Šventi trečiadieniai

„Kaip šiandien pamenu: ateinu į kultūros rūmus, o ten tik šešiametės šoka. Kiek buvo man? Dvigubai tiek, kiek joms tuo metu, – trylika“, – kaunietė Audronė prisiminė savo pirmuosius žingsnius ant parketo ir vėliau ją lydėjusias šokio virtuozes. Būdama paauglė Audronė mokėsi pas išraiškos šokio pradininkę Lietuvoje Kirą Kateriną Daujotaitę, vėliau – pas choreografę Birutę Letukaitę. Pastaruosius kelerius metus kaunietė judesio subtilybių sėmėsi iš šiuolaikinio šokio aktorės, choreografės Godos Laurinavičiūtės. Ji Audronei ir papasakojo apie Lietuvos šokio informacijos centro organizuojamas tarptautinio projekto „Dance Well“ šokio pamokas senjorams, sergantiems Parkinsono liga ar turintiems kitų judėjimo sutrikimų.

„Goda man sako: „Išbandyk, ten tikrai labai įdomu.“ Taip ir padariau, o dabar negaliu sustoti“, – Audronė prasitarė, kad jau daugiau nei metus trečiadieniai jai tokie pat šventi kaip tikintiesiems sekmadieniai. Tądien iš spintos moteris traukia puošnesnius drabužius, šukuojasi ir nuo sofos kelia savo 91-ų draugą Antaną.

„Dviese juk smagiau, – Audronė apkabino pliktelėjusį bičiulį, o kai šis jai atsakė tuo pačiu – nusišypsojo. – Antanas yra pats vyriausias užsiėmimų dalyvis, buvęs gimnastas, todėl juda tikrai ne prasčiausiai. Pažiūrėkite, koks jis lankstus!“

Audronei nespėjus užbaigti sakinio, senjoras įsikibo jai į ranką, šiek tiek palinko į priekį ir kilstelėjęs kairę koją sustingo kregždutės pozoje.

„Galiu dar ne taip! Parodyti?“ – beįsismarkaujantį Antaną ėmė raminti Audronė.

Judesio galia

Vladislovas, artimųjų vadinamas tiesiog Vladu, į šokio pamokas jau kurį laiką vaikšto vienas.

Pasirinkimas: nors liko vienas, Vladas šokių pamokų neatsisakė. Regimanto Zakšensko nuotr.

„Anksčiau eidavau su žmona. Ji sirgo Parkinsono liga, dalyvavo Parkinsono draugijos veiklose“, – mirus mylimajai, anot Vlado, trečiadienių ritualas liko. Dėl prastesnės savijautos vyras praleido gal tik vieną šokių pamoką. Judėjimas jį esą vaduoja nuo sąstingio, o bendraminčiai – nuo vienatvės.

„Pasikalbi, pašoki ir laikas greičiau prabėga“, – Vlado kalbą nutraukė mokytojo prašymas susiburti krūvon. Pabirę po Ąžuolyno bibliotekos ketvirtą aukštą, šokėjai susėdo ratu ir tradiciškai, judesiais ėmė sveikinti vienas kitą.

Kompanija: Antanas ir Laima – nuolatiniai ir vieni aistringiausių šokėjų. Regimanto Zakšensko nuotr.

„Aš Laima“, – atsigręžusi į susirinkusiuosius garbaus amžiaus moteris kilstelėjo rankas, o tada jomis atliko paukščio sparnų mostus. Tą patį atkartojus likusiems, bibliotekos stogas kilstelėjo nuo skambaus „Labas, Laima“. Po senjoros iš savo vietos kilo Alina, Erika, Adrianas, Jurga, kol galiausiai visų judesiai susijungė į bendrą šokį.

Akimirką sudvejojus, ar taip atrodys visas užsiėmimas ir generalinis pasiruošimas prieš didįjį sekmadienio pasirodymą „Šokti 1 000 metų“ Vilniuje, vienas mokytojų – choreografas, šiuolaikinio šokio kūrėjas, ilgametis Kauno šokio teatro „Aura“ narys, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Mantas Stabačinskas mokinius pakėlė nuo kėdžių ir susodino prie stalų sau už nugaros.

Ritualas: kiekviena pamoka prasideda pasisveikinimu, kuris susijungia į šokį. Regimanto Zakšensko nuotr.

„Pradedame pasirodymą. Užimkite savo vietas“, – pasigirdus pirmiesiems muzikos garsams supratau, ką omenyje turėjo M. Stabačinskas, prieš keliolika minučių kalbėjęs apie judesio magiją. Neįgaliojo vežimėlyje sėdinti drovi senjora virto scenos vilke. Užsivedė ne tik ji pati, bet ir jos transporto priemonės ratai. Vietoje nenustygo ir Vladas, pokalbio pradžioje dangstęsis kuklumu. Netrukus šokėjų rankose atsirado rekvizitų – virbalų ir siūlų kamuoliukų, čia pat vietoje lupamų ir valgomų bananų.

Šokis apie mus

„Apie ką spektaklis? Apie tai, kad šokti gali visi. Nesvarbu, kokios būklės, su liga ar be, šokis teikia jėgų ir galios“, – sakė šokėja, choreografė ir pedagogė Erika Vizbaraitė.

Apie ką spektaklis? Apie tai, kad šokti gali visi. Nesvarbu, kokios būklės, su liga ar be, šokis teikia jėgų ir galios.

Tą patį, tik kitais žodžiais, apie šiuolaikinio šokio miniatiūrą „Šokti 1 000 metų“, kurią praėjusių metų rudenį išvydo Kauno publika, o šį sekmadienį galės įvertinti ir sostinės žiūrovai, pasakojo choreografės Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė. Į šokį jos žiūri kaip į priemonę, kuri panaikina mūsų pačių brėžiamas ribas. Ten, kur nevaržomas judesys, nelieka „jie“ ir „mes“, todėl ir scenoje žiūrovai matys ne mokytojus ir mokinius, o tiesiog šokėjus, neklasifikuojamus pagal jų patirtį, išsilavinimą ar fizinius duomenis.

„Šių žmonių kūno galimybės gana ribotos, todėl net ir pačios paprasčiausios judėjimo užduotys jiems buvo sunkios. Dirbome prie kasdienių judesių, norėjome parodyti, kad šokis yra aplink mus ir mums nebūtina žinoti ko nors konkretaus, kad galėtume šokti. Į miniatiūrą įtraukėme tokius veiksmus kaip banano lupimas ir valgymas, nagų lakavimas, kavos gėrimas, mezgimas. Taip norėjome parodyti, kad galime šokti kiekvieną dieną“, – apie choreografinį kūrinį kalbėjo G. Grinevičiūtė.

Nauda: Adrianas (kairėje) ir Mantas džiaugėsi senjorų pokyčiu ir šokio galia. Regimanto Zakšensko nuotr.

Jai antrino ir mokytojai E. Vizbaraitė, G. Laurinavičiūtė, Gabija Blochina, Mantas Stabačinskas, Marius Pinigis ir Adrianas Carlo Bibiano. Pradėję lankyti nemokamus šokio užsiėmimus, senjorai šoka ir išėję iš jų. Antai, Laimos kojos trepsi žiūrint serialus, o Audronė šokio žingsneliu tipena iš virtuvės į kambarį.

„Matome, kaip žmonės ateina vos judantys, o išeina lyg ant sparnų. Patikėkite, ne kartą yra buvę, kad šokėjai po pamokų paliko net savo lazdeles, – M. Stabačinskas džiaugėsi pokyčiu. - Prisimename pirmąsias pamokas. Senjorai buvo nedrąsūs, suplodavo, o dabar jau sukinėjasi, yra kūrybingi.“

Ieškos paramos

Choreografinė miniatiūra „Šokti 1 000 metų“ – Lietuvos šokio informacijos centro prodiusuojamo tarptautinio projekto „Dance Well” dalis, o jo misija kur kas svarbesnė ir prasmingesnė nei vien tik pasirodymas scenoje.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Kūrybiškos Europos projektas „Dance Well“ prasidėjo 2013-aisiais, jo sumanytojai buvo italai. 2019 m. iniciatyva išsiplėtė tarptautiniu mastu, suvienydama aštuonias scenos menų ir švietimo organizacijas Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Čekijoje ir Lietuvoje. Bendruomenės šiose šalyse, pasitelkdamos šokį, siekia švelninti Parkinsono ligos ir kitų judėjimo sutrikimų padarinius, taip pat gerinti pacientų savijautą.

„Šokio pamokas Kaune pradėjome organizuoti 2022 m. Pradžioje susidūrėme su nežinomybės baime – kaip sukurti erdvę, kuri būtų saugi ir senoliams, ir šešiems profesionaliems šokio mokytojams, ir muziejaus lankytojams. Nuo pat pradžių tikslas buvo pamokas organizuoti įkvepiančioje aplinkoje – muziejuose ar kitose viešose meninėse erdvėse, – iššūkius, su kuriais pavyko susitvarkyti, prisiminė Lietuvos šokio informacijos centro vadovė Gintarė Masteikaitė. – Po trejų projekto metų matome, kad susidomėjimas pamokomis auga, o žmonės, kurie veda ir lanko užsiėmimus, jau neįsivaizduoja savaitės be šokio. Tai nuostabu.“

Šių metų pradžioje Kaune prasidėjo trečiasis šiuolaikinio šokio pamokų sezonas, kuris persikėlė į naują vietą – Ąžuolyno biblioteką Kaune. Pamokos atviros visiems ir dalyvavimas jose nemokamas. „Dance Well“ šokio pamokų organizavimą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros institutas, ES Kūrybiškos Europos programa ir Kauno miesto savivaldybė. Nuo tolesnio rėmimo priklauso pamokų likimas.

„Gavome Kauno miesto savivaldybės paramą, todėl pamokas tęsime iki šių metų pabaigos, o toliau žiūrėsime. Viskas priklausys nuo paramos. Ieškosime jos tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniu mastu, nes matome šokio pamokų poreikį“, – apie tolesnius planus kalbėjo Lietuvos šokio informacijos centro atstovai.