Pankai atsirado XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, Didžiojoje Britanijoje siaučiant ekonominei krizei: augo nedarbas, ypač tarp jaunimo, mažėjo galimybės gauti išsilavinimą ar oriai įsitvirtinti visuomenėje. Darbo klasės jaunuoliai, stokojantys socialinės perspektyvos, reagavo maištu ir ironija, kurias išreiškė ne tik muzika (pankrokas), bet ir išvaizda, elgesiu, simboline kalba.

Pankų estetika buvo tarsi sąmoningas pasityčiojimas iš mados industrijos ir viduriniosios klasės skonio. Ji veikė kaip priešprieša dominuojančiai kultūrai ir signalizavo apie socialinę atskirtį. Šiuo požiūriu pankų stilius buvo ne tik asmeninė raiška, bet ir politinis gestas.

Be to, ši subkultūra skatino „pasidaryk pats“ etiką: pankai kūrė savo muziką, siuvo ar perdirbinėjo drabužius – tai buvo atsakas į vartotojiškumą. Ši kultūrinė praktika darbo klasės jaunimui leido ne tik išreikšti protestą, bet ir kurti alternatyvią tapatybę, atsietą nuo oficialios kultūros institucijų ar rinkos.

Vis dėlto svarbu pažymėti, kad T. Medelis atvyko į Didžiąją Britaniją jau turėdamas savitą pankų kultūros patirtį iš Lietuvos. Vakaruose pankai maištavo prieš vartotojiškumą ir socialinę vienodėjimo grėsmę, o Lietuvoje oponavo tarybinės sistemos oficialumui, ideologiniam spaudimui ir kultūrinei cenzūrai. Pankų laikysena Lietuvoje nebuvo vien estetinė ar muzikinė: jie rizikavo būti marginalizuoti, patirti persekiojimą, fizinį smurtą. Tokia pankų laikysena dažnai reiškė ir moralinę atsakomybę už savo buvimą kitokiu – tai tvirtas pasipriešinimas sistemai, paremtas idealizmu, o ne vartotojiška nuostata ar vien stiliaus kodais.

T. Medeliui ši lietuviška pankų patirtis suformavo jautrumą laisvei, atsparumą ideologijai ir nepriklausomybės siekį, kurie Londone susiliejo su vakarietišku, bet jau istoriškai transformuotu pankų gyvenimo būdu. Todėl galima sakyti, kad jo kaip menininko identitetas formavosi iš dviejų susišaukiančių, bet skirtingų patirčių – iš Lietuvos pankų kultūros, kuri tarybinėje epochoje įgijo alternatyviosios saviraiškos ir net kultūrinės rezistencijos bruožų, ir vakarietiško Britanijos socialinio protesto kultūros.

Paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį Didžiojoje Britanijoje praleidęs menininkas čia susidūrė ne tik su pankų kultūros paveldu, bet ir su dar gyvu, nors marginalizuotu, jos tęstinumu. Britanijoje T. Medelis išvydo, kaip pankų laikysena tampa kolektyvine jėga, socialine pozicija, kurios neįmanoma išskaidyti į madą, muziką ar vien elgesį. Tai paskatino jį įsitraukti ne tik kaip stebėtoją, bet ir kaip aktyvų dalyvį – menininką, kuris pankų idėjas gali pratęsti per kūrybą, per mažus, bet nuoseklius gestus viešojoje erdvėje.

2013-aisiais Didžiojoje Britanijoje pankų kultūra jau buvo ir komercinės mados objektas, tačiau T. Medeliui tai liko gyvu socialinio atsako ir alternatyvios kūrybos šaltiniu. Jam pankų kultūra buvo ne praeities reiškinys, o vis dar aktuali dvasinė laikysena – atvira, kritiška, neprisitaikėliška, vis dar reikalinga ir mene, ir gyvenime.

Pankų kultūroje jis atrado aiškiai artikuliuotą socialinį protestą, kuris nebuvo deklaratyvus ar performatyvus – tai buvo autentiška, iš gyvenimo patirties kylanti laikysena. T. Medelį ypač paveikė „pasidaryk pats“ principas, kuris skatino kurti be išorinio leidimo, institucionalizacijos ar rinkodaros logikos. Tai tiesiogiai atliepė jo kaip menininko siekį veikti savarankiškai, išlaikant kritinį žvilgsnį ir kūrybinę nepriklausomybę.

Jis sąmoningai kūrė savo įvaizdį: važinėjo dviračiu, vilkėdamas netikėtus drabužių derinius, nešiojo stimpanko stiliaus skrybėles, o svarbiausia – laikėsi nuostatos, kad stilius svarbiau už madą. Tai buvo jo atsakas dominuojančiai kultūrai ir vizualinė autobiografija, kurią jis rašė savo išvaizda ir veiksmais. Šią autobiografiją tęsė ir tekstiniu formatu – nuo 2010 m. rašė asmeninį tinklaraštį tadasmed.wordpress.com, kuriame dokumentavo savo kasdienybę, kūrybą, pastebėjimus ir idėjas, dažnai kalbėdamas pankų tradicijai būdingu ironišku, kritišku tonu.

Londone T. Medelis susidūrė ne tik su pankų subkultūra, bet ir su gatvės menu. Londonas, kaip globalus metropolis, buvo perpildytas grafičių ir gatvės menininkų žinučių. Šioje vizualiai tankioje aplinkoje T. Medelis rado terpę, kurioje galėjo išreikšti savo idėjas greitai, tiesiogiai ir be institucinių filtrų. Vienas jo pasirinktų raiškos būdų buvo lipdukai – nedidelio formato, bet stipraus poveikio ženklai, kuriuos klijuodavo ant sienų, stulpų, vitrinų ar kitų miesto paviršių. Lipdukai buvo ne tik estetiniai objektai, bet ir trumpi pareiškimai, savotiški šūksniai viešojoje erdvėje. Jie funkcionavo kaip partizaninė komunikacija – neiššaukianti atviro konflikto, bet kvestionuojanti miesto simbolinę tvarką, vartotojišką estetiką ir dominuojančius naratyvus.

Klijuodamas lipdukus jis išreiškė norą dalyvauti miesto gyvenime iš pakraščio, nelegaliai, tačiau kūrybiškai. Ši taktika glaudžiai siejosi su pankų kultūros dvasia – provokacija, nepriklausomybe, pasipriešinimu. Gatvė, kaip ekspozicinė erdvė, jam suteikė galimybę apeiti galerijų sistemą ir kalbėtis tiesiogiai su praeiviu, o pats klijavimas įgavo ritualinį pobūdį. Gatvės menas buvo tarsi pratęstas pankų protestas, išreikštas per lipdukų kūrimą, klijavimo gestą ir miesto audinio pokytį. Lipdukai veikė kaip tapatybės pėdsakai mieste – laikini, pažeidžiami, bet ryškūs ir sąmoningai nelegalūs.

Ir vis dėlto, jau po jo mirties, ši pankiška dvasia grįžo į Lietuvą – 2025 m. T. Medelio tapyba buvo pristatyta A. ir P. Galaunių namuose Kaune. Tai simboliška: ši institucija, kurioje saugomas profesionalios muziejininkystės pradininko Pauliaus Galaunės palikimas, mena ne tik tautinio meno kanoną, bet ir modernizmo eksperimentus, kuriuos anuometis „Ars“ avangardas siūlė kaip kultūrinį lūžį.

T. Medelio kūryba šiandien skamba kaip kita, bet gimininga alternatyva. Jo tapybos, grafikos, stimpunko objektų eksponavimas muziejinėje erdvėje – tai ne pankiškos dvasios išsekimas, o tylus įrodymas, kad tikra meninė nepriklausomybė anksčiau ar vėliau tampa matoma net ir institucijose.

Pankai dar nemirė. Ši laikysena – tai gyva atmintis ir kūrybinė jėga, kuri, nepaisant laiko ir pokyčių, išlieka kaip aktualus balsas prieš homogenizaciją, vartotojiškumą ir socialinę nelygybę. T. Medelis – tarsi tiltas tarp praeities ir dabarties pankų kultūros, įrodantis, kad ši subkultūra – ne praeities fenomenas, o gyva, kintanti, svarbi meno ir socialinės kritikos forma. Jo kūryba ir gyvenimo pavyzdys primena, kad pankai vis dar čia, kaip meninė ir socialinė jėga, pasirengusi atakuoti status quo ir kurti naujas alternatyvas.

Ši dvasia ypač ryškiai atspindėta parodoje „Pankai dar nemirė“, pristatytoje A. ir P. Galaunių namuose Kaune. Atidaryme susirinko gausi Kauno pankų bendruomenė – žmonės, kurie ne tik prisimena subkultūros ištakas, bet ir gyvai puoselėja jos principus šiandien. Lydimajame parodos renginyje dalyvavo ir vienas iš Lietuvos pankų kultūros tėvų – Nėrius Pečiūra, kurio žodžiai ir filmas apie T. Medelį ir Londoną įkvėpė tiek senbuvius, tiek naująją kartą.

Parodoje eksponuojama T. Medelio tapyba nepretenduoja į grynąją formą – greičiau į prisilietimą. Tai tapyba, kuri atsisako glotnumo. Tiek turinio, tiek atlikimo technikos prasme. Peizažai iškrenta iš klasikinės peizažo logikos. Kalnai – tai ne horizontas, o sulankstyta, raukšlėta raudonos spalvos masė („Sunrise in the Mountains“). Kūrinyje „Boy, Cat and Chaos“ T. Medelis eina dar toliau – kompozicija praranda kryptį, įgyja grumstą. Veidai ir žvilgsniai primena piešinius, rastus ant vaikų sąsiuvinių galinių viršelių, tačiau šis infantilumas ne naivus – jis įsismelkęs, gal net apsimestinis. Į viską įsiterpia katinas, įtartinai žvelgiantis žmogaus akimis. Tapoma iš vidaus, be aiškios distancijos. Kaip sapne, kuriame negalioja įprasta tvarka.

Bene tyliausias parodos kūrinys – „Doll“. Potėpis čia lėtas, storas, dvelkiantis vienatve. T. Medelio tapyboje ryškus pankiškumas, bet ne kaip stilius ar poza, o kaip vidinė laikysena. Jo tapyboje nėra noro įtikti formai – pabaigti, nugludinti, apibendrinti. Tai kūryba, kuri rizikuoja būti nesuprasta, bet išlaiko stuburą. Čia svarbu ne technika, o buvimas, ne rezultatas, o prisilietimas. Tai menas, kuris nebando tapti meno istorijos dalimi – jis ją brauko, perrašo, kartais – visai ignoruoja, tačiau būtent taip gimsta tai, kas tikra: ne sterilizuotas grožis, o nepagražinta būsena.