Iš parodos anotacijos tapo akivaizdu: čia pristatomi kūriniai skirsis nuo tų, apie kuriuos jau buvau skaičiusi. S. Kvilytė sako pastaruoju metu tapyboje susitelkianti ties tamsesnių spalvų spektru, panyranti į naują meninio motyvo suvokimo lauką. Tad jau tuomet suvokiau, kad ši paroda – naujo kūrybinio tyrinėjimo, naujos spalvų paletės atradimo ir teminių ieškojimų rezultatas.

Pirmasis žvilgsnį patraukęs kūrinys – „Būti Murekso kriaukle“ (2025 m.), kuriame lyg sapno vizijoje vaizduojama mitinė Murekso kriauklė, pasauliui padovanojusi purpurinę – karališkąją ir dieviškąją – spalvą. Anot mito, šiomis kriauklėmis šukuodavosi vandenyno sirenos, o kai kur minima, kad jas naudojo ir pati Venera. Kad ir kokiais pasakojimais būtų apipinta ši kriauklė, jos pavadinimas, istorija ir paveikslo plastika atveria skirtingas interpretacijų kryptis. Stovint prieš kūrinį, mintyse iškyla legendos fragmentai, tačiau viską nugali nepaaiškinama paveikslo trauka – gal dėl nuostabos, nes niekada neįsivaizdavau padidintos Murekso kriauklės formos, o gal dėl koloristinio intensyvumo ir fakto, kad tai buvo pirmasis darbas, pasitikęs įžengus į parodą. Tapytoja, regis, apgalvotai palieka užuominų net ir tiems, kurie nesigilina į spalvų simboliką ar jų išgavimo istorijas.

Išvedimas. / K. Latvytės-Bibiano nuotr.

Žvelgdama į paveikslą „Išvedimas“ (2025 m.), sieju akį patraukusius dešinėje pusėje ištapytus zigzagus ir apskritimus. Čia vyraujanti švelniai mėlyna, baby blue, spalva ramina žvilgsnį, tarsi suteikia atokvėpio. Paveiksle įžvelgiu voratinklį – išsiplėtusį, kone erdvinį, nutįsusį, bet kartu struktūruotą ir santūrų. Pasirinkdama žydrą spalvą ir arachnofobus gana gąsdinantį motyvą, autorė sugeba sušvelninti įspūdį, nesukelti didesnės baimės.

Toliau žengiant po ekspozicijos sales, akį patraukia vis kitokie spalviniai sprendimai. Paveiksle „Outcast“ (2025 m.) išryškėja neapibrėžtos būtybės siluetas – tarsi paukštis ar lapės ir vilko hibridas. Skirtingai nei ankstesniuose darbuose, šiame vyrauja šviesesnis koloritinis fonas. Gyvūno didingumas atskleidžiamas per neproporcingai akcentuotą krūtinkaulį, o pats pavadinimas „Outcast“ (liet. atstumtasis) dar labiau sustiprina vienišumo ir pažeidžiamumo nuotaiką. Net ir dabar, žvelgdama į užfiksuotus šio kūrinio kadrus, pastebiu paveikslo šone išnyrant žmogaus veido siluetą, kuris tarsi prikausto žvilgsnį ir užmezga tylų dialogą su stebėtoju.

Apėjus visą parodą, išryškėja savita dramaturgija: pradžioje tamsesni darbai įtraukia savo intensyvumu, esybe ir keliamu vidiniu nerimu.

Kitoje erdvėje tampa aiškiau, kad šios autorės parodoje svarbus vaidmuo tenka dviejų sluoksnių kūriniams: pirmasis, ryškesnis, tarsi atskleidžia emocinį impulsą, o antrasis, tamsesnis, užtapantis, įveda racionalumo ir logikos aspektą. Anot parodos anotacijos, S. Kvilytė teigia, kad ši ekspozicija – tai pirmiausia emocinio nerimo išraiška, o vėliau, galima įtarti, atsiranda ir logika. Šis santykis parodoje materializuojasi būtent per spalvų kontrastus.

Ryškiame darbe „Šešėlio gyvenimas“ (2025 m.) – daugybė motyvų: drugelis, kurio atvaizdas kartojasi kelis kartus, sparnų virpėjimas, griaučių formos. Atsitraukus, visa tai susipina į vientisą sąmonės srauto vaizdinį – tarsi logika kovotų su emocijomis. Motyvai tarpusavyje varžosi, persidengia su pasąmonėje įstrigusiais, vietos nerandančiais vaizdiniais ir ši įtampa kuria paveikslui pulsuojančią gyvybę.

Paskutinėje, mažiausioje, erdvėje sustoju ties lėto Nemuno ir Neries upių tekėjimo fiksacija. Akį patraukia subtiliai apšviesta eskizų knygutė „Dviejų upių stebėjimas“ (2025 m.), kurioje autorė nuo liepos pradžios iki pat parodos atidarymo rugsėjį kasdien žymėjo upių tėkmės pokyčius – pirmosiomis dienomis net ir vyravusį orą. Šis procesualumo aspektas kelia asociacijų su kitais meniniais projektais, kuriuose duomenys, meteorologija ar matematika tampa kūrybine medžiaga. Dar įdomiau būtų buvę, jei ir parodos metu autorė būtų tęsusi šį stebėjimą, kasdien papildydama knygutę ir taip leisdama žiūrovui realiuoju laiku matyti kūrinio virsmą.

Apėjus visą parodą, išryškėja savita dramaturgija: pradžioje tamsesni darbai įtraukia savo intensyvumu, esybe ir keliamu vidiniu nerimu. Einant toliau, motyvai šviesėja, aiškėja, lyg pabudus iš sapno pamažu grįžtama į realybę, tačiau viduje dar rusena nakties emocijų švytėjimas. Paskutinėje erdvėje apima atsipalaidavimas – vanduo nuramina, nuplauna ir suvaldo viską, kas liko po sapno. Jis tampa gyvybės šaltiniu, kurį norisi užfiksuoti, pasiimti su savimi, kad tas trapus ramybės pojūtis išliktų ilgiau. Norisi pliuškentis, braidyti, prisiminti vaikystę, atrasti tylą ir susitaikymą.