Knygų autorės Monikos Žiūkaitės haiku ir fotomenininko Andriaus Aleksandravičiaus nuotraukos virto knyga, per potyrius kviečiančia pažinti ir dar labiau pamilti Kauną.

Patinka taisyklės

Vilniaus universiteto ekonomikos studijų absolventė, emocinės sveikatos tinklaraščio kūrėja, knygų autorė M. Žiūkaitė laisvo laiko turi labai mažai. Net tada, kai atrodo, kad sėdi ramiai, jos mintyse sukasi bent 20 įvairių projektų. Tokia yra rinkodaros srityje dirbančios kaunietės kasdienybė, todėl laisvą laiką ji planuoja iš anksto ir į priekį.

„Žinau, kad po trijų savaičių, šeštadienį sėsiu ir visą numatytą dieną rašysiu haiku“, – M. Žiūkaitė pasakojo, kad unikali Japonijos poezijos forma į jos gyvenimą atėjo kažkur 2009-aisiais.

Bent jau taip liudija seni sąsiuviniai, kuriuos jauna moteris laiko savo stalčiuose. Vėliau, anot kaunietės, buvo maždaug dešimties metų tyla. Įkvėpimas grįžo 2019-aisiais.

Viena, antra, trečia spaustuvė... Kažkuriuo metu jau buvau benuleidžianti rankas, bet įvyko stebuklas ir prieš Naujuosius metus knyga mus pasiekė.

„Neretai sulaukiu klausimo, kodėl rašau haiku. Pati norėčiau žinoti atsakymą. Pradėkime nuo to, kas yra haiku? Tai poezijos žanras, kuriame galioja daug taisyklių. Vėlyvieji haiku kūrėjai nebesilaiko beatodairiškai įsikibę šių rėmų, tačiau klasikinis haiku turi gana griežtą skiemenų skaičių. Pirmoje eilutėje yra penki, antroje – septyni, trečioje – vėl penki skiemenys. Kūrinyje turi būti dvi mintys. Esu taisyklių žmogus, veikiausiai dėl to man ir prilipo haiku“, – pasakojo M. Žiūkaitė.

2020-aisiais lengvas flirtas su haiku peraugo į pastovius santykius, o padrikos mintys galvoje – į rimtus svarstymus apie knygą su nuotraukomis, pasakojančiomis miesto istorijas.

„Miesto fotografija man pirmiausia asocijuojasi su Andriumi Aleksandravičiumi, todėl knygą norėjau leisti su juo“, – knygos „Susitikime Kaune“ priešistorę ir artimesnę pažintį su vienu žymiausių miesto fotografų prisiminė M. Žiūkaitė.

Augo su fotografija

Nors gimė Panevėžyje, pirmąsias savo vasaras A. Aleksandravičius leido kaime netoli Kauno. Panašiu laiku jo gyvenime atsirado ir fotografija.

Žinomas fotomenininkas iki šiol mena, kaip, pasirodžius skaitmeniniams fotoaparatams, teko įtikinėti tėvus jam nupirkti stebuklingą įrenginį. Gėlių ir naminių gyvūnėlių fotografavimo etapas ilgai netruko, tačiau fotografija visada lydėjo Andrių. Net ir tada, kai persikėlęs į Kauną paniro į architektūros studijas, vienoje rankoje Andrius laikė pieštuką, o kitoje – fotoaparatą. Dabar fotomenininkas su savimi visuomet nešiojasi kuprinę, o joje laiko fotoaparatą ir droną.

Patarimas: nedidelė knyga lengvai tilps į kišenę ir pasitarnaus kaip Kauno miesto gidas. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Klausiate, kaip prasideda mano diena? Nuobodžiai su puodeliu kavos. Realiai tai miego režimą man diktuoja metų laikai. Būna, kad vasarą neretai keliuosi 4 val. ryto, kad spėčiau pagauti saulėtekį. Labai įdomu – žmonės tuo metu važiuoja į Kauną, o aš iš jo. Žmonės sėdi ofisuose, o aš fotografuoju“, – apie savo aistrą kalbėjo fotomenininkas, kurio darbais žavisi ne tik kauniečiai.

2013 ir 2016 m. Andrius laimėjo „Auksinio kadro“ apdovanojimą, o 2020-aisiais jam įteiktas „Sony World Photography“ apdovanojimas. Vis dėlto labiau nei įvertinimai fotomenininką užkuria kūrybinis procesas – kaip už penkių minučių atsidurti po debesimi, kai pro jį ruošiasi lįsti saulė?

„Neretai pagalvoju, kad Kaunui pasisekė šiuo klausimu. Užtai savo gimtajam miestui jaučiu skolą, nes jo taip ir nenufotografavau“, – nors žodžio nedavė, fotomenininkas vylėsi, kad kada nors šią klaidą pavyks ištaisyti.

Įtemptas laukimas

Andrius neslėpė, kad Monikos siūlymas bendradarbiauti jam buvo netikėtas, tačiau viliojantis. Kaip paaiškėjo netrukus, dar ir kupinas iššūkių. Pasaulį ir Lietuvą sukausčius pandemijai, o žmonėms užsidarius tarp keturių sienų, Monikai su Andriumi teko dirbti įvairiomis sąlygomis.

„Iki šiol atsimenu: stovime „Akropolio“ aikštelėje, nes viskas uždaryta, ir kalbamės. Ant galvų laša vanduo. Tada įvyko pasitikrinimas, ar tikrai reikia daryti tai, ką sumaniau“, – gavę nebylų paliudijimą, kad eina teisingu keliu, M. Žiūkaitė ir A. Aleksandravičius tęsė darbus.

Netrukus – tekstų ir nuotraukų atranka, tarpusavio suderinamumas. Tuo metu partneriai neįtarė, kad sunkiausia – priešakyje, o knyga, kuri turėjo būti dedikuota Europos kultūros sostinės metų pradžiai, dienos šviesą išvys tik besibaigiant 2022-iesiems.

„Viena, antra, trečia leidykla... Kažkuriuo metu jau buvau benuleidžianti rankas, bet įvyko stebuklas ir prieš Naujuosius metus knyga mus pasiekė“, – kalbėdama M. Žiūkaitė prie krūtinės glaudė knygą „Susitikim Kaune“.

Pasakos apie miestą

Naujasis Monikos ir Andriaus leidinys – ne nuotraukų albumas, o veikiau žvilgsnis į miesto gyvenimą, į kultūrai svarbias ir miestiečiams brangias vietas: parko suolelį, priglaudusį gatvės muzikantą, tūkstančius aukštakulnių pražudžiusį akmenimis grįstą takelį link Vytauto Didžiojo bažnyčios, Laisvės alėją su balandžiais, besikėsinančiais į lauko kavinių lankytojų sausainius.

„Tarkim, vieną naktį miegodama prie atviro lango, išgirdau troleibuso garsą. Dėl to pyktelėjau, bet tai padėjo gimti vienam haiku. Sėdint Vienybės aikštėje, kurią taip mėgstu, pamačiau iš fontano vaikus traukiančią mamą. Ji niekaip nesiliovė klausinėti, ar šie padarė visus matematikos namų darbus. Taip gimė dar vienas haiku“, – apie kūrybinė procesą pasakojo M. Žiūkaitė.

Knygoje, kuri pasitarnaus ir vietiniams, ir Kauną per istorijas bandantiems pažinti miesto svečiams, sudėta kelios dešimtys haiku ir tiek pat nuotraukų. Jos, A. Aleksandravičiaus teigimu, kaip ir eilės, neretai gimsta akimirkoje – prieš saulę tirpstančioje, prakastoje cukruotoje spurgoje iš legendinės „Spurginės“, sprogstančių geltonų žiedų fone, šalia dulkėtų automobilių ratų, šešėlyje, ant žemės krintančiam nuo bronzinės figūros Istorinės Lietuvos Prezidentūros sodelyje.

Į knygą nepateko Tado Ivanausko muziejus, nes tuo metu jis buvo tvarkomas. Garsieji liūtai, saugantys įėjimą į Vytauto Didžiojo karo muziejų, nes prasidėjus karui Ukrainoje Monikai jie kėlė pernelyg stiprias emocijas, ir dar begalė kitų vietų, kurių veikiausiai pasigesite leidinyje „Susitikim Kaune“. Knygos pavadinimas, anot Monikos ir Andriaus, – su tam tikra žinute, o nepanaudotos nuotraukos ir haiku – su viltimi, kad visa tai atsidurs kituose judviejų bendruose darbuose.