Ekskursijos pradžia – sode, ant suoliukų prie altanos. „Visi tikėjosi, kad jis oratorius, o jis buvo gan santūrus žmogus, šiandien pavadintume intravertu. Tačiau klabėdamas apie sodininkystę nenutildavo: galėdavo valandomis pasakoti, kokius purškalus sukūrė, kaip skiepijo medžius“, – pristatydamas literatūros klasiko pomėgį sako ekskursijų vadovas Tadas Jakubauskas.
Meile sodininkystei su poetu dalytųsi ir aštuoniolika metų muziejuje sodininke dirbanti gamtovaizdžio dizainerė Reda Kazokevičienė. Ji parodo Maironio sodintą kriaušę – aukštą kaip šalia augantis klevas, ir priduria: vaisių jau ir pasiekti nebegali.
Sode auga ir Maironio prižiūrėta obelis. „Dalis senosios obelies nulūžo, o šalia išaugo kita. Tai turime tokį „Tada ir dabar“ kontrastą: viena medžio dalis – labai sena, kita – nauja“, – pasakoja gamtovaizdžio dizainerė.
Netoli Rotušės įsikūręs sodas – atsvara miestui. „Miesto aplinkoje, kur daug kietųjų dangų, čia yra žalioji oazė, sukurta ekosistema“, – sako R. Kazokevičienė.
Sode gyvena daug paukščių, inkiluose jie pasitinka pavasarį. R. Kazokevičienė juokauja, kad beveik per du darbo dešimtmečius paukščiai sodininkę jau pažįsta. Vienu metu čia pat gluosnio drevėje perėjo antis, tačiau medis išvirto.
Gamtovaizdžio dizainerė neslepia, kad prižiūrint sodą kyla iššūkių. Medžiai aukšti, lapuoti, tad žydėjimas sode trumpas. „Sunku, nes trūksta saulės ir drėgmės. Stengiuosi sodą papildyti augalais, kurie pratęstų dekoratyvumo sezoną“, – kalba R. Kazokevičienė.
Čia ypač gražu ankstyvą pavasarį, kol medžiai nesužaliavę, – tuomet aplinka baltuoja žiedais, ir rudenį. „Sodas – puiki galimybė pabūti, pakvėpuoti. Ir labai gražu rudenį, kai krinta klevo lapai, o žemė padengta geltona spalva, – sako R. Kazokevičienė ir pajuokauja: – Muziejui vertėtų pagalvoti apie sodo terapiją.“
Keliaujant po sodą, R. Kazokevičienė pristato augalus, gėles ir Maironio ypač mėgtas rūtas – įtrindavęs rūtų šakelę į rankas. Sodininkė prisimena poeto žodžius, kad „jokie pasaulio kvepalai nekvepėdavo taip skaniai“.
„Jis mėgo atsivežti augalų iš užsienio. Lietuvos žaliojo paveldo tyrinėtojai sode aptiko senosios veislės snieguolę“, – pasakoja R. Kazokevičienė. Moteris pastebi, kad Maironis buvo išmintingas sodininkas, domėjosi augalų rūšimis, mėgo žemės darbus, lankytojus sutikdavo neslėpdamas šiurkščių rankų. „Maironis labai didžiavosi savo sodu, visus svečius palydėdavo įteikdamas savo derliaus“, – priduria T. Jakubauskas.
R. Kazokevičienė prisimena buvusios muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės užduotį – sode turi būti visų Maironio aprašomų augalų. Užduotis įvykdyta: kiekvienas augalas, esantis eilėraščiuose, yra ir čia.
Poetui atminti sodo viduryje – Kristaus skulptūra. T. Jakubauskas pasakoja, kad ji pastatyta sesers Marcelės pastangomis, atidengta 1933 m. „Kai mirė Maironis, Marcelė buvo labai nepatenkinta, kad broliui dar nepastatyta skulptūra“, – sako edukacijos vadovas.
Skulptūroje įrašyta ir sesers dedikacija poetui: „Mylimam savo broliui prel. J. Mačiuliui-Maironiui, dažnai šitam sode besimeldusiam, atminti šiais 1933 šventais metais šį kuklų paminklą pastatė dėkinga ir mylinti sesuo Marcelė.“
T. Jakubauskas atkreipia ekskursijos dalyvių dėmesį į eksponuojamas nuotraukas. Jose – ne tik Maironio šeima, lankytojai, bet galima pamatyti, kaip ši vieta atrodė anksčiau, mat daug nuotraukų su svečiais daryta sode.
Po ekskursijos dalyviai lieka pasivaikščioti ir dalijasi įspūdžiais. Kalbinta senjorė Irena sako, kad pati užsiima sodininkyste ir gėlininkyste. Ekskursijoje ji norėjo daugiau sužinoti apie sodelio augalus. „Maironis buvo sodo entuziastas, aš irgi labai mėgstu kalbėti apie gėles, – pasirodė labai artima“, – pasakoja Irena.
Kaunietes Aušrą ir Aldoną nustebino žalioji oazė miesto centre. Draugės nesitikėjo, kad „vidury miesto yra toks dalykas“ ir jau planuoja sugrįžti.
Naujausi komentarai