Plačiajai publikai aktorius Ramūnas Šimukauskas geriausiai pažįstamas iš jo suvaidintų personažų "Dviračio žiniose". Politinės satyros laidoje jis debiutavo įkūnydamas tuometinį Seimo pirmininką Arūną Valinską, vėliau vaidino Viktorą Uspaskichą, daktarą Alvydą Unikauską ir net seną savo pažįstamą Artūrą Orlauską. Teatro mėgėjai pamena įsimintinus jo vaidmenis Kauno mažajame teatre, o nuo 2009 m. R.Šimukauskas – Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) aktorius.

Bene mažiausiai žinoma R.Šimukausko biografijos detalė – aktoriaus darbas ekskursijų vadovu po įvairias Europos šalis. Apie kiekvieno darbo specifiką, kūrybą pandemijos metu ir paslaptis, kaip aktoriai mokosi daugybę tekstų, žurnalisto Gražvydo Muižio pokalbis internetu „Kauno dienos“ studijoje su R.Šimukausku.

– Dažniausiai užduodami klausimai turbūt būna apie personažus iš "Dviračio žinių"?

– Tai normalu, nes tuos personažus pamato daugiausia publikos. Televizija yra labiausiai pasiekiama žiūrovų, todėl ir klausimai apie personažus yra užduodami dažniausiai.

– Ar nedramatizuojate teatro ir televizijos aktorių situacijos bei darbo?

– Jau ne tie laikai. Manau, kad per pastaruosius 20 metų viskas labai pasikeitė. Jau net valstybiniuose teatruose nėra situacijų, kai gali pusę metų repetuoti vieną spektaklį. Laikas, gyvenimo tempas nežmoniškai pasikeitę. Mūsų darbas yra ne tik teatras. Kaip teatre nebūna mažų vaidmenų, gali būti tik netalentingai atlikti, taip nėra ir blogų transliavimo vietų. Televizija nėra savaime blogas dalykas, jei rodomi įdomūs kūriniai.

Gali surinkti labai gerus žaidėjus, bet, jei neleisi jiems susižaisti, scenoje bus netvarka.

– "Dviračio žinios" apskritai yra kultūros reiškinys, išlaikęs kokybišką turinį. Haroldas Mackevičius yra likęs vienas scenaristas, žmogus kasdien prikuria tiek humoristinių tekstų, tai beprotiškai sunkus darbas, kuris turbūt reikalauja aukšto intelekto?

– Visiškai sutinku. Humoras apskritai reikalauja aukšto intelekto. "Dviračio žinios" transliuojamos jau daug metų, aš pats ten nuo 2008 m. Pradėjau nuo legendinio A.Valinsko vaidmens. Televizijos žanras visada reikalauja, kad viskas turėjo būti padaryta vakar. Aš pats tik atvažiuoju, gaunu tekstą ir jį atlieku. Daugiau reikia galvoti, kaip sukurti personažą.

– Kaip kuri personažus?

– Turi vis žiūrėti, ieškoti, analizuoti psichologiją. Kiekvieno personažo kūrimas yra, visų pirma, jo išnagrinėjimas: kodėl jis toks yra, kaip jis pyksta, kaip juokiasi, kas jam juokinga? Tai personažo psichologinis portretas. Žiūriu be garso, kaip tas žmogus kalba – kokia kūno kalba, tada klausau, kokia tartis, kokios priebalsės ar balsės, kaip jas taria. Gal yra specifinių tarties niuansų? Ir taip iš detalių sukuriamas personažas. Visą laiką patiri stresą, nes nežinai, ar pataikysi, ar žiūrovas patikės.

– Ar yra buvę, kad nepavyktų?

– Buvo ir labai daug, tik nenoriu minėti. Kartais tų pačių personažų nepavykdavo įkūnyti taip, kaip, pavyzdžiui, prieš savaitę.

– Įsivaizduoju, kad laiko visiškai nėra, turbūt visada kelyje Vilnius–Kaunas?

– Iš ryto filmuoja, per pietus montuoja, vakare jau rodo per televiziją. Iš vakaro rašo, iš ryto vėl filmuoja. Didelis konvejeris ir užkurta didelė mašina.

– Gal yra buvęs koks personažas, kurį bandei įkūnyti, bet nepavyko?

– Yra buvę, kas pavyko, kas mažiau. Viskas dėl laiko stokos. Buvo ne tik "Dviračio žinios", bet ir parodijų laidos, personažų pakartojimai. Paskui pažiūrėjęs supranti, kodėl nepavyko, bet vėlu, nes tai jau eteryje. Kartais atrodo, kad gauni labai nesudėtingą užduotį, ir neišeina... Kartais net negali atsakyti į klausimą, kodėl neišeina.

– Pirmasis personažas buvo A.Valinskas?

– Taip. Tuo metu su teatru buvau gastrolėse, paskambino Haris (H.Mackevičius, red.past.) ir sako: "Kada galėsi, atvažiuok, yra pasiūlymas." Aš niekada savęs nelaikiau geru parodijų meistru, tiesiog taip išėjo. Vienas pavyko, kitas, ir visi galvoja, kad esi labai geras parodijų meistras.

– Ar žinai, kas pasiūlė tave A.Valinsko vaidmeniui?

– Haris yra kažką pasakojęs, kad matė seriale, o pasiūlė ar pats, ar Hario mama...

– Hario mama?

– Taip, prisiminiau. Jo mama žiūrėjo serialą, kuriame vaidinau. Tai visiškas atsitiktinumas. Buvo kokie 2008 m., Mažasis teatras Kaune, atlyginimas minimalus, pragyvenimo lygis atitinkamas – situacija buvo gana dramatiškai komplikuota. Papildomo darbo nėra. Kai Hario mama pamatė mane per televizorių ir įsisuko ši karuselė, gyvenime šviesiau pasidarė. Esu dėkingas A.Valinskui, kad jį išrinko į valdžią, aš net motociklą nusipirkau.

Charakteris: R.Šimukauskas prezidento A.Smetonos vaidmenyje.

– Kaip reaguodavo A.Valinskas?

– Prieš tai mes nebuvome labai pažįstami, bendravome kažkiek vėliau, po vaidinimo epopėjos, kai jis grįžo į televiziją. Tada jam jau buvo linksma. Gal kažkokių nuoskaudų ir turėjo, bet gal ne man asmeniškai, nes aš buvau tik veidrodis.

– Legendinė frazė: "Šarai, brendžiuko" – tai tikras, ar išgalvotas personažas?

Kai užsidarome mažame savo kieme, manome, kad esame patys svarbiausi. Bet patys svarbiausi yra ryšiai tarp žmonių.

– Mano žiniomis, tai tikras personažas – operatorius Šarūnas. Brendžiuko dažniausiai buvo siunčiamas vienas iš partijos narių, kurį vaidino Ramūnas Rudokas. Toks žanras, kad Seimo pirmininkas visur vedasi operatorių.

– Dabar vaidini Artūrą Orlauską?

– Taip, dabar išėjo jis į maršą, užlipo ant šarvuočio. Tai jo politinis pareiškimas, todėl ir atsirado poreikis tą personažą vaidinti "Dviračio žiniose". Pabandžiau, man ne visai patinka, kaip išeina. Niuansus dar galima šlifuoti. Tai techniniai darbiniai reikalai. Artūras skambino kažkada, sakė dar nematė, bet pažiūrės.

– Ar nėra psichologinio barjero vaidinti žmogų, kurį pažįsti? Nėra baimės įžeisti?

– Aš visada stengiuosi maksimaliai paryšinti tam tikrus bruožus, bet nepereiti į groteską. Nenoriu šaržuoti ar įžeisti. Manau, kiekvienas, kuris eina į politiką, supranta, kad gaus papildomo dėmesio, bus nagrinėjami visi žodžiai, veiksmai.

– Ar ne pirmasis įkūnijai prezidentą Antaną Smetoną?

– Kaip visą spektaklį, turbūt taip. Nebuvo lengvas vaidinimas. Jis gana sunkus intelektualine prasme ir žiūrovams, ir aktoriams. Mes nagrinėjome Lietuvos paskutinės nakties temą, kai prezidentas išvyksta iš Lietuvos. Vieni sako bėga, kiti – išneša valstybingumo parašą, nes be jo juridiškai negalėjo būti perimtas valdymas. Bet, kalbant apie patį spektaklį, jis buvo gana sudėtingas, tačiau ir labai įdomus. Pjesė, parašyta Gedimino Jankaus, nelengva, daug faktų, datų, kurių istorijos vadovėliuose nebuvome skaitę ar prisiminę. Pirmi keturi ar penki spektakliai, prieš aštuonerius metus, buvo neįtikėtini kalbant apie žiūrovus, salė nemaža – 400 vietų. Susirinko publika, kuri puikiai žinojo, apie ką spektaklis, t.y. tikslias datas, įvairius svarbius niuansus. Aš gavau daug žinučių, gyvų sveikinimų iš žmonių, damų, kurios dar pamena tuos laikus. Buvo labai ypatinga atmosfera. Vėliau intelektualioji žiūrovų dalis sumažėjo, spektaklis natūraliai sulaukė mažiau dėmesio. Suvaidinome apie 20 kartų.

– Spėju teko daugiau pasidomėti apie A.Smetoną. Kokį susidarei įspūdį?

– Kai vaidini tą žmogų, labai susitapatini. Sovietiniu laiku spaudoje A.Smetonos valdymo laikas buvo juodinamas karikatūromis. Pats prezidentas norėjo priešintis, bet ministrai, kurie sėdėjo tuo metu taryboje, nubalsavo, kad neverta. Visi nujautė, kad gresia Didysis karas, todėl tuo metu priimtas sprendimas, manau, nepaisant įvairių geresnių ar mažiau gerų sprendimų, buvo teisingas.

– Kinas, o ne istorijos vadovėliai, turbūt yra viena patraukliausių formų pasakoti istoriją. Vis pasvajoju, kad Lietuvoje bus sukurtų popsinių, gerąja prasme, filmų, pasakojančių mūsų įdomiausius istorijos momentus. Ar tai įmanoma?

– Deja, bet be didelio valstybinio finansavimo mūsų mažoje rinkoje, tai neįmanoma. Lietuvos istorija labiausiai įdomi mums. Ateis laikas, kai egzistuos virtualiosios realybės pamokos ir istoriją mokysimės virtualiosios realybės būdu, pavyzdžiui, užsidėję akinius įeisime į Jogailos ir Vytauto palapinę. Laukia tokia ateitis ir tai reikės nufilmuoti. Lietuvos istorija turi begalę įdomių siužetų. Visas mūsų epas. Sako, kad lietuviai neturi herojinio epo, bet mes turime visą didžiųjų kunigaikščių epą. Tačiau, tai reikalauja didžiulių lėšų.

– Panaši situacija kaip ir su Žalgirio mūšio filmu?

– Aš nujaučiu, kad čia yra kitų bėdų. Norint nufilmuoti Žalgirio mūšį, reikėtų kooperuotis su lenkais, bet kartu su jais reikėtų ir susitarti, kaip tas mūšis vyko – ar tie litvinai bėgo, ar atsitraukė. Lenkams atrodo vienaip, mums – kitaip. Istoriniai siužetai yra labai įdomus ir ateis laikas, kai juos tikrai nufilmuos.

– Koks tavo santykis su kinu?

– Tiesą sakant, nėra didelis ir ypatingas. Gyvenimas ėjo ir eina teatre. Esu nusifilmavęs keliuose filmuose, tačiau tai nepagrindinis mano žanras. Kinas ir teatras – du labai skirtingi dalykai. Teatre patyri labai aiškų grįžtamąjį ryšį čia ir dabar. Aktoriai nemato žiūrovų dėl šviesų, bet girdi juos. Kine to nėra. Filmas po montažo dažnai net neatitinka to bendro įsivaizdavimo. Į akistatą su žiūrovu spektaklio metu stoja aktorius ir jis tą akistatą, sinergiją valdo. Gali valdyti ir taisyti spektaklio klaidas, nes žiūrovas pasufleruoja, kas perdėta, netinkama. Kūryba vyksta tuo metu. Kine situacija kitokia. Scenarijus kartais būna įdomesnis nei galutinis filmo variantas.

Spalvos: KVMT žiūrovai nelieka nepastebėję ir muzikiniuose pastatymuose pasirodančių šarmingų R.Šimukausko vaidinamų personažų.

– Kaip jūs, aktoriai, išmokstate tiek tekstų?

– Kartojimas – mokslų motina. Tai kartojimo ir įdirbio rezultatas, per keletą metų smegenų įsiminimo funkcija tobulėja. Man, ko gero, sunkiausi yra eiliuoti tekstai, pavyzdžiui, Williamo Shakespeare‘o, o prozą gali savo žodžiais pasakoti. Jei puikiai žinai, kas vyksta dramoje, kas tavo personažas, net pamiršęs savo tekstą gali rasti išeitį. Blogiausia, kai nelabai gerai moki, partneris irgi nelabai gerai atsimena. Teatras ir krepšinis labai palyginamos sritys. Abu – absoliučiai komandiniai žaidimai. Gali surinkti labai gerus žaidėjus, bet, jei neleisi jiems susižaisti, scenoje bus netvarka.

– Ar sunkus buvo karantino laikotarpis?

– Labai sudėtingas laikas. Aišku, ieškojau pozityvių dalykų, bet, darbine prasme, tai visiška degradacija. Buvo labai netikėta. 2019-aisiais patyrėme vieną didžiųjų pakilimų – ir ekonominiu, ir spektaklių požiūriu. Su žmona atidarėme mažą teatriuką, įgyvendinome projektą, pastatėme labai puikų spektaklį su Vitalija Mockevičiūte, Andriumi Bialobžeskiu, pradėjome važinėti ir rodyti jį. Atrodė, kad viskas – tik geryn, o staiga – šast... Ir viskas sustojo. Tai didžiulis smūgis tiek finansine, tiek proceso prasme. Pirmas karantinas buvo labai sunkus, per antrą ėmiausi remonto darbų. Tiems, kurie ėjo į darbą, karantinas atrodė kitaip. Mes niekur nėjome ir panašu, kad vasarą mažai kas keisis.

– Pats negarsėji kaip didis vokalo meistras.

– Esu vienoje operetėje atlikęs vieną kupletą. Kęstutis Jakštas labai seniai pakvietė mane atlikti nedidelį vaidmenį. Pasirodo, operetėse, miuzikluose yra įvairių personažų, kurie nebūtinai turi dainuoti. Jau turiu tokių vaidmenukų kolekciją.

– Pats Kauno valstybinis muzikinis teatras (KVMT) man yra palikęs labai šiltą įspūdį – tiek žmonės, tiek užkulisiai. Jų daug, jie kūrybingi, talentingi – visas skruzdėlynas, kurio žiūrovai nemato.

– Aš į KVMT atėjau maždaug 2008 m. iš Kauno mažojo teatro, kuriame apskritai dirbo keli žmonės. Kai patenki į tokią didžiulę kūrybinę organizaciją, būni priblokštas. Šiame teatre labai gera atmosfera. Tiek iš kūrybinės, tiek žmogiškosios pusės jautiesi komfortiškai. Per krizes, per karantiną KVMT mechanizmas veikė puikiai. Jei nebūčiau KVMT darbuotojas, būtų reikėję ieškotis kažkokio darbo.

– Bet esi patyręs sunkmetį? Per pokalbį su Andriumi Žiurausku man buvo netikėta išgirsti, kad esate dirbę ekskursijų vadovais.

– Taip, Andrius pirmas pradėjo lydėti turistų grupes į pramogų parkus, o paskui po teatro sezono pasiūlė ir man. Vasaromis pradėjau važiuoti į Europą, po parkus, tada – į stovyklas su vaikais Italijoje ir pan. Įdomi patirtis, nes pamatai pasaulį, kaip gyvena kiti, – juk 2000-aisiais Lietuva dar buvo gana uždara, buvo brangu keliauti už savo pinigus.

– Labai tikiuosi, kad laikai, kai buvo galima nevaržomai keliauti, sugrįš, nes pasaulis plečia akiratį, keičia suvokimą, daro mus geresnius.

– Kai užsidarome mažame savo kieme, manome, kad esame  svarbiausi. Bet patys svarbiausi yra ryšiai tarp žmonių. Karantinas labai suskaldė visuomenę, bet tikiuosi, kad, kai situacija pagerės, visi įkvėps ramybės, laisvės ir oro bei nurims. Žmonėms tinka posakis: "Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu." Žmonės nori tikėti pasaka ir, deja, kuria baisias pasakas, jomis tiki, prisigąsdina. Žmonės, kurie tiki sąmokslo teorijomis, tiki pasakomis. Suprantu, iš kur noras tikėti, – vidinis vaikas nori istorijos. Bet mes vaikams juk turime pasakyti, kad baubai po lova neegzistuoja, todėl tikiuosi, kad, kai pasaulis grįš į ritmą, mūsų publika galės pamatyti, kaip baubai iš po lovos išlenda ir dingsta.