Tarp dūmų ir tapybos – naujos Sauliaus Paliuko kūrybos perspektyvos

Atkeliavo iš kitur

Anot lietuvių kalbos žodyno, žodis „perspektyva“ gali reikšti regimą vaizdą, požiūrį ar įžvalgą, taip pat ateities galimybes. Šios reikšmės susijungia į dvi neatsiejamas kryptis – matyti ir numatyti. Tapytojas S. Paliukas teigia, kad jam perspektyva yra ne tik vizualinė išraiška, bet ir platesnis filosofinis aspektas, apimantis evoliucijos, išlikimo ir asmeninės patirties temas.

Šioje parodoje autorius pristato naujausius kūrybos rezultatus ir tyrinėja, kaip fragmentuotas pasaulio suvokimas veikia mūsų gebėjimą matyti visumą, prognozuoti ateitį ar apmąstyti egzistencinius klausimus.

G. Laurinaičio nuotr.

Dalis eksponuojamų objektų į galeriją atkeliavo iš menininko sodybos Alytaus rajone – tai įvairūs buities ar kūrybos proceso fragmentai: nuo namo šiaurinės sienos nuimtos susuktos vielos, dažų maišymo paletės, faneros lakštai. Šie iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi daiktai galerijos erdvėje įgyja naują kontekstą, perspektyvą ir prasmę.

Parodos atidarymą papildė muzikinis performansas, sustiprinęs bendrą ekspozicijos atmosferą. Erdve sklindantis garsas lydėjo žiūrovus vaikštant tarp kūrinių, o dūmų mašina galeriją užpildė lengvu rūku, suteikusiu erdvei šiek tiek teatrališkumo ir dar labiau išryškinusiu parodos atmosferą.

Tik iš ten, kur skleidžiasi mūsų žvilgsniai ir kur mes norime žiūrėti, kyla mūsų perspektyva.

Tarp proceso ir rezultato

Parodoje S. Paliuko tapybos darbai išsiskiria aiškia formalistine kalba: dominuoja linijos, taškai, nutrūkimai ir tarsi į tolį vedantys „pabėgimai“, kurie nukreipia žiūrovo žvilgsnį ir kuria paveikslo ritmą. Kūrybos procesas čia tampa matomas – ant sienų eksponuojamos dažų maišymo paletės jau yra ne tik darbo įrankiai, bet ir ekspozicijos dalis. Spalvų dėmės ir spontaniški potėpiai primena akimirkas, kai spalva dar tik ieško savo vietos, o galerija tampa vieta, kur susitinka dirbtuvės ir parodų erdvė – procesas ir rezultatas viename.

Žiūrovui perspektyva atsiskleidžia nevienodai: vienur linijos šakojasi ir veda žvilgsnį į priekį, kitur apskritimai grąžina į pradžią, primindami, kad perspektyva gali reikšti ne tik tolį, bet ir grįžimą į save.

G. Laurinaičio nuotr.

Parodoje matyti autoriaus paliukiški motyvai – schematiški cilindrai, apskritimai, taškai ir geometrizuoti spalviniai laukai, o viską jungia pasirinktas koloritas. Vis dėlto pagrindiniu parodos akcentu tampa mėlyna: ji čia veikia ne tik kaip spalva, bet ir kaip emocinė gija, jungiantis visus kūrinius į vieningą visumą.

Paroda kviečia patiems patirti perspektyvą – stebėti, atrasti ryšius tarp fragmentų ir pajusti kūrinių emocinį impulsą. S. Paliuko darbai primena, kad perspektyva – ne tik regimas vaizdas, bet ir vidinė kelionė: žvilgsnio, širdies ir minties sąjunga.

Šioje parodoje autorius pristato naujausius kūrybos rezultatus ir tyrinėja, kaip fragmentuotas pasaulio suvokimas veikia mūsų gebėjimą matyti visumą, prognozuoti ateitį ar apmąstyti egzistencinius klausimus.

„Tik iš ten, kur skleidžiasi mūsų žvilgsniai ir kur mes norime žiūrėti, kyla mūsų perspektyva, – sako ir pats S. Paliukas. – Kaip šviesos spinduliai, fotonais skrodžiantys tamsą, formuojasi perspektyva. Per – spekt­yvą. Per – širdį. Ten aš ir einu. Let’s go, kam pakeliui.“

G. Laurinaičio nuotr.

Kas? S. Paliuko paroda „Perspektyvos. Fragmentuoti pasauliai“.

Kur? Galerijoje „Drobė“.

Kada? Veikia iki kovo 14 d.