Negarantuotas pajamų šaltinis
Paklaustas, kaip pats save pristatytų, O. Armonas stabteli. Pagal išsilavinimą – fotografas, tačiau šiandien jo veikla apima gerokai daugiau.
„Menas yra pagrindinė mano gyvenimo forma, dalis, be kurios savęs neįsivaizduoju. Kaip iš to pavyksta pasipelnyti ar pragyventi – jau kitas reikalas“, – sakė jis.
Fotografijos studijas baigęs O. Armonas ilgainiui pradėjo filmuoti vis daugiau meninių projektų, vaizdo klipų ir koncertų. Jo teigimu, būtent iš vaizdo kūrimo šiandien galima uždirbti stabiliau.
Fotografiją O. Armonas pasiliko asmeniniams projektams.
„Esu sukaupęs Kauno architektūros nuotraukų archyvą, iš kurio ateityje norėčiau išleisti knygą“, – sakė jis. Dalis fotografuotų pastatų jau nyksta, todėl, kūrėjo teigimu, laikui bėgant nuotraukos įgauna kitą vertę.
Tapyba į pašnekovo gyvenimą sugrįžo per pandemiją, tačiau parduoti paveikslus nėra paprasta. Lietuvos meno rinka maža, tad jo darbais dažniau domisi pirkėjai iš užsienio.
S. E. Rašimaitės kelias į kūrybinę profesiją buvo kitoks. Vaikystėje ji daug laiko praleido „Keistuolių teatre“, kuriame anksčiau vaidino jos tėvai. Vėliau mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, dainavo ir ruošėsi chorinio dirigavimo studijoms. Tik dvyliktoje klasėje grįžo prie vaikystės minties apie aktorystę.
„Daug svarsčiau, bet galiausiai pagalvojau, kad reikia pabandyti. Buvau sau pasakiusi: jeigu neįstosiu iš pirmo karto, daugiau nebandysiu. Įstojau, tad daugiau nebesvarsčiau“, – prisiminė ji.
Dar po pirmojo studijų kurso Saulė gavo vaidmenį filme „Rūpintojėlis“, vėliau pradėjo vaidinti ir teatre.
Baigusi studijas Saulė dvejus metus dirbo laisvai samdoma aktore, o neseniai pasirašė terminuotą sutartį su NKDT.
Finansinė pagalvė
Didžiausias skirtumas tarp laisvai samdomo kūrėjo ir samdomo darbuotojo, O. Armono manymu, – pajamų nuspėjamumas.
„Jeigu užsiimi vien menu, sunkiau pragyventi, negu dirbant samdomą darbą, kur gausi atlyginimą kiekvieną mėnesį. Aš visada turiu turėti santaupų, negaliu visko išleisti. Visada reikia rezervo“, – pasakojo vyras.
Jo mėnesiai vienas į kitą nepanašūs. Kartais visa žiema būna tuščia, o kitą kartą per vieną savaitę darbo susikaupia labai daug. O. Armono gyvenime yra buvę ir su menu visai nesusijusių darbų. „Kartais keliems mėnesiams pasirenku stabilesnę veiklą – esu dirbęs ir ūkyje, kur ganiau ir kirpau avis“, – dalijosi menininkas.
Tokius laikotarpius O. Armonas aiškino ne vien pinigais: kartais nuo meno norisi atsitraukti ir pakeisti aplinką, tačiau pastovesnis darbas leidžia lengviau planuoti išlaidas.
S. E. Rašimaitės situacija šiuo metu kitokia. Po dvejų metų laisvai samdomo darbo jai daugiau užtikrintumo suteikė etatas teatre.
„Tai tikrai didžiulis džiaugsmas ir pagalba. Iš finansinės pusės – stabilumas. Iš kūrybinės – galimybė nuolat kurti, nuolat vaidinti ir garantas, kad turėsi, kur vaidinti“, – sakė aktorė.
Tačiau nuolatinė vieta teatre reiškia ir įsipareigojimus. Aktoriui sudėtingiau derinti pagrindinį darbą su pasiūlymais kituose teatruose ar projektuose.
„Su kiekvienu tokiu džiaugsmu atsiranda ir tam tikros atsakomybės, įsipareigojimai. Kiekvienas žiūri pagal save, kas jam labiau tinka“, – aiškino ji.
Menininkė manė, kad dirbant visu etatu teatre žmogui pragyventi įmanoma.
Maitina ne vien teatras
Net ir turint terminuotą sutartį, aktoriaus pajamos nebūtinai ateina iš vienos vietos. S. E. Rašimaitė pastebėjo, kad dauguma jos kolegų turi papildomų veiklų: įgarsina filmus ir reklamas, vaidina kine ar nepriklausomų teatrų spektakliuose, dėsto arba moko vaikus.
Ji pati taip pat dirba įgarsinimo srityje.
„Filmų dubliavimas labiau kūrybinis, o reklamų garsinimas – techninis“, – paaiškino ji.
Atlygis teatre taip pat nėra vienodas kiekvieną mėnesį: prie bazinio atlygio prisideda suma, priklausanti nuo spektaklių skaičiaus ir vaidmens dydžio.
„Nėra vienos sistemos – tiesiog dirbi, eini iš vieno projekto į kitą. Šiais laikais yra nemažai galimybių – atviri kvietimai, atrankos, skirtingi sektoriai“, – sakė ji.
Kūrėjai taip pat gali teikti paraiškas Lietuvos kultūros tarybai (LKT) ar pretenduoti į stipendijas. O. Armonas anksčiau yra gavęs stipendiją fotografijos projektui, kurio metu rengė parodą, tačiau vėlesnė jo paraiška finansavimo negavo.
„Daug kas nori, daug kas dalyvauja. Reikia mokėti gerai rašyti paraiškas“, – sakė jis.
Projektinio finansavimo svarbą pabrėžė ir S. E. Rašimaitė. Jos teigimu, sumažėjusį LKT biudžetą jaučia ir kūrėjai – mažėja finansuojamų projektų.
LKT duomenimis, 2026 m. tarybos patvirtintas biudžetas siekia 22,748 mln. eurų, o 2025 m. buvo apie 24,3 mln. eurų. 2026 m. antrojo meno sričių finansavimo etapo metu parama skirta 121 projektui, o 2025 m. tuo pačiu etapu – 192 projektams. Pati Taryba nurodo, kad sumažinus biudžetą mažėja ir finansuojamų projektų skaičius.
„Net žinomi vardai nebūtinai gauna. Tačiau pradedantiesiems menininkams yra atskira programa, ten šiek tiek paprasčiau“, – sakė S. E. Rašimaitė.
Siekiant balanso
O. Armonas planuoja surengti didesnę asmeninę tapybos parodą, tačiau tokia paroda kūrėjui pirmiausia reiškia ir papildomas išlaidas. „Mažesnei ekspozicijai gali pakakti atsivežti darbus, parengti jų aprašymus ir juos pristatyti. Rengiant didesnę parodą, atsiranda rėminimo, patalpų, instaliacijos ir kitų išlaidų“, – paaiškino jis.
Todėl ne kiekvienas kūrybinis projektas automatiškai tampa pajamų šaltiniu.
Vyro planuose yra ir ambicingesnių sumanymų: norėtų sukurti rimtesnį trumpametražį ar pilnametražį filmą. Tokiam projektui jau reikėtų finansavimo, kurio vien savo lėšomis padengti negalėtų.
Vis dėlto kūrėjas sakė, kad mažesnius projektus dažnai galima įgyvendinti ir kuklesnėmis priemonėmis.
Kitas jauno kūrėjo profesinio gyvenimo klausimas – nemokamas darbas mainais į patirtį ar matomumą. O. Armonas sakė su tuo susidūręs ne kartą.
„Klasika. Tačiau prieš kelerius metus pasakiau sau, kad nemokamai nieko nedarysiu. Lietuvoje, ypač – fotografijoje, darbas labai nuvertinamas. Manoma, kad tik mygtuką paspausti reikia“, – teigė jis. Pašnekovas įsitikinęs: tokią darbo kultūrą turėtų keisti patys kūrėjai.
S. E. Rašimaitė apie profesijos pradžią kalbėjo kiek kitaip. Jauni aktoriai, jos manymu, dažnai linkę priimti daugiau pasiūlymų, nes beveik kiekvienas darbas tampa patirtimi.
„Vyresni kolegos sako, kad kol esi jaunas, viskas tampa patirtimi. Jaunam sunkiau pasakyti „ne“, o vyresni jau turi tvirtesnį balsą“, – pasakojo aktorė.
Kartu ji pabrėžė, kad net ir karjeros pradžioje verta galvoti, kaip nori formuoti savo profesinį įvaizdį. Vienas pavyzdžių – reklamos. S. E. Rašimaitės teigimu, aktoriui jos dažniausiai yra būdas užsidirbti, o ne kūrybinis projektas. Kai kurie aktoriai reklamų vengia arba renkasi užsienio rinkai skirtus projektus, kad jų veidas nebūtų pernelyg stipriai siejamas su konkrečiu prekių ženklu.
Užnugario svarba
Kalbėdama apie finansinę laisvę S. E. Rašimaitė atkreipė dėmesį ir į kitą aplinkybę – ne visi jauni kūrėjai profesinį kelią pradeda iš vienodos pozicijos.
„Labai priklauso nuo to, kokį finansinį užnugarį turi – ar tėvai gali padėti, ar turi, kur gyventi. Mano atveju, kai jausdavau nestabilumą, tėvai galėdavo šiek tiek prisidėti. Tai suteikia pasirinkimo laisvę“, – sakė ji.
Tokia pagalba, aktorės manymu, leidžia lengviau rinktis projektus ne vien pagal jų finansinę naudą. „Dabar gyvenu taip, kaip širdis sako“, – teigė ji.
O. Armono šeimoje požiūriai į jo profesinį pasirinkimą išsiskyrė. Jo tėtis pats buvo fotografas, tačiau būtent jis bandė sūnų atkalbėti nuo fotografijos studijų.
„Sakė: geriau eik plyteles kloti – visą laiką bus darbo ir pinigai geri. Mama visą laiką meninę pusę palaikė, sakė: turi talentą, daryk“, – prisiminė vyras.
(be temos)