Vilmanto Raupelio nuotr.

MUZIEJAUS KIEMELYJE PRABILO ŽOLĖS: KELIOS DEŠIMTYS KVAPŲ IR UNIKALŪS RECEPTAI

2020-07-14 19:10
Šarūnė Kutinskaitė-Būdavienė

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus kiemelyje persipynė kelios dešimtys kvapų, sudėliojusių žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės portretą.

Dalijosi savo žiniomis

Vieni praeiviai uodė smilkstančių kadagių, persipynusių su levandomis, kvapą, kiti sekė rožių žiedlapių pėdsakais, treti įtarė muziejaus erdvėse esančio alkoholio pėdsakų. Dėl pastarojo jie visiškai neklydo. Kiekvienas įeinantis vidun buvo pavaišintas puodeliu arbatžolių arbatos ir 30 "Trejų devynerių" lašų.

"Profilaktikai", – tiesdama popierines stiklinaites, besišypsanti muziejininkė lankytojams linkėjo sveikatos ir turiningo laiko muziejaus kiemelyje įrengtoje lauko parodoje "Lietuvių liaudies medicina". Ši atgaivino habilituotos biologijos mokslų daktarės, Lietuvos žiniuonės, žolių karalienės ir netgi Lietuvos ragana tituluotos E.Šimkūnaitės portretą. Dar daugiau spalvų ir kvapų jam suteikė buvusi žolininkės mokinė, farmacininkė, Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus vyresnioji muziejininkė Zena Šimaitienė.

"Iki šiol pamenu E.Šimkūnaitę. Mes labai įdomiai leisdavome laiką, o išėjus į miškus vos spėdavome bėgti paskui, – farmacininkė Z.Šimaitienė prisiminė ne tik žolininkės greitumą, bet ir neeilinį jos humoro jausmą. – Ji mėgo pasijuokti iš savęs ir niekada nekreipdavo dėmesio į smulkmenas."

Visą savo gyvenimą E.Šimkūnaitė, anot buvusios studentės, paskyrė vaistiniams augalams tyrinėti. Jie būsimąją mokslininkę lydėjo nuo pat vaikystės – įminti ją supančių augalų paslaptis mažoji Eugenija mokėsi iš kaimo senolių. Jai tai pavyko, todėl į kiekvieną augalą žiniuonė žiūrėjo labai atsakingai ir pykdavo, kai kas nors nemokšiškai užsiimdavo savigyda. Tarkim, E.Šimkūnaitė žinojo, kad ramunėlės efektyviausiai gydo skrandžio veiklos sutrikimus, tačiau, vartojamos dažnai ir ilgą laiką, gal sukelti uždegimą.

Z.Šimaitienė prisiminė garsią žolininkę ir pasakojo, kaip patiems pasigaminti natūralių smilkalų.

Receptas – paslaptis

Grįžkime prie "Trejų devynerių", šildžiusių parodos atidarymo svečius. Anot LSMU Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus direktoriaus, provizoriaus Tauro Antano Meko, ekstrakto recepto paslaptis, likusi vienuolių knygose, iki šiol siejama su XV–XVI a.

"27 žolių mišinys kvepia, gerai veikia ir pats jį nesunkiai užsipili, – kalbėjo T.A.Mekas. – Ši trauktinė buvo tarsi vaistas nuo visų ligų. Ją gerdavo sutrikus virškinimui, viduriuojant, persišaldžius, prasidėjus migrenos priepuoliui, pervargus ar užkimus."

Visgi, originalią vaistažolių trauktinę šalies vaistinės pradėjo gaminti dar prieš pusantro šimto metų, vienoje Palangos vaistinėje. Nuo Varnių kilęs vokietis Vilhelmas Griuningas įvertino "Trejų devynerių" populiarumą ir ėmėsi gaminti šią trauktinę. Netrukus jis įregistravo ir savąjį prekės ženklą. Vėliau kiekviena vaistinė viliojo klientus teigdama, kad jų "Trejų devynerių" receptas yra tas vienintelis, tačiau pats tikriausias – dingo. Žinoma tik tiek, kad senovės lietuvių vaistažolių trauktinės populiarumas išplito į kitas šalis. Antai, Latvija turi "Rigas Balzams", Lenkija – "Trojanka Litewska", o užrašai ant buteliukų skelbia, kad jie pagaminti iš 27 žolių pagal senovės lietuvių vienuolių originalų receptą. Beje, žolininkė E.Šimkūnatė buvo ir trauktinių visažinė, turėjusį savąjį, spėjama, labiausiai originalą atitinkantį "Trejų devynerių" receptą. Jam esą tereikia devynių karčių, devynių stiprių ir tiek pat kvapių žolių. Galima ir kita ekstrakto variacija, tarpusavyje sumaišant po devynias kvapias, saldžias ir sielai mielas žoles.

Lauko paroda primins apie lietuvių liaudies mediciną ir E.Šimkūnaitę.

Gydantys smilkalai

E.Šimkūnaitė žoles ne tik maišė į arbatas ar trauktines, bet ir gamino iš jų nuostabius smilkalus.

"Pirmas smilkalo dūmas – saulei, už jos šilumą ir gyvybės pradą", – muziejininkės Z.Šimaitienės lūpose suskambo anuomet žolininkės ištarti žodžiai, tuo metu jos delnuose įsitaisė jau paruošti smilkalai – grūstuvėje sutrinta kadagių žievė ir spygliai, rožių žiedlapiai, levandos, mėtos, pelynas. Pastaruoju žmonės anksčiau smilkindavo namų kampus, tikėdami, kad kvapas atbaidys graužikus. Kiti ji naudojo nuo pasiutligės, geltos, dantų skorbuto, pilvo dieglių ir karščiavimo. Augalas smilkomas vos kelias minutes, o jo kvapas išsilaiko iki 36 valandų. Kadagį patalpoje jausite trigubai trumpiau – iki 12 valandų. Nuo seno tikėta, kad kadagių smilkalai iš aplinkos išvaro blogą energiją ir apsupa žvalinančia apsaugine galia.

"Kalbėsiu šiuolaikiškai. Einate mišku, randate ant žemės kadagio šakelę. Sukarpote ją su žirklėmis, o tada smulkintuvu susmulkinate iki tokios minkštos masės, – į vatą panašų gniužulą traukė muziejininkė. – Tada dedate jį į mažą dubenėlį ir smilkinate. Galite uždėti mėtų arba levandų."

Į kiekvieną arbatos puodelį muziejininkai šliūkštelėjo gydomosios trauktinės lašų.

Prisistudijavusi E.Šimkūnaitės raštų ir lietuvių liaudies medicinos lobynų, Z.Šimaitienė savo namuose ne kartą smilkino natūraliuosius smilkalus. Bene dažniausiai – gintaro miltelius. Anksčiau jais buvo dezinfekuojamos patalpos, kuriose ilgai gulėdavo ligoniai, o bažnyčiose dar ir šiandien gintaru gryninamas oras.

"Teko su gintaro smilkalais gydyti ausies uždegimą. Pakako vos poros seansų! Medikai klausė, kas padėjo, ir liko labai nustebę, kad ne antibiotikai, kuriuos išrašė, o būtent smilkalai išgydė", – savo patirtimi dalijosi muziejininkė.