Organizatorių nuotr.

NEEILINĖ EKSPOZICIJA: TARP TRADICIJOS IR EKSPERIMENTŲ PARODOJE SU P. KALPOKU

2020-07-18 22:06
Aura Baltrušaitytė, menotyrininkė

Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus pristato neeilinę ekspoziciją – "Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka". Šioje parodoje galima iš arčiau patyrinėti ne tik garsiuosius menininko gamtos atvaizdus, kurie kasmet sulaukia vis didesnio pirkėjų dėmesio ir meno rinkoje, autoriaus meninę brandą žyminčius autoportretus, kūrybinio stiliaus paieškas, bet ir egzotiškesnius, nerodytus kūrinius, pvz., natiurmortus ar istorines, simbolistines drobes, kuriose P.Kalpokas atsiskleidžia kaip kur kas universalesnis menininkas, progresyvi XX a. pirmosios pusės asmenybė.

Parodos erdvėje susipina autoriaus kūriniai ir eskizai, atlikti įvairiomis technikomis: aliejiniais dažais, pastelėmis, guašu, spalvotais pieštukais, tempera, akvarele; mažiau žinomi biografiniai faktai, darę įtaką kūrybiniams motyvams, stiliui, P.Kalpoko ir jo sūnaus Rimto fiksuoti kasdienybės kadrai. Visa archyvinė medžiaga leidžia susikurti kitokį P.Kalpoko portretą – išvysti autorių ne tik kaip romantizuojamą, paletę laikantį menininką, bet ir atliekantį mokytojo, tėvo ar vyro vaidmenį.

Peizažistas neoromantikas

Neatsitiktinai užsiminiau apie P.Kalpoko kūrinių sėkmę aukcionuose. Jis kartu su Antanu Žmuidzinavičiumi yra perkamiausi šio šimtmečio menininkai. Žinoma, tokią sėkmę galima sieti su tuo, kad P.Kalpokas buvo vienas iš profesionalaus Lietuvos kultūrinio lauko šauklių – su amžininkais Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, Petru Rimša, minėtu A.Žmuidzinavičiumi dalyvavo pirmojoje lietuvių dailės parodoje 1907 m. Muziejuje apie šį istoriškai svarbų įvykį primena vienas iš eksponatų – fotografijų, kūrinio "Kalnų viršūnės ūkuose", Jano Bułhako – fotografijos pionieriaus Lietuvoje – fiksuotas kadras. Kitų peizažų drobės lankytojui padės susidaryti ankstyvos kūrybos vaizdą ir idėją.

Vienos jų dažnai užfiksuoja Lietuvos gamtą ir panoraminį laukų grožį, kitos telkiasi į konkrečių vietovių fragmentų studiją.

Šilto kolorito sniegas, belapiai medžiai, žolynai susilieja į vieną žemiškų spalvų visumą, o šalti šešėliai byloja apie saulės nusileidimo kryptį, darbą gyvina sniege matomu mėlynu ritmu.

P.Kalpoko noras kurti tautiškesnę dailę, fiksuoti ir reprezentuoti gimtinės vaizdus, menininko motyvus daro įdomius bei vertingus ir šiandien. Tokios kompozicijos ne tik nevargina žiūrovo akių, bet, priešingai, priverčia stabtelėti, įvertinti paprastą peizažą ir jo unikalumą, jį romantizuoti. Dailininko pasirinkimas nesureikšminti objekto, dažnai neįvardijant konkrečios vietovės, studijos atsikartojimas, ypač – įvairiais metų laikais fiksuoto upelio vagos atvaizdai, drobėse tampa amžinos idilinės gamtos simboliais, kurių aktualumas neblėsta.

Svarbiu akcentu tiek menininkui kuriant, tiek žiūrovui vertinant kūrybos rezultatus tampa vaizdinio stebėjimas. P.Kalpoko atveju – atidi gamtos analizė, parodos lankytojų – kūrinių tarpusavio lyginimas. Autorius, stebėdamas jį supančią aplinką, vertindamas, kaip ją veikia saulės šviesa ar jos nebuvimas, pateikia savą aplinkos suvokimą, kurį gali pastebėti ir lyginti žiūrovas.

Ta pati upelio vaga darbe "Upelis pavasarį" (1907 m.) ir "Pavasario pradžioje" (1907 m.) akivaizdžiai skiriasi. Pavasario pradžioje matomas upelis ramiai, tolygiai sruvena, pildosi išdžiūvusiuose žolynuose tirpstančiu sniegu, o visą peizažą gyvina šilta vėlyvos popietės saulė, kuri užtikrina, kad vaizduojamas sniegas išnyks.

Upelis pavasarį.

Šilto kolorito sniegas, belapiai medžiai, žolynai susilieja į vieną žemiškų spalvų visumą, o šalti šešėliai byloja apie saulės nusileidimo kryptį, darbą gyvina sniege matomu mėlynu ritmu. Autorius, pasitelkęs potėpį ir teptuko mostą, spalvinėmis priemonėmis kuria ir formuoja erdvę – sruvenantį upelį, perdžiūvusias krante matomas žoles.

Kiek kitokią, mažiau ramią nuotaiką galima išvysti "Upelyje pavasarį". Jau nutirpęs sniegas, ryškiai žalia, šviežia žolė, dar belapiai medžiai, akinamai mėlynas dangaus atspindys vandenyje kuria gyvybingo ir veržlaus pavasario vaizdą. Žiūrint į šią drobę atrodo, kad gali girdėti ne tik skubančio upelio sruvenimą, bet ir kažkur už kadro čirpaujančius paukštukus. Ši drobė gerokai šaltesnio kolorito, žolėje matoma mažiau spalvinių niuansų, lyginant su sniego vaizdavimu. Tačiau abi drobes kuriantis atviras, laisvas potėpis, judėjimą simbolizuojantis vanduo ir paveiksluose matomas medžių ritmas – tik dvi to paties motyvo versijos, leidžiančios gilintis ne tik į P.Kalpoko tapybos kompetencijas, bet ir gamtos pokyčius.

Apie neoromantizmo, gamtos pasigėrėjimo tendencijas P.Kalpoko kūryboje byloja ir kitas motyvas – "Kolkos ragas" (1912 m.). Žema horizonto linija, didžiuliai, energingi debesys, praleidžiantys saulės šviesą, savo maniera prilygsta anglų romantiko Williamo Turnerio drobėms.

Romantizmo arba neoromantizmo apraiškų galima pastebėti ir tokiuose darbuose kaip "Audrota diena" (1908 m.), kurioje P.Kalpokas fiksuoja nuo vėjo palinkusias pušis, "Pajūrio peizažas" (1926 m.), kuriame dėl žiūrovo dėmesio konkuruoja smėlėti kalnai, kamuoliniai ir plunksniniai debesys, "Romos panteonas naktį" (1920 m.), kuriame meistriškai perteikta mėnesiena, ar "Namas pavakaryje" (1912 m.).

Pažiūrėjęs į drobę jauti pavėsio vėsą ir kaitinančią saulę.

Pastarąjį norėtųsi išskirti, mat jame atsiskleidžia ypatingas P.Kalpoko talentas vaizduoti šviesą. Kūrinio siužetas paprastas – drobėje matomas dviaukštis namas, su gonkomis priekyje. Būtent šis priestatas ar veranda yra pagrindinis kūrinio akcentas, labiausiai apšviesta, šilta, pastozinė kūrinio vieta. Kaip kontrastas – priestato stogas, apaugęs vijokliais, nuvilnijančiais žemės link, temdančiais sklindančią šviesą. Visa aplinka skendi pavakario tamsoje, kurią stiprina aplinkui augantys spygliuočiai. Romantiškumą bei jaukumą kuria niūriokas, šaltas ir paslaptingas debesų koloritas bei svetinga, šilta, kūrinio centre matoma šviesa, kurios atviri gelsvi potėpiai prilygsta ugniai.

Impresionistinė kryptis

Nors pristatant menininką jam galima kabinti tradicinio meno – realizmo – etiketę, vis dėlto pažiūrėjus į tokius darbus kaip "Saulėtas rytas" (1911 m.), "Moteris sode" (1912 m.), "Berniukas sode" (1912 m.), negalima nesusimąstyti apie impresionizmo įtaką menininko darbuose. P.Kalpoką iš dalies galima laikyti impresionistu, mat jam, kaip ir daugeliui pleneruose tapančiųjų, svarbu užfiksuoti saulės šviesą, spalvų pokytį, nedetalizuotą aplinką, be ilgų pasiruošimų, laisvais, virpančiais, faktūriniais potėpiais, aliejiniais dažais, autorius pažymi aplinkos stebėjimus, fiksuoja akimirkos grožį, šešėlių mirgėjimą. Minėtuose sodo portretuose, autorius bando užčiuopti sėdinčių figūrų nuotaiką, bendrą kompoziciją, o ne detalius portretus.

Gilinantis į impresionistines įtakas P.Kalpoko darbuose, jos skleidžiasi žvejų pirkių Palangoje motyvuose. "Gėlės prie žvejo pirkios" (1932 m.) vaizduoja tolumoje prie sodybos namo prisėdusią moterį, kuri po medine kaimo pastoge slepiasi nuo saulės. Pirmame plane galima matyti takelį, kuris žiūrovą nuveda link minėtos figūros, įrėmina ją stogo kampu. Žiūrėdamas į šį darbą negali nepastebėti, kaip preciziškai jis nutapytas. Kiekvienas potėpis kuria gyvą gamtos ritmą ir judesį, augalai sutampa su vaizduojamais jų šešėliais, kurie lapas po lapo, regis, virpa.

Pažiūrėjęs į drobę jauti pavėsio vėsą ir kaitinančią saulę. Nors kūrinys realistiškas – galima atskirti vaizduojamas baltų ir raudonų žiedų piliarožes, kitus kūrinį sudarančius elementus, tačiau apibendrintas vaizdavimas, šviesus koloritas, nedetalizuota, potėpių ritmu kurta aplinka byloja apie impresionizmo įtakas. Tą pabrėžia ir akyla nuo krūmų krentančių šešėlių studija.

Kitas žvejų namų motyvas taip pat kurtas atsižvelgiant į šviesos sąveiką su aplinką. "Žvejo pirkia Palangoje" (1926 m.) primena impresionisto Gustave'o Caillebotte'o "Kanojų" (1878 m.) koloritą ir smulkių medžių lapų pastozinę, apibendrintą tapybą. Šiame darbe, nors ir nėra veikėjų, tačiau yra veiksmas: iš dešinės pusės šviečianti saulė ir statmenai krentantys šešėliai, praverti pirkios langai kuria ritmą ir veiksmą.

Pastebėti impresionizmo idėją norą užfiksuoti kitokį modernų, veiksmo ir šurmulio pilną miestą galima pamatyti ir darbe "Tivolis naktį" (1927 m.). Čia autorius taip pat vaizduoja realią aplinką, jos nedetalizuoja, kūrinio veikėjai – panašiai kaip Pierre'o Auguste'o Renoiro kūriniuose paskęsta minioje. Drobėje vaizduojamas vitališkas, gyventojų pilnas naktinio miesto peizažas pasižymi minkšta, neryškia šviesotamsa, žaliai rudu koloritu. Piešinys eskiziškas, apibendrintas, autoriui buvo daug svarbiau pavaizduoti bendrą masę su keliais aiškiau matomais, prie žibintų apšviestų staliukų sėdinčiais vyrais ir moterimis.

Kitokia moters traktuotė

Iki šiol mano minėti kūriniai buvo daugiausia peizažai: gamtos ar miesto, gyvenvietės, tačiau P.Kalpoko kūrybos archyve yra ir nemažai portretų. Parodoje buvo galima pastebėti autoriaus dažną blaškymąsi tarp akademinio, realistinio moters atvaizdo ir kur kas drąsesnių eksperimentų.

Darbe "Moteris prie veidrodžio" (1936 m.) autorius vaizduoja į stebėtoją nugara atsukusią merginą, kuri kaire ranka bando uždengti sau veidą, o dešine – krūtinę, apnuogintą nuslinkusios baltos palaidinės. Asketiškoje aplinkoje, kurią paįvairina auksinis veidrodžio rėmas, galima justi merginos nenorą pozuoti ar net gėdą. Tą stiprina jos poza: susigūžę pečiai, susikūprinusi nugara. Net iš nugaros sklindanti šviesa apnuogina merginą, šviesiai jos odai suteikia dramatiškumo, paslapties. Pozuotojos oda kontrastuoja su šaltu, tamsiu fonu, taip dar labiau pabrėžiant nuogumo faktą ir nepatogią pozuotojos dalią. Ši kompozicija, spalviniai niuansai primena akademinę figūros studiją, yra grynojo realizmo pavyzdys tapyboje.

Paveikslas. Moteris prie veidrodžio

Kitokią moters laikyseną pozavimo atžvilgiu matome darbe "Eskizas. Moters aktas" (1933 m.). Čia P.Kalpokas nutapė savo žmoną pozuojančią smėlyje. Moteris pavaizduota ryžtinga, ramiai sėdinti, besidairydama į jūros pusę. Nors šios kūnas taip pat sukumpęs, tačiau išdidus žvilgsnis, įgedusi oda byloja ne apie gėdą, o užsispyrimą ir ryžtą. Šioji moteris nesibaimina būti dailininko modeliu, priešingai, ramia povyza skatina menininką kurti toliau. Nors iš darbas nėra užbaigtas, bet veikia kaip priešprieša "Moteriai prie veidrodžio". Jei prieš tai minėta šviesi figūra buvo tamsiame drobės fone, tai šiuo atveju tamsus moters kūnas išsiskiria iš šviesios, smėlio aplinkos.

Autorius atsiskleidė kaip išties universali asmenybė, turinti tam tikras savas stilistines pažiūras ir manierą, tačiau nevengianti rizikuoti.

Ir tai ne vienintelė kompozicija, kurioje P.Kalpokas nutolsta nuo realistinių, akademinių kanonų. Kūrinyje "Moteris su kamuoliu" (1933 m.), tapytojas pavaizdavo žmoną sustambintu rakursu, madingu maudymosi kostiumėliu ir berete, laikančią paplūdimio kamuolį. Pati figūra komponuota taip, kad aštriausia alkūnės dalis atsukta į žiūrovą, o laikomas kamuolys netelpa į drobės rėmus. Kompoziciją sustiprina ir pasirinktasis figūros rakursas, leidžiantis įsivaizduoti, kad moterį matome kiek iš apačios. Tai stiprina bendrą kompozicijos aštrumą, vyrišką jėgą, ne moterišką trapumą. Jėgą perteikia ir figūros mostas – akimirka prieš metant kamuolį. Ramus, bet kartu ir ryžtingas veikėjos veidas gali sugestijuoti art deco tapytojos Tamaros de Lempickos drobes ir jose vaizduojamas fatališkas, galingas moteris. Kaip kontrastą figūros stiprioms, raumeningoms rankoms ir mostui autorius supriešina su moters atsargiai sugarbanotais plaukais, ryškiu, moteriškumą pabrėžiančiu makiažu.

Kitas kūrinys, kuriame taip pat nutolstama nuo griežto akademinio realizmo, – 1923 m. sukurtas žmonos portretas, matomas povo plunksnų ornamentiniame fone. Šioje drobėje Olga Dubeneckienė-Kalpokienė dinamiškai atsisukusi į žiūrovą, koketiškai galvą paremia rankomis. Laisvai krentantys, senovės civilizacijas menantys drabužiai, auksiniai papuošalai ir lengvi veido bruožai, nuraudę žandai šį kūrinį priartina prie modernių art nouveau idėjų, koketiškų, mistinių moterų, ypač gerai atpažįstamų Alfonso Muchos darbų personažių.

Tiesa, peržiūrėjus visą parodą, galima daryti prielaidą, kad stiprios, nepriklausomos ir fatališkos moters portretas vaizduojamas ir siejamas su konkrečia asmenybe – pirmosios lietuvių baleto studijos steigėja dailininke O.Dubeneckiene-Kalpokiene, o ne visomis moterimis, mat tiek ankstyvesnės moteriškos kompozicijos, tiek vėlyvesni kitų moterų portretai santūresni, juose ieškoma švelnesnės, lyriškesnės asmenybės pusės.

Asmenybės spalvos

Iš kelių aptartų žanrų galima suprasti, kad menininkas domėjosi ir studijavo visą jį supusią aplinką bei žmones. Nors užsiminiau tik apie keletą stilistinių krypčių, šioje parodoje autorius atsiskleidė kaip išties universali asmenybė, turinti tam tikras savas stilistines pažiūras ir manierą, tačiau nevengianti rizikuoti: adaptuoti Europoje populiarias dailės kryptis, pritaikyti jas savo drobėse.

Nors P.Kalpokas geriausiai žinomas kaip neoromantikas peizažistas, tačiau jam nesvetimos ir impresionizmo idėjos, kurias jungė realizmo kūriniuose. Taip pat galima išvysti ir progresyvią bei visai Europai svarbią art deco ar art nouveau manieras. Šioje parodoje galima pažvelgti ne tik į įvairesnę jo kūrybą, bet ir susipažinti su žmogiškąja, ne meniškąja, P.Kalpoko puse – fotografijomis iš atostogų paplūdimyje, O.Dubeneckienės-Kalpokienės tapytu paties dailininko atvaizdu. Paroda – puikus žinių apie žymiojo Lietuvių profesionaliosios dailės skleidėją, pedagogą šaltinis, atskleidžiantis garsiojo menininko asmenybę ir kūrybą.

Autorius atsiskleidė kaip išties universali asmenybė, turinti tam tikras savas stilistines pažiūras ir manierą, tačiau nevengianti rizikuoti.

Kas? Paroda "Petras Kalbokas (1880–1945) ir aplinka".

Kada? veikia iki lapkričio 14 d.

Kur? Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje