Santrauka
SORRY (ATSIPRAŠOME) – multidisciplininio menininko Tomo Lagūnavičiaus performansas, atliktas F1963 kultūros centre Busane, Pietų Korėjoje, šalia Kukje Gallery ir YES24 knygyno. Performanso metu menininkas atsiprašo moderniosios visuomenės – visuomenės, kuri tikėjo pažanga, racionalumu, mokslu, technologijomis ir didžiaisiais žmonijos ateities projektais.
Performanso vieta čia nėra atsitiktinė. F1963 įkurta buvusios KISWIRE (Korean Iron & Steel Wire) vielos ir plieninių lynų gamyklos teritorijoje. Ši vieta tampa modernybės metafora: kadaise čia buvo gaminami fiziniai ryšiai – vielos ir lynai, o šiandien kultūros centre kuriami simboliniai, estetiniai ir intelektualiniai ryšiai.
Todėl SORRY yra ne individualus atsiprašymas. Tai istorinės sąmonės performansas.
1. Modernybės pabaigos gestas
Modernybė buvo paremta tikėjimu, kad žmogus gali racionaliai organizuoti pasaulį ir sukurti geresnę ateitį.
Mokslas turėjo išlaisvinti.
Technologija – palengvinti gyvenimą.
Industrija – sukurti gerovę.
Švietimas – išlaisvinti žmogaus protą.
Didieji politiniai ir socialiniai projektai žadėjo prasmingą ateitį.
Tačiau XX ir XXI amžių patirtys parodė, kad pažanga nėra vienakryptė. Technologinis progresas gali egzistuoti kartu su karais, susvetimėjimu, ekologinėmis krizėmis, socialine nelygybe ir žmogaus pavertimu sistemos funkcija.
Todėl Lagūnavičiaus SORRY tampa klausimu:
Ką turėtume pasakyti tiems, kurie tikėjo ateitimi, kuri neįvyko taip, kaip buvo žadėta?
2. F1963 kaip modernybės archeologija
F1963 yra ypač svarbi performanso semantinė struktūra.
Čia modernybės istorija yra ne teorinė, o materiali.
Gamykla veikė nuo 1963 metų, o jos pagrindinė produkcija buvo viela ir plieniniai lynai. Vėliau industrinė teritorija buvo transformuota į kultūros centrą.
Šis virsmas gali būti perskaitytas kaip simbolinė civilizacijos transformacija:
GAMYBA → KULTŪRA
FABRIKAS → KULTŪROS CENTRAS
MATERIALUS OBJEKTAS → SIMBOLINĖ REIKŠMĖ
MODERNYBĖ → POSTMODERNYBĖ → METAMODERNYBĖ
Buvusi gamykla tampa modernybės archeologija.
Tai vieta, kurioje galima fiziškai pajusti pasaulį, tikėjusį gamybos, darbo ir technologijos galia.
3. Lynas kaip modernybės metafora
Viela ir lynas yra nepaprastai svarbūs šio performanso simboliai.
- Lynas jungia.
- Lynas laiko.
- Lynas perduoda jėgą.
Lygiai taip pat modernybė jungė žmones į didžiąsias socialines struktūras.
Valstybę.
Tautą.
Ideologiją.
Darbininkų klasę.
Mokslinę bendruomenę.
Universitetą.
Pramonę.
Didįjį istorijos projektą.
Tačiau globalizacija šiuos ryšius pakeitė. Gamykla išnyko, gamyba tapo globali, darbo vietos persikėlė, o žmogaus ryšys su konkrečia vieta tapo vis trapesnis.
Todėl F1963 galima suvokti kaip vietą, kurioje modernybės lynas prarado savo įtampą.
4. Atsiprašymas vietoje triumfo
Modernybės žmogus dažnai kalbėjo triumfo kalba:
- „Mes sukūrėme.“
- „Mes pastatėme.“
- „Mes išradome.“
- „Mes nugalėjome.“
Lagūnavičiaus performansas šį žodyną apverčia.
Menininkas nesako:
„Mes laimėjome.“
Jis sako:
SORRY.
Tai radikalus konceptualus gestas.
Atsiprašymas čia nėra kaltės pripažinimas dėl konkretaus veiksmo. Jis tampa atsakomybės už istoriją forma.
Menininkas atsiprašo tų, kurie tikėjo didžiaisiais naratyvais ir dėl jų aukojo savo laiką, darbą, gyvenimą.
Tai atsiprašymas žmonėms, kurie tikėjo:
- pažanga,
- mokslu,
- darbu,
- kolektyvine ateitimi,
- žmonijos tobulėjimu.
5. Nuo Lyotardo iki metamodernizmo
Jean-François Lyotardo aprašyta postmodernioji būklė siejama su didžiųjų naratyvų krize.
Modernybė sakė:
„Mes žinome, kur eina istorija.“
Postmodernybė atsakė:
„Istorija neturi vienos krypties.“
Metamodernizmas atsiranda tarp šių dviejų pozicijų:
„Mes nežinome, ar galime tikėti ateitimi, bet vis tiek turime bandyti.“
Šioje vietoje SORRY įgauna ypatingą reikšmę.
Lagūnavičius nešaudo į modernybę iš postmodernios ironijos pozicijos.
Jis jos neišjuokia.
Jis atsiprašo.
Tai yra daug subtilesnė pozicija.
Ji pripažįsta, kad modernybės tikėjimas buvo ir klaidingas, ir kartu labai žmogiškas.
6. Kukje Gallery ir YES24: trys civilizacijos sluoksniai
F1963 aplinkoje susitinka trys skirtingi civilizacijos modeliai:
Gamykla – gamina materialų pasaulį.
YES24 – kaupia ir platina žinojimą.
Kukje Gallery – gamina ir cirkuliuoja meno reikšmes.
O tarp jų stovi menininko kūnas.
Šis kūnas tampa istoriniu tarpininku.
Jis nieko negamina.
Nieko neparduoda.
Nieko nereklamuoja.
Jis tik atsiprašo.
Todėl performansas tampa radikaliu klausimu visai šiuolaikinei kultūrai:
Ką mes pagaminome iš savo žinojimo, meno ir technologijų?
7. Antiherojiškas performansas
Modernybės kultūra kūrė herojus – mokslininką, inžinierių, darbininką, revoliucionierių, valstybės kūrėją.
Lagūnavičiaus figūra yra priešinga.
Jis nėra užkariautojas.
Jis nėra nugalėtojas.
Jis nėra ateities pranašas.
Jis yra atsiprašantis žmogus.
Todėl SORRY galima apibrėžti kaip antiherojišką performansą.
Menininko galia čia kyla ne iš dominavimo, bet iš pažeidžiamumo.
8. Išvada: atsiprašymas kaip naujas ryšys
SORRY yra performansas apie istorijos praradimą, tačiau kartu – apie bandymą iš naujo su ja susisiekti.
F1963 vietoje, kur kadaise buvo gaminami plieniniai lynai, menininkas kuria nematomą ryšį tarp:
- praeities ir dabarties,
- modernybės ir postmodernybės,
- tikėjimo ir abejonės,
- žmogaus ir istorijos.
Todėl šio performanso esmę galima sutraukti į vieną paradoksą:
Gamykla gamino lynus, kurie jungė materialų pasaulį.
Menininkas gamina atsiprašymą, kuris jungia žmogų su istorija.
SORRY nėra modernybės laidotuvės.
Tai nėra ir postmodernizmo triumfas.
Tai – atsiprašymo ritualas tarp epochų.
Atsiprašymas tiems, kurie tikėjo.
Atsiprašymas tiems, kurie aukojosi.
Atsiprašymas tiems, kurie statė ateitį.
Ir galbūt svarbiausia – atsiprašymas ateičiai, kurią šiandien dar tik bandome įsivaizduoti.
F1963 modernybės gamykloje šiandien skamba nebe gamybos triukšmas, o vienas trumpas žmogaus žodis:
SORRY.
(be temos)
(be temos)
(be temos)