Instaliacija – iki liepos 27 d. galerijoje veikiančios parodos „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ dalis.
Pilkos, lakoniškų formų galerijos architektūros fone sušvyti abstrakčių formų paviljono erdvėje kabantys objektai, inkrustuoti žalsvu stiklu. Žvelgiant iš atstumo jie primena keistus, erdvėje pakibusius plokščius daiktus, bet, įžengus į „Galeriją be sienų“, neatpažinti objektai sukelia nostalgijos jausmą, nes primena vaikystę.
Saugomas ir slepiamas grožis
Instaliaciją lydinčiame tekste pažymima, kad ją įkvėpė anuomet populiarus vaikų žaidimas – sekretai (paslaptys). Miniatiūrinės kompozicijos, sudėliotos iš augalų, popierėlių ir kitų smulkių objektų, būdavo uždengiamos stiklo šuke, užberiamos žeme, o jų vietą žinojo tik geriausias draugas.
Daugelio XX a. 9 deš. pabaigoje–10 deš. gimusiųjų atmintyje turėtų iškilti vaizdiniai, kaip daugiabučių namų kiemuose ieškodavome spalvoto stiklo šukių, rinkdavome smulkius augalus, kraustydavome savo kelnių kišenes tikėdmiesi surasti blizgančių saldainių popierėlių ar spalvingų lipdukų, rastų išlukštenus kramtomąją gumą.
Surinkus visa tai, prasidėdavo smagiausias etapas – išrinkti sekretui slaptą vietą. Neretai rinkdavomės vietas po pirmojo aukšto balkonais ar už namo, galbūt net kitame kieme, vildamiesi, kad niekas niekada nesuras taip kruopščiai dėliotų ir žemėmis užbertų sekretų. Savo paslaptis dažnai pamiršdavome ir patys. Todėl vėl leisdavomės į stiklo šukių, augalų, popierėlių paieškas ir iš naujo dėliodavome miniatiūrines kompozicijas.
„Savo vaikystės, paauglystės laiką labiausiai prisimenu kaip žavėjimąsi ir grožėjimąsi mažais dalykais. Vizualinis patyrimas anuomet nebuvo persotintas blizgančių, mirgančių, šviečiančių daiktų gausa, todėl sekretai buvo kaip stebuklas, sukurtas iš labai paprastų elementų, kuriuos sudėjus drauge, jautriame dviejų draugių santykyje, buvo sukuriamas trapus, itin saugomas ir slepiamas, grožis“, – atsiminimais dalijasi J. Pociūtė.
Skeveldrose esančias tuščias ertmes uždengiau organiniu stiklu su augalų fotografijomis. Tai leido sukurti vaizdą, tarsi pro organinį stiklą sklistų šviesa.
Atitrūkusios skeveldros
Metaforiškas instaliacijos pavadinimas – „Augalai, skeveldros ir šnibždėjimai“ (augalai simbolizuoja gyvybę, natūralumą, skeveldros – griūtį, šnibždėjimai – slepiamą tiesą, nutylėjimus) – sufleruoja žiūrovui, kad ja kalbama apie sudėtingus, nevienareikšmius dalykus.
Būdama vaikas, menininkė nejautė ir nesuvokė, kokia buvo jos realybė. Tik dabar, atsitraukusi, gali suvokti, kaip stipriai ji skyrėsi nuo dabarties, nuo to, kaip vaikai, paaugliai gyvena šiandien. Norėdama subtiliai atskleisti priešybių susidūrimą, griežtų metalo konstrukcijų paviljono erdvėje J. Pociūtė paryškino sąveiką tarp efemeriškų spalvotų, šviesai pralaidžių objektų su augalų fotografijomis ir pilko betono.
„Vizualinius ir netgi techninius, medžiagiškumo pasirinkimo sprendimus padiktavo paviljono erdvė, bet pagrindinis elementas, nuo kurio atsispyriau grynindama instaliacijos idėją, buvo skeveldrų motyvas. Netaisyklingos skeveldrų formos man priminė detales, kurios yra neužbaigtos. Taip suvokiu ir prisiminimus – kaip nuo bendros visumos atitrūkusias skeveldras“, – paaiškina kūrėja.
Paliktos žymės
Vizualinis įspūdis, kurį žiūrovas patiria įžengęs į instaliacijos erdvę, sustiprina jos koncepciją.
„Skeveldros padengtos smėlio ir dažų mase. Kiekviena jų – išglostyta mano rankomis, ant plokščių paliekant pirštų žymes, taip siekiant sužadinti prisiminimus apie tai, kaip, kurdami sekretus, rankomis gremždavome žemę norėdami suformuoti duobutę ir sudėti augalus. Tai buvo labai taktiliškas jausmas. Skeveldrose esančias tuščias ertmes uždengiau organiniu stiklu su augalų fotografijomis. Tai leido sukurti vaizdą, tarsi pro organinį stiklą sklistų šviesa. Prisimenu, kai, užkasusi sekretą, po kurio laiko ateidavau jo pasižiūrėti. Švelniai praskleidus jį dengusį žemių sluoksnį, išryškėdavo augalų ir gėlių vaizdas. Tarsi spalvoto požeminio pasaulio dalis. Mano noras instaliacijoje ir buvo perteikti šiuos du elementus: taktiliškumą ir šviesą“, – pažymi J. Pociūtė.
Dvilypis patyrimas
Instaliacija kelia pozityvių emocijų, todėl susidaro įspūdis, kad menininkės vaikystė vėlyvuoju sovietmečiu buvo apsupta gamtos ir jos ramybės, kupina laisvės fantazuoti, žaisti, kurti, bet J. Pociūtė atskleidžia, kad, atsigręžusi į savo vaikystės laiką, jį suvokia kaip padalytą į dvi dalis: gyvenimą daugiabučių rajone ir vasaras bočių sodyboje ir sodo namelyje prie Masčio ežero.
„Turiu tiek daug prisiminimų apie buvimą gamtoje, nes visą laisvą laiką leisdavau lauke, tyrinėdavau aplinką, augindavau darželius po daugiabučių namų balkonais ar prie garažų. Tačiau tai nebuvo toks romantiškas gamtos patyrimas, kokį išgyvendavau nuvažiavusi pas bočius į kaimą, kur galėjau vaikščioti po liepų alėją, valgyti obuolius iš sodo, eiti į mišką su pusbroliais. Prisimenu, kaip žiūrėdavau pro langą, klausydavausi, kaip kieme loja šuo, užuosdavau naminio maisto kvapus. Iš šių prisiminimų susiformavo dvilypis to laikotarpio patyrimas“, – sako menininkė.
Vėlyvasis sovietmetis – laikotarpis, kurį vyresnė karta prisimena kaip kontrolės, stokojimo laiką. Tačiau, tuo laikotarpiu augusių vaikų akimis, tai buvo laikas, siejamas su žaidimais kieme, nubalnotais keliais, mokantis važinėtis pirmuoju dviračiu, kabojimą žemyn galva ant karstynių ar beprotiškai aukštai į orą iškeldavusias sūpynes.
Vaikystė neatsiejama ir nuo sekretų – stebuklų, atrandamų ten, kur niekas nesitikėjo.
Naujausi komentarai