Tarp klausimo ir atsakymo – grupinė paroda „Orónys“

Tačiau čia išryškėja paradoksas: parodos tampa minimalistinės,  sunkiai perprantamos, todėl lankytojas gali pasijusti dar labiau apkrautas filosofiškai. Ar tokia ir yra idėja – neaišku, bet toks pojūtis išlieka.

Šį kartą kalbu (tiksliau – rašau) apie trijų tarpdisciplininio meno kūrėjų grupinę parodą „Orónys“. Živilės Aleknavičiūtės, Lauros Matukonytės ir Kornelijaus Pelkio parodoje „Orónys“ (eksponuojamoje Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto galerijoje „Muitinė“ iki balandžio 24 d.) atsiskleidžia daug baltos spalvos, medienos atspalvių ir savotiško „galvos laužymo“.

L. Matukonytė – tarpdisciplininė menininkė, jungianti mados, spaudos dizaino ir šiuolaikinės skulptūros patirtis; jos minimalistinės skulptūros ir instaliacijos tyrinėja medžiagos, erdvės ir aplinkos sąveiką, dažnai pasitelkiant popierių kaip kintančią sistemą.

K. Pelkys – kūrėjas, savo praktikoje taikantis „pasidaryk pats“ principus ir statybines medžiagas, analizuojantis jų simboliką. Ž. Aleknavičiūtė – menininkė, kurios kūryba remiasi atminties poetiškumu, emociniu medžiagų krūviu ir nagrinėja žmogiškosios patirties bei šiuolaikinės visuomenės įtampas.

Erdvėje juntama savotiška JYSK parduotuvės ir garažo samplaika – vienu metu ir įdomu būti joje, ir kyla klausimų, skirtų autoriams. Žvilgsnį patraukia su grindiniu susiliejęs darbas, kurio mintyse negaliu „išnarstyti“ – kur jo pradžia, o kur pabaiga? Žiūrėti aukštyn ar žemyn? Ar galima jį apeiti, ar tik prieiti? Akis užkliūva už nudažyto tinklelio, kuris iš pirmo žvilgsnio primena bičių korį, tačiau smegenys tam priešinasi, keldamos įvairius klausimus. Pasiėmusi anotaciją imu ją vartyti – pirmą puslapį palieku pabaigai, nes, vos pradėjusi skaityti padrikas pastraipas, negaliu susikaupti. Versdama toliau ir fotografuodama archyvui anotaciją, netyčia nuskenuoju QR kodą, kuris nuveda į parodos „Etsy“ puslapį. Tai sukelia šypseną – savotiškas šių laikų kartai būdingas ironiškas gestas. Sustojusi trečiame puslapyje, pasakojančiame apie ką tik matytą kūrinį, imu svarstyti, ar Kornelijaus Pelkio darbas „Kaubojus“ nėra bandymas įtraukti žiūrovą į ironijos spiralę, kur natūraliai kyla populiariausias mene klestintis klausimas: „koks čia menas?“, „kodėl menininkas mane apgaudinėja?“.

Mano dėmesį pagauna pirštinės (pamąstau, kad jos visai galėtų dalyvauti haute couture (aukštosios mados) šou Paryžiuje ar Milane). Pasak aprašymo, tai autorės Ž. Aleknavičiūtės tėčio darbinės pirštinės, papuoštos kalio aliuminio sulfato kristalais, karoliukais, netikrais perlais ir kitomis moteris traukiančiomis puošmenomis. Pirštinės simbolizuoja rankų galią mintims, idėjoms ir emocijoms suteikti fizinę formą. Šis kūrinys suteikia ne tik aiškumo, bet ir ramų impulsą permąstyti rankų reikšmę.

Galvodama apie tai pereinu į kitą erdvę, kur randu sulankstytą metalinį rėmą, aptrauktą senomis užuolaidomis. K. Pelkys pasakoja, kad šios ažūrinės užuolaidos buvo populiarios iki 2000-ųjų, kol jas pakeitė organza. Iš neįprastai suformuoto rėmo įsiminė išsiuvinėti musių ornamentai, saugodavę, kad musės neįskristų į kambarį. Pagalvojau – gal tą vietą ir apsaugojo, nes nė viename kampe neradau skraidančios musės.

Tolstant į kitus kambarius, priėjau prie L. Matukonytės darbų iš popieriaus ir įvairių statybinių medžiagų – trys stuburo formos sudėti darbai, siekiantys man klubikaulius ir aukščiau. Atsivertus puslapį su L. Matukonytės darbo aprašymu, skaitau sunkiai, ne visada suprasdama užuominas ir pasijaučiu kaip lietuvių kalbos pamokose, kai reikdavo analizuoti eilėraščius. Tai lyg trys stotelės, kuriose artimiau susipažįsti su tave laikančia atrama – stuburu. Kiekvienoje stotelėje analizuoji technines savybes, pradedi mąstyti, kol galiausiai pasieki suvokimą. Nors menininkės darbas parodoje yra tik vienas, vis dėlto norėtųsi jų daugiau, kad atsiskleistų autorės mąstysena ir simbiozė su kitų autorių darbais.

Paskutiniame kambaryje pasijuntu tarsi Vatikane ar filme „Da Vinčio kodas“. Virš galvos kabo į kelių metrų dydžio į rožinį panašus „pakabutis“, apačioje numesti šv. Petro raktai, viršuje – varpelis su vašku užlieta širdies forma, o šone – dubenėlis, primenantis smilkalams ar nuodėmėms „pasverti“ skirtą indą. Skaitant Ž. Aleknavičiūtės darbo aprašymą, vietoj jos minėtų žodžių „būti oru, būti oru, būti tik oru“, galvoje pradeda skambėti lotyniška frazė mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa (mano kaltė, mano kaltė, mano didžiausia kaltė). Visa erdvė kuria savotišką šventovės įspūdį, kupiną religinių motyvų.

Išeinant galvoje lieka daug minčių – apie kasdienybę, ironiją ir detales, kurios dažnai lieka nepastebėtos. Net pati parodos aplinka, primenanti sandėlį, atrodo sąmoningai pasirinkta kaip šios ironijos dalis.

Kas? Paroda „Orónys“.

Kur? Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto galerijoje „Muitinė“.

Kada? veikia iki balandžio 24 d.