visada leidžia jame patogiai gyventi. Pro namo sienas jau kurį laiką sunkėsi vanduo, dėl to kai kuriose vietose atšoko apdaila, ant galvų krito tinko gabalai. Po liūčių darbuotojams tekdavo statyti kibirus, kad nuo vandens nepermirktų grindys.

„Elektros instaliacija jau seniai prašosi atnaujinimo. Su ja išvis įdomių dalykų vyko“, – anot A. Ptašinskaitės-Paukštės, yra ir kitų plika akimi nematomų probleminių vietų, kurias būtina tvarkyti.

Aistė pasakojo, kad, pasirodžius pranešimų apie planus remontuoti V. Putvinskio gatvės perlą, žmonės sunerimo, ar tik nebus atliktas euroremontas, kuris ištrins pastato atmintį. Pašnekovė ramino, kad tokių planų tikrai nėra. Tarkim, langų rėmai buvo restauruoti jau anksčiau, reikės tik rankenėles kai kuriems jų užsakyti, mat šios yra išskirtinio dizaino, o ne masinės gamybos. Durys bus restauruojamos. Dalis parketo – keičiama, dalis – išsaugoma.

„Meistrai juokavo, kad galbūt nepavyks panaikinti viso girgždėjimo. Aš tik džiaugiuos, kad jis liks“, – lėtu žingsniu A. Ptašinskaitė-Paukštė prakalbino vieną iš medinių lentelių sau po kojomis.

Neliesti liks dailininko Vytauto Banio vitražai „Mūzos“, vaizduojantys šešias graikų mitologijos mūzas. Menininkų namų fojė ir toliau puoš dailininkės Aldonos Keturakienės keraminis pano „Pėdsakas“. Bėgant metams kai kurios balto molio plytelės liko be kampų, Aistė negalėjo garantuoti, kad jų dar labiau nesumažės po remonto.

„Jei taip ir nutiks, vadinasi, lemta. Ne veltui pano vadinasi „Pėdsakas“, – rankomis skėstelėjo A. Ptašinskaitė-Paukštė.

Realybė: drėgmė pažeidė sienas, o kai kur ant darbuotojų galvų byrėjo tinkas. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Už sienų – paslaptys

Per daugybę metų Kauno menininkų namuose prisikaupė daugybė daiktų. Pradedant įvairiais dokumentais, baigiant renginiams skirtais rekvizitais. Aistė pasakojo, kad komanda visą turtą sudėjo ir keliais reisais išgabeno maždaug per dvi savaites.

„Ar kraunant daiktus buvo kokių nors netikėtų radinių? Šiame etape – ne“, – A. Ptašinskaitė-Paukštė neatmetė tikimybės, kad tai gali įvykti atvėrus kai kurias menkiau pažįstamas erdves .

Kai kurie kabinetai ilgai buvo užrakinti, dalis erdvių – beveik nenaudotos, todėl yra vietų, kurių istorija dar neatskleista.

Šis pastatas turi savo aurą. Kartais atrodo, kad ateini ne į įstaigą, o į namus.

„Planuodami remontą rūsyje radome sieną, už kurios, atrodė, turėtų būti patalpa. Iš pradžių nesupratome, kaip į ją patekti, o paskui paaiškėjo, kad durys užmūrytos“, – pasakojo pašnekovė. Neatplėštos durys yra ir viršutiniame aukšte. Ar už jų slepiasi tik mažos techninės erdvės, ar dar kas nors įdomesnio, paaiškės pradėjus darbus. Vis dėlto yra ir mažiau romantiškas scenarijus – drėgmės pažeistos sienos ir pasenusi inžinerija gali pateikti ne visai malonių staigmenų.

„Pradėjus tvarkyti seną pastatą visada gali išlįsti netikėtumų. Dar tikrai nežinome, ką čia rasime“, – A. Ptašinskaitė-Paukštė vylėsi, kad procesas vyks pagal numatytą planą.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Šiandienos poreikiai

1930 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatytas pastatas turi išlikti atpažįstamas, tačiau po remonto turės geriau atitikti šiandienos kultūros įstaigos poreikius. Numatyta atnaujinti elektros instaliaciją, šildymo ir vėdinimo sistemas, pagerinti akustiką, įrengti liftą ir žmonėms su negalia pritaikytus tualetus.

Būtent liftas, anot Aistės, bus vienas ryškiausių pokyčių. Jo integravimas į pastato vidų pareikalaus dalies galerijos ir salės erdvės. Tarkim, dabar pastarojoje gali tilpti maždaug 100 žmonių, o ateityje jų skaičius sumažės maždaug trimis dešimtimis. Galutiniai sprendimai dar priklausys nuo darbų ir pritaikymo galimybių.

„Norisi, kad pastatas būtų ir gražus, ir ilgaamžis, ir funkcionalus. Kartais sprendimas, kuris plane atrodo puikiai, kasdienybėje gali būti nepatogus. Reikės rasti aukso vidurį“, – A. Ptašinskaitė-Paukštė pabrėžė, kad komandai svarbu išlaikyti ne tik pastato išorę, bet ir galimybę keisti erdvių paskirtį. Juk vieną vakarą salėje gali vykti koncertas, kitą – performansas ar susitikimas, kuriam nereikia nė vienos kėdės, nes susirinkusieji įsitaisys ant pagalvėlių. Todėl, anot pašnekovės, siekiama išvengti sprendimų, kurie ilgam apribotų erdvės naudojimą.

„Norime išsaugoti kuo daugiau to, kas kalba apie šią vietą. Tačiau kartu turime galvoti apie žmones, kurie čia ateis, ir apie tai, kaip pastatas bus naudojamas dar daugelį metų. Tęsiant mintį apie salę, po remonto kėdės joje nebus stacionarios“, – sakė Kultūros projektų vadovė, atliekanti direktorės funkcijas.

Kapitalinį remontą ir restauravimą atliks MB „Autostatyba“. Darbus planuojama vykdyti maždaug pusantrų metų, o į atnaujintą pastatą lankytojus tikimasi pakviesti 2028-ųjų pavasarį.

Rebusas: sename pastate dar liko neįmintų mįslių, todėl kai kurias erdves darbuotojai tikisi atrasti prasidėjus remonto darbams. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Nauji namai

Uždarius Kauno menininkų namus, darbuotojai neliks gatvėje. Nuo šiol juos rasite M. Daukšos g. 34 – buvusiose Kauno mažojo teatro patalpose.

„Tik ką perdažėme kelias sienas, sutvarkėme kabinetus“, – A. Ptašinskaitė-Paukštė pripažino, kad pokyčiai neišvengiamai reiškia ir nepatogumus. Laikinose patalpose – sudėtingesnis prieinamumas, teks spręsti buitinius ir techninius klausimus.

„Nors laikinos erdvės netobulos, svarbiausia, kad jose būtų galima tęsti veiklą“, – pašnekovė pripažino, kad į naują etapą žvelgia kaip į galimybę išbandyti kitokius veikimo būdus.

Naujose erdvėse veiks skaitykla, galerija, įsikurs kultūros infocentras, vyks koncertai, gyvosios poezijos varžytuvės, edukacijos ir kiti renginiai. Pastaraisiais metais komanda jau išbandė netradicines miesto erdves, į kurias įprastai sunku patekti, ir atrado naujų būdų susitikti su publika, todėl kai kurios veiklos ir toliau keliaus po Kauną.

„Kai pradėjome suprasti, kad reikės išsikraustyti, dalį renginių perkėlėme į kitas vietas. Patys nustebome, kiek Kaune yra įdomių erdvių, kurios turi savo istoriją ir atmosferą“, – A. Ptašinskaitė-Paukštė kvietė ir miestiečius tai patirti.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.