Ar bus per drąsu teigti, kad tai, ką daro Kauno kompozitoriai, yra fenomenas? Šeštą kartą tarsi atiduodami kūrybos sakralumo duoklę – ne, ne Dievui, ne Bažnyčiai, o savo miesto žmonėms. Vis kitoms atlikėjų sudėtims, bet sakraliais, išmąstytais tekstais ar idėjomis parengdami premjeras. 2025 m. rugsėjo 19 d. Kauno Šv. Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje, koncerte „Asperges me, Domine“ skambėjo Algimanto Kubiliūno, Giedriaus Kuprevičiaus, Dalios Kairaitytės, Zitos Bružaitės, Giedrės Pauliukevičiūtės, Raimundo Martinkėno, Viltės Garalienės, Vidmanto Bartulio ir Juozo Gruodžio kūriniai, iš jų – net šešios premjeros. Kūrinius atliko Valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas Artūras Dambrauskas) ir varinių pučiamųjų instrumentų kvintetas „SonumBrass Ensemble“ – Jonasz Rudolfas Dziuba (trimitas), Aretas Baranauskas (trimitas), Egidijus Stanelis (valtorna), Valentas Marozas (trombonas) ir Sergijus Kirsenka (tūba). Dirigavo A. Dambrauskas ir Giedrius Pavilionis. Koncertą vedė muzikologė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė.

Kaskart kurdami kitokioms atlikėjų sudėtims, laisvai pasirinkdami tekstus, Kauno kompozitoriai sukūrė nemažai sakralinės muzikos kūrinių – ne tik sakralinio koncertinio, bet ir liturginio pobūdžio. Šie koncertai kartojami ir kituose miestuose.

Gerai atsimenu pirmą, 2016-ųjų, koncertą „Voces ex animo“, kai tenoras Mindaugas Zimkus, vargonininkė Dalia Jatautaitė, vokalinis ansamblis „Acusto“ (meno vadovas Kęstutis Jakeliūnas) taip pat atliko šešias premjeras ir klasikų – J. Gruodžio ir Juliaus Juzeliūno – kūrinius. Atsimenu, tuo metu džiaugiausi, kad kuriama vis šiuolaikiškesnė, nauja bažnytinė muzika, kad giesmes kuria dabartiniai kompozitoriai. Giesmės patenka į kasdienių apeigų repertuarą, jas gali atlikti sau pritardamas vargonininkas arba nedidelis bažnyčios choras, o sudėtingesnės faktūros ar stambesnės formos kūriniai galės būti atliekami koncertuose arba ypatingesnių bažnytinių švenčių proga. Koncerto programoje kunigas dr. Vilius Sikorskas teigė: „Šis kūrybinis darbas gali pristabdyti neprofesionalų, stichinį ir savaiminį žemo meninio lygio repertuaro skverbimąsi, kelti bendrą muzikinį Lietuvos kultūrinį lygį ir prisidėti prie mūsų tautos, kaip atskiro meninio etoso, įsitvirtinimo bendrame Vakarų Europos kontekste.“

Praėjo beveik dešimt metų, koncertų tradicijas trukdė pandemija, bet vis dėlto lietuviškos sakralinės muzikos lobynas jau pasipildė kameriniais ir choriniais kauniečių kompozitorių kūriniais. Nevardysiu jų. Skirtingi kūriniai, skirtingas autorių požiūris į sakralumą, liturginius ir poetinius tekstus, tačiau kiekvieną kartą tai nuostabi patirtis dėl daugelio priežasčių – kiekvienas kompozitorius kuria muziką pagal jam dvasiškai artimą tekstą, dvasingumo matu matuodamas šiuolaikinę muziką. Žinoma, šiandien nemažai autorių rašo sakralinius kūrinius, bet svarbiausia, kad turime galimybę juos išgirsti, pažinti, patirti premjeros jaudulį ar su grauduliu, bet naujai išgirsti seniai parašytus ir lietuviškos sakralinės muzikos lobyno dalimi tapusius kūrinius.

Paminėsiu puikią šio koncerto struktūrą. Pradžioje suskambo lietuvių muzikos klasiko J. Gruodžio giesmė „Tėve mūsų“, sukurta 1936 m., tuomet – jaunos kompozitorės V. Garalienės „Amen“, simboliškai šį ir pirmąjį koncertą sujungė pirmame, 2016 m., koncerte skambėjusi Z. Bružaitės „Benedictus“, tuomet – G. Kuprevičiaus „Psalmių gaidos“. Po jos – vienintelė vokiška D. Kairaitytės kompozicija, vėliau skambėjo tik pučiamiesiems sukurtas A. Kubiliūno kūrinys. Vėl į pirmą koncertą nukėlė 2020 m. Amžinybėn išėjusio V. Bartulio „Malda“ ir G. Pauliukevičiūtės giesmė „Ave Maris stella“ („Sveika, jūrų žvaigžde“), išvystanti šią kompoziciją per mišraus choro ir varinių pučiamųjų kvinteto tembrines galimybes. Koncertą vainikavo R. Martinkėno „Sanctus“.

Džiugus Z. Bružaitės „Benedictus es“ (2016) mišriam chorui šviesaus skambesio bangomis užliejo visą bažnyčios erdvę. Buvo gera pasinerti į maldos žodžių įprasmintą garsų jūrą. V. Bartulis giesmei mišriam chorui „Malda“ (2016) pasirinko 6-ąją Dovydo psalmę, kviečiančią atgailai ir susitaikymui. Daugiabalsė malda prasidėjo ir baigėsi tuo pačiu žodžiu „Viešpatie“.

Šių metų premjeros – mišriam chorui ir varinių pučiamųjų instrumentų kvintetui sukurti kūriniai: V. Garalienės „Amen“, G. Kuprevičiaus „Psalmių gaidos“ (liturg. žodž.), D. Kairaitytės „Nun freut euch lieben Christen g’mein“ (Martino Lutherio žodž.), R. Martinkėno „Sanctus“ (liturg. žodž.) ir tiesiog varinių pučiamųjų instrumentų kvintetui A. Kubiliūno „Asperges me, Domine“.

V. Garalienės „Amen“ mane pakerėjo pozityviu teigimu, lakoniškai, vienu žodžiu išreikšdama daugybę amen prasmių. Kaip teigia autorė: „Tebūnie. Tebūnie taip. Susitaikymas? Viltis? Pabaigos taškas? O gal pradžia? Amen yra apie tai, apie ką kiekvienas mąstome tam tikromis gyvenimo akimirkomis. Man tai begalybė į šviesą, kuria tikiu.“

Sigito Gedos iš lotynų kalbos verstus 130-iosios, 132-osios ir 133-iosios psalmių tekstus kūrinyje „Psalmių gaidos“ pasirinkęs G. Kuprevičius feisbuke prie kūrinio įrašo parašė „Skiriama ir tiems, kurie nesupranta, kas vyksta.“ 130-ioji psalmė Šventajame Rašte prasideda žodžiais „Iš nevilties gelmių šaukiuosi Tavęs, Viešpatie“, 132-oji – „Neužmiršk, Viešpatie“, o 133-ioji – „Štai kaip gera ir kaip malonu, kur žmonės gyvena vienybėje!“ Tad atsiverčiau ir kompozitoriaus knygą „Koncertas“ (2024), kur skyriuje „Interviu su savimi“ radau atsakymą į klausimą „Ar kas pakito aplinkoje per tą dešimt metų?“: „Ir taip, ir ne. Kai žmonės pagamino veidrodžius, regėjo juose save, bet ne pasaulį. Dabar, žiūrėdami į kompiuterio ekraną, regi pasaulį, tačiau nemato savęs.“

Kiekvienas kompozitorius kuria muziką pagal jam dvasiškai artimą tekstą, dvasingumo matu matuodamas šiuolaikinę muziką.

Daug chorinės muzikos kuriančios D. Kairaitytės šio koncerto premjera – krikščionis kviečiantis džiaugtis ir šlovintis Dievą Motetas chorui a cappella pagal M. Lutherio 1532 m. parašytą tekstą. Su ja 2020 m. rengtame interviu radau atsakymą į mano klausimą apie sakralinę muziką: „Atsakydama į antrąją klausimo dalį apie religinę muziką, galiu pasakyti, kad religinės muzikos aš nerašau. Visi tie kūriniai, kuriuose panaudojau liturginius tekstus, yra sąmoningas sakralumo siekimas, tai kūrybos spiritus movens. Sakralumo privalu siekti kiekviename kūrinyje, reikia ištraukti jį iš kasdienybės, įsižiūrėti į jį, apmąstyti... Jeigu sakralinius dalykus interpretuosime be kančios ir tikro džiaugsmo įprasminimo, negalėsime sukurti nieko vertingesnio – tik imitacijas, kurios greitai suvartojamos ir išmetamos į šiukšlyną. Tai sunkios užduotys kūrėjams, bet kiekvienas turi to siekti pagal savo galias.“

Vyriausio Lietuvos kompozitoriaus sąjungos Kauno skyriaus nario kompozitoriaus A. Kubiliūno kompozicija, sakralinė parafrazė varinių pučiamųjų instrumentų kvintetui „Asperges me, Domine“ („Apšlakstyk mane“) unikaliai išsiskyrė koncerto kontekste. Juk tuo metu, kai visi autoriai galėjo naudotis visomis puikaus choro savybėmis, jis apsiribojo taip idealiai bažnyčios erdvėje derančiais variniais pučiamaisiais ir visiems žinomos giesmės melodija, teksto prasmes palikdamas klausytojų sąmonei.

Koncertą vainikavusi kompozicija – R. Martinkėno „Sanctus“ komentuota lakoniškai: „Tebūna daugiau šviesos destruktyviam pasauly.“ Kompozitorius, kaip paprastai, savo muzikoje siekia... džiūgavimo. Būtent toks jausmas mane kaskart apima klausantis jo sakralinės muzikos – džiugesio, šviesos, pozityvumo.

Pasinaudosiu proga prisiminti 2020 m. interviu su A. Kubiliūnu, kai į mano klausimą „Ar sutiktumėte, kad rašančių apie šiuolaikinę muziką, įvykius yra per mažai ir dažniausiai tai tik įvykių konstatavimas, ne dialogas?“ atsakė: „Rašyti apie šiuolaikinę muziką be galo rizikinga ir slidu, nes niekas nežino, kaip vystysis muzika toliau, neaiški perspektyva to, kas sukurta šiandien. Taigi beveik niekas nenori rizikuoti vertindamas, nes nežinia, kaip tie patys faktai (kūriniai) bus vertinami, pvz., po 50 metų. Ir dar. Šiuolaikinės muzikos sraute, aišku, labai daug ir niekalo. Tačiau jo neišvengsi – tai normalaus proceso beveik privaloma dalis. Dėl to šiandienės muzikos margumyne susigaudyti be galo sunku.“ Ir dar papildo: „Aišku viena: rašančių niekada nebūna per daug. Rašančių ir leidinių skaičius netiesiogiai rodo visuomenės bendrąją kultūrą.“

Taigi, kaip rašanti, pritarsiu. Muzika kuriama ir atliekama klausymui, o raidėmis galima tik konstatuoti įvykio faktą ir pasidalyti mintimis. Kiekvienais metais tarsi natūraliai premjeras sujungdavo viena mintis. Šiais metais aš išgirdau maldą, prašančią vilties ir vienybės. Kad tik ji būtų išklausyta.