50 METŲ – VAIKŲ GLOBOS NAMUOSE

Kai našlaitė Marijona Ridaitė prieš 50 metų pravėrė dabartinių Vilijampolės socialinių globos namų duris, nepagalvojo, kad pusę amžiaus nepaliks šios darbovietės, tapusios jos antraisiais namais, o jų gyventojai – artimais žmonėmis.

Stebina aplinkinius

Dabar Marijona Ridaitė-Stangvilienė vadovauja Vilijampolės socialinės globos namų Buities skyriui.

"Negaliu atsistebėti, kaip ji, nuolat su šypsena veide, sugeba išreikalauti iš savo bendradarbių itin kokybiško darbo ir tuo pat metu nesusipykti dėl jos pačios aukštai pakeltos reikalavimų kartelės", – nuoširdžiai stebėjosi šių Globos namų direktorė Zita Verbavičienė.

Kartu su direktore ėjusi Marytė (taip meiliai visi Globos namuose vadina M.Stangvilienę) staiga paspartino žingsnį ir nuskubėjo paskui neįgaliųjų vežimėlyje riedėjusią virtuvėlės link šių namų gyventoją. Pastaroji į šiuos Globos namus pateko dėl tos pačios priežasties kaip ir kiti šių namų gyventojai – dėl proto negalios, dažnai lydimos ir fizinės negalios.

Laikotarpių grimasos

"Noriu naiko arba pumos", – vis kartojo Marytės pasivyta mergina, sveikesne ranka rodydama į savo švarius vyšninės spalvos sportinius marškinėlius. Pasilenkusi prie merginos moteris jai kažką pasakė. Merginos veidas staiga nušvito ir ji nuvažiavo koridoriumi į savo kambarį.

"Jai pažadėjau netrukus atnešti marškinėlius su "Nike" ar "Puma" ženklais, kuriuos mūsų gyventojai įsidėmi žiūrėdami televizijos laidas", – paaiškino M.Stangvilienė ir priminė, kad dabar nesunku išpildyti pačių įnoringiausių gyventojų pageidavimus.

Meilės buvo daugiau

"Turime rėmėjų ne tik Vokietijoje ar Švedijoje, bet ir Lietuvoje. Tad aprangos tikrai nestokojame. O sovietmečiu, prisimenu, jos itin trūko. Turima apranga buvo kaip uniforma – neraiškios spalvos sportiniai kostiumai ir kiti panašūs kaip du vandens lašai drabužiai. Su bendradarbėmis pačios siuvome įvairių spalvų apykakles ir jomis paįvairindavome urmu gaunamus neišvaizdžius drabužius.

Gyvenome anuomet daug skurdžiau, bet meilės buvo daugiau.

Gyvenome anuomet daug skurdžiau, bet meilės buvo daugiau. Turiu galvoje tų nelaimingų vaikų tėvus ir mamas – jie daug dažniau lankydavo savo atžalas. Dabar tai retenybė. Nesuprantu, kaip galima pamiršti ar atsisakyti savo vaiko. Gal todėl esu tokia kategoriška šiuo klausimu, kad pati esu patyrusi našlaitės dalią. Juk pradėjau dirbti šiuose namuose nuo 16 metų, kai mirė mama ir teko glaustis pas gimines", – prisiminė savo darbo biografijos pradžią M.Stangvilienė.

Ji atėjo dirbti į Vilijampolės psichiškai atsilikusių vaikų namus 1966 m., kai ją atvedė čia dirbusi kaimynė. Jaunutė mergina pradėjo čia savo 50 metų užsitęsusią karjerą virtuvės valytoja. "Ne, nereikėjo suodinų puodų šveisti – jau anuomet šiuose namuose buvo dujinės viryklės. Tačiau darbo vis vien buvo daug – juk kasdieną reikėjo pamaitinti apie 400 vaikų nuo 3-ejų iki 18 metų amžiaus. Man jų visų buvo beprotiškai gaila", – pasakojo  M.Stangvilienė.

Pareigybių kaleidoskopas

"Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai atėjau dirbti į šiuos namus, jiems vadovavusi direktorė Elena Jurgelionytė mane iš virtuvės tvarkytojos pervedė į sanitares. Tada aš įstojau mokytis į Ekonomikos technikumą. Kai buvau jį bebaigianti, mane paskyrė į sekretorės vietą, o po to dirbau sąskaitininke, seserimi šeimininke, darbo instruktore. 1978 m. pagaliau tapau penkiolikos berniukų auklėtoja. Jie buvo įvairaus amžiaus – nuo 8-erių iki 15 metų. Žinoma, dirbau drauge su dviem specialistais, buvusiais mokytojais.

Anuomet mūsų namai turėjo užsakymų iš "Sanito" ir Konditerijos fabriko – sveikesni vaikai turėjo puikų, jiems patikusį užsiėmimą – lankstė kartono dėžutes vaistams ir saldainiams. Dabar jų užimtumu, ugdymu rūpinasi daugybė specialistų, apie kuriuos sovietmečiu net nebuvome girdėję. Tiesa, verslininkai mūsų ugdytinių gebėjimais nepasitiki, todėl jokių jų užsakymų neatliekame, bet gebame patys išmokyti vaikus kurti, dalyvauti įvairių jų darbelių parodose, mugėse", – aiškino Marytė.

Tėvai patenkinti

Anot pašnekovės, ir sovietmečiu, ir dabar stengiamasi, kad pajėgesni šių namų gyventojai įgytų kasdienių įgūdžių: išmoktų valytis dantis, nusiprausti, apsirengti, apsiauti batus, užrišti batraiščius.

"Tie tėvai, kurie lanko savo vaikus, pasiima juos savaitgaliui namo, stebisi savo atžalų gebėjimais, yra mums dėkingi už tas permainas. Tik gaila, kad vis mažėja tėvų, lankančių čia savo vaikus. O juk ateis metas, kai tie vaikai užaugs ir bus perkelti į įvairius suaugusiųjų socialinės globos namus Lietuvoje. Tie visi namai puikiai įrengti, ten dirba rinktiniai specialistai, tačiau pastarieji negali pakeisti globotiniams tėvų, kitų artimų žmonių, kurie dar rečiau, nei Kaune, lankys savo vaikus, apgyvendintus įvairiuose Lietuvos suaugusiųjų globos namuose", – apgailestavo M.Stangvilienė, jau pasiryžusi išeiti į užtarnautą poilsį.

Įvertinta "Gerumo žvaigžde"

M.Stangvilienė sakė neįsivaizduojanti savęs be tiesioginio darbo, kuris tapo jos gyvenimo būdu ir kuriame ji niekada neskaičiavo valandų.

Vasarą, kai tiek darbų sodyboje, gal nebus taip skaudu, atsisveikinus su antraisiais namais tapusia darboviete, jos gyventojais, bendradarbiais, bet bijau žiemos.

"Toje skausmų, įvairių negalių jūroje nepaskendau – spėjau sukurti šeimą, su vyru išauginti sūnų, o šis mums – anūką. Užsiauginome ir sodą, ir daržą puoselėjame. Vasarą, kai tiek darbų sodyboje, gal nebus taip skaudu, atsisveikinus su antraisiais namais tapusia darboviete, jos gyventojais, bendradarbiais, bet bijau žiemos. Ne, ne dėl šalčio. Aš dar ilgai pasigesiu mano antrųjų namų šviesos ir šilumos", – įsitikinusi M.Stangvilienė, kurios širdingą pusės amžiaus darbą šiuose Globos namuose įvertino Socialinės globos ir darbo ministerija, skyrusi už ypatingus nuopelnus socialinės apsaugos ir darbo srityse aukščiausią savo apdovanojimą "Gerumo žvaigždę".

Meilės pliūpsnis

Pokalbio pabaigoje Marytė papasakojo epizodą, kuris tik patvirtino, kad "Gerumo žvaigždė" jai skirta neatsitiktinai. Pasirodo, ji ne vieną Globos namų gyventoją yra parsivežusi savaitgaliui į namus, kuriuose apgaubdavo likimo nuskriaustuosius motiniška meile ir globa. Kartą vasarą vienas iš tokių nelaimėlių, kuris ne kartą viešėjo Marytės namuose ir įsiminė kelią į Ringaudus, kažkurią savaitgalio dieną slapčia sėdo ant dviračio ir atmynė pas ją.

Jei vaikas Globos namuose būtų pasisakęs, kur važiuoja, būtų sužinojęs, kad Marytė su šeima poilsiauja prie jūros. Bet vaikas, matyt, spontaniškai pajuto norą pamatyti jam buvusią dėmesingą moterį, ir išvažiavo staiga, niekam nieko nepasakęs. Grįžo labai nusiminęs. Atėjusi po atostogų į darbą, Marytė pasakojo radusi, kai grįžo nuo jūros, prie savo namų suvytusių lauko gėlių. Tai buvo dviračiu pas ją slapčia važiavusio vaiko, išsiilgusio motiniškos šilumos, spontaniškas meilės pliūpsnis.