Prieš kelis dešimtmečius ši subkultūra buvo gaivus, maištingas vėjas miesto gatvėse, tačiau globalizacija, informacijos prieinamumas ir nuolat kintančios mados ją pavertė kasdienybe. Tikrųjų pankų šiandien likę nedaug, tačiau jų dvasia dar gyva. Norint pajusti ją iš arčiau, verta apsilankyti Galaunių namuose-muziejuje, kur pristatyta Tado Medelio (1974–2023) paroda „Pankai dar nemirė (Punk Is Not Dead)“.

Paroda eksponuojama dviejuose pirmojo aukšto kambariuose, tad pirmiausia netyčia – gal net intuiciškai sąmoningai – pasukau ten, kur nebuvo aprašymo. Šiek tiek nusimanau apie pankų kultūrą, tad pabandžiau pasitikrinti savo žinias praktiškai, mėgindama įžvelgti sąsajų tarp šios krypties ir autoriaus kūrybos.

Vaikštinėdama po ekspoziciją vienu momentu pagalvojau, kad tokio pankiško menininko darbai šioje aplinkoje įgauna visai kitokią atmosferą nei galbūt buvo planuota – vien dėl konteksto tarsi keičiasi jų nuotaika. Dėmesį patraukė tai, kaip kūriniuose naudojamas storas dažų sluoksnis, – jis sukuria taktilinį reljefą ir tarsi kviečia prisiliesti, net įsiskverbti į vaizdą. Būtent tame dešiniajame kambaryje stebėjau miesto ir gamtos vaizdus: nuo kalno viršūnės tekantis upelis, priešais mane raibuliuojantis tvenkinys, kurio kitame krante atsispindi siluetas – lyg stebėčiau vandenį. Kraujuojantis kelmas čia tampa buvusios kovos simboliu.

Priėjusi prie kūrinio „Londonas“, pajutau, kad jis skiriasi nuo ankstesnių, gamtą vaizduojančių darbų, – čia tvyro šurmulys. Potėpiai staigūs, ryškūs, kryptingi – šiurkštoki, keliantys ne itin malonią emociją, tarsi aplink zuitų daugybė žmonių, skubančių, besistumdančių – mažytis chaosas. Vos perėjusi prie kito paveikslo, vaizduojančio gėles ar gamtą, nurimstu. Staiga pasidaro aišku: menininkas perteikė savo emocinę būseną tam tikrose vietose: Londone – triukšmas, įtampa, lėkimas, o gamtoje – rimtis, grožis, susikaupimas.

T. Medelis – menininkas ir kūrėjas, dešimtmetį gyvenęs Londone, kur aktyviai įsiliejo į vietos meno sceną. Jo kūryboje gausu miesto vaizdų: parkų, turgų, barų, gatvės kultūros. Menotyrininkė Vilma Kilinskienė puikiai aprašė šį autorių: „T. Medelio tapyboje ryškus pankiškumas, bet ne kaip stilius ar poza, o kaip vidinė laikysena. Jo tapyboje nenorima įtikti formai: pabaigti, nugludinti, apibendrinti. Tai kūryba, rizikuojanti būti nesuprasta, bet išlaiko stuburą.“

Perskaičiusi parodos anotaciją, pradėjau dėlioti mintis toliau. Pirmieji darbai – „Saulėtekis kalnuose“ ir „Miške“ – šiek tiek išmušė iš vėžių ir nustebino, nes drobė atrodė neįprastai, lyg suvyniotas audeklas, ant kurio užtapyta. Gal tai dar vienas pankiškumo ženklas? Pažvelgusi į kitą sieną pasijutau tarsi maksimalistinio stiliaus namuose: čia pakabinta per dešimt skirtingų paveikslų, nuotraukų ir kitų objektų. Reikėjo laiko apsiprasti su tokiu vizualiniu gausumu ir susidaryti planą, nuo ko pradėti tyrinėti. Visgi pradėjau eiti iš kairės ir tarsi spręsti mįslę – kur čia slypi tas minimas pankas?

Abstrakcijos, grafika, akto metu tapyti modeliai dar labiau atskleidė detales apie menininką – jo pomėgius, kūrybą, aktualias temas. Reikia pripažinti, kad T. Medelis mėgo savo darbus puošti sunkiais, storais rėmais, kurie kai kuriems kūriniams suteikia gyvumo, o kitus apkrauna ir neleidžia visiškai atsiskleisti. Tačiau tai diskutuotinas klausimas, galbūt tai irgi jo pankiškumo dalis?

Labiausiai įstrigo paskutinis jo darbas „Be pavadinimo“. Jame vaizduojamas škotų tapytojo Johno Dobsono kūrinys „The Royal Arcade Newcastle Upon Tyne“, ant kurio T. Medelis pridėjo savo piešinius: žirafas, zebrus, drakonus, oro balionus ir prierašą: „Visokie padarai – žirafa su zebru mieste.“ Šis kūrinys įsiminė kaip tikras pankiškas iššūkis – kai ant įspūdingo kito autoriaus darbo pripiešiamos karikatūros.

Ši paroda leidžia pažvelgti į T. Medelio kūrybą kaip į maištingą ir autentišką saviraiškos formą, kurioje pankiškoji kultūra (o gal tiesiog žmogaus būdas?) pasireiškė ne per išorinius atributus, bet per vidinę laikyseną. Jo darbai ryškūs, kartais nepatogūs, sąmoningai neglotninti, kupini emocinio turinio – nuo miesto triukšmo iki gamtos ramybės. Čia nėra siekio įtikti ar atitikti normas, todėl kiekvienas kūrinys tampa savotišku iššūkiu žiūrovui – ne tiek estetiniu, kiek egzistenciniu. T. Medelio kūryba byloja, kad pankų kultūra dar gyva, tik pasikeitusi. Ji gyvena ne madoje, o gebėjime būti nuoširdžiam, maištingam ir laisvam. Paroda kviečia į savotišką dialogą: ne tik su menininko darbu, bet ir su pačiu savimi – kiek mes patys vis dar turime drąsos būti autentiški, išeiti iš rėmų, nebijoti būti nesuprasti.